Artėjant naujiems mokslo metams, svarbu pasirūpinti ne tik mokykliniais reikmenimis, bet ir saugiu vaiko nuvežimu į mokyklą bei būrelius. Šiame straipsnyje pateikiami patarimai, kaip užtikrinti vaikų saugumą kelyje, aptariami tėvų vaidmenys ir pateikiamos alternatyvos vežiojimui automobiliu.
Vaikų saugumas kelyje: bendrosios taisyklės
Rugsėjį tėvams tenka prisitaikyti prie naujos rutinos kelyje: vaikus reikia nuvežti tiek į mokyklą, tiek į būrelius. Miestuose padaugėjus eismo transporto priemonėms ir dalyviams, Lietuvos kelių policijos tarnybos atstovai primena būti ypač atidiems ir prisiminti pagrindines vaikų vežimo taisykles.
Žemesnius nei 135 cm ūgio vaikus privaloma prisegti jų ūgiui ir masei pritaikytomis prisegimo sistemomis. Automobilių vairuotojai privalo užtikrinti, kad vežami vaikai naudotų įrengtas ir jiems pritaikytas prisegimo sistemas.
Svarbu įsidėmėti:
- Priminkite vaikams, kad išlipti ir įlipti jie gali tik tada, kai transporto priemonė visiškai sustoja.
- Draudžiama vežti daugiau keleivių nei numatyta transporto priemonės techninėje charakteristikoje, taip pat vežti keleivius krovininio automobilio kėbule ar priekabose.
- Vaikus iki 12 metų draudžiama vežti mopedais, motociklais (išskyrus motociklus su priekabomis), triračiais ir visų rūšių keturračiais.
Saugus kelias į mokyklą: patarimai tėvams
Lietuvos kelių policijos tarnyba rekomenduoja pirmokų tėveliams labai gerai pagalvoti, kaip saugiai pristatyti savo atžalas į mokyklą, pasirinkti tinkamiausią maršrutą, kad būtų išvengta automobilių spūsčių keliuose.
- Parodykite vaikams artimiausią perėją, paaiškinkite, kaip saugiai pereiti į kitą kelio ar gatvės pusę.
- Akcentuokite, kad, einant per perėją, reikia būti budriems ir atidiems: jose negalima išdykauti su draugais, naudotis mobiliuoju telefonu, dėvėti ausinių.
- Pasirūpinkite, kad Jūsų vaiko kuprinė ir viršutiniai drabužiai būtų su atšvaitais.
- Nuolat priminkite savo vaikams saugaus eismo abėcėlę, paraginkite, kad jie atkreiptų dėmesį į mokytojų pamokymų apie eismo saugumo svarbą.
Saugumas mokykliniame autobuse
Tėvams pravartu žinoti, kad vaikus vežančio mokyklinio autobuso ar kitos transporto priemonės salone turi būti vienas lydintis asmuo. Lydinčio asmens funkcijas gali atlikti ir transporto priemonės vairuotojas. Jis turi užtikrinti saugų vaikų įlipimą ir išlipimą iš jos bei palydėti į kitą kelio pusę jaunesnius kaip 10 metų amžiaus vaikus. Pagal galimybes vaikus reikia įlaipinti ir išlaipinti stotelėse.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Draudžiama:
- Išlaipinti važiuojamosios dalies pusėje.
- Vežti daugiau mokinių negu įrengta sėdimųjų vietų.
- Vežti stovinčius vaikus.
Lydintis asmuo arba vairuotojas, būdamas kelyje, privalo vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais, o transporto priemonė turi būti iš priekio ir iš galo pažymėta skiriamaisiais ženklais.
Savarankiškai atvykstantys į mokyklą dviračiu ar elektriniu paspirtuku
Važiuojamąja kelio dalimi važiuoti dviračiu arba elektriniu paspirtuku leidžiama tik nuo 14 metų amžiaus. Nuo 12 metų - išklausius Švietimo ir mokslo ministerijos nustatytą mokymo kursą ir gavus pažymėjimą. Dar jaunesni vaikai (nuo 8 metų amžiaus) važiuojamąja dalimi dviračiu ir elektriniu paspirtuku gali važiuoti tik prižiūrimi suaugusiojo.
Nepilnamečiai (iki 18 metų), važiuojantys važiuojamąja kelio dalimi, privalo dėvėti saugos šalmus ir ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio ar elektrinio paspirtuko priekyje turi degti baltos, o gale - raudonos šviesos žibintai.
