Velykos - viena didžiausių ir labiausiai laukiamų pavasario švenčių Žemaitijoje, turinti gilias tradicijas ir papročius. Ši šventė simbolizuoja ne tik gamtos atgimimą, bet ir krikščionišką prisikėlimą, atspindintį gėrį, džiaugsmą ir naują pradžią.
Pasninkas ir pasiruošimas Velykoms
Didžiojo krikščioniškojo pasninko žemaičiai uoliai laikėsi maždaug iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio. Pasninkas buvo griežtas: nebuvo galima valgyti nieko mėsiško, net vaikai nuo septynerių metų negalėjo gerti pieno. Pasakojama, kad vienas paauglys, gavėnios metu palaižęs pienuotą pirštą, per išpažintį negavo išrišimo ir buvo paguldytas kryžiumi viduryje bažnyčios. Pasninkauti reikėjo tris dienas - trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Žemaitijoje pasninkas buvo ypač griežtas, kai kurie vyresnieji prisipažindavo per visą gavėnią nevalgę mėsos.
Žemaičiai virdavo avižinį kisielių, vadinamą žiūre. Tai buvo pasninkinio laikotarpio patiekalas. Kilogramas avižinių miltų užpilamas pašildytu vandeniu, išmaišoma. Į tyrelę dedama duonos riekelė ir beržo anglies gabaliukas. Taip paruošta masė apdangstoma ir paliekama nakčiai rūgti. Ryte į įrūgusią masę pilama vandens, išmaišoma ir per marlę sunkiama tiesiai į virimo indą. Verdama ant lengvos ugnies, visą laiką intensyviai maišant. Šio kisieliaus skonis buvo nekoks, vaikams, jei turėdavo, užbarstydavo cukraus.
Verbų sekmadienis
Paskutinis sekmadienis prieš Velykas - Verbų sekmadienis. Tai prisiminimas Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią. Verbų sekmadieniui ruošdavosi iš vakaro: iš miško parsinešdavo kadagio šakelių ir iš jų surišdavo verbą. Moterys dažnai pridėdavo išsprogusių alksnio, beržo šakelių, papuošdavo kambarinėmis arba iš popieriaus padarytomis gėlėmis. Tokią verbą vadindavo „bukietu“. Eidamas į bažnyčią kiekvienas turėjo neštis po verbą, nes kitaip žmonės sakydavo, kad „velnias rankon uodegą įduos“. Buvo paprotys ligonius ir nebuvusius bažnyčioje pašventinta verba paplakti sakant: „Ne aš plaku, verba plaka…“ Po to verbą užkišdavo po sija, netoli krosnies. Padžiūvusias verbas šeimininkė nukuldavo, į terbelę supildavo ir netoli šventųjų paveikslų laikydavo. Verbą laikydavo metus, kol kitais metais parsineš naują. Kiekviena šeimininkė savo žinioj turėjo verbą, ji daug kam praversdavo. Buvo tikima apsaugine verbos galia: jos šakelėmis arba nubrauktais spygliais smilkė kambarius, audros debesis, po višta dedamus kiaušinius, išgenamus gyvulius ir pan.
Didžioji savaitė ir Velykų pasiruošimas
Po Verbų sekmadienio - Velykų savaitė. Žmonės švarinosi namus, skalbė, patys maudėsi. Šios savaitės ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį pasninkaudavo. Šeštadienį moterys kepdavo pyragus, virdavo kiaulės palūpį, darydavo alų, margindavo kiaušinius. Platelių apylinkėse daugiausia dažydavo svogūnų lukštais, beržų lapų nuoviru (kiaušiniai žalsvos spalvos), kerpių, augančių ant stogo, nuoviru (rusva spalva). Taip pat margindavo vašku: uždegtą žvakę palenkdavo ir užlašindavo vaško ant kiaušinio, o paskui virdavo svogūnų lukštuose. Skutinėdavo aštriu peiliuku jau nudažytus.
Taip pat skaitykite: Kiaušinio simbolika Velykose
Didžiąją savaitę labai svarbu buvo parsinešti šventinto vandens ir ugnies. Vandens įpildavo į butelį, o ugnį parsinešdavo kempine arba velėna. Kempinę (augančią ant medžių) ar velėną perverdavo viela ir uždegę nešdavo mosuodami, kad neužgestų.
Šeštadienio vakarą visa šeima (išskyrus labai mažus ir senus) išsiruošdavo į bažnyčią. Pirmiausia giedodavo Kalnus. Kiti eidavo į Prisikėlimą.
