Draudimo ekspertai atkreipia dėmesį į nerimą keliančią tendenciją - išaugusį vaikų ir jaunuolių iki 18 metų amžiaus patiriamų traumų ir nelaimingų atsitikimų skaičių. „Lietuvos draudimo“ duomenimis, per metus tokių registruotų traumų skaičius išaugo kone trečdaliu (29 proc.). Ši tendencija ryški ir kartojasi kasmet. Didžiąją dalį traumų patiria ne patys mažiausieji ir dažnai nuolatinės suaugusiųjų priežiūros reikalaujantys priešmokyklinio amžiaus vaikai, o vyresni vaikai ir jaunuoliai, kurie lanko mokyklą ir jau yra pakankamai savarankiški. Vien tik šios amžiaus grupės vaikų registruotų žalų skaičius per metus šoktelėjo 53 proc. Šiltasis metų laikas, o ypač moksleivių vasaros atostogos, yra tas metas, kai užfiksuojamas didžiausias traumų skaičius. Maždaug 30 proc. traumų įvyksta būtent šiuo laikotarpiu.
Šiame straipsnyje panagrinėsime priežastis, kodėl vaikai kartais lieka nepastebėti, kokie iššūkiai kyla gabiems vaikams, kaip atpažinti sunkumus patiriančius vaikus ir kaip suaugusieji gali padėti jiems atsiskleisti. Taip pat aptarsime, kodėl vaikai nesidalina ir kaip juos mokyti dalintis.
Vaikų Traumų Priežastys ir Prevencija
Visų pirma būtina pabrėžti saugų ir atsakingą naudojimąsi el. paspirtukais, kurie yra labai populiari judrumo priemonė tarp moksleivių. Medikai pabrėžia, kad paspirtukininkų patiriamos traumos dažnai būna sunkios ir ilgai gyjančios. Batutai yra vaikų labai mėgstama pramoga, kuri gali baigtis skaudžia trauma. Grėsmių sveikatai kyla tada, kai būrys vaikų šokinėja viename batute su apsauginiu tinklu - vienam vaikui nukritus, kiti gali nepastebėti ir šokinėti toliau. Dažniausiai pasitaikančios registruotos traumos yra susijusios su raiščių, raumenų, sausgyslių patempimais (25 proc.).
Gabumai ir Gebėjimai: Kaip Pastebėti ir Lavinti
Svarbu suprasti, kad kuo anksčiau pastebėsime vaiko gabumus, tuo greičiau galėsime pradėti tinkamą jų lavinimą. Individualūs vaiko polinkiai ir poreikiai, sutapę su skatinančia aplinka, turi lemiamos reikšmės kiekvieno vaiko raidai. Gabumus galime apibrėžti kaip individualias psichologines vaiko savybes ar asmenybės charakteristikas, lemiančias vienokios ar kitokios veiklos sėkmę. Bet koks vaiko gabumas yra įgimtas, tačiau jis nėra statiškas ir nuolat kinta bei kokybiškai vystosi per praktinę veiklą. Jei įgimtų gabumų laiku nepastebėsime ir jų neplėtosime, nelavinami jie gali ir nepasireikšti. O bendrieji gebėjimai - tai įgūdžių, reikalingų daugeliui profesinės veiklos sričių, visuma. Ji būtina žmogui, norinčiam tobulėti ir sėkmingai adaptuotis visuomenėje. Kitaip tariant, bendrieji gebėjimai yra būtini, norint gerai atlikti darbą, mokytis ar užsiimti įvairia veikla.
Kad pastebėtume, kam vaikas gabus, būtina gerai jį pažinti. Dar ikimokykliniame amžiuje leiskime jam išmėginti įvairias veiklas ir užsiėmimus, kurių metu gali atsiskleisti muzikiniai, kalbiniai, psichomotoriniai vaikų gabumai. Bendraukime su vaiku apie tai, kas jam patinka, kuo jis domisi, kokia veikla teikia džiaugsmą. Taip pat kalbėkimės su vaikus ugdančiais pedagogais, išgirskime jų įžvalgas ir pastebėjimus. Atkreipkime dėmesį, kaip vaikas suvokia jį supančią aplinką, kokią turi atmintį, ar jam būdinga didesnė žodžių atsarga, ar pradeda skirti priežastis ir padarinius, klasifikuoti, kaip ilgai geba koncentruoti dėmesį, kaip nagrinėja jam įdomias temas. Tarkime, matematikai gabūs vaikai ne tik gali greitai suskaičiuoti ar teisingai atlikti užduotis, bet ir paaiškinti ar pagrįsti savo sprendimą. Tokie vaikai, susidūrę su sunkesne užduotimi, nenusiramina tol, kol jos neįveikia. Jei vaikas nuo mažų dienų domisi muzika - dega noru ir motyvacija groti ar dainuoti, nuolat rengia namie koncertus, derėtų kreiptis į muzikos profesionalus, kurie padės nustatyti vaiko muzikinius duomenis. Jei stebitės, kad vaikas žiūri filmukus ir kartoja išgirstus terminus, rodo į daiktus ir burbuliuoja jums nesuprantamus žodžius, įsiklausykite atidžiau - jis gali būti gabus kalboms.
Taip pat skaitykite: Miesto mokestis ir šeimos
Pomėgis yra laisvalaikio užsiėmimas, vaiko mėgstamas būdas praleisti laisvalaikį. Tai gali būti sportavimas, naminio gyvūnėlio priežiūra, įvairūs žaidimai (vaidmenų, stalo ir kt.), kolekcionavimas, kulinarija, rankdarbiai ir daugybė kitų užsiėmimų, kurių nereikėtų painioti su gabumais. Labai dažnai būdami tėvais stengiamės įgyvendinti savo neišsipildžiusias svajones ir mėginame jas realizuoti per savo vaikus. Pasistenkime savo norais neužgožti vaikų pasirinkimo ir leiskime jiems dar ankstyvame amžiuje išmėginti kuo daugiau ir įvairesnių veiklų. Kartu su vaiko pedagogais stebėkime individualių vaiko gabumo požymius. Atpažinę ypatingą vaiko polinkį ir norą, tik tuomet imkimės didesnių investicijų į tolesnį jo gebėjimų ugdymą.
Dažnai mokykloje besimokydami su kitais moksleiviais gabūs vaikai supranta, kad yra kitokie. Labai svarbu padėti vaikui teisingai įvertinti savo gabumus ir leisti suprasti, kad kitų vaikų gebėjimai ir interesai gali pasireikšti visai kitose srityse. Vaikas neturi būti išskiriamas iš kitų ir nesijausti kažkokiu ypatingu. Kad gabūs vaikai gerai jaustųsi mokykloje ir būtų puoselėjami jų gebėjimai, būtina subalansuota mokymosi programa, žaismingos ir nenuobodžios mokymosi aplinkos, susitikimai su bendraminčiais, paskatinimas bei padrąsinimas veikti, galimybė tenkinti individualius poreikius. Su gabiais vaikais dirbantys mokytojai turi gerai pažinoti savo mokinius, pastebėti jų talentą ir veikti kaip patarėjai ar konsultantai. Reikėtų stiprinti vidinę mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus.
Emocinis Palaikymas ir Pozityvus Elgesys
Tokio vaiko poreikiai buvo patenkinti ankstyvame amžiuje, bet nuo tada, kai jis pakankamai paaugo, kad galėtų klaustytis (o tai, žinoma, įvyko, kai jis buvo labai mažas), jam teko nuolatos susidurti su menkinimais ir žeminimais žodžiu. Daugelis tėvų, ypač tada, kai patys išgyvena sunkų laikotarpį, menkina savo vaikus beveik kaskart, kai su jais kalbasi, ir tai yra tarsi savaime suprantamas dalykas. Vaistas labai aiškus: tokiems vaikams reikia nuolatos sakyti teigiamus žodžius ar pagyrimus. Geriausia tą daryti tiek už jų atliktus darbus ar elgesį, tiek už tai, kad jie tiesiog yra. Pavyzdžiui: „Tu tikrai puikiai atlikai tą darbą“, „Man patinka tavo idėjos“, taip pat: „Smagu tave šįryt matyti!“ arba tiesiog paprastai pasisveikinti: „Labas“. Turime visais būdais stengtis vengti vaiko menkinimo bei žeminimo (nors jis gali tiesiog prašyte to prašytis). Tačiau norint, kad poveikis būtų ilgalaikis, tėvams reikės mokytojo pagalbos.