Važiuodami pėsčiųjų ir dviračių takais, šaligatviu ar kelkraščiu dviračių ar elektrinių paspirtukų vairuotojai privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi trukdyti ir kelti pavojų. Atminkite, kad griežtai draudžiama važiuoti pėsčiųjų perėja, savo transporto priemonę reikia stumti.
Vaikų saugus elgesys kelyje: atmintinė
Ši atmintinė primena svarbiausius principus, kurių laikymasis gali padėti vaikams išvengti pavojingų situacijų kelyje:
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
- Stok ne tik prie perėjos, bet ir prie kiemo išvažiavimo. Net ir pažįstamoje aplinkoje, tai yra kieme ar daugiabučio aikštelėje, vaikai turi būti atidūs. Judėjimas tarp stovinčių automobilių ar netikėtai važiuojantys kaimynai taip pat gali kelti pavojų.
- Niekuomet neišbėk iš už transporto priemonės. Viena iš pavojingiausių situacijų - netikėtas vaiko išbėgimas iš už autobuso ar automobilio. Prieš žengdamas į važiuojamąją kelio dalį, visuomet sustok ir įsitikink, kad esi matomas.
- Žalias šviesoforo signalas nereiškia visiško saugumo. Šviesa gali būti žalia, bet tai negarantuoja, kad visi vairuotojai suspės sustoti. Prieš žengdami - apsidairykite ir įsitikinkite, kad eiti saugu.
- Važiuodamas paspirtuku ar dviračiu - būk matomas. Darydami manevrą vaikai turi rodyti rankos signalus, sustoti šalia kitų eismo dalyvių tik ten, kur saugu, ir visuomet stebėti aplinką. Staigūs manevrai yra viena iš pagrindinių avarinių situacijų priežastis.
- Atšvaitai ir ryškios detalės - saugumui užtikrinti. Prasto matomumo sąlygomis vaikai privalo būti matomi. Atšvaitai, liemenės ar šviesūs drabužiai padeda vairuotojams laiku juos pastebėti ir sureaguoti.
- Skubėjimas - pavojingas įprotis. Bėgimas paskui draugus, bandymas spėti perbėgti gatvę vos užsidegus žaliai šviesai ar mirksint geltonam signalui didina riziką. Ugdykime vaikų kantrybę ir sąmoningumą − geriau palaukti, nei rizikuoti.
- Ne tik žiūrėk, bet ir klausykis. Prieš einant per gatvę svarbu ne tik apsidairyti, bet ir įsiklausyti į aplinką. Kartais automobilį galime išgirsti anksčiau nei jį pamatome.
Kaip pasirinkti ir suplanuoti saugiausią maršrutą?
Paprastai žmonės linkę rinktis trumpiausią kelią per kiemus ar stovėjimo aikšteles, tačiau vaikams rekomenduojama maršrutą sudėlioti ten, kur yra pėsčiųjų perėjos, šviesoforai, šaligatviai ir geras apšvietimas. Taip, toks maršrutas gali būti ilgesnis, bet jis saugesnis. Parenkant maršrutą reikėtų patikrinti gatvių eismo intensyvumą, ar yra reguliuojamos perėjos, ar pėsčiųjų perėjose matomumas nėra ribotas (ar niekas neužstoja matymo lauko). Vaikai turi mokėti laukti, kol automobilis visiškai sustos, ir užmegzti akių kontaktą su vairuotoju.
Vaikams turime priminti, kad einant šaligatviu, važiuojantys paspirtukai ar dviračiai gali kelti pavojų, todėl svarbu stebėti aplinką ir būti atidžiais. Patogu vaikui nupiešti ar pažymėti maršrutą žemėlapyje su akivaizdžiais orientyrais (parduotuvė, stotelė, tiltas); vaikas turėtų mokėti juos atpažinti. Kelio „Namai-mokykla-namai“ žemėlapį galima nusipiešti ir patiems. Taip vizualiai lengviau įsiminti maršrutą.
Tai ypač svarbu, jei vaiko maršrutas į mokyklą ir iš jos eina užmiestyje, kur neretai yra mažiau šaligatvių, eismas vyksta didesniu greičiu, blogesnis apšvietimas, siauri kelkraščiai, galimi laukiniai gyvūnai ar palaidi šunys. Tokiose vietose reikia eiti kelkraščiu, toliau nuo kelio krašto, prieš automobilių važiavimo kryptį, dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba turėti žibintuvėlį, atšvaitą segėti ant dešinės rankos arba kojos, kad vairuotojai geriau matytų.
