Kalės charakterio pokyčiai po gimdymo: nėštumas, priežiūra ir dresūra

Visose kultūrose gausu ženklų ir prietarų, susijusių su sėkme ir laime. Nors optimizmas yra svarbus, šis straipsnis skirtas ne prietarams, o kalės nėštumui, priežiūrai ir charakterio pokyčiams po gimdymo.

Tikrasis nėštumas

Nėštumo trukmė

Šunų nėštumas vidutiniškai trunka 64 dienas, svyruojant nuo 58 iki 65 dienų. Kačių nėštumas vidutiniškai trunka 66 dienas, svyruojant nuo 62 iki 69 dienų.

Ankstyvi nėštumo požymiai

Ankstyvieji nėštumo požymiai:

  • Kalės speneliai parausvėja ir padidėja.
  • Gali būti rytinis pykinimas, susijęs su hormonų pakitimais arba gimdos tempimu ir išsipūtimu.
  • Kalė gali atrodyti abejinga, nenorėti ėsti, ją gali pykinti. Tokiu atveju ją reikia šerti įvairiu maistu per dieną.
  • Kalė gali tapti ramesnė nei prieš tai, daugiau miegoti, judesiai taps ne tokie spontaniški.

Vėlesni nėštumo požymiai

Vėlesni nėštumo požymiai:

  • Patyrę žmonės (veisėjai ir veterinarai) gali atsargiai apčiuopdami nustatyti, ar kalė nėščia.
  • Pradėkite didinti maisto kiekį, tačiau neperšerkite, nes papildomas svoris kenkia.
  • Kalė pradeda dažniau save laižyti.
  • Speneliai patinsta.
  • Kalė gali prarasti apetitą.
  • Pilvas gali būti visiškai užpildytas šuniukais. Visą dieną šerkite mažomis porcijomis.
  • Likus 12-24 valandoms iki gimdymo, rektalinė temperatūra gali sumažėti nuo 38,33 iki 36,66 °C.

Diagnostika

  • Ultragarsinis tyrimas atliekamas 21-24 nėštumo dieną. Ultragarsas aiškiai parodo vaisių.
  • Vėlesniu nėštumo metu (7 savaitės) veterinarai rekomenduoja, ypač didelių vadų, atlikti rentgeno tyrimus.

Priežiūra nėštumo metu

Pirmoje nėštumo pusėje kalės neturi ypatingų maisto reikalavimų, tačiau jis turi būti visiškai subalansuotas, pridedant vitaminus ir mineralus. Nėštumo metu keičiasi medžiagų apykaita, padidėja energija, todėl taisyklingai subalansuotas maistas motinai ir vaisiui yra būtinas. Būdamas pilve, šuniukas maitinasi motinos organizme esančiomis maisto medžiagomis, ir jei besiformuojančiam vaisiui maistingų medžiagų nepakanka, jis jas atima iš motinos.

Taip pat skaitykite: Kinų horoskopo ypatybės

Jei jūsų "mergaitės" racioną sudaro sausas maistas - pereikite prie nėščių ir maitinamų kalių maisto, pridėkite folio rūgštį, to pilnai pakaks, norint aprūpinti kalę visomis maistingomis medžiagomis. Jei šuo ėda natūralų maistą, tai būtinai reikia pridėti vitaminų ir mineralų kompleksus, t.y. vitaminų poreikis šiuo laikotarpiu padidėja 2-2,5 kartų.

Antroje nėštumo pusėje labai svarbu stebėti į nėščios kalės organizmą su maistu patenkančias maistingas medžiagas (baltymų, mineralų), t.y. Antroje nėštumo pusėje kalės gimda pastebimai padidėja, kuri neleidžia jai vienu metu daug prisiėsti ir visiškai užpildo skrandį. Pasistenkite be reikalo nejaudinti savo "mergaitės", nereikėtų jos ilgai vežti automobilyje, eiti į svečius. Jokiu būdu neleiskite savo augintiniui šokti nuo aukštų vietų.

"Mamytę" reikia kelti atsargiai ir lėtai, laikant iš apačios už liemens ir glaudžiant prie savęs. Nėščios kalės higieniška apžiūra turi būti atliekama kasdien, valyti kailį, stebėti odos paviršių. Antroje nėštumo pusėje kalei iš gimdos gali pasirodyti gleivėtos išskyros, kurias ji išsilaižo, bet jei ji pati to nedaro, reikia išskyras nuplauti švariu vandeniu. Jei jūsų kalė prieš poruojantis nebuvo dehelmintizuota (naikinamos parazitinės kirmėlės), tai šį procesą reikės atidėti ir daryti praėjus 2 savaitėms po gimdymo.

Netgi prieš poruodami kalę neduokite jai jokių vaistų, o nėščiai kalei tokius vaistus skiria veterinaras ir tik kraštutiniu atveju. Suteikite savo "mergaitei" galimybę atlikti savo reikalus namie, tai reiškia, kad paskutinėmis nėštumo savaitėmis jai sunku kentėti ir laukti pasivaikščiojimo. Prieš pat gimdymą, pasirūpinkite patogia, ramia ir šilta vieta, be skersvėjų, patogiu priėjimu. Jūsų augintinis turi priprasti prie šios vietos.

Netikras nėštumas (Pseudoneštumas)

Netikras nėštumas, taip pat žinomas kaip iliuzinis nėštumas ar pseudo-nėštumas, yra šunų ir rečiau kačių būklė, kuri pasireiškia nesterilizuotoms patelėms (nepriklausomai nuo to ar jos buvo sukergtos, ar ne) pasireiškiant kai kuriems arba visiems tipiškiems nėštumo požymiams, kuomet jos tikrai yra nevaikingos. Simptomai paprastai pasireiškia maždaug 1 ar 2 mėnesių po rujos pabaigos.

Taip pat skaitykite: Charakterio bruožai pagal gimimo laiką

Netikras nėštumas yra gana dažna būklė ir gali būti kiek paini ir sudėtinga tiek gyvūnų augintojams, tiek veisėjams. Tiesą sakant, tai gali pasireikšti kiekvienai patelei. Kartais simptomai būna tokie nežymūs, kad šeimininkas gali jų visai nepastebėti. Gali būti, kad įsivaizduojamas nėštumas dažniau pasitaiko švelnios ir jautrios prigimties kalėms.

Priežastys

Po rujos, patelių kiaušidės natūraliai gamina daugiau hormonų, kad gimda ir kūnas būtų pasirengę nėštumui tuo atveju, jei įvyks apvaisinimas. Jei nėštumas gimdoje yra atpažįstamas (jei yra embrionai) hormonai ir toliau bus gaminami, siekiant išlaikyti nėštumą.

Simptomai

Simptomai iš tikrųjų gali būti panašūs į tikrą nėštumą. Jie gali skirtis priklausomai nuo kalytės prigimties. Kai kurioms kalėms išsivysto padidėjusi pieno liauka. Kartais paspaudus spenelį, iš jo gali tekėti pienas. Kai kurios kalės šiuo metu gali pradėti kurti "lizdą", išsitiesti antklodę, atsinešti į lovą įvairių daiktų, žaislų ar talismanų. Gali pasireikšti toks elgesys, kuomet ieškoma patogiausios ir šilčiausios vietos guoliui, kuriame gali ilsėtis. Gali sumažėti aktyvumo lygis arba gyvūnas yra būna mažiau linkęs žaisti / bėgioti.

Diagnostika ir gydymas

Netikras nėštumas yra greitai diagnozuojamas, kadangi neaptinkama vaisių gimdoje. Jei veterinarijos gydytojas neaptinka jokios patologinės būklės, lemiančios atsiradusius simptomus, įprastai tuomet nereikia jokių drastiškų intervencijų. Jei jūsų augintinis serga ar fiziškai blogai jaučiasi ir jei bet kokie elgsenos pokyčiai yra pakankamai stiprūs, kad keltų susirūpinimą, tada gali prireikti medicininio gydymo pvz. antibiotikais, vaistais nuo uždegimo, raminančiais vaistais arba diuretikais.