Toks vaikas paklaustas tyli - taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus. Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis. Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą - tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus rautu. Gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“. Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais. Klasėje galima pastebėti, kad kai kuriems vaikams trūksta pagrindinių bendravimo įgūdžių. Jeigu kreipsimės į juos, jie šiaip ne taip sugebės išspausti kelis žodžius ir niekada patys savarankiškai nepradės pokalbio. Vieniši vaikai linkę likti nepastebėti. Triukšmingiems ir agresyviems jų bendraklasiams pasisekė labiau, nes jie bent jau sulaukia dėmesio, kurio taip trokšta.
Labai svarbu suprasti, kad dažniausiai iš pradžių toks vaikas neatsakys į šilumą ir pagyrimus (nors verta pamėginti). Mokytojas pirmiausia turėtų sukurti tokį ryšį, kad vaikas pajėgtų išgirsti, - reikia su vaiku griežtai susitarti. Jei norime su agresyviu vaiku sukurti palankius ir prasmingus santykius, turime atkakliai laikytis savo - elgtis tvirtai, nepykti ir nesusierzinti. Kai įsitvirtina tokie santykiai, galima pradėti girti vaiką už tai, kad jis atlieka kažką gero. Tokius vaikus labai gerai veikia jiems skiriami ypatingi vaidmenys (tokie kaip pvz. budintis per pertraukas), kurie reikalauja tikros atsakomybės ir teisių. Reikėtų ištirti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesaugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius. Vaikas gali tiesiog painioti tikrovę su fantazija - tai nebus melas. Nereikėtų kovoti su tuo, bet reikėtų išmokyti vaiką įžvelgti ribą tarp tikrovės ir fantazijos. Vaiko melą neretai lemia baimė. Reikėtų atrasti kitus būdus vaiką auklėti, bausti, nesukeliant jam baimės jausmo. Vaiko baikštumas susidūrus su mokomąja veikla dažnai pasitaiko pradinėse klasėse. Tokius vaikus slegia buvimas grupėje, kitų vaikų judrumas, jie linkę laikytis nuošaliai, sunkiai įsitraukia į bendrą veiklą. Vertėtų atvirai rodyti savo geranoriškumą, į klaidas žiūrėti kaip į savaime suprantamą dalyką - „juk mes mokomės“. Reikėtų skatinti vaiką atsakinėti nebijant suklysti.
Taip pat skaitykite: Vaikų toliaregystės diagnostika ir korekcija
Dalis vaikų dėl asmeninių savybių, nemokėjimo bendrauti tarsi išstumiami iš klasės. Dauguma vaikų su jais elgiasi priešiškai. Vaikai su juo nebendrauja - jis lieka vienas. Į jį geriausia žiūrėti kaip į vaiką, kuris ankstyvuoju savo vaikystės laikotarpiu (0-2 metų) nesulaukė švelnumo ir nebuvo vertinamas bei palaikomas. Tokį vaiką reikia geranoriškai paskatinti nepriklausomai nuo to, ką jis daro, - tiesiog sakykime jam paprastus ir malonius žodžius už tai, kad jis yra. Peštynes sukelia ne „blogi vaikai“. Tiesą pasakius, ši problema visuomet yra suaugusiųjų sistemos, kurioje gyvena vaikai, simptomas. Ten, kur mokytojams suteikiamos tinkamos darbo sąlygos ir palaikymas, o su vaikais elgiamasi griežtai, bet išsaugoma jų savigarba, vaikai greitai nustoja peštis tarpusavyje. Nė vienas mokytojas, kad ir koks atsidavęs būtų, negali 30-čiai vaikų suteikti ir emocinio palaikymo, ir paskatinimo mokytis. Greitai ateis ta diena, kai iš naujo įvertinsime savo švietimo sistemą ir sugebėsime mokyklose turėti kvalifikuotus suaugusiuosius, savanorius bei darbuotojus, kurie bus ir patys išmokyti, ir ves mokymus, kad kiekvienas vaikas gautų tai, ko jam ar jai reikia.