Jei vaikas vyksta autobusu, reikia priminti, kad jam sustojus negalima bėgti nei pro autobuso priekį, nei pro galą. Reikia palaukti, kol autobusas nuvažiuos ir prieš einant įsitikinti, kad eiti per kelią saugu ir tada eiti.
Kelionė viešuoju transportu
Jei visgi vaikui būtina savarankiškai naudotis viešuoju transportu, pirmus kelis kartus važiuokite drauge su vaiku - parodykite visą procesą praktiškai. Sudarykite planą „ką daryti, jei…“ - pvz., autobusas neatvažiuoja, pametamas bilietas, praleidžiama stotelė.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
„Ką darytum, jei…?“ tipo klausimai padeda įsiminti, tad pažaiskite tokį klausimų žaidimą. Ir žinoma, mokykite saugaus elgesio taisyklių laukiant, važiuojant ar išlipant iš autobuso“, - sako specialistė. Ji priduria, kad vaikas turėtų žinoti, kuriuo autobusu važiuoja, kurioje stotelėje išlipti ir ką daryti, jei netyčia išlipo ne ten, kada jam reikėtų kreiptis į vairuotoją ar kitus keleivius, paskambinti tėvams.
Taip pat reikėtų priminti vaikui ir apie elgesį tais atvejais, jeigu kas nors bando kalbinti ar kviečia kartu išlipti - vaikas turi nebijoti atsisakyti ir likti ten, kur yra daugiau žmonių.
Elgesio taisyklės viešajame transporte:
- Laukiant stotelėje. Stovėti atokiau nuo kelkraščio, neišdykauti ir nelakstyti.
- Įlipimas ir išlipimas. Nepulti bėgti iš paskos autobuso ir stotis prie durelių, o laukti, kol transporto priemonė visiškai sustos ir durys atsidarys.
- Elgesys autobuse. Stovint laikytis už rankenų, jei yra vietos atsisėsti, saugoti savo daiktus, turėti galiojantį viešojo transporto bilietą ir žinoma netriukšmauti, būti mandagiam.
Vaikų vežimas mokykliniais autobusais
Jeigu kaimuose ar miesteliuose pradinukas gyvena toliau nei 3 km nuo mokyklos, į ugdymo įstaigą jį privalo nuvežti specialus autobusas.
Alternatyvos vežiojimui automobiliu
Šiuolaikiniams vaikams dažnai stinga savarankiškumo. Didėjant urbanizacijai šis instinktas privedė prie to, kad tėvai vaikus veža automobiliu į mokyklą net tuo atveju, kai pėstute jis mokyklą pasiektų vos per 5-20 minučių.
Paslauga, kurią siūlo „KiDrive“ irgi yra apibrėžiama kaip viena iš tvaresnių alternatyvų, nes tėveliai viename automobilyje gali vežti daugiau vaikų, taip pat šis pasirinkimas skatintų bendruomeniškumą ir naujų draugysčių atsiradimą.
JUDU (SĮ Susisiekimo paslaugos) atliktas Vilniaus miesto mokyklų tyrimas parodė, kad 44% moksleivių į mokyklas atvyksta automobiliu kaip keleivis.
Ieva Augustinienė: patarimai renkantis auklę ir organizuojant vaikų užimtumą
Ieva Augustinienė, agentūros „Mama ir auklė“ įkūrėja, dalinasi patarimais, kaip pasirinkti tinkamą auklę ir organizuoti vaikų užimtumą. Jos teigimu, svarbu suprasti savo poreikius ir pasirinkimus, o atrankos procese atkreipti dėmesį į auklės patirtį ir savybes.
Auklės gali būti labai nuoširdžios, džiaugiasi dirbdamos gerose šeimose Vilniuje ir Kaune. Agentūrai sukakus 10 metų, gimtadienį paminėjome surengę paskaitą apie pasakų terapiją tėvams ir auklėms. Penkiolika metų norėjau paminėti kaip nors ypatingai. Mačiau, kaip draugai suklūsta, kai imu pasakoti istorijas, kas nutiko agentūroje, - pavyzdžiui, viena paranojiška kandidatė ėmė šaukti ir daužyti duris, nes jos neįsileidžiu, o ji žino, kad tikrai esu ten. Atėjau į leidyklą su mintimi apie istorijas, tačiau redakcija man pasiūlė daug didesnės knygos idėją - patarimus, kuriuos iliustruoja nutikimai. Susidariau griežtą laiko planą ir jo laikiausi. Rytais, kol vyras prie ežero darydavo taiči, kuo puikiausiai galėdavau rašyti, tada atlėkti į darbą, dar pasisemti įkvėpimo (kelios istorijas lyg specialiai pasisiūlė į knygą) ir tęsti.
Pirmiausia knyga padeda išsiaiškinti savo poreikius ir pasirinkimus: teta, močiutė ar auklė, ko prašyti, o ko reikalauti iš auklės, į kokius klausimus sau atsakyti prieš pradedant paieškas. Antra dalis - atrankos - apie tai, kas vyksta agentūroje jau šešioliktus metus ir ką daryti, jei auklę rinksitės patys. Pratinimas prie auklės - tai procesas, kuriam pavykus, galite lengviau atsipūsti. Kaip įkalbinti mažą gudruolį, kuris jau įtaria, kas čia vyksta? Ką daryti, jei ne viskas vyksta sklandžiai? Kas keičiasi, kai auga vaikai? Užrašę į darželį, nepamirštame apie aukles - jos gelbsti, kai vaikas suserga, kai atostogauja, kai pradinukas nelanko prailgintos grupės ar važinėja į būrelius, kai didesnis vaikas nuolat namie lieka vienas, kai reikia žmogaus, kuris tėvus išleis į verslo keliones. Mūsų gyvenimas nuolat keičiasi - persikraustome, mažiukui gimsta broliai sesės, atvažiuoja gyventi seneliai. Kaip suktis tuomet? Ar pati galėtumėte dirbti aukle? Be abejo, aukle dirbti nelengva. Ypač kai tai darai kokybiškai: per dieną jautiesi nusidainavusi, nusibėgiojusi, nusiderėjusi ir visaip kitaip nuvargusi. Prisikalbinti sesės ir brolio vaikus - atskiras mokslas. Esu dėl jų išprotėjusi teta. Pavyzdžiui, prisiminusi, kaip su sesers dukra Viktorija (3 metukų) vaikščiojome po mišką - „gybai, kalpokai!“ (grybus kalpokus kiti vadina gudukais) net dabar susigraudinu. Neįsivaizduoju, kaip galima atsainiai žiūrėti į vaiką, - juk norisi pajudinti jo pirštukus, palavinti smulkiąją motoriką, pažaisti muzikinės klausos, atminties, dėmesio žaidimų, padaryti mankštelių. Man, mamai, diena su vaiku praeidavo akimirksniu - tik suprasdavau, kad jau laikas „susidėti žaislus“, nes tuoj grįš iš darbo vyras. Bet jei žmogui vaikai nepatinka, toks darbas būtų kančia. Dabar auklių rinkoje - pokyčių laikotarpis. „Nepriklausomybės kartos“ auklės mažina darbo krūvį, patyrusios auklės išeina dėl ligų ir senatvės, ateina naujų, bet dar nelabai patyrusių auklių. Jas „pagauti“ ir „užsiauginti“ - labai gera galimybė, nes (bent jau šiuo metu taip pasitaikė) tokį darbą ėmė rinktis išsilavinusios, bet pavargusios nuo biurokratijos ar darbų „iš reikalo“ moterys.
Kuo svarbus abiejų tėvų lygiavertis įsitraukimas į vaiko auginimą?
Iki šiandienos visuomenėje dar stipriai paplitę keli pakankamai stereotipiški mamos ir tėčio vaidmenys šeimoje. Vienas iš jų - mamos kaip pagrindinės ir vienintelės vaiką prižiūrinčios ir aprūpinančios bei tėčio tik kaip mamos pagalbininko. Tokioje šeimos struktūroje tėtis dažnai nuvertinamas laikant, kad jo santykis su vaiku nėra svarbus, aktualus vaiko raidai. Kitas ryškiai kraštutinis stereotipas - tėvo kaip baudėjo, gąsdinančio autoriteto vaidmuo. Kadangi visuomenėje gajūs lyčių stereotipai, pasitaiko, kad tėčiams priskiriamos stereotipinės vyriškos - stiprybės, tvirtumo, griežtumo - savybės, tuo tarpu mamos suvokiamos kaip švelnios, jautrios, atlaidžios. Kartais šeimose gąsdinama tėčio pykčiu kaip netinkamo elgesio pasekme (net pačiam tėčiui situacijoje nedalyvaujant), o tai formuoja vaiko ir tėvo santykį. Bet kurio iš apibūdintų stereotipų vyravimas šeimoje gali trukdyti abiem tėvams kurti lygiavertį santykį su vaiku. Lygiavertiškumas svarbus, nes, remiantis literatūra, įsitraukiantis tėtis gerina mamos emocinę gerovę, prisiimdamas dalį vaiko auginimo, auklėjimo ir užimtumo veiklų atsakomybės.
