Kiekviena gyva būtybė, bręsdama ir tobulėdama, siekia pažinti save ir supančią aplinką. Šiame pažinimo procese svarbu ne tik stebėti, bet ir teisingai įvardinti daiktus, reiškinius, suvokiant jų funkcijas ir reikšmę. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip vaikai suvokia miestus ir Tėvynę Lietuvą, remiantis jų mintimis ir pastebėjimais.
Lietuva: kas slypi po pavadinimu?
Pasaulio suvokime labai svarbu teisingai įvardinti daiktus, reiškinius. Kiekvienas daiktas turi savo funkciją. Pagal funkciją turi būti įvardinti daiktai, reiškiniai. Pavyzdžiui kirvis kerta, plaktukas plaka, valgis valgomas, lietus lyja ir pan. Kuo tiksliau daiktai ar reiškiniai įvardijami pagal funkciją, tuo tikslesnis realybės vaizdas mumyse formuojasi.
Lietuva, tai kas? Gal tai susiję su žodžiu „lietis“? Tuomet iš šios šalies, iš jos žmonių turi kažkas lietis! Kas? Dainos, kūryba, gamybos produkcija, mokslo pasiekimai? Negi tik lietus? Tik pagal gamtą? O jei pavadinsime „Lėtuva“? Tuomet kas? Lėti žmonės, lėtas vystymasis? Taip mūsuose galima panagrinėti daugelį reiškinių iš įvairių pozicijų. Tuomet akys pradės labiau vertis į įvairius reiškinius praeityje, dabartyje ir ateities galimybes. Sakoma, kaip laivą pavadinsi, taip jis ir plauks. Ar mums taip jau reikia lietaus, jei kažkas nusprendė ir mus pavadino lietuviais. Gal tai kryžininkai, kurie čia mirko nuo lietaus? Vokiečių "istorikai" gerokai pasidarbavo iškraipydami istoriją savaip ir mūsų protėvius pavadindami savaip. Klausimas kyla kaip mes norime save pavadinti, savo šalį pavadinti? Reikia pagalvot ko mes siekiame ir ką savo arsenale turėjo protėviai. Jiems labai svarbu buvo žemė, jos derlingumas. Tai pagrindas ne tik išgyvenimui, bet ir vystymuisi.
Protėvių dievų "sąraše" yra tokia dievybė Žemyna. Tai žemės, vaisingumo ir viso kas gyva globotoja. Religinės institucijos mums suformavo nuomonę, kad Lietuva yra Marijos žemė. Kodėl? Ir ko dėl taip lengvai? Matyt mūsų žemė turi daug motiniškos energijos? Tai kodėl ją vadinti Marijos žeme? Mes turime Žemyną. Žemyna Perkūno žmona. Jie susivienija pavasaryje, kad vėl ir vėl apvaisintų žemę. Mūsų šalį galima pavadinti Žemyna. Panagrinėjame tikrą žodžių prasmę, o negiedame kaip avinai ar avys. Visame kame reikia matyti prasmę. Jei nežinai prasmės, tai kažkam tu jau „dirbi“ vergu.
Atsižvelgiant į istoriją, kyla klausimų dėl valstybės simbolių. Po dainuojančios revoliucijos priėmė tuometinė Lietuvos valdžia tai kas dūlėjo nuo 1940m. Ar vertėjo neįvertinus viską mūsuose sugriaut ir priimt pelėsiais ir kerpėmis apžėlusią praeitį? Per tą laiką daug kas pasikeitė ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Mechaninis bet ko perėmimas tai savasties netekimas. Iš esmės tai savižudybės forma. Pažiūrėkime į kokias vėliavas panaši pagal savo spalvas Lietuvos vėliava : Bolivijos, Etiopijos, Gvinėjos, Ganos, Senegalo, Kongo, Malio. Tikras vėliavų kopijų paradas. Nemanau, kad nors truputį valdžia pasidomėjo tuo, prieš patvirtindami seną vėliavos variantą. Kokia gi turėtų būti mūsų valstybės vėliava? Manau, kad himnas ir vėliava turi būti kiek galima labiau suderinti. Imame dabartinį himno variantą, kur minima dora, gerbūvis, šviesa, meilė. Dora manau daugumai susijusi su balta spalva. Gerbūvis - su žalia, nes gamtai sužaliavus šalyje vyksta intensyvesni darbai ir kaupiamas turtas. Šviesa gali būti susijusi su saule, kuri vaizduojama geltona. Tuomet šalies vėliava pradedant nuo viršaus būtų geltona (kaip saulė iš viršaus), balta (kaip žmonių dora), žalia (kaip materialinis pagrindas). Viduryje balta spalva ir joje galėtų būti Žemynos herbas. Kodėl dabar valstybės herbas yra šarvuotas karys su pakeltu kardu ant žirgo? Bet tai aukštaitijos herbas. Žemaitijos meška, o dzukijos stovintis šarvuotas karys, tarsi saugantis, budintis. Suvalkijos - eglė (dėl miškų gausos) ir upės su karūna viršuje. Lietuvos herbas turi būti paprastas simbolis nusakantis esmę. Lietuvos tautinės giesmės gale yra žodžiai apie vienybės žydėjimą. Kažkas panašaus ? Prisiminus, kad senovės Lietuvos viena iš dievybių buvo Žemyna - vaisingumo, derlingumo, viso kas gyva globos simbolis, tai vietoje žiedo manau galima pateikti Žemynos simbolį. Ir visai ne tą, kur bandoma pateikti, kaip Žemynos simbolį, labai jau panašų į kryžių. Kryžius dar apsaugos, uždarymo ženklas, subalansavimo ženklas. Aišku kryžius turi ir kitų reikšmių, bet ar to mums reikia? Senovės Žemynos simbolis buvo rombas. Jis dažnai buvo naudojamas medžio raižymuose, audimuose. Tai aktyvumo simbolis. Jei jo viduryje yra taškas, tai simbolizuoja vaisingumą.
Taip pat skaitykite: Geriausi naudotų slidžių pasiūlymai
Nacionalinė idėja ir valstybės stiprinimas
Pažvelgus į šalies praeitį matome, kaip lengvai tuometinė valdžia dauguma žemių ir nepriklausomybę atidavė lenkams. Tuometinė mada tapo kalbėti lenkiškai ir net persivadinti lenku. Tą kortų namelį sugriovė Rusija. Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvai „nuskilus“ tapti nepriklausoma, gana greit joje įsitvirtino savotiška Smetonos diktatūra. Per tą laiką Lietuva spėjo kažkiek užauginti šviesių žmonių, bet sovietų okupacija sugriovė Lietuvos vystymosi viltis. Tuometinė smetoninė valdžia lengvai parsidavė sovietams už „meduolį“ - Vilniaus krašto „grąžinimą“. Po to karas, tolesnė okupacija, JAV lietuvių klejonės apie Lietuvos išlaisvinimą, sunaikino daugybę šviesių ir darbščių Lietuvos žmonių. Liko tai kas „nuo Miko“. Sovietų lietuviai buvo užauginti kaip tvarkingi funkcionieriai, kurie išlaikė nostalgiją apie nepriklausomą Lietuvą, kurioje „jie“ bus turtingi. Na ir kas? Tikslas buvo vienas ir ne pats svarbiausias. Lietuva tapo nepriklausoma, bet ar ilgam. Tuoj bus 10m. kai mes eurosąjungoje. Ir kaip savijauta? Kiek žmonių liko šalyje, kiek jaunimo, kuris užtikrina šalies ateitį? Kiek Lietuvoje gamybos pajėgumų, kas užtikrina šalies ekonomiką ir jos tikrą materialinį turtą? Vadinasi laisvė neturėjo būti tikslu, po kurio galima atsikvėpti. Tai turėjo būti tik pirmas laiptelis. Žemynai (Lietuvai) būtina nacionalinė idėja, kuri skatintų žmones būti patriotais, dirbti ir daryti turtingesnę savo šalį. Lietuva, kaip valstybė šiuo metu yra neįgali. Kodėl?
Gyvybinga šalis turi turėti savo ideologiją, tikslus. Norint, kad šalis būtų stipri ir perspektyvi, būtina stiprinti valstybingumą, šeimą ir sudaryti tinkamas sąlygas privačios nuosavybės auginimui. Privati nuosavybė sukuria vidurinę klasę, kurios kiekis nepaprastai svarbus valstybės stabilumui. Šeimos institucijos stiprinimas sustiprina valstybę, tiesiogiai iš kiekvieno šeimoje gimusio, išauklėto, išugdyto žmogaus. Pati valstybė turi būti stiprinama jos savarankiškumo, nepriklausomumo nuo kitų valstybių didinimu. Ką dari Lietuvai šiuo metu? Valstybingumas priklauso nuo eurosąjungos, o iš esmės nuo didžiausių, turtingiausių vakarų šalių. Kaip iš ten bus paliepta, taip Lietuvoje ir bus padaryta. Toliau kaip su šeima? Deja reikalai prastėja. Kuo toliau, tuo labiau vaikų teisių, lygių teisių, žmogaus teisių institucijos daro viską, kad tik šeimas padaryti silpnomis, suardyti jas. Nesusivokiantys vaikai, patariami tetų ir dėdžių iš tokių institucijų pradeda kovą su savo tėvais, su savo šaknimis. Tokie vaikai jau neturės normalių šeimų. Tokie vaikai kovoja ir su švietimo institucijomis. Pačios institucijos taip pat išsigimsta dėl peršamų iš vakarų instrukcijų, reikalavimų, nuorodų. Tas keliaklupsčiavimas iš esmės kyla dėl tam tikrų projektų finansavimo iš Europos. Deja Lietuvos biurokratai visais laikais buvo sąžiningi funkcionieriai nurodymams iš viršaus. Visi tie vakarų peršami projektai veda prie prastesnio išsimokslinimo, menkesnės nuovokos, nedisciplinuotumo, savęs sureikšminimo ir tuo pačiu prie vartotojiškos visuomenės.
Lietuvai intensyviai peršama demokratija. Pats žodis „demono kratija“ jau daug ką pasako ir pasako kokią funkciją atlieka tokia sistema. Peršama mintis (kaip tikėjimas), kad žodis demokratija reiškia visos tautos dalyvavimą valstybės valdyme, galimybę dalyvauti renkant valdžią. Peršamas liberalizmas, kuris asocijuojamas su laisve. Su laisve nuo ko? Su laisve nuo pareigų, patriotizmo, šeimos, vaikų, tėvų ir pan.? Nes įspūdis susidaro būtent toks. Jei liberalėjam, tai iki galo? Gėjai ir lesbietės tapo normaliais ir tai JAV bei Europos sprendimai. Po kiek laiko zoofilai, pedofilai, bei nekrofilai taip pat bus normalu? Normalios lytinės orientacijos žmones vis labiau „presuoja“ propoganda iš vakarų, kad gal būt ne jūs normalūs, o va tie, kurie kelia paradus, kurie reklamuoja savo neįgalumą. Ne taip senai (2013 gegužyje) Vilniaus savivaldybėje nuskambėjo skandalas apie dokumentus registruojant vaikus į darželius, kuriuose buvo užrašomi ne mama ir tėvas, o tėvas 1 ir tėvas 2. Ten reikėjo parašyti mamos ir tėčio vardus.
Gėjai, lesbietės ir pan., malonumų bet kokia kaina siekiantys žmonės. Tokius žmones gyvybė išbraukia iš ateities failų. Jų ten nėra. Tačiau, paskui save į nebūtį, jie siekia nusitemti kuo daugiau normalių šeimų vaikų, skelbdamiesi, darydami paradus, karnavalus, provokuodami, reklamuodamiesi. Jie jaučia, kad neturi ateities, todėl turi neapykantos ant sveikų (šiuo atžvilgiu) žmonių. Iškreiptos lytinės orientacijos grupuočių perkami mokslininkai, kurie sukuria mistinius tyrimų rezultatus, perkamos masinės informacijos priemonės, perkami politikai, kad tik įrodyt savo sveikumą, savo svarbą. Ir tai Lietuvoje mes jaučiame vis labiau. Gerai, kad dar sveika visuomenė gali kažkiek priešintis šiam liberalėjimo išsigimimui. Tačiau reikia suprasti, o ne smerkti tuos gėjus, lesbietes, pedofilus ir t.t., kodėl jie tokie. Norint, kad reiškinys neįsišaknytų ir neplistų būtina suvokti priežastis. Jei visuomenė tik priešinsis šiam reiškiniui, tai bus kova tarp visuomenės ir valstybės, nes valstybė priėmė, ar dar priims atitinkamus seksualinių mažumų įstatymus. Valstybė turi teisėsaugą ir prievartos mechanizmą, kuriam visuomenė negali priešintis, nes bus baudžiama. Visuomenei tereikia suprasti priežastis ir daryti tam tikrus veiksmus. „Skriaustų“ žmonių atsiradimo priežastys yra kelios, bet esmė viena - malonumų siekis bet kokia kaina. Tokius vaikus vaikystėje mažai mylėjo tėvas ir mama. Matyt daug dirbo ir labiau rūpinosi savo malonumais. Tą vaikai matė, o jie kopijuoja tėvus. Perdėtas malonumų siekio pirmas signalas yra materialinis - nupirk man tą, po to šitą, ar dar tą, nes turi draugė, ar rodė per TV, ar tai nauja mada. Tai kas nupirkta greit netenka vertės, nes lengvai gauta. Todėl toliau kiti reikalavimai. Tai pirmi signalai, kad tėvai pamiršo vaiko jausmus, mintis. Jie rūpinasi kūnu, o vaikas jaučia, kad jo ateičiai ne tai svarbiausia. Kūnas kinta, o jausmai lieka. Kokius jausmus įdės tėvai į vaikus, su tokiais jausmais jie gyvens ir tokius grąžins tėvams. Daiktais aprūpinti vaikai, kai užaugs, o tėvai pasens, su tėvais elgsis taip pat. „ Ką nori teti, ką nori mama? Spintos, kėdės, invalido vežimėlio? Šekit, o aš varau savo reikalais. O jei negaliu duot daiktų, tai šekit į senelių namus. Nors gal važiuoju užsienin, nes ten taip gerai moka už darbą, o jūs išgyvenkit kaip norit, nes vaikystėje jūs mane taip pat buvote pamiršę“ ir pan. ir t.t. Jei sieloje pas vaiką tikrai mažai meilės, tai daiktai jo nebetenkins. Jam reikia stipresnių pojūčių. Prieinamiausias malonumas vaikams - lytinis. Atėjus paauglystei vaikai lengvai gali užkibti ant neteisingos lytinės orientacijos, arba pasiduoti palaidumui. Tėvai neišugdė dorovės, nes patys buvo nedorovingi, arba, kaip minėjau, rūpinosi savo malonumais. Kitas galimas veiksnys, tai užkratas iš visuomenės, kur peršamas įvairus seksualumas. Čia ir masinės informacojos priemonės, gėjų paradai ir pagaliau mokyklose ir net darželiuose specialios knygutės, skirtos kitokiai lytiniai orientacijai formuoti. Ant to kabliuko užkimba dar nepilnai tėvų apšviesti, nedamylėti, nepakankamai dorovingai auklėti vaikai. Va čia yra didžiausias siekis gauti „šviežienos“ suaugusioms dėdėms ir tetoms, kurių orientacija neatitinka gyvybės matricos. Tėtis ir mama turi labiau mylėti savo vaikus, juos doroviškai ugdyti ir saugoto nuo netinkamos informacijos. Lytiškumui formuojantis labai svarbu tėvo įtaka. Labai svarbu kaip tėvas elgiasi su savo dukra (kaip su būsima moterimi, būsima mama), ar jis akcentuoja jos moteriškus charakterio bruožus, tinkamai palaiko jos siekį būti tikra moterimi. Aišku didžiausią įtaką dukrai kaip moteriai padarys mama, kaip dukros draugė, o ne vien tik kaip mama. Svarbu kaip tėvas elgsis su savo sūnumi (kaip su būsimu vyru, tėvu), ar jis ugdo savo sūnuje tikrus vyriškus bruožus: atsakomybę ( ir ne tik už save), veiklumą, ryžtingumą, gebėjimą priimti pasvertus sprendimus ir pan. Tuomet susidūrus vaikams su agresyviais, alkocholiu apsvaigusiais žmonėmis, narkomanais, netinkamos lytinės orientacijos žmonėmis vaikas jau žinos kaip reaguoti į tokias situacijas, nes turės tėvų suteiktus pagrindus. Sudėtingiausia yra vienišoms mamoms, ar seneliams, pas kuriuos tėvai paliko savo vaikus ir išvyko užsienin uždarbiauti.
Dabar gryžkime prie valstybės. Savo laiku sovietai kažkiek pasirūpino savo valstybės šeimomis, pačia valstybe (kad ir diktatoriškai), bet pamiršo privačią nuosavybę. Buvo pastovus vartojimo prekių nepriteklius, nors pramonė intensyviai dirbo. Nebuvo materialinio suinteresuotumo. Buvo tik noras gauti, susikombinuoti. Pažvelkim į gerai žinomą staigų Kinijos pakilimą. Ji pasirūpino valstybės tvirtybe, sustabdė liberalizmo invaziją diktatūros priešpastatymu. Pasirūpino privačios nuosavybės ir šeimų kai kuriomis laisvėmis. Ir ką mes matome? Kinija tapo pasaulio lydere ekonomikoje. Šalis turėjo strateginį tikslą, kurio ir siekė. Šalyje palaikomas tam tikras dorovės lygis. Iš čia ir tam tikri dividentai. Aišku čia yra daugybė niuansų, nes pasaulio monopolijos investavo savo „laisvus“ pinigus į kinų pigią darbo jėgą ir pigias žaliavas. Didžiausias pajamas gavo jie, bet tuo pačiu sugriovė kitų šalių ekonomikas (o ir savo).
Taip pat skaitykite: Populiariausi „Senukai“ čiuožyklų modeliai vaikams
Ko reikia Lietuvai, kad ji kaip valstybė ne tik išliktų, bet ir stiprėtų? Reikia tikslo, o teisingiau tikslų paketo. Bandyta kelti idėjų apie aukštų technologijų šalį, bet niekas specialistų neruošia, o kuriuos paruošia tai dauguma atitenka vakarams. Būtinas atlygi…
Patyčios mokykloje: vaikų patirtys ir įžvalgos
Patyčios - didelė ir opi vaikų problema. Būtent dėl šios bėdos vaikai dažniausiai keičia mokyklas. O tėvams neduoda ramybės keistas vaikų elgesys namuose: uždarumas (kai vaikai prigrasinami nesiskųsti), baimė (stropūs arba lėtesnio temperamento vaikai nenori eiti į mokyklą, ir visai ne dėl to, kad jiems nesiseka mokytis), jautrumas (vaikai pernelyg jaudinasi dėl niekų) ir pan. Vaikai jau pastebi neteisingą elgesį ir pasisako už solidarumą, draugystę. Draugystė jiems reiškia gerumą, nuoširdumą, supratingumą, "panašiai mąstyti ir nesipykti". Perregistruodama savo skaitytojus pastebėjau, kad paaugliai keičia mokyklas. Berniukai šiuo atžvilgiu tylesni ir paslaptingesni. Vaikų ir paauglių literatūroje surasime nemažai pasakojimų apie patyčias, fizinį ir emocinį priekabiavimą, brutalų elgesį mokykloje ir už jos ribų. Personažai priekabiautojai - piktavaliai, jų humoras pasireiškia išradingomis patyčiomis ir kankinimais, o pavyzdys demoralizuoja aplinką ir dažnai kuria kolektyvinį priekabiautoją. Tikėtina, kad skaitytojai ne tik šiurpsta nuo aprašomų epizodų, bet ir peržengia pasakojimo ribas: stodami aukos pusėn, mąsto, kaip demaskuoti priekabiautojus, sukurti solidarią aplinką klasėje, laikytis principo "visi už vieną, vienas už visus".
Kas kaltas, kad vaikai, užuot buvę geranoriški kitų atžvilgiu, nori konfliktuoti, savaip reikštis? Tikėtina, priežasčių reikia ieškoti šeimose, kuriose klesti nepagarba, dažnos konfliktinės situacijos. Iš pokalbių sužinojau, kad vaikų tėvai kaltina nepastabius ir abejingus mokytojus. Mat dar pradinėse klasėse vaikams įteigiama, kad skųstis negražu, per pertraukas jie paliekami be priežiūros, kaltininkai nenubaudžiami, o jų bjaurus elgesys toleruojamas toliau.
Literatūroje patyčių tema atskleidžiama įvairiais aspektais:
- Hermanas (Lars Saabye Christensen "Pusbrolis") brangina namų jaukumą, tačiau mokykloje jaučiasi nesaugus, patiria patyčias dėl plinkimo. Jam padeda direktoriaus įsikišimas, tačiau vėliau jo ima vengti bendraklasiai.
- Džefas (Louis Sachar "Puikiausios klasės berniukas") penktoje klasėje yra naujokas, kuris nori susidraugauti su klasės mušeika Bredliu. Po kietu Bredlio įvaizdžiu slepiasi berniukas, žaidžiantis su minkštais žaislais. Jam padeda psichologė, pakeisdama jo elgesį.
- Lena (Vladimiras Železnikovas "Baidyklė") - paauglė, kuri nėra graži ir nepritampa prie bendraklasių. Ji prisiima kaltę už draugą ir patiria moralinį teismą - sudeginamas jos atvaizdas. Įžeista mergaitė nusprendžia išvykti.
- Nikas (Elisabeth Zöller "Ir vis dėlto…") kenčia patyčias daugiau nei du mėnesius, kol palūžta. Patyčios perauga į fizinį smurtą.
- Erikas (Jan Guillou "Blogis") auga smurtaujančioje šeimoje ir patenka į internatą, kur vyrauja mokinių savivalda ir teroras. Po daugelio išbandymų jam pavyksta laimėti prieš sadistinę sistemą.
- Šarlena (Anne-Sophie Brasme "Kvėpuok") jaučiasi negraži ir nepritampa prie klasės draugių. Ją pastebi naujokė Sara, kuri manipuliuoja Šarlena. Meilė bendraklasei virsta neapykanta.
- Žvaigždė (Jerry Spinelli "Žvaigždė") - naujokė, kuri mokykloje padaro didelį įspūdį, tačiau užkliūva pavyduoliams ir patiria patyčias. Ji tyliai ir kantriai kenčia patyčias.
- Hana (Jay Asher "Trylika priežasčių, kodėl") palieka atsisveikinimo dovaną - įrašytas kasetes - su trylika istorijų, atskleidžiančių priežastis, pastūmėjusias ją pasitraukti iš gyvenimo.
Šios istorijos atskleidžia, kaip svarbu pastebėti patyčias, suprasti jų priežastis ir padėti vaikams, patiriantiems smurtą.
Taip pat skaitykite: Stilingos vaikiškos vestuvinės suknelės
Kelionių vadovai: žvilgsnis į pasaulį
Kelionių vadovų knygos - geras būdas greitai susipažinti su šalimi, sužinoti viską, kas svarbiausia turistui. Yra kelios populiariausios kelionių knygų serijos. Dažniausiai naudojuosi keturiomis žemiau įvardytomis serijomis, kurias paprasčiausia gauti.
- Eyewitness vadovai yra spalvoti, juose - daugiausiai iš visų nuotraukų ir schemų. Kiekvienai lankytinai vietai (miesteliui ar miestui, o didmiesčiuose - objektui) skiriama po pastraipą. Kiekvienam didmiesčiui ar provincijai - po skyrių su įžanga bei planu, pagal kurį galima rasti įdomybes.
- Lonely Planet vadovai atrodo daug liūdniau, nei “Eyewitness”: nespalvoti, beveik be nuotraukų. Tačiau kitų žinių “Lonely Planet” tikrai pateikia daugiau. Maždaug pusė kiekvieno skyriaus apie miestą ar regioną čia skiriama praktiniams dalykams: restoranams, viešbučiams, transportui. Ilgesnė ir bendra įžanga apie šalį.
- Insight Guides kelionių knygas lengva sumaišyti su “Eyewitness”. Mat lankytinų vietų nuotraukų ten beveik nėra. Tai - rišlūs tekstai, o ne sąrašai; akcentuojamos įdomybės, o ne praktiniai dalykai.
- Rough Guides kelionių vadovai buvo sukurti “pigioms kelionėms”, vadinamiesiems “kuprinėtojams” (backpackers), kurie visą “turtą” nešiojasi su savimi ir gyvena geriausiu atveju hosteliuose.