Patyčios: Priežastys, Pasekmės ir Prevencija
Kita dažna priežastis, anot psichologės yra ta, kad „suaugusieji yra linkę vertinti ankstyvąsias patyčios apraiškas, kaip „normalias“, „vaikų pajuokavimus“ ar „vaikų amžiui būdingą elgesį, iš kurio jie išauga“. Jei ikimokyklinukas, kuris pradeda šaipytis iš kito vaiko, negauna aiškaus įvertinimo, kad toks jo elgesys yra netinkamas, jis tą elgesį ir toliau puoselėja ir nešasi vis į naujus santykius. Mokyklos aplinkoje skatinti tyčiotis gali bendraamžių reakcija į patyčias ar suaugusiųjų abejingumas tam tikroms patyčių formoms.“
Yra pastebima, kad vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų, turi stipresnį poreikį dominuoti, jiems norisi būti lyderiais. Tačiau yra ir tokių vaikų, kurie tyčiojasi, nes jaučiasi blogai, patys yra patyrę agresyvaus suaugusiųjų, bendraamžių elgesio, nes neranda kitų būdų pasijausti vertingi, gerbiami. Visgi nepriklausomai nuo vaiko motyvo tyčiotis, yra labai svarbi žinutė jam, kad patyčios yra netinkamas elgesys. Ir būtinai suteikti pagalbą vaikui - mokyti, kaip jis galėtų konstruktyviais būdais pelnyti bendraamžių pagarbą, pasijausti vertingesnis ar tapti lyderiu tam tikroje srityje.
Praeitais metais teko važiuoti į įvykio vietą, kur 12 metų berniukas iššoko per balkoną, nes mokykloje kentėjo patyčias, ar tokie įvykiai dažnai pasitaiko dėl patyčių? Patyčios yra labai skaudus išgyvenimas vaikams ir sukelia ne tik trumpalaikes, bet ir ilgalaikes pasekmes. Vaikai, patiriantys patyčias, išgyvena daug sunkių jausmų - baimę, kaltę bejėgiškumą, jiems gali kilti sveikatos sunkumų, prastėti akademiniai pasiekimai ar mokyklos lankomumas. Kartais, kai vaikai nesulaukia pagalbos iš savo artimųjų, kitų vaikų, jie gali imtis ir kraštutinių problemos sprendimo būdų - gali mėginti nusižudyti ar kaip nors žiauriai pasielgti su besityčiojančiais vaikais. Tokios reakcijos tik dar kartą mums, suaugusiems, primena, kad negalime palikti vaikų vienų dorotis su patyčiomis - jiems yra būtina pagalba ir būtinas sistemingas suaugusiųjų reagavimas į stebimas patyčias. Kiekvienu konkrečiu atveju gali būti skirtingai. Galbūt suaugę ir galėjo nepastebėti, tačiau paprastai kiti vaikai žino apie patyčias. Jei norime užkirsti kelią dramatiškoms patyčių pasekmėms, išties turime būti atidūs, stebėti vaikų elgesį, padėti vaikams, jei matome, kad jie prastai jaučiasi mokykloje.
Vaikams ir paaugliams visų pirma svarbūs tie autoritetai, kurie yra šalia jų. Tad pirmasis patyčių, nepagarbos, netolerancijos mokymosi šaltinis yra tėvai ir kita artima vaikui aplinka. Vėliau paaugliai vis daugiau ieško autoritetų tarp žinomų, visuomenėje matomų žmonių. Tuomet svarbu tampa tai, kaip paaugliui patrauklus žinomas žmogus elgiasi viešumoje, kokias nuostatas transliuoja. Žinoma, paaugliai stebi savo „žvaigždžių“ feisbuko paskyras, skaito jų mintis ir kai kuriose situacijose gali kopijuoti jų elgesį. Norėtųsi paskatinti kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo to, kiek jis žinomas visuomenėje, atsakingai vertinti savo elgesį ir veiksmus, bei suprasti, kad demonstruojama nepagarba, kito žmogaus žeminimas, provokuoja ir skatina kitus žmones taip pat elgtis nepagarbiai ir žeminančiai.
Taip pat skaitykite: Apie „Visi Dievo Vaikai Šoka“
Kiekvienas mūsų gali prisidėti, kad patyčių būtų mažiau. Ir pradėti reikia nuo savęs: ką aš padariau, kad patyčių būtų mažiau? Kaip šiandien bendravau su žmonėmis, kurie yra šalia? Kokį pavyzdį parodžiau savo vaikams? Patyčios gali mažėti, jei kiekvienas žmogus atsakingiau žiūrės į savo veiksmus, atsakingiau reikš savo mintis ir nuomonę, atsižvelgs į kito žmogaus jausmus ir dės pastangas priimti visus žmones, nepriklausomai nuo jų tautybės, rasės, religinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos. Greta to labai svarbu, kad vyktų nuoseklios ir kryptingos prevencinės programos mokyklose, padedančios kurti saugesnę aplinką ne tik vaikams, bet ir suaugusiems mokykloje bei šalia jos. Tokios prevencinės programos turėtų būti mokyklos kasdieninio gyvenimo dalimi, o ne laikinu projektu.
Patiri ar stebi patyčias? Nori su kuo nors apie tai pasikalbėti? Kreipkis į „Vaikų liniją“ nemokamu telefonu 116 111 kasdien nuo 11 iki 21 val., interneto svetainėje www.vaikulinija.lt parašyk laišką ar diskutuok su bendraamžiais.
Savivertė ir Tėvų Pavyzdys
Tai, kaip vertiname save, nulemia mūsų santykį su pasauliu, gebėjimą spręsti problemas ir formuoti sveikus santykius su kitais žmonėmis. Savęs vertinimas formuojasi nuo pat mažumės. Vaikystėje ugdoma savivertė daro įtaką ateityje ypač svarbiems asmenybės bruožams: pasitikėjimui savimi, savarankiškumui, sprendimų ieškojimui sudėtingose situacijose, iššūkių bei nesėkmių priėmimui. Tėvams tai pakankamai sudėtingas uždavinys, nes jie turi leisti vaikui patirti nesėkmes nenuvertinandami, palaikydami, parodydami supratimą.
Ugdant vaikus svarbus ir tėvų pavyzdys. Pirmiausia pradėkime nuo to kaip patys tėvai reaguoja į patiriamas klaidas, nes, kaip sakoma, vaikai yra tėvų atspindys. Šiuo atveju svarbu iš tėvų pusės nebijoti parodyti, jog ir jie patys klysta, priimti klaidą kaip mokymosi galimybę, nepasiduoti. Juk pradžioje vaikai daugiausiai ir mokosi iš tėvų. Deja, dalis tėvų negali šio uždavinio tinkamai atlikti ir užsiima hipergloba. Tai veda prie liūdnų padarinių: nors tą akimirką vaikas ir lieka laimingas, tačiau ateityje jam bus sunku pačiam įveikti iššūkius, nesėkmę jis bus linkęs priimti kaip nepakeliamą kančią, patirs daugiau streso. Nesėkmė - svarbi tema, kuri aktuali ir kalbant apie mokyklą. Lygiai taip pat kaip ir tėvams, mokytojui svarbu parodyti, kad jam ir pačiam gali kilti sunkumų, jis gali suklysti, tačiau klaidos nepadaro mūsų prastesniais. Vienas iš pagrindinių mokytojo uždavinių - stiprinti vaikų bendradarbiavimo įgūdžius, mokyti suprasti bei priimti kiekvieną, nepriklausomai nuo jo socialinio statuso ar gabumų.
Vaikas su žema saviverte neigiamai save vertina ir gali nuolat kartoti, kad „esu kvailys“, „nieko nesugebu“. Toks vaikas gali vengti atlikti naujas užduotis, ypatingai tokias, kur reikia rungtyniauti su kitais. Pagirtas jis pasimeta ir netiki, kad komplimentas skirtas būtent jam, jaučiasi jo nevertas. Ir priešingai - pernelyg aukštą vaiko savivertę signalizuoja sunkumai, kylantys bendraujant su kitais vaikais ar suaugusiais. Jis nepriima savo klaidų, dažnai ieško kaltų aplinkoje. Siekiant išvengti tokio vaiko elgesio, arogancijos, tėvams svarbu tinkamai subalansuoti grįžtamąjį ryšį - ne tik girti vaiką, bet ir kalbėti apie kylančius sunkumus, kurie yra neatsiejama gyvenimo dalis. O jei tėvai pastebi, kad vaiko savivertė itin maža, svarbu nepamiršti jo pagirti, pastebėti bei įvertinti jo pastangas, pastiprinti. Apibendrindama psichologė sako, kad esminis dalykas - meilės ir saugumo jausmas, padrąsinimai.
Svarbūs aspektai vaiko savivertei ugdyti:
- Mokyti vaiką pažinti ir priimti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes;
- Skatinti vaiką bendradarbiauti, o ne konkuruoti;
- Leisti mokytis iš klaidų ir nebijoti priimti nesėkmės;
- Palaikyti sunkiomis akimirkomis, parodyti, kad būsite šalia, kad ir kas benutiktų;
- Leisti vaikui dalyvauti priimant sprendimus, patikėti jo raidos tarpsniui tinkamas užduotis;
- Rinkti tinkamus žodžius;
Gabūs Vaikai: Atpažinimas ir Ugdymas
Kai kurie tėvai tiki, kad auksas ir pelenuose žiba. Jei vaikas gabus, prasimuš savaime, o jei yra vidutinių gabumų, neverta jėga stumti jo į lyderio pozicijas. Šiems tėvams svarbiausia - psichologinis ir emocinis vaikų komfortas, o ne pasiekimai. Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentė socialinių mokslų daktarė Sigita Girdzijauskienė mano, kad laukti, kol talentas prasimuš pats, nėra gera taktika, nes be pastangų tai gali ir nenutikti. Svarbu gabius vaikus laiku atpažinti ir padėti jiems tuos gebėjimus plėtoti, nes tai - mūsų visų turtas.
Sąvokos „genialus“, „gabus“, „talentingas“ dažnai vartojamos kaip sinonimai, tačiau mokslininkai iki šiol ginčijasi dėl jų tapatumo. Tarkim, tarp genijų nemažai tokių, kurių intelekto testo rezultatai žemi, tačiau savo srityje jie nepranokstami. Yra žmonių, kurie nesugeba sklandžiai kalbėti, bet kuo puikiausiai atmintinai sudeda ir daugina keliaženklius skaičius. Todėl specialistai siūlo atskirti genialumo, talento ir gabumo sąvokas. Talentingais linkstama vadinti tuos, kurie turi ypatingų meno, sporto ar muzikos gebėjimų. Kiek kitokia situacija su intelektiniais - kalbiniais, matematiniais ir erdviniais - gebėjimais. Būtent jie ir turimi galvoje kalbant apie gabius vaikus. Šie gebėjimai taip pat yra įgimti, tačiau dažnai lieka nepastebėti. Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad vis dėlto svarbiausią vaidmenį atskleidžiant vaiko gabumus vaidina socialinė aplinka. Bet koks laiku nepastebėtas ir tinkamai nelavinamas talentas gali nunykti. Į vaiką būtina investuoti.
Iki šiol gabių vaikų atpažinimu ir ugdymu užsiimdavo tėvai, tačiau šiuo atveju susiduriama su daugybe problemų. Pirmiausia ne visi atpažįsta, kad jų atžala turi didelį mokymosi potencialą. Kiti nežino, kaip elgtis, ir ne visada gali skirti tokiam vaikui išskirtinį dėmesį - tarkim, gyvena kaimo vietovėje, neturi pakankamai lėšų ir laiko.
Svarbiausia savęs paklausti, ką darysiu gavęs tokį rezultatą? Paskelbsiu apie tai feisbuke? Šokdinsiu mokytoją, kad skirtų mano vaikui išskirtinį dėmesį? Tai niekur neveda. Kas kita, jei esate pasiruošę investuoti į vaiko ugdymą savo laiką ir pinigus.