Mamos vaidmuo vaiko raidoje nagrinėjamas kur kas seniau nei tėčio. Pirmaisiais, kūdikystės metais, formuojantis prieraišumui, mama lietuviškoje visuomenėje dažniausiai yra pirmoji globėja (angl. primary caregiver), kadangi ji žindo kūdikį ir tokiu būdu atliepia jo poreikius, užtikrina vaikui taip reikalingą kontaktą, padedantį formuoti saugumo jausmą. Psichiatro J.
Iš tyrimų žinoma, kad kritiškai svarbus laikotarpis vaiko raidai yra ankstyvoji vaikystė. Praeitame amžiuje atlikti tyrimai, susiję daugiausia su mamos įsitraukimo į veiklas, žaidimus su tokio amžiaus vaikais, įtaka šio raidai. Tačiau pastaruoju metu padaugėjo tyrinėjimų, kaip tėčio dalyvavimas vaiko gyvenime, įsitraukimas veikia jo psichologinę ir emocinę būklę, elgesį. Atskleisti itin panašūs rezultatai: tėčio, kaip ir mamos, užimtumas su vaiku kritiškai tam svarbiame amžiuje teigiamai veikia jo socialinę, emocinę bei kognityvinę raidą. Žinoma, kad berniukai, su kuriais tėčiai leidžia laiką kartu (nesvarbu, kokio pobūdžio veikla tai būtų), rečiau turi elgesio problemų, o paauglės merginos - psichologinių problemų. Be to, toks abiejų tėvų įsitraukimas siejamas su geresne kognityvine vaikų raida. Viena iš veiklų, turėjusi pozityvią įtaką vaiko emocinei, socialinei ir kognityvinei raidai, yra tėvų žaidimas su vaiku, ypač ankstyvame amžiuje. Literatūroje, ypač lietuvių kalba, daug nagrinėjama mamos psichologinės būsenos įtaka vaikui. Tyrimai rodo, kad vaiko kūdikystės metu mamos patiriami psichologiniai sunkumai ar pogimdyvinė depresija, lemia žemesnius kognityvinius vaiko gebėjimus, ypač tarp mergaičių, taip pat ir prastesnius socialinius ir emocinius įgūdžius vėlesniame amžiuje. Platesni tyrimai atskleidžia, kad ne vien mamos, tačiau tiek tėvo, tiek motinos problemos, susijusios su jų psichologine ir / ar emocine sveikata (nuotaikos, nerimo sutrikimai, nuolat patiriamas stresas), neigiamai atsiliepia vaiko socialinei ir emocinei raidai. Paprasčiau tariant, bet kuriam iš tėvų turint psichologinių sunkumų yra sudėtingiau tinkamai reaguoti į vaiko poreikius, o tai turi įtakos jo tolimesnei jo raidai. Dalyvavimas įvairiose veiklose, susijusiose su vaiku. Nesivadovaujant straipsnio pradžioje apibūdintais šeimos modeliais bei stereotipiniais lyčių vaidmenimis, darbais, susijusiais su vaiko auginimu (buitiniais maisto ruošos, higienos, vėliau - vežimo į būrelius ir kitais) tėvai gali skirstytis atsižvelgdami į savo tvarkaraštį, pomėgius. Individualių veiklų arba ritualų su vaiku susikūrimas. Vienas iš literatūroje minimų pozityvią įtaiką vaiko raidai turinčių veiksmų - žaidimas. Kiekvienas iš tėvų gali rasti savo būdą leisti laiką su vaiku žaidžiant - ar įtraukiant žaidimo elementus į gąsdinančias (maudymasis, galvos plovimas), nuobodžias (namų ruoša) užduotis, atliekant jas kartu, ar mokantis naujų dalykų (tarkime, skaityti, rašyti, važiuoti dviračiu) su žaidimo elementais. Atsižvelgimas į kiekvieno šeimos nario temperamentą. Pasirūpinimas savimi.