Daugumai šunų pagerės ir jie grįš į normalią būseną per dvi-tris savaites nuo simptomų atsiradimo. Kalės netikras nėštumas nesikerta su kalės vaisingumu ar galimybe susilaukti palikuonių.

Taip pat skaitykite: Asmenybės bruožai pagal gimimo dieną

Pagalba augintiniui

Jei jūsų augintinis kenčia nuo įsivaizduojamo nėštumo, galite jam padėti gydymo metu. Neleiskit susikurti lizdo ir kaupti jame daiktų. Šiuo laikotarpiu nerodykite savo kalei per daug dėmesio - kai kurios kalės yra labiau linkusios būti glostomos. Suteikite galimybę savo šuniui daugiau judėti ir žaisti. Pasiteiraukite veterinarijos gydytojo apie mitybos pokyčius (mažiau baltymų racione gali sutrumpinti rujos trukmę). Pasitarę su veterinarijos gydytoju, taip pat galite šiek tiek sumažinti savo šuns miasto kiekį.

Sterilizacija

Sterilizacija neabejotinai apsaugo nuo pseudonėštumo. Tai sumažina pūlinių susidarymą ir lytinių organų vėžio riziką. Saugiausia sterilizuoti kales vadinamosios hormoninės ramybės metu, t. y. praėjus 2 mėnesiams po rujos pabaigos.

Kada kreiptis į veterinarijos gydytoją?

Apsilankymas pas veterinarą padės užtikrinti, kad vaikinga patelė yra pakankamai sveika, jog nėštumas gerai vystytųsi ir kad bet kokios galimos komplikacijos būtų kuo ankščiau pastebėtos. Kuomet veterinaras surinks detalią informaciją apie jūsų augintinio sveikatą, reikės atlikti diagnostines procedūras, kurios atliekamos įprastos apžiūros metu: matuojama temperatūra, pulsas, kvėpavimo dažnis, įvertinama dantenų spalva, bendra kūno būklė, o taip pat gali prireikti papildomų diagnostinių tyrimų, tokių kaip kraujo tyrimas ar šlapimo analizė.

Jei manoma, kad jūsų gyvūnas laukiasi palikuonių veterinarijos gydytojui gali prireikti atlikti pilvo ertmės echoskopiją. Atliekant echoskopiją nėštumas gali būti pastebimas nuo maždaug nuo 3 savaitės po apvaisinimo, yra galimybė įvertinti kiek vaisių yra gimdoje, jų širdies darbą (tokiu būdu galima apžiūrėti ar visi vaisiai yra gyvi, ar jie gerai jaučiasi).

Kreipkitės į veterinarą, jei pastebite bet kokius nerimą keliančius simptomus, tokius kaip:

  • Apetito praradimas
  • Vėmimas
  • Apatija
  • Nenormalios išskyros iš makšties
  • Kiti neįprasti elgesio pokyčiai

Šunų veisimas: svarbūs aspektai

Kalės kergimas dėl sveikatos, t. y. manymas, jog kalę reikėtų sukergti nors vieną kartą, tai apsaugotų nuo susirgimo vėžiu ir pan., yra klaidingai skleidžiamas gandas. Taip pat nesąmonė yra tai, kai augintinės šeimininkas pareiškia “noriu, kad mano šuo patirtų motinystės džiaugsmą”, “mano kalytė, nors ir neveislinė, turi teisę į motinystę”. Reikėtų priminti, kad net ir laukiniame pasaulyje tik patys stipriausi, vikriausi, gudriausi susilaukia palikuonių, nes natūrali atranka yra žiauri, o išgyvena tik geriausi. Nusprendę sukergti kalytę, žinokite, kad stipriai rizikuojate jos sveikata. Ji gali nugaišti gimdymo metu arba netrukus po to, ir tai nėra tokie jau reti atvejai, o Jūs net neturėsite laiko savo sielvartui, nes kiaurą parą turėsite rūpintis likusiais cypsinčiais našlaitėliais.

Kalei būtina ypatinga priežiūra - maitinimas, papildai, dažnesnis vedžiojimas į lauką (gimda spaudžia šlapimo pūslę), reguliarus pauodegį apiplovimas (stora kalė negalės susriesti ir susitvarkyti pati), galimas šlapimo nelaikymas. Taip pat žinokite, jog kalei gimdymas ne visada būna sklandus, gali prireikti Cezario pjūvio (po narkozės kalės elgesys neprognozuojamas - gali nepripažinti šuniukų), kalė gali išsigąsti, rėkti iš skausmo ir baimės, įkasti bandančiam jai padėti žmogui.

Būna šuniukų apsigimimų (galūnių trūkumai, nesuaugusi pilvo siena - iškrenta žarnos, kaukolės išvarža - išvirtusios į išorę smegenys). Kalės nėštumas vidutiniškai trunka 59-72 dienas, tačiau dažniausiai kalės šuniukus atsiveda 62-65 nėštumo dieną. Iš karto po kergimo atidžiai stebėkite savo kalytę.

Šuns nėštumo eiga savaitėmis

Žemiau pateikiama apžvalga, kuri padės sekti pokyčius ir geriau pasirūpinti augintine.

  • 1-2 savaitės: apvaisinimas ir nematomi pokyčiai. Po sėkmingo poravimosi spermatozoidai keliauja kiaušintakiais link kiaušialąsčių. Apvaisinimas įvyksta pirmosiomis dienomis, tačiau išoriškai jokių pokyčių dar nesimato. Tai laikotarpis, kai kalė gali elgtis kaip įprastai, tačiau jau verta pradėti atidžiau stebėti jos elgesį ir mitybą.
  • 3-4 savaitės: embrionų implantacija ir pirmieji ženklai. Apvaisinti embrionai tvirtinasi prie gimdos sienelės. Šiuo laikotarpiu kai kurios kalės tampa ramesnės, gali sumažėti apetitas, pasireikšti švelnus pykinimas. Speneliai gali pradėti šiek tiek tinti ir rausvėti. Gydytojas veterinaras ultragarsu jau gali nustatyti nėštumą.
  • 5-6 savaitės: fiziniai pokyčiai tampa aiškūs. Kalės pilvas pradeda pastebimai didėti, speneliai toliau ryškėja. Šiuo laikotarpiu labai svarbi tinkama mityba - didėja energijos poreikis, todėl rekomenduojama pereiti prie aukštos kokybės ėdalo, skirto nėščioms ar žindančioms kalėms. Kalė gali tapti meilesnė arba, priešingai - labiau atsiskyrusi.
  • 7-9 savaitės: gimdymo artėjimas. Paskutinėmis nėštumo savaitėmis vaisiai sparčiai auga. Kalė tampa nerami, ieško saugios ir ramios vietos lizdui. Gali sumažėti apetitas, atsirasti padažnėjęs kvėpavimas, noras dažnai gultis. Šiuo laikotarpiu būtina stebėti kūno temperatūrą - prieš gimdymą ji dažnai nukrinta apie 1 °C.

Kiekvienas šis etapas reikalauja skirtingos priežiūros, todėl žinodami, ko tikėtis, galite tinkamai pasiruošti gimdymui ir padėti kalytei jaustis saugiai bei ramiai viso nėštumo metu.

Dažniausiai užduodami klausimai apie sterilizaciją

Daugelis žmonių svarsto, ar sterilizuoti savo šunį. Ar tai saugi procedūra? Ar po tokios operacijos pasikeičia augintinio charakteris? O gal reikia leisti kalei nors kartą susilaukti šuniukų ir tik tada ją sterilizuoti? Nepamirškime, kad šiais laikais sterilizacija iš esmės yra standartinė procedūra, atliekama kiekvienoje veterinarijos klinikoje, todėl neturėtume jos bijoti. Neturėtume be reikalo veisti šunų dėl savanaudiškų priežasčių.

Nebijokime sterilizuoti savo augintinių. Tai vienkartinė ir saugi procedūra. Netiesa, kad kalė turi bent kartą susilaukti šuniukų dėl savo psichinės sveikatos. Netiesa, kad po sterilizacijos jos charakteris pasikeis. Pernelyg didelis augintinio svorio augimas po sterilizacijos taip pat yra mitas - viskas priklauso nuo mūsų disciplinos. Anksti sterilizuodami kales sumažiname pieno liaukų auglių riziką, taip pat išvengiame pavojingų ligų.

Taigi, kalės nėštumas reikalauja atidumo ir tinkamos priežiūros.

Šuns charakterio ypatybės ir dresūra

Šuns charakteris priklauso ne tik nuo veislės, bet ir nuo individualių savybių. Dresūros mokyklos „Dresuok šunį“ atstovė Daiva Gapsevičiūtė teigia, kad kiekvienoje vadoje šuniukai yra skirtingi, o veisėjas gali daugiausiai papasakoti apie mažylių charakterį.

Dresūros mokyklos „Reksas“ vadovas E. Brazys teigia, kad agresiją dažniau reiškia grandine prirakinti šunys ar tie, kurie didžiąją dalį gyvenimo praleidžia voljere.

„Sakyčiau, kad lemia ne veislė, o konkretaus šuniuko charakterio savybės, - svarsto Daiva Gapsevičiūtė, atstovaujanti mokyklai „Dresuok šunį“. - Kiekvienoje vadoje šuniukai yra skirtingi - ir tai labai matosi, kai tą vadą turi namie. Tie 5-6 ar 10 mazgių ir kiekvienas jų yra kitoks. Aišku, yra tam tikri dalykai, būdingi tam tikrai veislei. Daugiausia apie mažylių charakterį ir gali papasakoti veisėjas, nes jis juos daugiausia laiko mato ir pažįsta. Paklausta apie lengvai dresuojamus šunis, jų veisles, D.

Dresūros svarba

Šunį dresuoti reikia nuo to momento, kai jis atsiranda pas jus namuose. Svarbiausias laikotarpis šuniui yra tarp 2-5 mėnesių. Tuomet juos reikia socializuoti - vesti ten, kur žmonės, kiti šunys, įvairūs garsai, triukšmas. Leisti pažaisti ir susipažinti su savo gentainiais. Kai šuniuką atveda 6 mėnesių, jis pamato kitus šunis, suveikia gynybinė reakcija.

„Šunį dresuoti reikia nuo to momento, kai jis atsiranda pas jus namuose, - treneriui pritaria ir D. Gapsevičiūtė. - Pavyzdžiui: „aš nenoriu, kad tu graužtum batus“, „aš nenoriu, kad tu ant manęs šokinėtum“ (ypač, jei esi vokiečių dogas), „tavo vardas yra toks, kai kviečiu, turi ateiti“. Blogiausia, kai iki pusės metų tai yra linksma ir smagu, o po to, pavyzdžiui, šokinėjimas ant žmonių, jau yra nebesmagu. Šuo galvoja - „bet… gi tuo dar vakar tuo džiaugeisi!“. Štai šis pokytis šuniui yra sunkiausias - kai keičiasi taisyklės.

E. Brazys teigia, jog šiandien šunų šeimininkai itin dažnai susiduria su problema, kai šuo savo gamtinius reikalus atlieka namie. „Šuniui iš pradžių leidžiama daryti ant vadinamųjų palučių ar laikraščių. Ir taip jis įpranta daryti patalpoje, ne ant pievos, kaip priklausytų. Na, galima padėti palutes tais atvejais, kai šuo serga, yra labai šalta, šuo - labai jaunas. Jauni samojedai - ypač energingi. Palikti vieni šunys dažnai graužia ir kitaip gadina daiktus.

E. Brazys teigia, jog dar viena svarbi komanda - „Paleisk!” arba „Palik!”.

Meilė ir lepinimas

„Kai man šeimininkai prisipažįsta šunį be proto mylintys, sakau, kad teks išmokti mylėti su protu, - juokiasi ji. - Lepinimas sukuria problemas. Šuo tai supranta kaip žeminimąsi prieš jį. Automatiškai jis nebeklauso, išlenda ir kitoks nepageidaujamas elgesys. Kur yra tos meilės ribos? Konkrečių pavyzdžių sunku atrasti, nes viskas priklauso nuo konkrečios situacijos.

Agresija ir baimė

D. Gapsevičiūtė ilgai nesvarsto: „Dėl agresijos.

„Yra vienintelis skirtumas - jeigu šuo į prieglaudą pakliuvo jau suaugęs, tuomet kokiais 95 proc. atvejų tai yra muštas ir bailus šuo. Jis turi nepasitikėjimą žmonėmis. Gali būti šluotos baimė, stiprus nepasitikėjimas svetimais žmonėmis, pakelto balso, staigių judesių baimė. Ar tiesiog baikštumas - tik kas nors, jis iškart pritupia ir žiūri - „Oi, o kas čia dabar bus?“. Iškart matyti, kad šuo kažko išsigando. Pati D. Gapsevičiūtė dirbo su itin baikščiu šunimi, kuris nė vieno žmogaus neprisileido artyn. E.

Auklėjimo metodai

„Klaidinga manyti, jog šunį reikia auklėti bausmėmis, lupti. Taip pat - patrinti šuns nosį (į išmatas, - red. past.), jei kur nors pridarė. Ar mes mušame, baudžiame vaikus, kai jie daro į palas ar sauskelnes? Ne. Čia lygiai tas pats. Reikia keisti savo elgesį - dažniau išvesti tą šunį į lauką. Baudimais nieko nepasieksi. Dabar niekas taip su šunimis nebedirba - taikoma pozityvios motyvacijos metodika. Dar vienas kvailas patarimas - jei šuo šoka, užminti jam ant galinių letenų. Tas pats, jei vaikas atbėgtų pas tave džiaugdamasis, o tu jam - še per veidą. Su vaikais taip nesielgiame, negalima ir su gyvūnu. Yra metodika, kaip šunį mokyti nešokinėti. Bet tam jau reikės ateiti į mūsų mokyklą“, - visų auklėjimo detalių neatskleidė E.

Veislė ir genetika

Dresuotojo teigimu, sunkiai išprendžiamas problemas, nestabilią šuns psichiką gali lemti genetika. „Jei paskambinsite geram veisėjui prašydami šuns, jis pakvies jus atvykti pasikalbėti. Tuomet jus apžiūrės, paklaus, kur tu ketini tą šunį laikyti, kaip prižiūrėti, kam bus atiduotas šuo. Ir pats nuspręs, ar tau apskritai verta parduoti šunį. „Čia tas pats, kaip įsigyti vokišką Kinijoje rinktą „BMW“. Geriau jau pataupyti pinigų ir įsigyti normalų veislinį šunį, su normalia psichika. Na, o jei nėra lėšų, gal geriau iš globos namų paimti tą šuniuką - turėsi normalų gyvūną, nereikės daug pinigų išleisti gydymui. Mišrūnai taip pat puikiai klauso, su jais nėra problemų, tikrai nesakyčiau, kad juos dresuoti sunkiau“, - patarė E.

Šunų terapija

E. Brazys teigia pats dalyvavęs edukaciniuose užsiėmimuose su šunimis, kurie vyko senelių namuose, aklų ir silpnaregių vaikų centre. „Jų gydomoji savybė - emocija. Nors to nepavadinčiau gydymu - klaidinga taip teigti. Tai - terapija. Aš taip pat priklausau tai pačiai organizacijai (Kinologų draugijos mokymo centrui, - red. past.). Mūsų klubo nariai važiuoja į senelių namus ir kitas panašias organizacijas. Tiems seneliams kažkuri įmonė buvo nuvežusi torto. Na, suvalgė, pasidžiaugė. Kai atvažiavome mes - nenorėjo išleisti ir kitąkart paprašė „dar tų šunų“. Matosi, kaip žmonės per tuos užsiėmimus atsigauna. Aklųjų centre itin matėsi tas poveikis: vaikai iš pradžių bijojo tų šunų, vėliau pradėjo draugauti, krykštauti, rėkauti. Jie nemato, bet turi labai gerai išvystytus kitus pojūčius. Malonu matyti, kaip žmonės kardinaliai pasikeičia. Jie būna kiek nuliūdę, kai atvykstam, nežino, ko tikėtis. Vaikams duodame su šunimis pažaisti, paglostyti juos, kartais - ir pavedžioti. Tai iškart sukuria emocijas. „Šuo ne gydo, bet jis yra stimulas, dėl kurio kažkas vyksta. Jį galima panaudoti į kaip aktyvinantį, ir kaip raminantį elementą. Vienas iš momentų yra geros emocijos, likusios po susitikimo su šunimi. Tačiau ir jos yra svarbu, norint pasveikti“, - svarstė D.

Šuns pasirinkimas šeimai

Jei jūsų vaikas - dar labai mažas, tikriausiai neišvengiamai ateis laikas, kai jis pradės prašyti šuniuko. Šuns pasirinkimas - itin asmeniškas sprendimas, kurį lemia šeimos gyvenimo būdas, temperamentas, galiausiai, - ir biudžetas. Visi šunys mėgsta fizinį aktyvumą ir mėgaujasi buvimu lauke, tačiau jūsų šeima turi būti pasirengusi tam tikrų veislių šunims skirti daugiau dėmesio. Ir nors daugelis vaikų teigia, kad jiems patinka fiziškai aktyvūs šunys (kaip, pavyzdžiui, dalmatinai), reikia turėti omenyje, kad šiems šunims kasdien reikės bent valandos trukmės fizinės veiklos. Verta pagalvoti ir apie šeimos laisvalaikį. Geriausia, jei šuns temperamentas bus panašus į visos šeimos ar bent jau į vaiko, kuris daugiausia ir rūpinsis gyvūnu. Šeimoms, auginančioms mažus vaikus, reikėtų pagalvoti apie mažesnių veislių šunis: dideli šunys dažnai būna nerangūs, žaisdami itin įsijaučia, todėl gali užgauti, nuversti vaiką. Taip pat tam tikros šunų veislės - draugiškesnės vaikams. Didesnių veislių, kaip, pavyzdžiui, Labradoro retriveriai, vokiečių aviganiai, senbernarai, šunys labiau tiks žmonėms, turintiems nuosavus namus, o taip pat - ir daug vietos žaisti bei treniruotis. Be to, svarbu atsižvelgti, kaip šuo prisitaikęs gyventi lietuviškomis klimato sąlygomis. Itin atidžiai augintinį reikėtų rinktis, jei kuris nors iš šeimos narių turi alergiją. Ją sukelti gali bet kuris šuo, tačiau yra kelios veislės, pavyzdžiui, Maltos bišonai, portugalų vandens šunys ar Ši Cu (Shih Tzu), tinkamesnės alergiškiems žmonėms. Visus šunis reikia reguliariai prižiūrėti (vedžioti atlikti gamtinių reikalų, maudyti, šukuoti kailį ir t. t.), tačiau kai kurių veislių šunų priežiūra - kur kas sudėtingesnė. Taigi, jeigu vaikas prašo šuniuko, geriau rinktis trumpaplaukį, kurio kailiui nereikės tokios kruopščios priežiūros (nebent tėvai norės prisidėti prie augintinio priežiūros). Būtina atkreipti dėmesį, kad ilgaplaukiai šunys dažnai šeriasi, todėl visos namų grindys, tekstilė, drabužiai ir kt. Turėkite omenyje, kad po augintinio įsigijimo išlaidos toli gražu nesibaigs. Visų pirma reikėtų paskaičiuoti, kiek preliminariai kiekvieną mėnesį galėtų kainuoti šuns išlaikymas. Prieš įsigydami augintinį aptarkite, kokios veislės šunys jums tiktų labiau, būtinai sutarkite, už ką prižiūrint augintinį bus atsakingas vaikas. Įsidėmėkite, kad šuo - įsipareigojimas ne tik vaikui, bet ir tėvams, nes dalis jo priežiūros neišvengiamai teks jums. Pagalvokite, ar vaikai gyvūno priežiūrą lengvai galės suderinti su mokslais ir popamokine veikla?

tags: #vestuko #charakteris #po #gimdymo