Švietimas yra vienas iš pagrindinių vaiko raidą ir vystymąsi lemiančių veiksnių, o kiekvieno iš tėvų pareiga yra užtikrinti kokybišką ugdymą savo vaikams ir tokiu būdu suteikti jiems galimybę vystytis ir tobulėti. Tačiau planuojant leisti vaiką į mokyklą, tėvai dažnai susiduria su dilema, kokią ugdymo įstaigą jis turėtų lankyti. Ugdymo įstaigų pasirinkimas iš tiesų yra platus, tačiau kai kurie tėvai renkasi individualų ugdymą ir savo vaikus moko namuose. Lietuvoje tokia praktika yra nauja, todėl šiame straipsnyje apžvelgsime mokymosi namuose privalumus bei trūkumus.
Nuotolinis mokymas: iššūkiai ir galimybės
Pandemijos metu pamokų perkėlimas į virtualią erdvę atnešė nemažai iššūkių tiek mokiniams, tiek jų tėvams, tiek pedagogams. Pastebėta, jog, vykdant nuotolinį mokymą, mokiniai ir mokytojai prie kompiuterių praleidžia kur kas daugiau laiko nei įprastose pamokose. Pirmojo ir antrojo karantino metu didžioji dalis moksleivių mokomi nuotoliniu būdu. Per netrumpą laiką jau spėjo išryškėti šio ugdymo privalumai ir trūkumai. Dabartinis nuotolinis mokymas pasižymi tuo, kad mokytojai jau daug geriau įvaldę technologijas, tvirčiau jaučiasi, tačiau susidūrėme su kita bėda: didelė dalis skaitmeninio turinio tapo mokama. Kalbant apie mokinius, vieniems nuotolinis ugdymas netgi, sakyčiau, padėjo: tikrai atsirado geriau besimokančių, labiau besusikaupiančių, stropiau užduotis atliekančių. Nuotoliniame mokyme daug daugiau atsakomybės už savo mokymąsi, jo procesą, rezultatus turi prisiimti pats mokinys, čia sunkiai išsiverčiama be tėvų ar globėjų pagalbos. Mokiniai jau išmoko daugiau mažiau valdyti savo laiką, planuoti. Nuotoliniu būdu gal daugiau galimybių nesąžiningai atsiskaityti. Be abejo, visiems: ir mokiniams, ir mokytojams trūksta betarpiško bendravimo.
Vyriausybės nutarimu, nuo sausio 21 d. vaikams, kurie neturi sąlygų mokytis namuose ar patiria mokymosi sunkumų pandemijos metu, sudarytos sąlygos mokytis nuotoliniu būdu švietimo įstaigose. Šitą sprendimą sąlygojo realijos: turbūt kiekvienoje mokykloje yra po kelis ar keliolika mokinių, kurie namuose neturi sąlygų mokytis, negeba mokytis vieni, trūksta jiems priežiūros. Žinoma, kad tokiems vaikams padėti reikia, tačiau didelę nuostabą švietimo bendruomenei sukėlė tai, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos išplatintame algoritme nemaža dalis krūvio, t.y., priežiūros tokių vaikų mokyklose atitektų kažkokiems mistiniams savanoriams… Kaip ir buvo galima tikėtis, tų savanorių, bent jau mano turimomis žiniomis, tikrai nestovi eilės prie mokyklų, o mokyklos priverstos suktis pačios kaip išmano: sugrąžintus į mokyklas vaikus prižiūri ne tik mokytojų padėjėjai ar socialiniai pedagogai, bet ir kiti mokyklų darbuotojai ar specialistai: bibliotekininkai, psichologai ir pan.
