Įvadas
Vaikų globa yra esminė socialinės politikos sritis, užtikrinanti tinkamą priežiūrą ir ugdymą vaikams, kurie dėl įvairių priežasčių negali augti savo biologinėse šeimose. Šiame straipsnyje nagrinėjama vaikų globos sistemų raida Europoje, ypatingą dėmesį skiriant perėjimui nuo institucinės globos prie šeimos ir bendruomenės pagrindu teikiamų paslaugų. Straipsnyje remiamasi istoriniais duomenimis, statistine analize ir geriausia kaimyninių šalių patirtimi, siekiant apžvelgti vaikų globos iššūkius ir galimybes.
Vaikų globos institucijų atsiradimas ir raida
Pirmosios vaikų globos institucijos Europoje pradėjo kurtis XVII-XVIII amžiuje, reaguojant į našlaičių ir beglobių vaikų skaičiaus augimą. XIX amžiaus pradžioje tokios įstaigos veikė didžiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose. Šios institucijos teikė pastogę, maistą ir pagrindinį ugdymą, tačiau dažnai stokojo individualizuotos priežiūros ir emocinio palaikymo.
Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa susirūpinta XVIII amžiuje. Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė 1786 m. įkūrė pirmąją kūdikių prieglaudą. 1791 m. Vilniuje jos iniciatyva atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai, kuriuose vienuolės prižiūrėjo apie 400 vaikų. XIX amžiuje Kaune įsteigtas lopšelis pamestinukams ir kūdikių auklėjimo namai. Grafas Georgijus Naryškinas 1890 m. Gruzdžiuose įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams.
Vaikų globos sistemos pokyčiai Lietuvoje XX amžiuje
XX amžiuje Lietuvoje vaikų globos sistema patyrė reikšmingų pokyčių. 1918-1940 m. vaikų globos institucijas daugiausia išlaikė bažnytinės labdaros organizacijos. 1922 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda, vadinama Lopšeliu. Nuo 1928 m. pradėta vaikus patronuoti (už tam tikrą atlyginimą atiduoti auklėti šeimoms).
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, visų labdaros organizacijų veikla nutraukta, o vaikų globos institucijos suvalstybintos. 1941 m. vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus. Po Antrojo pasaulinio karo ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų. 1949 m. veikė 48 vaikų globos institucijos, kuriose gyveno 7000 vaikų.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas, vėliau kai kurios iš jų - į pensionus. Atkūrus nepriklausomybę, vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus.
Deinstitucionalizacija: perėjimas prie šeimos ir bendruomenės globos
Nuo XX amžiaus pabaigos vis labiau pripažįstama, kad institucinė globa gali turėti neigiamą poveikį vaikų vystymuisi ir gerovei. Institucijose gyvenantys vaikai dažnai patiria emocinio prieraišumo stoką, ribotas socialines galimybes ir stigmos jausmą. Todėl daugelis Europos šalių pradėjo deinstitucionalizacijos procesą - perėjimą nuo institucinės globos prie šeimos ir bendruomenės pagrindu teikiamų paslaugų.
Deinstitucionalizacija apima įvairias strategijas, įskaitant:
- Institucinių vaikų globos namų uždarymą ir alternatyvių globos formų, tokių kaip šeimos globa, šeimynos ir bendruomeniniai vaikų globos namai, plėtrą.
- Paramos paslaugų teikimą šeimoms, siekiant užkirsti kelią vaikų atskyrimui nuo tėvų.
- Globėjų ir įtėvių paiešką ir apmokymą.
- Visuomenės švietimą apie vaikų globos svarbą ir alternatyvių globos formų privalumus.
Vaikų globos sistemos reforma Lietuvoje
2015 m. Lietuvoje pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama sumažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas ir kartu apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei.
Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso pakeitimai, pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja. 2018 m. didžioji dalis tėvų globos netekusių vaikų buvo globojami šeimose, o mažesnė dalis - globos įstaigose.
Lietuvos ir Vengrijos vaikų globos sistemų palyginimas
Straipsnyje analizuojamos dviejų Rytų Europos valstybių - Lietuvos ir Vengrijos - vaikų globos sistemos. Lyginimo kriterijumi pasirinktas perėjimas nuo institucinės globos prie į bendruomenę orientuotos plėtros, arba deinstitucionalizacijos, modelis. Remiantis Jungtinių Tautų vaiko teisių ir Neigaliųjų teisių konvencijomis ir kitais žmogaus teisių dokumentais, institucionalizacija vis plačiau pripažįstama kaip ydinga politika ir žmogaus, ypač vaiko, teisių pažeidimas.
Straipsnyje taikomi istorinės ir statistinės analizės metodai leidžia įvertinti Vengrijos vaikų globos sistemą kaip pažangesnę, palyginti su Lietuvos, suteikiančią galimybę didesnei daliai tėvų globos netekusių vaikų augti šeimose ar šeimos aplinką sukuriančiose socioedukacinėse įstaigose.
Vaikų globos savaitė Lietuvoje
Lietuvoje kasmet vyksta Vaikų globos savaitė, kurios metu atkreipiamas dėmesys į globojamų vaikų poreikius, skatinama tapti globėjais ir savanoriais. Šių metų Vaikų globos savaitės tema - „Mano akims reikia tavo akių“. Savaitės renginiais siekiama atkreipti dėmesį į tai, kad vaikams labai trūksta suaugusiųjų dėmesio, ryšio ir emocijų.
ES parama vaikų globos reformai Lietuvoje
Lietuvoje vyksta esminis posūkis - vietoj vaikų gyvenimo institucijose siekiama sukurti galimybes augti tikrose šeimose. Tam pasitelktas Europos socialinis fondas plius (ESF+), skyręs net 11,9 mln. eurų šios naujos globos sistemos įtvirtinimui.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Projekto tikslas - kiekvienas vaikas, negalintis augti su biologiniais tėvais, turi turėti galimybę augti ne globos įstaigoje, o rūpestingoje, saugioje šeimoje.
Siekiant užtikrinti, kad pokytis vyktų ne vien sostinės koridoriuose, o kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje, įsteigti 66 globos centrai. Šie centrai tapo emocinės paramos, kompetencijų ir bendruomeniškumo šerdimi.
Šalių palyginimas: šeimos globa kaimynėse šalyse
Lietuvos pamainai šeimos globos sistemoje galima pasisemti įžvalgų iš kaimyninių ir geografiškai artimų šalių patirties: Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Latvijos ir Čekijos.
- Lenkija: skiria šeimos globą ir institucinę globą. Nors sistema pasikeitusi į šeimas, ji susiduria su apribotu globėjų rezervu.
- Vokietija: palaiko gerą pusiausvyrą tarp globos šeimose ir institucijose. Tačiau trūksta ikimokyklinio sektoriaus specialistų.
- Danija: teikia pirmenybę šeimoms, ypač biologinių artimųjų ir „network“ globos formai. Tačiau sistema patiria krizę: kas trečias vaikas pakeitė globėjų šeimą.
- Latvija: vyksta transformacija: regioniniai centrai kuria šeimas, įskaitant krizių globėjus ir specializuotus globėjus vaikams su specialiais poreikiais.
- Čekija: vaikai iki 3 metų dažniau patenka į institucijas, nei globojami šeimose.
Institucinės globos poveikis visuomenei
Institucinė vaikų globa daro poveikį (žalą) ne tik konkrečiam vaikui, bet ir visai visuomenei. Institucionalizacijos kaštai visuomenei yra tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai. Tiesioginiai kaštai suprantami, kaip išlaidos, kurias valstybė skiria vienam globos namų gyventojui per metus. Lyginant tai su kaštais, kai vaikas auga savo šeimoje ar su globėjais, galima teigti, jog institucinė globa valstybei kainuoja daugiau nei porą kartų.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad didelė dalis be tėvų priežiūros augusių vaikų neišnaudoja savo potencialo, kalbant apie išsilavinimą ir praktinius įgūdžius. Dėl šios priežasties mažėja šių individų indėlis į ekonomiką. Be to, iš globos institucijų „atsineštos“ suaugusio žmogaus problemos dažnai pareikalauja brangiai kainuojančių valstybės intervencijų.
tags: #vaiku #globos #institucijos #europoje