Žvaigždės: Kodėl Užgęsta Talentai
JAV mokslininkai George’as T. Bettsas ir Maureen Neihart išskyrė net 6 gabių vaikų tipus. Geriausiai sekasi vadinamiesiems sėkmės kūdikiams. Jie sudaro apie 90 proc. visų gabiųjų. Šiems vaikams gerai sekasi mokykloje, jie paprastai yra mėgstami mokytojų ir draugų, sėkmingai baigia studijas, daro karjerą, kitaip tariant, laiku pagauna bangą ir supasi ant jos keteros visą gyvenimą. Vienintelė problema - netaikant specialių ugdymo programų, jų potencialas lieka iki galo neišsemtas.
Kiek blogiau sekasi kūrybiško tipo gabiems vaikams. Jie išsiskiria ne tik dideliais intelektiniais gebėjimais, bet ir sudėtingu charakteriu - nenoriai paklūsta autoritetams, dažnai ginčijasi, trikdo klasės rimtį, be to, prastokai sutaria su bendraamžiais, nes yra nepakantūs kvailumui, lėkštumui, gana kandūs, mėgsta taisyti kitus. Tokie neretai keliauja iš vienos mokymo įstaigos į kitą, o kartais mokslus baigia vakarinėje mokykloje ar nuotoliniu būdu. Daugumą šio tipo vaikų sužlugdo sistema, nes jie yra tiesiog nepatogūs. Sigita Girdzijauskienė tokius ryškiai sužibusius, bet nieko nepasiekusius vaikus vadina užgesusiomis žvaigždelėmis. Dauguma jų užgesinami dar darželyje. Gabūs mažyliai neretai būna labai aktyvūs, turi mažesnį miego poreikį, tačiau auklėtojos tingi skirti jiems papildomo dėmesio, tad, užuot leidusios ką nors konstruoti, prievarta guldo pogulio su visais. Toks pat niveliavimas vyksta ir mokyklose. Taip tarsi norima pabrėžti: „Neišsišok, būk kaip kiti.“ Originalus mąstymas gali pakišti koją net per valstybinius egzaminus. Dažna mokytoja gabiems savo mokiniams atvirai siūlo pamiršti vadovėlinių tiesų neatitinkančias kūrinių interpretacijas, nes vietoj laukto šimtuko gali apskritai neišlaikyti egzamino.
Užgesti tokios žvaigždelės gali ir dėl kitų priežasčių - tarkim, dėl tėvų skyrybų, patirtų traumų. Tiesa, S. Girdzijauskienė nesutinka, kad gabius vaikus užgesina ir bendraamžių patyčios. Esą moksliukai yra aplinkinių nemėgstami, todėl, bandydami prisitaikyti, tyčia slepia savo gabumus. Atlikdami mokyklose tyrimus nepastebėjome, kad gerai besimokantys gabūs mokiniai labiau rizikuotų tapti patyčių objektu. Veikiau priešingai - jie dažniau atsiduria tarp populiariausiųjų, neretai tampa klasės lyderiais. Tai natūralu, nes šie vaikai yra socialiai brandesni, kūrybiškesni, turi geresnius kalbinius gebėjimus, jiems lengviau sekasi įtikinti ir vesti paskui save kitus žmones. Jei gabus vaikas nemėgstamas, tai lemia kokios nors kitos jo savybės, bet tikrai ne tai, kad gerai mokosi.
Bene liūdniausią gabiųjų dalį sudaro vaikai, kurių gabumai lieka apskritai nepastebėti. Atsiskleisti jiems neretai trukdo intravertiškumas, santūrumas, netinkama socialinė aplinka. Ši problema aktuali visame pasaulyje, dėl to ir kuriamos gabių vaikų atpažinimo programos. Siekiant juos atpažinti, vadovaujamasi įvairiais kriterijais - intelekto, standartizuotais žinių testais ir pažymiais, mokytojų bei bendraklasių vertinimais. Galiausiai atliekami specialūs testai. Taip per kelis etapus atradome apie 17 proc. didelį mokymosi potencialą turinčių vaikų. Iš tiesų itin gabūs sudaro apie 5 proc. vaikų populiacijos, bet geriau pozityvi klaida nei negatyvi, t. y. geriau daugiau vaikų be reikalo palaikysime gabiais, nei nepastebėsime tų, kurie tokie yra.
tags: #visi #nepastebeti #vaikai