Praėjusios savaitės pradžioje Lietuvos tėvų forumas kreipėsi į Prezidentą, Seimą bei Vyriausybę, reikalaudamas skubiai grąžinti vaikus į mokyklas ir užtikrinti kokybišką ugdymą. Esą nuotolinis mokymas moksleiviams daro nepataisomą žalą. Galima suprasti tėvų poziciją. Tačiau kai kurie jų teiginiai yra kritikuotini. Pavyzdžiui, kuo remdamiesi, kokiais tyrimais, duomenimis, jie teigia, kad nuotolinis mokymas - būtinai nekokybiškas, o mokymas mokykloje - kokybiškas? Gal reikėtų, atsižvelgiant į dabar susiklosčiusią situaciją, siekti geresnio, kokybiškesnio nuotolinio ugdymo, įvardinti spragas, numatytus būdus, priemones ir, aišku, lėšas, kaip tas problemas spręsti. Kita vertus, ir mokytojai ne mažiau nei vaikai ar jų tėvai pavargo nuo nuotolinio, ir jie mielai sugrįžtų į mokyklas dirbti, tačiau turi būti paisoma to, kokių tikslų buvo siekiama įvedant karantiną. Manau, būtų nusikaltimas, jei neužtikrinus vakcinacijos, mokytojų saugumo, beatodairiškai įvyktų visų sugrąžinimas į mokyklas. Vienareikšmiai, labai smarkiai išaugo mokytojų laiko sąnaudos paruošti skaitmeniniam ugdymo turiniui bei įvertinti nuotoliniu būdu mokinių atliktų užduočių. Vieni kolegos skaičiuoja, kad tam sugaišta daugiau nei 50 proc. laiko nei anksčiau, kiti tvirtina, kad net dvigubai daugiau. Be to, žymiai daugiau laiko reikia ryšio su mokiniais ir jų šeimomis palaikyti, informacijai teikti. Faktas, kad nuotolinis mokymas - tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai tikras iššūkis. Nemažai mokytojų skundžiasi ypatingu nuovargiu, kai, stengiantis dirbti gerai, darbo laikas seniai peržengė poilsiui skirto laiko ribą.
Švietimas yra vienas didelis ir labai sudėtingas organizmas. Jei yra problemų kurioje nors jo srityje, šlubuoja koks nors „organas“, tai atsiliepia visam organizmui. Negalima išskirti vieno kurio Jūsų paminėto aspekto: visa sistema, visi jos nariai turi dirbti darniai, suderintai, gerbdami vienas kitą, padėdami vienas kitam, įsiklausydami į vienas kito problemas. Tik taip galima tikėtis gerų rezultatų. Jūsų išvardintame sąraše turėtų būti ir mokinys, jo šeima, galų gale - visa visuomenė.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Ugdymas namuose: privalumai ir trūkumai
Tiesa, vienam vaikui mokymas šeimoje bus esminių problemų sprendimo būdas ir sukels vien teigiamas emocijas, kitam - atskirtis nuo bendraamžių ir įkalinimas namuose, tad kiekvieną situaciją reikia vertinti individualiai.
Išgirdę apie vaiko ugdymą namuose, ko gero daugelis iš tėvų susimąstytų, kad tai yra sudėtingas ir daug laiko reikalaujantis procesas. Iš dalies taip ir yra, tačiau vaikų mokymas namuose turi savų privalumų:
- Saugi aplinka. Mokymas namuose pašalina patyčių iš bendraamžių ir vyresnių moksleivių tikimybę, todėl vaikas patiria mažiau streso.
- Lankstumas. Mokantis namuose, yra galimybė sudaryti individualius pamokų tvarkaraščius ir juos pritaikyti prie tėvų ar vaikų poreikių.
- Didesnis dėmesys. Tėvai gali skirti daugiau dėmesio toms sritims, kurios atrodo svarbesnės, ar kuriose jų vaikas pasižymi išskirtiniais gabumais.
- Stiprėjantis ryšys su šeima. Mokydamasis namuose, vaikas dažniau matosi ir bendrauja su savo tėvais, todėl gerėja tarpusavio santykiai.
Tačiau toks mokymosi būdas turi ir jam būdingus trūkumus:
- Tėvų žinių trūkumas. Tėvams gali nepakakti turimų žinių, kad išmokytų vaikus sudėtingų dalykų.
- Ribotas socialinis bendravimas. Mokydamasis namuose, vaikas mažiau laiko praleidžia tarp savo bendraamžių, todėl ateityje gali kilti socializacijos problemos.
- Didelės laiko sąnaudos. Toks mokymas reikalauja daug tėvų laiko ir pastangų.
- Mažesnė kontrolė. Gali būti sudėtinga kontroliuoti vaiko laiką prie kompiuterio. Vietoje pamokų, jis gali pradėti žaisti įvairius kompiuterinius žaidimus, žiūrėti serialus ar animacinius filmus.
- Popamokinė veikla. Mokydamasis namuose, vaikas praranda galimybę užsiimti popamokine veikla mokykloje, tokia kaip krepšinio ar futbolo treniruotės, šokių būreliai ir kitos.
- Mokymas namuose kenkia vaiko socializacijai: vaikams būtina bendrauti su bendraamžiais, pasijusti bendruomenės dalimi.
- Mokantis namuose labai svarbi disciplina ir planas: vaikas drauge su tėvais turi numatyti, kokias užduotis jam kasdien reikės atlikti. Tam galima naudoti specialias programas ir programėles, specializuotas mokymosi platformas (pavyzdžiui, Google „Classroom“) ir kt.
Mokymosi įstaigų nauda ir trūkumai
Kiekvieną rytą į mokymosi įstaigas keliauja dešimtys tūkstančių Lietuvos vaikų. Jose vaikai yra ugdomi pagal iš anksto sudarytą mokymosi programą ir vertinami už pasiektus mokymosi rezultatus. Nors dėl vienų ar kitų priežasčių mokyklose dažnai kyla įvairūs skandalai, tačiau šios įstaigos turi ir nemažai privalumų:
- Subalansuotas tvarkaraštis. Mokyklose griežtai laikomasi pamokų tvarkaraščio, o pamokos dažniausiai trunka tiek, kiek nustatyta.
- Kvalifikuoti mokytojai. Ugdymo procesą veda kvalifikuoti ir patyrę mokytojai, kurie veda pamokas pagal iš anksto paruoštas programas.
- Užklasinė veikla. Vaikams yra siūlomi įvairūs būreliai, tokie kaip dailės, informacinių technologijų, literatūros ar sporto.
- Daugiau disciplinos. Mokykloje galioja griežtos elgesio ir aprangos taisyklės. Vaikai yra mokomi tvarkos, skatinami laikytis tvarkaraščio ir pertraukų režimo.
- Socialinis ugdymas. Bendraudami su savo bendraamžiais, vaikai greičiau įsisavina naujoves ir išmoksta naujų dalykų.
Iš pažiūros, mokyklose vaikas turi galimybę įgyti daugiau disciplinos ir išmokti bendrauti su kitais vaikais, tačiau mokyklos turi ir trūkumų:
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
- Per daug mokinių klasėse. Vienoje klasėje mokantis su dideliu kiekiu kitų mokinių, vaikas gali gauti per mažai dėmesio ir dėl to gali nukentėti jo rezultatai ir žinios.
- Mažas lankstumas. Vaikas privalo griežtai laikytis nustatyto mokymosi tvarkaraščio, todėl atsiradus nenumatytiems atvejams ar prireikus išvykti, tėvams gali kilti papildomų rūpesčių.
- Stresą kelianti aplinka. Mokykloje vaikas gali susidurti su įvairiomis baimėmis - baime būti nuskriaustam, baime mokytis, viešai kalbėti.
Ugdymas namuose ar mokykloje: ką pasirinkti?
Lyginant vaiko mokymą namuose ir mokykloje, sprendimą reikia priimti atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius, jūsų tikslus ir gyvenimiškas aplinkybes. Vieną ir universalų atsakymą surasti sudėtinga, tačiau šiuos skirtingus ugdymo būdus galima palyginti, lyginant skirtingus pasirinkimus.
Nors mokyklos suteikia geresnę terpę vaiko socializacijai, mokantis namuose vaikui skiriama daugiau asmeninio dėmesio. Jis gali būti labai naudingas, jei vaikas turi specialiųjų poreikių. Tačiau kai kuriais atvejais, namuose būtų sunku užtikrinti visas mokymosi priemones, kurios yra prieinamos mokyklose - tai yra įvairūs cheminiai eksperimentai ir laboratorinė įranga, biologiniai pavyzdžiai ir panašios priemonės.
Kalbant apie tėvų dalyvavimą procese, mokymasis namuose reikalauja didelio tėvų įsitraukimo. Mokantis mokykloje, didžiąją dienos dalį tėvai gali užsiimti savo veikla ir visą atsakomybę dėl ugdymo perleisti mokytojams.
Dar vienas svarbus aspektas - finansiniai ištekliai. Valstybinėse mokymosi įstaigose švietimas yra nemokamas, tuo tarpu ugdant vaikus namuose, visus vadovėlius ir kitas priemones tėvai turi įsigyti už nuosavas lėšas. Tačiau namuose lengviau užtikrinti ir kontroliuoti kokybiškesnę vaiko mitybą, sumažėja išlaidos transportui ir kitoms papildomoms reikmėms, kurių prireikia mokyklose.
Konkretus mokymosi būdas turi priklausyti nuo individualių poreikių, finansinių išteklių ir keliamų tikslų. Šiandien ne vienai šeimai kyla dilema, ar leisti mažylį į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, ar vis dėlto auginti vaiką namuose. Ugdymo specialistai ir tėvai sutinka, kad vieno teisingo atsakymo nėra. Tačiau neabejojama, kad viskas priklauso nuo to, kokią ugdymo kokybę tėvai gali garantuoti savo vaikui namuose.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Specialistų nuomonės apie ugdymą namuose ir darželyje
Karolina Bajoriūnienė, psichologė: “Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai kyla klausimas, ar vaiko socializacijai ir ugdymui, pradedant eiti į mokyklą, turi reikšmės darželio lankymas? Atsakyčiau - ir taip, ir ne. Viskas priklauso nuo aplinkybių ir sąlygų, artimiausių žmonių, kurie vaiką ugdo namuose arba darželyje. Tarkim, jeigu vaikas nelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir auga su močiute, kuri yra „senoviško sukirpimo” ir rūpinasi tik svarbiausiais vaiko poreikiais - tinkamai pamaitinti, pamigdyti ir aprengti, žinoma, toks vaikas nesiugdo ir nesocializuojasi. Tačiau močiutė močiutei (kaip ir auklė auklei) nėra lygi. Taigi, vaikas, augdamas su aktyvia ir išprususia močiute ar aukle, gali niekuo nesiskirti, o netgi įgyti pranašesnį ugdymą nei vaikas, lankantis darželį. Pavyzdžiui, jei vaikas, augdamas namuose, yra vedamas į kiemą, kur jis turi daug draugų, lanko įvairius užsiėmimus, su juo daug bendraujama šeimoje, toks vaikas lengvai socializuosis ir mokykloje, o jo ikimokyklinio ugdymo lygis nebus žemesnis. Manyčiau, svarbiausia, kad vaikas lankytų priešmokyklinę grupę prieš mokyklą. Joje vaikai įgyja ne tik žinių, bet ir mokosi koncentruoti dėmesį, laikytis susitarimų ir kitų naudingų dalykų, rengiantis mokyklai”.
Saulė Neverienė, ikimokyklinio ugdymo pedagogė: “Tėvų apsisprendimą nevesti vaiko į darželį gali nulemti labai daug priežasčių. Mano nuomone, vaikams reikėtų lankyti darželį - nesvarbu, valstybinį ar privatų. Šiose įstaigose jiems yra sukuriama jų amžių atitinkanti ugdomoji aplinka, su jais dirba specialistai. Vaikams be galo svarbu būti tarp bendraamžių, kad galėtų ugdytis ir bendrauti. Tai padeda jiems bręsti socialiai. Aišku, vaiko ugdymas namuose gali būti lygiavertė alternatyva ikimokyklinio ugdymo įstaigai. Darželiuose vaikai yra vedami į ekskursijas, vyksta specialios vaikų kūrybiškumą skatinančios programos. Todėl ir tėvams reikėtų nepamiršti teatrų ir kitų kultūrinių programų. Auginant vaiką namuose, taip pat reikėtų žinoti, kad, rengiant vaiką mokyklai, svarbu ugdyti socialinius įgūdžius. Į pirmąją klasę vaikai turi ateiti pasirengę tapti mokiniais. Priešmokykliniais metais vaikai neprivalo išmokti skaičiuoti ir rašyti, tačiau dauguma tokio amžiaus vaikų jau domisi raidėmis ir skaičiais, todėl tą domėjimąsi reikėtų skatinti. Jei tėvai susipažins su ugdymo programomis ir imsis atsakomybės ugdyti tokius gebėjimus, tai vaikui šiuo aspektu žalos neturėtų būti padaryta. Esminis mano pastebėtas dalykas yra tai, kad lankantys darželį vaikai yra drąsesni. Kuo mažesnis vaikas, tuo jis lengviau pripranta prie permainų. Matydama tokias situacijas tarp darželinukų, galėčiau daryti išvadą, kad atėjęs į pirmąją klasę darželio nelankęs vaikas jausis labai nejaukiai, nedrąsiai. Kyla grėsmė net būti atstumtam bendraamžių, nes jis nebus „užgrūdintas” vaikams įprastų socialinių santykių-situacijų. Todėl patarčiau tėvams, kurie vaikus augina namuose, juos vedžioti į lavinimo mokyklėles ar būrelius, kad vaikas kuo daugiau laiko praleistų tarp savo bendraamžių. Taip jis pripras pie jų elgesio, tad nebus ir tokio šoko, pradėjus lankyti mokyklą”.
Nijolė Semionovienė, pradinių klasių pedagogė: “Mano praktika rodo, kad vaikai atėję iš ikimokyklinės ugdymo įstaigos yra labiau socialiai paruošti mokyklai: jie moka geriau bendrauti, bendradarbiauti, išsakyti nuomonę, apsiginti. Be to, jie geriau susikaupia pamokose, greičiau supranta aprašymus ir lengviau adaptuojasi naujoje aplinkoje. „Namų” vaikai dažniau būna vienišiai, jautresni, „neužgrūdinti” darbui ir bendradarbiavimui mokykloje. Tokiems vaikams reikia ilgesnio laiko ir adaptacijai. Svarbus aspektas ir tai, kad vaikas, būdamas namuose, tarsi izoliuojamas, nes nemato ir teigiamos, ir neigiamos vaikų bendravimo pusės. Be to, vaikų darželyje ugdymas paprastai būna įvairiapusis, o namuose - dažnai vienakryptis, nes vaiko ugdymas priklauso nuo tėvų pomėgių ir jų profesijos. Pavyzdžiui, darželyje yra organizuojamos įvairiausios veiklos ir būreliai: dailės, muzikos, sporto. Iš namų į mokyklą atėjęs vaikas daugiau būna susipažinęs su viena sritimi, pavyzdžiui, daile arba muzika”.
Jūratė Mikalkėnienė, 3 m. 10 mėn. Elzės mama, turinti patirties ugdant vaiką ir namuose, ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoje: “Auginant vaiką namuose, kiekviena situacija yra individuali, tad ir privalumai bei trūkumai kaskart yra skirtingi. Ugdymas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje visada yra tikslingas. Norėčiau išskirti vieną iš pagrindinių darželio funkcijų - tai socializacija. Kiemo draugai taip pat turi įtakos socializacijai, tačiau čia bendravimo santykis yra visai kitoks. Vaikas pats gali rinktis, kaip artimai bendrauti kieme ir kiek laiko tam skirti. Be to, visada šalia yra suaugęs žmogus, kuris gali patarti ar pagelbėti. Darželyje susiduriama su didesniais išbandymais. Vaikas pats savarankiškai turi nuspręsti, kaip jam pasielgti, kad būtų kitų išgirstas, suprastas ir saugiai jaustųsi. Vienaip ar kitaip darželis ugdo vaiko savarankiškumą. Lankydamas darželį, vaikas ne tik mokosi bendrauti su bendraamžiais, tobulina socialinius įgūdžius, bet ir išmoksta disciplinos, tvarkos. Be to, darželiuose dirbantys pedagogai skatina vaikų kultūrinį švietimą. Beje, dažnai tėvams kyla klausimų, kokį darželį rinktis - privatų ar valstybinį. Manau, sprendimą lemia pati darželio aplinka, kaip vaikas toje aplinkoje jaučiasi, dirbančių auklėtojų požiūris į vaikus. Labai svarbu ir vaiko ryšys su auklėtoja. Net ir lankant privatų darželį, vaikas gali neturėti kontakto ar artimo ryšio su auklėtoja, nesijausti saugiai”.
Ala Karpavičienė, 4 m. Džiugo ir 6 mėn. Aldo mama, auginanti juos namuose:“Savo vyresnėlio į darželį neleidau, nes pati tuo metu nedirbau, buvau namuose. Mano pozicija ir tuomet, ir šiandien yra tokia - jei tik yra noro, yra daug priemonių lavinti vaiką namuose ir tinkamai parengti jį mokyklai. Tereikia domėtis! Pavyzdžiui, mes su Džiugu skaitome knygeles, piešiame, lipdome, atliekame užduotis iš jo amžiui skirtų lavinamųjų knygelių, mokomės eilėraščių ir dainelių. Visada atsižvelgiu į sūnų dominančius pomėgius ir stengiuosi juos lavinti, nors nepamirštame ir užsiėmimų kitiems būtiniems gebėjimams ugdyti. Stengiuosi nuolat kaitalioti veiklą, kad vaikui nebūtų nuobodu. Mes aktyviai draugaujame su giminaičių ir draugų vaikais, kieme mažylis mielai žaidžia ir lengvai užmezga kontaktą su savo bendraamžiais. Mano nuomone, namuose auginamas vaikas toli gražu nėra socialiai izoliuotas, ko labiausiai baiminasi daugelis tėvų, svarstydami, ar leisti vaikutį į darželį, ar imtis atsakomybės už jo ugdymą patiems. Be to, prieš nuspręsdami ugdyti vaiką namuose, tėvai pirmiausiai turėtų objektyviai įvertinti galimybes pilnavertiškai parengti vaiką tolesniam ugdymosi etapui - mokyklai“.
Akivaizdu, kad Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigų įdirbiu ir veikiančia ugdymo sistema neabejojama. Daugiau diskusijų kelia vaiko ugdymas namuose, pradedant, kas turėtų būti atsakingas už vaiko ugdymą - mama, tėvas, giminaitis ar auklė, ar toks ugdytojas yra tinkamos kompetencijos imtis šios atsakomybės, baigiant vaiko socializacijos poreikio patenkinimu ir tinkamu pasirengimu mokyklai. Šeimų, ugdančių vaikus namuose, šalyje gana daug, tad gal vertėtų pamąstyti apie galimybę profesionaliems ikimokyklinio amžiaus pedagogams konsultuoti tėvus, auginančius vaikus namuose? Galbūt įmanoma surasti „aukso vidurį”?
Psichologo patarimai renkantis ugdymo formą
Dalis vaikų nori grįžti į mokyklą, kita dalis - nenori. Anot Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro psichologės dr. Jurgitos Smiltės Jasiulionės, svarbiau supratimas, dėl ko vaikas nori ar nenori į mokyklą. „Kai vaikai nori grįžti, niekam dėl to rūpesčių nekyla, visi jaučiasi ramiai ir saugiai. Kai vaikas sako, kad nenori grįžti į mokyklą, tai pirmas dalykas, ką turi suprasti tėvai, kas už to slypi. Galbūt reikės anksti keltis, ruošti namų darbus, patiko atostogauti - bus vienokia situacija. Tai reikia priimti ir suprasti. Kita situacija, kai vaikas sako, kad jam mokykloje negera, patiria patyčių, bus konfliktinių situacijų ar emocinių sunkumų su klasiokais ar mokytojais. Tuomet pagal tą priežastį galėsime suprasti, kaip galime padėti. Jei vaikas mokykloje skriaudžiamas, nesijaučia saugus, neužmezga santykių, reikia ieškoti papildomos pagalbos, kalbėti su mokytojais, ieškoti vaikui galimybių už mokyklos ribų“, - kalbėjo ji.
Psichologė pastebėjo, kad pandeminis laikotarpis ir mokymasis iš namų daliai vaikų atvėrė neregėtą galimybę: „Tie, kurie buvo intravertiškesni, drovesni, turi sunkumų užmezgant santykius su bendraamžiais, atsigavo, pasijuto geriau ir saugiau. Nukrito dalis iššūkių, kuriuos jie spręsdavo mokykloje. Galbūt jiems gali būti pasiūlyta mokytis namie ir dalį laiko - mokykloje.“ Kita vertus, ji teigė sunkiai įsivaizduojanti, kad vaikas galėtų saugiai ir sveikai augti visiškai neturėdamas ryšių su bendraamžiais. Mokykla, be ugdymo, suteikia santykių erdvę ir svarbu, kad jei ne mokykloje, tai kur nors kitur tuos santykius vaikas galėtų megzti. „Kad vaikas sveikai augtų, jis turi turėti tam tikrų socialinių iššūkių aplinkoje. Mokykla - gera treniruočių vieta tai daryti: mokytis, kaip spręsti konfliktus, atrasti savo vietą, kalbėtis su atsitiktiniais žmonėmis. Jei vis dėlto vaikas nori likti ir mokytis namie, svarbu pagalvoti, kur jis gautų ir ugdytų socialinius įgūdžius. Galbūt tai bus neformali veikla, galbūt kažkiek laiko mokykloje“, - atkreipė dėmesį pašnekovė. J. Jasiulionė teigė, kad vertinant, kokią ugdymo formą rinktis (mokykloje, per nuotolį ar namuose), reikėtų atsižvelgti į kiekvieno vaiko ir šeimos poreikį. Tokiose situacijose ji rekomenduotų konsultuotis ir su mokyklos atstovais, ir su specialistais. „Kartais mokykla gali būti suinteresuota, kad vaikui būtų paskirtas namų mokymas, nes jis mokykloje kelia tam tikrų iššūkių, bet specialistai vertindami gali aiškiai matyti, jog vaikui bus padaryta didžiulė žala, jei jis bus „išimtas“ iš mokyklinės sistemos ir neturės galimybės socializuotis. Reikia ieškoti variantų tarp mokyklos, šeimos, vaiko individualių poreikių ir specialistų rekomendacijų. Ir numatyti saugiklius - kas, „jeigu“, į ką kreiptis. Kalbant apie švietimo sistemą yra daug diskusijų. Kartais būna ir taip, kad mokydamasis namie vaikas labiau išsaugo smalsumą, nei lankydamas mokyklą. Mano supratimu, reikia pabandyti matyti visumą ir nesigriebti kraštutinių variantų remiantis savo stipriomis nuostatomis; svarbu vertinti visumą, kuri veikia vaiko raidą“, - rekomendavo psichologė.