Velykų rytas ir papročiai
Rytą, grįžę iš bažnyčios ir susėdę prie stalo, mušdavo kiaušinius. Tas, kurio kiaušinis likdavo sveikas, pasiimdavo sumuštąjį kiaušinį. Norėdami kitus apgauti, dažniausiai vaikai darydavo „kietus“ kiaušinius. Pradūrę mažą skylutę kiaušinyje, išleisdavo jo turinį lauk, o vidų pripildydavo sakų arba vaško. Vaikai ir jaunimas eidavo ridenti kiaušinių. Ridendavo nuo kalnelio, mediniu loveliu arba medžio žieve, vieną galą pakėlę aukščiau. Velykas švęsdavo dvi dienas.
Atvelykis
Atvelykis švenčiamas pirmąjį sekmadienį po Velykų. Šios šventės svarbiausias simbolis taip pat yra kiaušinis, kuris siejamas su atgimimu, nauja gyvybe. Atvelykio tradicijos itin artimos pačioms Velykoms: vėl yra dažomi ir ridenami margučiai.
Velykiniai margučiai: simbolika ir technikos
Margutis - svarbiausias Velykų akcentas. Manoma, kad tradicija dažyti kiaušinius atsirado prieš daugiau kaip septynis šimtus metų. Juos dažė visi: maži ir dideli, vargšai ir pasiturintys. Margučių turėdavo kiekviena šeima. Kiaušiniai buvo marginami natūraliais augaliniais dažais: žibuoklių žiedai suteikė švelniai melsvą spalvą, ąžuolo žievė - juodą, svogūnų lukštai - tamsiai rudą. Mėlyna spalva simbolizavo dangų, raudona - gyvybę, juoda - derlingą žemę, žalia - bundančią augaliją, geltona - derlių, subrendusius javus.
Taip pat skaitykite: Velykiniai kiaušiniai: originalūs marginimo būdai
Savita liaudies dekoratyvinės tapybos rūšis yra margučiai. Paruošimo technikos jie skirstomi į rašytinius ir skustinius. Margučiai - gėrio, derlingumo, gamtos pabudimo simboliai, meno dirbiniai, susiję su kulto apeigomis, dovanojami artimiesiems, dažniausiai vaikams, susiję su krikščionybę. Kiaušinis laikomas gyvybės pradžios simboliu, pavasario atgimimo, džiaugsmo ir gėrio ženklu.
Šiais laikais naudojami ir įvairūs sintetiniai dažai. Pagal marginimo būdą margučiai skirstomi į:
- Dažytinius: kiaušiniai tiesiog nudažomi viena spalva.
- Rašytinius: vašku ornamentuojami dažytų kiaušinių paviršiuose.
Skustinių margučių raštai dažniausiai smulkūs, ažūriniai, linijos - grafiškos, kampuotos. Rašoma karštu vašku (rečiau taukais, lajumi), naudojant pagaliuką arba smeigtuką.
Technologija tokia: imamas virtas kiaušinis, ant jo karštu vašku vašku piešiami ornamentai. Tada kiaušinis dažomas viena kuria nors minėtų medžiagų, paskui kiaušinis nudažomas. Ornamentams naudoti įvairūs dalykai: svogūnų lukštai, žemuogių lapeliai, kaspinėliai ir pan.
Žemaitiškų margučių spalvų gama nėra labai įvairi. Dominuoja raštai - vis sudėtingesni ir turtingesni. Meninis suvokimas - individualus ir įvairus, priklausantis nuo kiaušinio formos. Įvairiausių ženklų margučiuose vartojama daug: žvaigždutės, paukščio pėdelės, rūtelės ir kt., taip pat „kirmėliukų“ - kryželių, primenančių pailgą lašą. Raštai į kompozicijas jungiami taškais ir vingeliais. Neįmanoma rasti net ir du vienodo rašto margučius.
Taip pat skaitykite: Velykų tradicijos
Labai dažni išrašyti saulutes primenantys raštai. Saulė - gyvybės simbolis, kartais virstantis gėlės žiedeliu. Vingelis - amžinybės, nesibaigiančio gyvybės ciklo ženklas. Vingeliai randami senosiose verpstėse, vėlesnių laikų keramikoje, siuvinėjimuose, kryžių viršūnėse.
Spalvos taip pat turi savo reikšmę. Pietų Žemaitijos moterys mėgo šviesesnes spalvas - jų margučiuose vyrauja raudona ir violetinė spalvos. Šiaurės Žemaitijos moterys labiau pamėgusios pilkesnes spalvas. Jos mėgo saulutės, rečiau - rūtos ir eglutės motyvus. Žemaitijoje retai susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos.