Skaitymas - tai tiltas į visai kitą pasaulį, kuriame gausu nuostabių personažų, netikėčiausių įvykių, daug spalvų ir įdomaus veiksmo. Lyginant su suaugusiais, vaikai turi žymiai geresnę vaizduotę - taigi knygos vaikams gali suteikti tikrai daug laimės. Yra nustatyta, jog knygų skaitymas teigiamai veikia mažųjų raidą, todėl raginkime savo atžalas skaityti. Šiame straipsnyje apžvelgsime vaikų literatūros raidą Lietuvoje, pradedant tautosaka ir baigiant šiuolaikiniais autoriais bei leidyklomis.
Vaikų literatūros ištakos: tautosaka
Lietuvių literatūros ištakos yra tautosaka. Iki rašytinės literatūros atsiradimo jos žanrai (dainos, pasakos, padavimai, lopšinės, įvairūs žaidinimai, garsažodžiai) buvo vaikų etinio ir estetinio ugdymo šaltinis. Vaikams ir vaikų sukurta lietuvių tautosaka surinkta įvairių autorių ir išleista rinkiniais. Tarp jų - S. Daukanto „Pasakos masių“ (išleista pavadinimu „Žemaičių pasakos“ 1940 m.), J. Basanavičiaus „Lietuviškos pasakos“ (2 d. 1898-1902), Z. Slaviūno „Maži piemenėliai, didi vargdienėliai“ (1958), L. Saukos „Šepetys repetys“ (1965), K. Grigo „Menu mįslę keturgyslę“ (1970), P. Jokimaitienės-Aukštikalnytės „Vaikų dainos“ (1980), B. Kerbelytės stebuklinės pasakos „Gyvasis vanduo“ (1989).
Rašytinės vaikų literatūros pradžia
Rašytinė literatūra vaikams atsirado iš religinių raštų (Biblija, giesmynai, šventųjų gyvenimų aprašymai, katekizmai, elementoriai, spausdinti šventųjų paveikslai mitinėmis temomis). Elementoriuje „Mokslas skaytima rašto lękiško del mažu vaykialu“ (1763) išspausdintas pirmasis religinis eilėraštis „Kaledaytis del mažu vaykielu“. Pirmąją knygą vaikams su 23 paveikslėliais parengė K. Vizgirda („Bibliie diel vayku lenkiškai yr letuviškay“ 1823).
Pirmoji Europoje iliustruota knyga vaikams (J. A. Komenskio „Juntamųjų daiktų pasaulis paveiksluose / Orbis sensualium pictus“ 1658) turėjo įtakos K. R. Nezabitauskio‑Zabičio elementoriaus „Naujas mokslas skaytima diel mažū vaykū Žemayčiu yr Lietuvos su 51 paveykslays“ (1824) struktūrai, iliustracijoms ir turiniui. J. Šulcas išleido pirmąją pasaulietinio turinio knygą lietuvių kalba - „Ezopo pasakėčios“ (1706). Pasirodė pirmosios pasakėčios, artimos kaimo vaikams (knyga „Šešes pasakas Symona Stanevičes žemayče yr antras šešes Kryžža Donalayčia lituvynynka prusa“ 1829).
S. Daukantas išleido elementorių „Abeciela lijtuviu, kalnienų ir žiamajtių kalbos“ (1842), kuriame įtraukta smulkiosios tautosakos - patarlių, priežodžių, mįslių ir užduočių saviugdai. Originalių ir iš vertimų sulietuvintų pasakėčių parašė V. Kudirka, P. Arminas‑Trupinėlis ir kiti. Pasakėčių pobūdis (trumpi, lengvai skaitomi tekstai) skatino fabulinę vaikų literatūrą.
Taip pat skaitykite: Stilingi ir kokybiški drabužiai vaikams Telšiuose
Pasaulietinės vaikų literatūros formavimasis XIX amžiuje
Pasaulietinė vaikų literatūra pradėjo klostytis XIX amžiuje. Ji buvo didaktinės krypties. Didaktinės literatūros pradininkas M. Valančius sukūrė išraiškingų portretų, dialogų, humoristinių situacijų (pasakos „Guvus Vincė“, „Mikė melagėlis“ ir kitos). XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje pasirodžiusiose mokslo populiarinamosiose apybraižose plito scientizmo idėjos, kurios skatino vaikų fantaziją, ugdė pozityvius idealus, mokė įveikti sunkumus (P. Vileišio biografinė apybraiža „Jurgis Stefensonas“ 1877).
P. Mašiotas suformulavo esminius reikalavimus vaikų literatūrai: estetinė kūrinio vertė, pažintinis, dorovinis pradas, aukšta kalbos kultūra (Varpas 1894 nr. 1). Jo įtvirtinti principai ilgainiui tapo vaikų literatūros tradicija, nors ne visada sutapo su bendrosios literatūros normomis. Gausi P. Mašioto kūryba išleista 40 tomų (grožinė proza, biografinės apybraižos, istorijos, kultūros, mokslo, ekologijos, kelionių vaizdeliai).
Laikydamiesi vadinamųjų pedagoginių normų vaikams rašė Žemaitė („Rinkinėlis vaikams“ 1904), K. Sakalauskas‑Vanagėlis („Dovanėlė“ 1909, „Vaikų šaltinėlis“ 3 t. 1918-26), Vaižgantas („Mikutis gamtininkas“ 1926). M. Grigonio „Kvietkelis“ (1913) - pirmasis eilėraščių rinkinys vaikams.
Vaikų literatūra tarpukario Lietuvoje
XX a. 4 dešimtmetyje vaikų literatūra nuo didaktikos, moralizavimo ir informatyvumo krypo į psichologizmą. Vaizduota vaiko veržimasis į fantazijos ir nuotykių pasaulį. Eilėraščiuose atsirado modernizmo poetikos - ardomi simetriniai posmai, kaitaliojamas ritmas, vietoj gamtos onomatopėjų vartojami technikos garsažodžiai, aliteracijos (P. Babicko eilėraščių rinkinys „Tra-ta-ta“ 1930). Ištobulinta silabotoninė eilėraščių forma (B. Brazdžionio, L. Žitkevičiaus, K. Jakubėno eilėraščių rinkiniai). Išleistos pirmosios nuotykių apysakos (J. Babicko „Nuostabi Jonuko kelionė“ 1930, „Murziukas“ 1933).
Prozoje atkuriami vaikystės įspūdžiai, vaiko sieloje ieškoma humanistinių idealų (A. Vaičiulaičio „Vakaras sargo namely“ 1932, S. Zobarsko „Ganyklų vaikai“ 1934, L. Dovydėno „Kelionė į pievas“ 1936), į gyvenimą žvelgiama smalsiomis vaiko akimis (P. Cvirkos lyrinių apsakymų rinkinys „Cukriniai avinėliai“ 1935). Sunkioje buityje vaikai vaizduojami kupini sumanymų ir energijos (B. Buivydaitės apysaka „Auksinis batelis“ 1936). D. Čiurlionytės‑Zubovienės prozos kūrinėliams (pasakos „Šuniukas Padauža ir sumanioji Aldutė“ 1936, „Kiškis Piškis baltasis bajoras“ 1940) būdinga žaismingumas, tautosakiniai motyvai, harmoningas gamtos pasaulio vaizdavimas. Pasirodė ekologijos humanizmo kūrinių, kuriuose apie žmogų sprendžiama iš jo santykio su gamta (V. Tamulaičio, K. Bajerčiaus, Jono Mackevičiaus‑Nord kūriniai).
Taip pat skaitykite: Vaikiškų žieminių striukių patarimai ir tendencijos
Vaikų literatūros kūrinių stiliui, kaip ir vaiko prigimčiai, būdinga nuotaikų ir emocijų kaita, minties šuoliai, vaikiškos fantazijos ir įspūdžių prisodrintas pasakojimas. Sukurtos pirmosios pjesės vaikų teatrui (K. Binkis, B. Sruoga, S. Kymantaitė‑Čiurlionienė, B. Buivydaitė), epinės poemos pasakos (S. Nėries „Eglė žalčių karalienė“ 1940). Į lietuvių kalbą išversta žymių pasaulinės vaikų literatūros kūrinių.
Antikos, Rytų ir vidurinių amžių motyvų į lietuvių vaikų literatūrą atėjo per Ch. Perrault, W. Hauffo, brolių Grimmų pasakas, XX a. pradžioje pasirodė D. Defoe „Robinzono Kruzo“, J. Swifto „Guliverio kelionių“, H. Chr. Anderseno pasakų adaptacijų, perpasakojimų, sulietuvinimų. Vidurinių amžių didikų medžioklės parodijų maniera rašė K. Binkis (poemos „Meškeriotojas“ 1935, „Kiškių sukilimas“ 1937).
Vaikų literatūra sovietmečiu
SSRS okupacijos laikotarpiu Lietuvoje kurta literatūra vaikams turėjo prievarta primestą kitą vertybių sistemą, pagrįstą komunistine ideologija. Krikščioniškąjį humanizmą pakeitęs vadinamasis socialistinis humanizmas aukščiausiu kūrybos etalonu laikė klasinį principingumą. Žmonės suskirstyti į išnaudotojus ir išnaudojamuosius. Rašytojai privalėjo atsisakyti tautinės vaikų literatūros tradicijos ir priimti svetimą tautos ir pasaulio vaizdavimo sampratą. Komunistinei ideologijai nepriimtina vaikų literatūra buvo laikoma disidentine, jos autoriai smerkiami ir stumiami iš literatūrinio gyvenimo.
Politinis dogmatizmas vaikų literatūroje ypač įsigalėjo 5 dešimtmetyje. Įsitvirtino vaizdavimo stereotipai - persekiojantys imperialistų agentai, buržuaziniai nacionalistai, kolūkius žlugdantys buožės. Vaikai vaizduoti socializmo statytojais - dalyvauja kaimo kolektyvizacijoje, kviečia žmones kovoti už taiką, išduoda pionieriams kenkiančius bendraamžius. Dviejų vaikysčių antitezės principu pieštas nelaimingas vaikų gyvenimas Vakaruose ir laiminga vaikystė SSRS.
Atšilimo laikotarpiu (1956-59) vaikų literatūroje ėmė formuotis metaforinis realizmas - rašytojai atsigręžė į savo tautos etnokultūrą. Pasirodė stilizuotų lietuvių liaudies pasakų rinkinių (K. Borutos „Dangus griūva“ 1955, A. Liobytės-Paškevičienės „Gulbė karaliaus pati“ 1963, „Nė velnio nebijau“ 1964, „Pasaka apie narsią Vilniaus mergelę ir galvažudį Žaliabarzdį“ 1970, M. Sluckio apysakos pasakos „Milžinai nenorėjo karaliais būti“ 1958, J. Avyžiaus apysaka „Aštuonetas iš Trepsės namų“ 1967, pasakų rinktinė „Juodažvaigždis arkliukas“ 1980). Atsinaujinusioje vaikų literatūroje mažėjo politinės retorikos, kito kūrinių tematika, gilėjo problematika, plėtėsi žanrai, meninė raiška.
Taip pat skaitykite: Populiariausios dainelės vaikams
Vaikai buvo pratinami prie sudėtingesnės poezijos (Just. Marcinkevičius eilėraščių rinkinys „Utititi, šalta“ 1969, poemėlės „Grybų karas“ 1958, „Greitoji pagalba“ 1968). B. Brazdžionio ištobulintą klasikinio eilėraščio tradiciją, suteikdami individualių niuansų, tęsė jaunesnės kartos poetai - K. Kubilinskas („Pumpurėliai“ 1956, „Su žilvičio dūdele“ 1957, „Stovi pasakų namelis“ 1957, „Varlė karalienė“ 1962, pjesės pasakos „Strakaliukas ir Makaliukas“ 1958, „Vėjo botagėlis“, „Molio Motiejukas“, abi išleistos ir pastatytos 1963), A. Matutis (gamtos poemėlės „Girios televizorius“ 1973, „Drevinukas“ 1974), M. Vainilaitis (eiliuota pasaka „Ežio namas“ 1967, eilėraščių rinkinys „Mano volungėlė“ 1975). V. Reimeris keldamas etines vertybes parašė buitinių retorinių eilėraščių, vėlesnei jo kūrybai būdinga personifikacijos, fantazija, garsų žaismas (eiliuotas pasakojimas „Kodėl daiktai prašneko piktai“ 1964, poemėlės „Ciksi-tiksi“ 1969). Poezijoje gausėjo miesto tematikos, kultūros ženklų (R. Skučaitės eilėraščių rinkiniai „Kiškių troleibusai“ 1970, „Susiradom smuiko raktą“ 1980). J. Vaičiūnaitės sukurtas lyrinis subjektas gyvena uždaroje, ankštoje namų erdvėje, neretai vienišas (eilėraščių rinkiniai „Spalvoti piešiniai“ 1971, „Balkonas penktame aukšte“ 1976, „Karuselės elnias“ 1981). V. Palčinskaitės kūrybai būdinga išraiškingų kaukių veidais personifikuotas daiktų pasaulis (eilėraščių rinktinė „Namai namučiai“ 1977). Etninių realijų A. E. Puišytės‑Grigaliūnienės poezija garsino nykstančią Lietuvos kaimo dvasinę ir materialiąją kultūrą (eilėraščių rinkiniai „Ledo mergelės“ 1974, „Sidabro varpelis“ 1976, „Po lino žiedu“ 1981).
Vaikams eilėraščių parašė P. Širvys (eilėraščių rinkinys „Vyturėliai dainorėliai“ 1965), A. Baltakis (eilėraščių rinkinys „Vabaliukų balius“ 1972), Jonas Lapašinskas (1923-97), Eduardas Selelionis (1928-93), V. Rudokas, V. Giedra, J. Nekrošius, R. Girkontaitė, V. Skripka, A. Karosaitė ir kiti. Plėtėsi nuotaikų ir patirčių įvairovė - džiaugsmas ir liūdesys, vienatvė ir kančia, noras padėti kitiems ir užuojautos ieškojimas, gėrio, grožio, tėvų meilės ilgesys. Pagausėjo kauzalinių eilėraščių, dažniausiai prasidedančių klausimu kodėl? Iš vaikų literatūros išstumtus religinius, transcendentinius motyvus keitė meditacinė lyrika - viena moderniojo sakrališkumo formų (J. Degutytės, R. Skučaitės kūryba). Vaikų literatūra perėmė visos literatūros patirtį ir kūrybos principus. Įsivyravo asociatyvūs vaizdai, aforistiškas sakinys, ekspresyvus stilius. Poezijoje kito eilučių simetrija, ritmika, aliteracijos, refrenai. Vaikų literatūra modernėjo, atsirado poetinių pasaulio ir Visatos suvokimo interpretacijų.
Remdamasis Biblija S. Geda sukūrė simbolišką pasakų personažą bernaitį žygūną Nieką - kosmoso, vandenynų, žemės, civilizacijos ir kultūros kūrėją. S. Gedos poezijoje vaikams ikibiblinė tuštuma užpildoma prasme - iš negera pasidaro gera, iš gamtos pereinama į mokslą, kultūrą, žmogiškąjį pasaulį (eilėraščių rinkiniai „Užmigę žirgeliai“ 1970, „Baltojo Nieko dainelės“ 1977, „Mėlynas autobusiukas“ 1980). Polinkis atgaivinti savyje vaikišką žvilgsnį atsispindi V. Kukulo eilėraščių rinkinyje „Tamsos didžiulis katinas“ (1988). Baltų mitologijos įvaizdžiais įprasmintos lietuvių kosmogonijos dievybės L. Gutausko (eilėraščių rinkinys „Dangaus kalvis Perkūnas“ 1980), M. Vainilaičio („Bruknelė“ 1991) kūryboje.
Toliau plėtota ekologijos humanizmo literatūra vaikams. Priešindamiesi civilizacijos technologijoms ir bedvasiam materializmui rašytojai rėmėsi archajiškais lietuvių tautos kultūros savimonės klodais (Kazio Maruko, J. Avyžiaus, J. Mikelinsko, Aneliaus Markevičiaus, V. A. Misevičiaus, V. Dautarto, E. Liegutės, V. Petkevičiaus, A. Pociaus, V. Žilinskaitės, R. Sadausko, B. Vilimaitės kūriniai).
Suklestėjo literatūrinės pasakos apysakos, kuriose vaizduojama lietuviška gyvensena, jaukus stilizuotas pasaulis, gyvenimo prasmės ieškantys veikėjai (K. Sajos „Ei, slėpkitės!“). Pasitelkdami alegoriją rašytojai kėlė skaudžias gyvenamojo meto dorovines, socialines ir tautines problemas. Pasakų veikėjai dėl savo ydų ar visuomenės atstūmimo įvairiais magiškais būdais patenka į despotiškų valdovų viešpatiją, patiria sunkių išbandymų, susiduria su kraugeriais, savimylomis, išpuikėliais, ordinais apsikarsčiusiais valdovais, bukapročiais, savanaudžiais rūmų valdiniais (K. Sajos apysaka „Už nevarstomų durų“ 1978). V. Žilinskaitė satyrinėse pasakose neužgauliai pašiepia vaiko ydas („Melagių pilis“ 1968), lyrinėms pasakoms būdinga melancholija ir susimąstymas („Kaktuso paslaptis“ 1973), sumaterialėjusio žmogaus gyvenime iškeliamas dvasinis pradas („Robotas ir peteliškė“ 1978).
V. Petkevičius sukūrė lietuvių vaikų literatūroje pirmąjį romaną legendą „Molio Motiejus - žmonių karalius“ (1978), apimantį kelis tautos egzistencijos ir kovų su grobikais amžius. V. Bubnys sukūrė bekompromisės paauglių psichologiją atspindinčios literatūros (apysakos „Arberonas“ 1969, „Baltas vėjas“ 1974). K. Kauko tragikomiškoje dilogijoje („Musei geriau“ 1988, „Musei vis dar geriau“ 1993) profesinio išsilavinimo nepajėgiantys įgyti paaugliai svajoja, blaškosi, valkatauja, svaiginasi narkotikais, pasiduoda juodajai magijai, mistinei lemčiai, sunkiai nugali neviltį ir amžiaus problemas. Asmenybės vertės suvokimas, atkaklumas, daugelis moralės kategorijų žlunga A. Zurbos vaizduojamų paauglių sąmonėje (romanai „Šimtadienis“ 1975, „Integralas“ 1981). V. Račickas išpopuliarėjo apysaka „Zuika padūkėlis“ (1985), kurioje sulaužė vaikų literatūros tabu - vaizdavo visuomenės atstumto paauglio savižudybės socialines priežastis.
Vaikų literatūra atkūrus nepriklausomybę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsirado komercinės verstinės literatūros vaikams ir primityviai parašytų originalių, skirtų spalvinimui, žaislinių, taikomojo pobūdžio knygelių. Daugelio jų turinys ir spaudos kokybė neturėjo meninės vertės (neredaguotos, lėkšto turinio). Knygų kokybė pasikeitė, kai patiems mažiausiems skaitytojams ėmė rašyti profesionalūs rašytojai. J. Liniauskas išleido antropomorfizuotų veikėjų knygeles („Margučių pasaka“, su Aušra Jonikaite 1992, „Vandenų abėcėlė“ 1993, papildytas leidimas 2003, „Oranžinis čiulptukas, arba Mano pirmasis sandėris“ 2002).
Vaikų poeziją atnaujino R. Skučaitė, jos knygų veikėjas su vaiku kalbasi intymiai, jausmus ir mąstymą aktyvina vaizduose paslėptu klausimu kodėl? (rinkiniai „Lopšinė ešeriukui“ 1993, „Laiškas sekmadieniui“ 1998, „Vaikams vanagams: Knygelė skaityti ir mąstyti“ 1999). V. Kukulas išleido eilėraščių rinktinę „Vėjo birbynė“ (2000). Nusistovėjusioje tradicinėje vaikų poezijoje neįprastos buvo J. Erlicko knygos (eilėraščių knygos „Bilietas iš dangaus“ 1990, „Bobutė iš Paryžiaus“ 1995); jo kūrybai būdinga pašaipa, satyra, pasaulis vaizduojamas ne idiliškas, labiau dramatiškas, kupinas skausmo, vaiko kančios, alogiškas, apverstas, tėvų meilės aktas ar vaiko gimimas vaizduojamas atvirai, supoetintai. Sąjūdžio laikotarpiu rašytuose J. Erlicko eilėraščiuose („Žalias pareiškimas“ 1992) didžiausia antivertybė yra sovietų ideologija, jai pašiepti pasitelkiama satyra, ironija, juodasis humoras, oratorinio stiliaus poetika.
Šiuolaikiniai vaikų literatūros kūrėjai
Pastaraisiais metais Lietuvos vaikų literatūra išgyvena renesansą, atsiranda vis daugiau talentingų autorių ir iliustratorių, kurių kūriniai pelno pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Evelina Daciūtė - septynių knygų vaikams autorė, gimusi 1975 m. Vilniuje. Jos knyga „Laimė yra lapė“ (iliustravo Aušra Kiudulaitė) pelnė daugybę apdovanojimų, įskaitant Mildred L. Batchelder Award JAV. Knyga taip pat buvo įtraukta į IBBY Honour List 2018 ir tarptautinį „White Ravens“ katalogą.
Marius Marcinkevičius - penkių knygų vaikams autorius, gimęs 1966 m. Vilniuje. Jo knyga „Draugystė ant straublio galo“ (iliustravo Aušra Kiudulaitė) apdovanota kaip gražiausia metų knyga vaikams Vilniaus knygų mugėje ir kaip geriausia metų knyga vaikams IBBY Lietuva.
Monika Vaicenavičienė - iliustratorė ir paveikslėlių knygų autorė, baigusi Vilniaus dailės akademiją bei Stokholmo Konstfacko meno ir dizaino universitetą. Jos iliustracijos knygai „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“ atrinktos dalyvauti prestižinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje.
Aušra Kiudulaitė - laisvai samdoma iliustratorė, turinti Vilniaus dailės akademijos magistro laipsnį. Jos iliustruota knyga „Laimė yra lapė“ tapo nacionaliniu fenomenu ir sulaukė tarptautinio dėmesio.
Lina Dūdaitė - iliustratorė ir knygų dailininkė. 2010 m. įtraukta į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) garbės sąrašą.
Rasa Joni - iliustruotoja, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos lektorė. Jos sukurta knyga „Summa“ laimėjo 1-ąją vietą „Sharjah Exhibition for Children’s Book Illustration“.
Rasa Kaper - laisvai samdoma dizainerė, vaikiškų knygelių iliustratorė. 2018 m. pelnė Šaržos (JAE) iliustratorių parodos diplomą.
Jurga Vilė - iliustratorė ir komiksų kūrėja. Jos iliustruota knyga vaikams „Sibiro Haiku“ buvo išrinkta Metų knyga.
Ieva Babilaitė - jauna, pradedančioji grafikos dizainerė. Knygos „(Ne)Vienas“ autorė.
Sigutė Ach - laisvai samdoma dizainerė ir vaikiškų knygų iliustratorė. Laimėjo gražiausios metų knygos apdovanojimus už knygas „Lietuvos istorija“ ir „Kartą“.
Leidyklos, leidžiančios knygas vaikams
Lietuvoje veikia nemažai leidyklų, kurios specializuojasi arba leidžia knygas vaikams. Štai keletas iš jų:
- Alma littera - didžiausia leidykla Baltijos šalyse, leidžianti verstinę ir lietuvių autorių literatūrą, įskaitant knygas vaikams.
- Aktėja - siūlo platų knygų asortimentą, skirtą vaikams ir suaugusiems.
- Baltos lankos - leidžia lietuvių ir užsienio autorių grožinę literatūrą, humanitarinių mokslų ir vaikiškų iliustruotų knygų leidyba.
- Dominicus Lituanus - specializuojasi vaikų ir paauglių literatūroje, pasakose, puoselėja švietėjišką dvasią, propaguoja humanistines vertybes.
- Garnelis - maža leidykla, leidžianti knygas vaikams.
- Muzikija - kuria ir leidžia originalius bei verstinius pažintinius-muzikinius leidinius vaikams.
- Nieko rimto - specializuojasi vaikų literatūroje.
- Presvika - leidžia pažintinę ir pramoginę vaikų literatūrą, ikimokyklines ugdymo priemones, mokomuosius, taip pat psichologinio ir metodinio pobūdžio leidinius.
- Terra Publica - leidžia knygas Lietuvai ir apie Lietuvą, skirtas ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio piliečiams.
- Trys nykštukai - leidžia knygas vaikams.
- Vaiga - ypač vertina lietuvių tautosaką ir stengiasi, kad ši mūsų tautos paveldo dalis pasiektų kuo platesnę auditoriją, taip pat siūlo pažintinės literatūros leidinių.
- Žalias kalnas - nedidelė leidykla, leidžianti knygas vaikams.
Be šių, knygas vaikams leidžia ir kitos leidyklos, tokios kaip Dailininkų sąjungos leidykla, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Tyto alba, Vaga ir kt.
Projektas „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“
Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, 2015 m. vaikų literatūros specialistui doc. dr. Kęstučiui Urbai kilo mintis sudaryti svarbiausių vaikų knygų sąrašą. 2016 metų vasarą skaitančiajai suaugusiųjų bendruomenei buvo pateiktas 500 vaikų, paauglių ir jaunimo knygų, išleistų nuo XIX a. vidurio iki šių dienų, sąrašas. Juo remiantis buvo galima viešai virtualioje erdvėje pusę metų balsuoti už labiausiai įsiminusias, meniniu ir ugdomuoju požiūriu vertingas knygas. Rinkimuose dalyvavo beveik 2000 žmonių - 40 proc. Atskirai už knygas balsavo ir šešiolika vaikų literatūros žinovų.
Žvilgtelėjus į sąrašą akivaizdu, kad ne veltui Lietuva vadinama lyrikų kraštu. Pirmajame sąrašo dešimtuke karaliauja eiliuoti tekstai - net 8 iš 10 pozicijų užima poezija, poemos ir eiliuotos pasakos, o pirmose vietose atsidūrė Salomėjos Nėries „Eglė Žalčių karalienė“, Sigito Gedos „Baltoji varnelė“ ir Maironio „Jūratė ir Kastytis“. Iš viso eiliuotų knygų į šimtuką pateko net 30. Likusios dvi knygos pirmajame dešimtuke yra pasakos. Net 65 sąrašo knygos yra išleistos sovietmečiu - tai daugeliui tikrai girdėta lietuvių vaikų literatūros klasika, sukurta Eduardo Mieželaičio, Ramutės Skučaitės, Kazio Sajos ir kitų. 14 knygų išleistos jau XXI a., likusios - XIX a. pabaigos, ikikarinės, tarpukario bei paskutiniojo XX a. Seniausia sąrašo knyga - Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1868); prie jos glaudžiasi Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ (1904), Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1905).
„Viena kita knyga turbūt jau laikytina literatūros istorija, kai kurios, net ir senesnės, tebėra aktualios ir skaitytinos vaikams šiandieną. Labai svarbu, kad jos būtų nuolat ir kokybiškai perleidžiamos“, - teigia projekto „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ iniciatorius dr. K. Urba. Taip pat yra išleistas katalogas „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ - jame kiekviena sąrašo knyga pristatyta trumpa apžvalga, parengta K. Urbos bei G. Bernotienės. Projektą sumanė ir įgyvendino Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka.