Auklėjimas - tai nuolatinis procesas, kuriuo siekiama padėti vaikui augti, bręsti ir tapti visavertę asmenybę. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius vaikų auklėjimo metodus, pradedant nuo tradicinių, istoriškai susiformavusių praktikų, baigiant šiuolaikiniais, pozityvumu grįstais principais. Aptarsime, kaip skirtingi auklėjimo stiliai veikia vaiko raidą, emocinę būklę ir socialinius įgūdžius. Taip pat panagrinėsime, kaip svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, charakterį ir individualius poreikius, siekiant sukurti harmoningą ir palaikančią aplinką, kurioje vaikas galėtų sėkmingai augti ir tobulėti.
Dienotvarkės ir Ribų Svarba
Ar kada nors susimąstėte, koks auklėjimo būdas yra geriausias? Nustatykite dienotvarkę. Nustačius dienos tvarką savo namuose, išvengti chaoso ir konfliktų bus paprasčiau. Nubrėžkite aiškias ribas. Ribų nustatymas - svarbi auklėjimo proceso dalis. Jūsų nubrėžtos ribos turi atitikti jūsų šeimos vertybes bei būti realios ir racionalios, tokios, kurių vaikas iš tiesų galėtų laikytis. Taisyklės yra būtinos. Nustačius taisykles, laikytis jų reikia nuosekliai. Jeigu įvesite taisyklę, o kitą dieną ją atšauksite, vaikas jausis nesaugiai, pasimetęs.
Emocinis Ryšys ir Atjauta
Atidžiai klausykitės, ką sako jūsų vaikas. Pokalbiai apie tai, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, žinoma, yra gerai, tačiau vien to nepakanka. Domėkitės vaiko jausmais. Daugelis tėvų domisi vaiko veikla ir jos rezultatais, pavyzdžiui, nori išgirsti išmoktą eilėraštį ar pamatyti į vartus įspiriamą kamuolį, tačiau tarpusavio ryšį sutvirtinsite ir pasitikėjimą auginsite kalbėdami apie jausmus. Nebijokite pasakyti „atsiprašau“. Jei pasielgėte netinkamai ir sąžinė dėl to neduoda jums ramybės, pripažinkite savo klaidas, pasakykite, kad gailitės. Nemeluokite vaikams. Mes galime juos apgauti, tačiau už tai teks brangiai sumokėti prarastu pasitikėjimu arba bauginančio pasaulio paveikslo sukūrimu. Nepamirškite pažadų. Užmaršumas - tai apgaulės atmaina. Vaikas prisimins ir įsižeis. Jei žadate - laikykitės savo žodžio. Jei nežinote, ką atsakyti, geriau patylėkite ir pamąstykite. Nieko baisaus, jei atsakymą vaikui duosite ne tą pačią, o kitą dieną. Jei nenorite atsakyti, pagalvokite, kodėl: ar jūs bijote dėl vaiko, ar baiminatės, kad tiesa sugriaus jūsų pačių gyvenimą? Atminkite, kad vaikai gali priimti bet kurią tiesą, jei ją normaliai priima suaugusysis. Pažvelkite į pasaulį vaiko akimis. Tai - raktas, leisiantis geriau pažinti savo sūnelį ar dukrytę bei suprasti vaiko elgesį. Prisiminkite, kaip jautėtės, kai buvote maži. Suderinkite auklėjimo principus - nekonkuruokite ir prie vaiko neabejokite vienas kito sprendimais. Vaikams reikia aiškumo ir saugumo, todėl svarbu, kad abu tėvai laikytųsi vieningos linijos ir gerbtų vienas kito autoritetą. Nepamirškite savęs ir savo asmeninių poreikių! Suprantama, vaikas - turbūt brangiausia, ką turite, tačiau jei viską atiduosite tik jam, jums neliks nieko. Jeigu vaiko priežiūra tampa labai sunkiu ir varginančiu darbu, o kantrybė pamažu senka ir jaučiatės vis irzlesni, skirkite šiek tiek laiko vien tik sau.
Individualus Vaiko Augimas ir Mokymosi Stiliai
Visi vaikai gimsta nekalti ir geri, nepakartojami ir ypatingi. Į šį pasaulį jie atsineša ir savo likimą. Iš obuolio sėklos išauga obelis. Tėvų pagrindinis vaidmuo yra pastebėti, gerbti ir puoselėti natūralų, nepakartojamą savo vaiko augimą. Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikus vieną su kitu. Galima išskirti tris vaikų mokymąsi rūšis: bėgikai, ėjikai ir šokliai. Bėgikai išmoksta labai greitai. Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daroma pažangą. Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai.
Vaikų Tipai Pagal Charakterį
Svarbu atsižvelgti į vaiko charakterį auklėjant:
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
- Jautrusis. Jautrų vaiką reikia suprasti ir išklausyti. Tada jie būna kurį laiką linksmesni ir džiugesni.
- Aktyvusis. Aktyviems vaikams labai reikalinga veiklos struktūra. Tai stiprios valios, mėgstantys rizikuoti ir norintys būti dėmesio centre vaikai. Jiems labai reikalinga priežiūra, taisyklės, vadovai ir veiksmai.
- Reaktyvusis. Tokiems vaikams reikia veiklos įvairovės.
- Imlusis. Imliems vaikams reikia kasdienybės pastovumo, kad jaustųsi saugūs, galintys rizikuoti imdamiesi naujovių. Tai gero elgesio ir paslaugūs vaikai.
Taip pat labai svarbu išmokti reikšti meilę vaikams pagal lytį. Pavyzdžiui, mergaitėmis dažniausiai reikia labiau rūpintis, stengtis jas suprasti ir gerbti, nes tik tuomet jos mokės pasitikėti. Tuo tarpu berniukams reikia rodyti daugiau pasitikėjimo, pripažinimo ir įvertinimo.
Klaidų Svarba Auklėjime
Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais.
Emocijų Valdymas
Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, nuoskauda, nesaugumas, gėda - yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis. Svarbu išmokyti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmą. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas. (pvz., vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga. Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu”). Jūsų vaiko norai, nors jie jums ir nėra priimtini, ugdo sugebėjimą turėti tikslą, svajonę, mėgautis vidine ir išorine sėkme. Jos pagrindas yra leidimas daug norėti. Jo neturėdamas vaikai liausis svajoję, o be jos neįstengs pasiekti nieko nauja. Tačiau labai svarbu mokyti vaiką prašyti, o ne primygtinai siūlyti savas idėjas.
Kartų Linija
Tėvus nuo vaikų skiria kartų linija. Tėvai yra virš kartų linijos, o vaikai - žemiau jos. Būdami vir kartos linijos, prisiimame atsakomybę ir kontroliuojame, o būdami žemiau, esame priklausomi ir kontroliuojami tėvų. Ramūs, susikaupę, mylintis, supratingi, pagarbūs, atjaučiantys ir paslaugūs tėvai yra virš kartos linijos. Kadangi vaikai priklauso nuo tėvų kontrolės, tai jie yra žemiau linijos. Būdami žemiau linijos, vaikai lieka vaikais. Kai tėvai yra virš linijos, vaikai gali išsiugdyti visus būtinus suaugusio žmogaus sugebėjimus. Pagarba žmonėmis, paslaugumas, atlaidumas, sugebėjimas prisitaikyti, bendrauti, mylėti, atkaklumas, mokėjimas prisitaikyti vaikams yra įgimtas, tačiau reikia, kad jiems vadovautų šiuos sugebėjimus turintis žmogus. Jeigu tėvai tarpusavyje, savo aplinkoje arba vaikų atžvilgiu elgiasi neatsakingai, vaikai negali pasikliauti jų parama. Nesivaldydami ir elgdamiesi kaip vaikai, tėvai nusmunka žemiau kartų linijos. Jeigu tėtis arba mama nesivaldo, paliktas sau vaikas staiga „persijungia“ į išlikimo režimą. Šitaip jis verčiamas pernelyg greitai suaugti. Jis turi tapti pats sau tėvu arba motina. Kad vaikai visiškai išsivystytų, reikia, kas aštuoniolika metų jie būtų žemiau kartų linijos ir jaustų tėvų kontrolę.
Fizinės Bausmės ir Emocinis Smurtas
Visuomenėje vis dar galime pastebėti vyraujančią tendenciją, jog keli pliaukštelėjimai vaikui per užpakalį nieko blogo nereiškia. Besilaikantys tokios pozicijos dažnai remiasi savo patirtimi teigdami, kad juos vaikystėje dar ne taip lupdavo, ir dabar jie supranta, kad taip reikėjo, randa pateisinimų tokiems artimųjų veiksmams - aš buvau neklusnus vaikas. Vis dėlto, tenka vis dažniau sutikti žmonių, besidominčių Alice Miller knygomis ar Susan Forward darbu „Toksiški tėvai“. Visos šios knygos skirtos nagrinėti tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, dėl įvairių priežasčių vaikystėje patirtas skriaudas, kurios suaugusiame amžiuje neleidžia tinkamai funkcionuoti, mėgautis gyvenimu, kurti sveikus santykius su kitais bei pasitikėti savimi. Vadinasi - kažkur dar skauda. Tie patys, kadaise neklusnūs vaikai, dabar ieško vidinės ramybės, siekia padėti sau, galbūt nuoširdžiai atleisti tėvams, suprasti tai, ko nepavyko vaikystėje. Nekyla abejonių, jog nei vienas, skaitantis šį straipsnį tėvas, nenori, kad suaugęs jo vaikas nerastų sau ramybės dėl klaidų, kurių galima išvengti dabar. Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, dėl ko tėvai muša vaikus?
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Priežastys, kodėl tėvai naudoja fizines bausmes:
- Tai efektyvu čia ir dabar. Tai reiškia, kad tą akimirką vaikas dažniausiai paklūsta. Jis išsigąsta, nurimsta, sustoja daręs tai, kas buvo draudžiama, arba pradeda daryti tai, ko buvo prašomas.
- Tėvai nori, kad vaikas nebesielgtų nepageidaujamai ateityje. Tačiau mušamas vaikas tokiu būdu išmoksta vienintelio dalyko - vengti bausmės.
- Nežino kitų auklėjimo metodų (arba žinomi nebepadeda). Šiuo atveju, greičiausiai patys tėvai buvo mušami vaikystėje. Auklėjimo modelis, kad ir kaip to kartais nenorėtume, neretai yra atkartojamas. Dėl to, stingant teigiamos patirties, pasitelkiami nors ir netinkami, tačiau pažįstami auklėjimo būdai.
- Visuomenė racionalizuoja smurtą prieš vaikus. Viename iš tyrimų, atliktų Lietuvoje, 50% apklaustų tėvų teigė naudojantys fizinį smurtą kaip auklėjimo metodą ir negalvojantys atsisakyti kartais pliaukštelėti, kai vaikas neklauso.
Fizinio Smurto Pasekmės
- Pažeidžia vaiko teises į fizinį vientisumą, žmogiškąjį orumą ir lygiavertę, įstatymų numatytą apsaugą.
- Sutrikdo vaiko sveikatą, intelektualinį vystymąsi, jo psichologinį funkcionavimą, socialinius įgūdžius. Be to, kelia fizinį skausmą, gali turėti įtakos nemigai, enurezei (šlapinimuisi į lovą), mikčiojimui, emociniams bei elgesio sunkumams.
- Vaikystėje patirtas smurtas suaugusiame amžiuje turi įtakos ir elgesiui su savo artimaisiais, vaikais. Transliuoja žinutę „muši - valdai“.
- Nemoko tinkamo elgesio - neaišku, ko iš vaiko yra tikimasi, svarbiausia, nemoko, kaip netinkamą elgesį reiktų keisti, bei dėl ko jis yra netinkamas.
- Gali turėti įtakos antisocialiam, nusikalstamam elgesiui.
- Iškreipia santykius su tėvais.
Nėra prasmės kaltinti ankstesnes kartas už tai, kad mušė vaikus - jie elgėsi pagal tuo metu paplitusias normas. Tačiau laikai keičiasi, visuomenė žengia pirmyn. Akivaizdu, jog mušimas kaip auklėjimo priemonė nėra tinkama ir atneša begalę neigiamų pasekmių.
Kiti Netinkami Auklėjimo Būdai
- Gąsdinimas ir bauginimas. Kad vaikas būtų paklusnus, darytų tai, kas liepta, tėvai stengdavosi įvaryti jam kokių nors baimių, nors tai akivaizdus emocinis smurtavimas. Juk baimė, kad bus atiduotas čigonams arba mama iškeliaus į kapus, gali palikti pėdsaką žmogaus psichikoje, tapti uždarumo ir baikštumo priežastimi.
- Statymas į kampą. Elementarus padorumas reikalauja konfliktus spręsti tik privačioje aplinkoje. Deja, į kampą vaikai neretai būdavo statomi klasės arba svečių akivaizdoje. Tokia mada nulėmė visą galybę vaikystės traumų, kurių randus net su psichoterapijos pagalba nebūtinai pavyksta visiškai užgydyti.
- Gyrimas už gerus ir bausmės už prastus pažymius. Štai kodėl nevalia bausti vaikų už prastus pažymius. Vaikams, tikėtina, nesiseka tik tie dalykai, į kuriuos jie nėra linkę, ir šitai niekaip nepaveiks jų galimybių tapti puikiais specialistais dirbant širdžiai mielą darbą.
- Įkyrus įprotis vaikus niurkyti. Prisilietimai vaikui gali būti nemalonūs. Jį dėl kokių nors priežasčių gali sudirginti besaikiai bučiniai ir niurkymas netgi tada, kai šitaip meilę demonstruojantys žmonės - giminaičiai.
- Per jėgą brukami lyčių stereotipai (ypač berniukų atveju). Vaikas turi daryti tai, kas jam patinka. Bet kokių radikalių lyčių stereotipų primetimas vaikams dabar vis dažniau kelia abejonių.
Pozityvus Auklėjimas
Pozityvus auklėjimas - tai požiūris į vaikų auklėjimą kaip į mokymą bei elgesio gairių nustatymą gerbiant vaiko teises į sveiką vystymąsi, apsaugą nuo smurto ir dalyvavimą sprendžiant su juo susijusius klausimus. Pozityvus auklėjimas nėra nuolaidžiavimas, bet taip pat nėra ir baudimas. Tai dabarties sprendimai, nukreipti į ilgalaikę perspektyvą, lavinantys vaiko saviugdos gebėjimus bei įgūdžius, reikalingus per visą gyvenimą.
"Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai"
„Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai“ (angl. „Positive Discipline In Everyday Life“) - tai prof. dr. Joan Durrant Kanadoje sukurta programa, grindžiama naujausiais vaikų emocinės, socialinės ir neurologinės raidos tyrimų rezultatais, skirta tėvams ir kitiems asmenims, kurie rūpinasi įvairaus amžiaus vaikais, taip pat tiems, kurie padeda tėvams (pavyzdžiui, tėvų švietėjams, tėvų grupių vadovams, paramos šeimai darbuotojams (socialiniams darbuotojams) ir kt.). Programos tikslas - padėti tėvams išmokti, kaip veiksmingai mokyti vaikus ir kartu gerbti jų teises. Nėra lengva kaskart tinkamai sureaguoti sudėtingose situacijose su vaikais. Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“, įgyvendindama „Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai“ programą Lietuvoje, organizuoja programos mokymus asmenims, dirbantiems su vaikais ir / ar šeimomis, auginančiomis vaikus.
Psichologų Rekomendacijos Tėvams
Bausmės, paremtos fiziniu ar psichologiniu smurtu, kelia vaikui pyktį, nuoskaudą, kerštą ir agresiją. O juk mūsų tikslas turėtų būti išmokyti vaiką suprasti, kaip reikia elgtis. Be to, pastebėta, kad fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai nepasitiki savo jėgomis, jiems sunkiau susirasti draugų, kyla daugiau keblumų mokykloje. Tėvai šiandien dažnai jaučiasi pasimetę dėl vaikų auklėjimo metodų tinkamumo. Tačiau vykstant mokymų užsiėmimams tėvai atranda kitą tiesą, kad jų vaikų elgesys su tėvais keičiasi, kai pradeda keistis patys tėvai. Be to, tėvai atranda daug bendrumų tarpusavyje, nes patiria su vaikais panašius sunkumus. Šis patyrimas labai palengvina ir sumažina tėvų kaltės, gėdos ir nerimo jausmus. Vaikui reikia ne tik meilės, bet ir ribų. Iš tikrųjų tėvai, apgaubę savo vaiką meile be taisyklių ir ribų, be pasekmių, be galimybės vaikui pasimokyti iš savo klaidų, daro jam didžiulę žalą, nes tokiu būdu vaikas neįgis reikalingų įgūdžių susidoroti su gyvenimo iššūkiais.
Iššūkiai, Susiję su Vaiko Amžiumi
Vaikų auklėjimo iššūkiai, žinoma, skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus. Tėvams svarbu žinoti vaiko raidos etapų pagrindinius iššūkius, nes tai, kas suprantama ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesyje, nebus priimtina paauglio elgesiui. Mokymai skirti įvairioms amžiaus grupėms: ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimo įgūdžiams tobulinti, 6-12 metų vaikų tėvams bei šeimoms, auginančioms vaikus iki 12 metų. Pagrindinis vaiko poreikis yra bendravimas su tėvais ir jų meilė, tuomet įgeidžiai mažėja ar net visai dingsta. Aišku, silpnų įgeidžių visada bus - juk jų turi ir suaugusieji, ne tik vaikai. Tačiau jeigu suaugusieji kažką draudžia vaikui, ir patys turi tų dalykų atsisakyti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas negauna saldumynų, ir patys suaugusieji turi jų nevartoti. Mat vaikai yra mūsų kopijos. Pozityvus auklėjimas nėra kažkas įgimto, tai įgūdžiai, kurių galima išmokti. Svarbu pripažinti savo klaidas, jeigu jos įvyko, ir atsiprašyti už jas. Labai naudinga paprašyti kitų žmonių pagalbos. Pavyzdžiui, galime susitarti su šeimos nariais, kad jeigu jie išgirs, kad kalbame su vaiku pakeltu tonu, jie visi pradeda… kukuoti.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Auklėjimo Stiliai: Nuo Autoritarizmo Iki Viską Leidžiančio
Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažniausiai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje. „Tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Vaikai užaugę dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šalia nėra tėvų“, - teigia S. Kita vertus, šie vaikai gali tapti ir perfekcionistais, perdėtai orientuotis į rezultatų pasiekimą. Šis stilius skatina „varžantį“ elgesį, kurio tikslas kontroliuoti, o ne skatinti mąstymo procesą, sprendimų priėmimą. Vaikas jaučiasi, kad yra mokomas, ko nedaryti, o ne to, kas jam gali praversti ateityje, o tai gali skatinti maištą.
Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. „Autoritetingas tėvystės stilius skatina įgalinantį elgesį, - pabrėžia psichologė.- O įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišką, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų. S. Cimbalistaitė pastebi, kad gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai - normalu.
Tėvai arba yra pernelyg įsitraukę į savo vaikų nuolatinį laimės jausmą arba, atvirkščiai, labai mažai įsitraukę į savo vaikų gyvenimą. „Tokiems vaikams sunku išsiugdyti savidiscipliną, o jaučiasi jie dažniausiai nemylimi (tai nieko bendro neturi su tuo, ar juos tėvai myli, ar ne).
Viską leidžiančio stiliaus privalumų S. Cimbalistaitė beveik neįžvelgia: „Jeigu paklaustume paauglio, tikriausiai jis sakytų, jog jam labai patinka tėvai, kurie viską leidžia, nekonfliktuoja. Jau pats neįsitraukiančio auklėjimo stiliaus pavadinimas pasako, kad tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Pasak psichologės, yra tokių vaikų, kuriems tai tinka kurį laiką, tačiau ilgainiui toks auklėjimo stilius yra žalingas ir atneša nemažai nemalonių pasekmių. „Viską leidžiančio ir neįsitraukiančio stilių privalumų aš, kaip psichologė, nepastebėčiau. Jeigu būčiau paauglė, ko gero, man tai tiktų kurį laiką, tačiau manau, jog net ir labai maištaujantiems paaugliams norisi artumo, rūpesčio ir kartais net sveikos kontrolės, kuri taip pat dažnai parodo, jog vaikas yra matomas ir girdimas“, - sako S.
Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse (mokykloje, santykiuose su kitais, pasirinkimuose, laisvalaikyje, ir net tokiuose dalykuose kaip maisto, drabužių pasirinkimas ir t. Tokia kontrolė gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas dalykais.
Auklėjimas, anot psichologės, turi būti komandinis darbas. „Esu savo darbe pastebėjusi, jog tėvai vienas kitam permeta atsakomybę, sprendimų priėmimą. Psichologė S. Vaikai dažnai daug laiko praleidžia su seneliais, o seneliai, kaip žinome, dažniausiai yra linkę palepinti anūkus. Psichologė pataria kalbėtis su seneliais, aptarti auklėjimo būdus, kurie būtų abiem pusėms priimtini. Remdamasi savo darbo praktika, psichologė pastebi auklėjimo stilių įvairovę šiuolaikinėse šeimose. Jos nuomone, labai daug yra viską leidžiančio stiliaus pavyzdžių: tėvai mielai duoda vaikui žaisti telefonu, nenustato jokių ribų elgesiui ar tiesiog nereikalauja laikytis savo pačių nustatytų taisyklių: „Pavyzdžiui, mama pasakoja, kad daug bendrauja su savo vaiku, aptaria taisyklių svarbą, tačiau kai ateina metas vaikui ruošti pamokas, neretai susiduria su vadinamaisiais „ožiais“. Vaikas sako, kad nenori, nori veikti kažką kitą. Psichologė S. Cimbalistaitė pastebi, kad dažnai tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko emocijas, ypač į pyktį, isteriją. „Tai yra klaida, - pabrėžia psichologė. - Pykčio arba isterijos metu vaikas negeba išgirsti ir suprasti, ką jam nori pasakyti tėvai. Svarbiausia - išlaukti, kol vaikas pats pradeda megzti kontaktą ir leidžiasi kalbinamas.
Gabumų Ugdymas: Ankstyva Specializacija Ar Įvairiapusiškumas?
Vaikų auginimas yra sudėtingas mokslas, kuriam dauguma tėvų, deja, nėra pasiruošę. Dažnai būtent tėvų klaidos lemia jų vaikų praleistas galimybes. Neseniai mokslininkai žurnale „Science“ paskelbė savo tyrimo rezultatus, kuriuose ginčijami nusistovėję požiūriai į gabių vaikų ugdymą. Kaizerslauterno-Landau universiteto sporto mokslų profesoriaus Arne Giulicho (Arne Güllich) vadovaujama komanda atliko pirmąją sisteminę analizę, kuri vertino, kaip formuojasi aukšti pasiekimai įvairiose srityse - nuo mokslo ir klasikinės muzikos iki šachmatų ir sporto. Tyrėjai iš naujo išanalizavo didelius ankstesnių tyrimų duomenų rinkinius ir išnagrinėjo 34 tūkst. Dešimtmečius buvo manoma, kad elitinių rezultatų pasiekimai prasideda nuo ankstyvo išskirtinių gebėjimų atpažinimo ir specializuoto mokymo taikymo. Tai buvo daugumos talentų ugdymo programų pagrindas. Remiantis apžvalga, vaikai, kurie ankstyvoje vaikystėje demonstruoja geriausius rezultatus, retai tampa tais, kurie pasiekia viršūnę suaugus. Priešingai, būsimos žvaigždės paprastai vystėsi palaipsniui, nebuvo savo amžiaus grupės lyderiai ir vaikystėje neapsiribojo viena veiklos sritimi. Tyrėjai pateikia keletą šio modelio paaiškinimų. Didesnė patirtis padidina tikimybę rasti discipliną, kuri geriausiai atitinka individualius gebėjimus, o mokymasis įvairiose srityse ugdo „mokymosi kapitalą“ - bendrą gebėjimą efektyviai mokytis. „Štai, ką rodo duomenys: nereikėtų per anksti specializuotis tik vienoje disciplinoje. Skatinkite jaunus žmones ir suteikite jiems galimybių užsiimti įvairiais pomėgiais“, - pažymėjo A.