Įvadas
Po 1795 m. įvykusio Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo, didžioji dalis Lietuvos teritorijos atiteko Rusijos imperijai. Šis laikotarpis Lietuvos istorijoje pasižymėjo reikšmingais politiniais, socialiniais ir kultūriniais pokyčiais, kuriuos nulėmė Rusijos imperijos politika.
Politinė situacija ir administraciniai pertvarkymai
Rusijos imperija aneksavo likusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemes, išskyrus Užnemunę, atitekusią Prūsijai. Bajorų luominės politinės teisės buvo gerokai apribotos, o 1908 m. smulkieji bajorai jas prarado visiškai. Tačiau bajorai išsaugojo ekonominį ir kultūrinį vyravimą. Bajorų seimeliai ir toliau rinko teisėjus (išskyrus baudžiamųjų bylų), apskričių bajorų vadovus ir bajorų savivaldos pareigūnus, kurie skirstė mokesčius bei prievoles. Bajorų luominės įstaigos veikė greta valstybinių iki 1863 m., paliktas apribotas Lietuvos Statuto veikimas.
Rusijos administracija perėmė LDK valstybines žemes ir jas išdalijo imperatorės Jekaterinos II favoritams, didikams ir aukštiesiems karininkams. Jekaterinos II sūnaus Pavelo I valdymo metais Rusijos režimas Lietuvoje padarė nuolaidų: amnestuota dauguma 1794 m. sukilimo dalyvių, jiems grąžinti dvarai, iš dalies atkurtas Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas. 1797 m. aneksuota šalis buvo sujungta į vieną Lietuvos guberniją.
Imperatoriaus Aleksandro I valdymo pradžioje Rusijos imperinis režimas Lietuvoje sušvelnėjo. 1802-1804 m. įsteigta Vilniaus švietimo apygarda, kuri apėmė Lietuvos Vilniaus, Lietuvos Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliavo, Kijevo, Voluinės ir Podolės gubernijas. Apygardai vadovavo Vilniaus universitetas, o jos globėju paskirtas Aleksandro I draugas kunigaikštis A. J. Čartoriskis. Universitetas tęsė 18 a. pabaigoje pradėtą lenkų kultūros ir pilietiškumo ugdymą, per jį buvo įgyvendinama kultūrinės autonomijos politika.
Per Prancūzijos-Rusijos karą 1812 m. Lietuvą okupavo Napoleono I kariuomenė. Jo įsaku sudaryta marionetinė Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija. Aleksandras I ėmėsi griežtesnės politikos - pradėjo riboti kultūrinę autonomiją, sparčiau unifikuoti valdymo organus. Vilniaus švietimo apygardos teritorija buvo sumažinta didinant rusiškas švietimo apygardas. 1824 m. apygardos globėjas N. Novosilcevas radikaliai siaurino kultūrinę autonomiją, mokyklose ir valdymo įstaigose greta lenkų kalbos buvo įvesta rusų kalba. Dar 1802 m. panaikintas Lietuvos vyriausiasis teismas ir įkurti gubernijų teismai.
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti vaikišką telefoną 3 metų vaikui?
Valdant imperatoriui Nikolajui I režimas sugriežtėjo visoje Rusijos imperijoje, ypač Lietuvoje (ir Lenkijoje) - po 1830-1831 m. sukilimo. Sustiprėjo šalies rusifikacija. Buvo vykdoma nulenkinimo, arba vadinamoji lenkų pradų naikinimo, politika. Konfiskuoti sukilėlių dvarininkų dvarai, iš kitų pareikalauta papildomų mokesčių. Visose valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, į svarbiausias pareigybes pradėta skirti tik rusų bajorus. 1840 m. galutinai panaikintas Lietuvos Statutas ir įvesti Rusijos įstatymai.
1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas (1832-1842 m. Vilniuje dar veikė Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija, 1833-1842 m. - Dvasinė katalikų akademija, perkelta į Sankt Peterburgą). Mokyklų valdymo universitetinė organizacija pakeista paprasta administracine. Po 1831 m. panaikinta Vilniaus švietimo apygarda (jos teritorija perduota Baltarusijos švietimo apygardai), ji atkurta tik 1850 m. Nuo 1839 m. vidurinėse mokyklose, išskyrus katalikų tikybą, viskas imta dėstyti rusų kalba. Į mokyklas pradėta siųsti rusus, nors jų trūkstant palikta ir vietinių; vietoj Lenkijos ir Lietuvos buvo mokoma Rusijos istorijos. Po 1831 m. nustojo ėjusi beveik visa lenkiška Vilniaus periodika.
Represijas patyrė ir Katalikų Bažnyčia - buvo uždarinėjami vienuolynai, sekuliarizuotos bažnytinės žemės, klebonijoms palikta po 33 dešimtines. Ilgainiui Rusijos vyriausybė padarė nuolaidų katalikams ir 1847 m. sudarė konkordatą su Apaštalų sostu. Pagal jį dalis Vilniaus vyskupijos buvo prijungta prie Telšių (Žemaičių) vyskupijos.
Siekta istoriškai pagrįsti rusifikaciją - pradėta įrodinėti, kad iki Krėvos sutarties (1385) ir lietuvių krikšto Lietuva buvo lietuvių ir rusų, o iš esmės - Vakarų Rusios valstybė, kurioje vyravo rusai, rusiška civilizacija ir kultūra. Rusifikacija pirmiausia buvo taikoma buvusiai LDK politinei tautai - lenkiškai kalbantiems bajorams. Ji mažiau palietė lietuvių liaudį, kuri nelaikyta visuomenės dalimi, bet tik valstybės ir dvarininkų valdiniais. Žemaičių vyskupijos parapinėse mokyklose buvo mokoma lietuviškai, Vilniuje leidžiamos lietuviškos knygos.
Nuo 5 dešimtmečio buvusią LDK (be Užnemunės) oficialiai vis dažniau imta vadinti Šiaurės vakarų kraštu. 1840 m. iš abiejų gubernijų išbrauktas Lietuvos vardas - liko Vilniaus gubernija ir Gardino gubernija. 1843 m. iš dalies Vilniaus gubernijos sudaryta Kauno gubernija.
Taip pat skaitykite: Kur kirpti vaiką Vilniuje pigiau?
Imperatorius Aleksandras II po 1856 m. pralaimėto Krymo karo sušvelnino režimą visoje Rusijoje ir Lietuvoje. Buvo amnestuoti visi politiniai tremtiniai - 1830-1831 m. sukilimo dalyviai. Praplėstos Lietuvos bajorų galimybės gauti tarnybą savo šalyje. Vilniaus generalgubernatoriumi paskirtas nuosaikių pažiūrų V. Nazimovas. 1861 m. buvo pradėta valstiečių reforma, pagal ją valstiečiai laikinai palikti dvarininkų prievolininkais; dvaruose kilo neramumų. Be to, Lenkijoje ir Lietuvoje vėl brendo sukilimas. Rusijos valdžia ėmėsi karinių ir policinių priemonių.
Per 1863-1864 m. sukilimą Vilniaus generalgubernatoriumi paskirtas M. Muravjovas pradėjo nuožmią šalies rusifikaciją, kuri neaplenkė ir lietuvių. Negailestingai baudė sukilėlius. Valdžios įstaigose vietiniai pareigūnai keisti rusais, galutinai panaikinta vietos bajorų luominė savivalda. Nuo 1864 m. pradėta įgyvendinti vadinamųjų rusų pradų atkūrimo programą, Vakarų kraštą imta skelbti nuo amžių rusų žeme. Manyta, kad surusintos švietimo ir kultūros įstaigos, rusų spauda, stačiatikybės protegavimas ir katalikybės varžymas, rusų valstiečiai ir dvarininkai kolonistai įstengs lietuvius priartinti prie rusų kultūros ir civilizacijos. Vietos gyventojams katalikams uždrausta be valdžios leidimo pirkti žemę.
Nuo 1864 m. buvo įgyvendinamas lietuvių spaudos draudimas. Imta smarkiau varžyti Katalikų Bažnyčią: uždarytos bažnyčios ir koplyčios, uždrausta statyti naujas ir remontuoti senas, statoma daug cerkvių arba jomis verčiamos bažnyčios, uždrausta iš kitų konfesijų pereiti į katalikybę, katalikų kunigai buvo nuolat prižiūrimi policijos, mokiniai per valstybines šventes vedami į cerkves, 1864 m. iš Varnių į Kauną perkeltas Žemaičių vyskupijos centras.
Nuo 1872 m. buvo vykdoma teismų reforma: įvesta taikos teisėjų institucija, 1883 m. įkurti Vilniaus ir Kauno apygardų teismai bei Vilniaus teismo rūmai apeliacinėms ir politinėms byloms. 1867 m. iš Augustavo gubernijos dalies sudaryta Suvalkų gubernija, jai priklausė ir lietuviška Užnemunė.
Griežtas Aleksandro III valdymo režimas Lietuvoje nepajėgė sustabdyti stiprėjančio lietuvių tautinio judėjimo. Rusifikacinė politika patyrė nesėkmę. Valdant imperatoriui Nikolajui II 1904-1906 m. buvo atsisakyta vadinamųjų rusų pradų atkūrimo programos: 1903 m. pažadėta tikėjimo laisvė, 1904 m. panaikintas lietuvių spaudos draudimas, nuo 1905 m. leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais. 1906 m. leista steigti visuomenines draugijas.
Taip pat skaitykite: Vaikiškas žvejo rinkinys
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusijos kariuomenė patyrė pralaimėjimą ir 1915 m. Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą.
Socialinė struktūra ir demografiniai pokyčiai
Iki 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausė 132 500 km2 teritorijos su 1,8 mln. gyventojų. 1795-1858 m. Lietuvoje (be Užnemunės) vyriškosios lyties gyventojų padaugėjo nuo 463 100 iki 616 900.
1791 m. Konstitucija įteisino bajorų ir miestiečių luomus, valstiečiams paskelbė valstybės globą. 18 a. pabaigoje bajorai sudarė apie 6,5 % visų gyventojų, Žemaitijoje apie 10 %. Dėl Rusijos politikos 19 a. bajorija silpo. Dalis Lietuvos bajorų buvo priimta į Rusijos bajorų luomą. Seimeliams buvo palikta teisė svarstyti nereikšmingas regionines arba savo luomo problemas. Įvesta Rangų lentelė vertė bajorus paklusti rusų biurokratams, buvo ribojamos jų pilietinės teisės. Nuo 19 a. pradžios visi bajorai turėjo įrodyti savo kilmę. Pašalintieji iš bajorų buvo pervedami į vienkiemininkų, miestuose - į vadinamųjų piliečių luomą. Bajorų, kurie dalyvavo sukilimuose ar juos rėmė, dvarai buvo nusavinami, po 1863-1864 m. sukilimo visi dvarai apdėti kontribucija. Mokesčiai ir 1861 m. valstiečių reforma smarkiai pakirto dvarų ūkį. 1795 m. bajorų vyrų (be Užnemunės) buvo 41 482, 1858 m. - 65 218.
Valstiečiai buvo gausiausias, turtiniu ir teisiniu atžvilgiu labiausiai diskriminuojamas gyventojų sluoksnis. 1795 m. dvarininkams priklausė 56 % valstiečių, valstybinių buvo 33 %, bažnytinių - 10 %. Rusijai aneksavus Lietuvą pagausėjo valstybinių valstiečių. Dar buvo valstiečių - laisvųjų žmonių. 1795 m. Lietuvoje (be Užnemunės) buvo 335 515, 1858 m. - 425 082 vyriškosios lyties valstiečiai. 1861 ir 1863 m. įstatymai įteisino valstiečių luomą. Panaikinus baudžiavą atsirado skirtinė ir privati valstiečių žemėvalda.
19 a. pirmoje pusėje miestiečių luomo teises gavus žydams miestiečių padaugėjo: 1795 m. jų buvo 49 433 (vyriškosios lyties), 1858 m. - 82 483. Miestiečiams buvo artimi pirklių ir piliečių luomai. 19 a. (iki 1893 m.) veikė amatininkų cechai. 19 a. antroje pusėje plėtojantis pramonei miestų gyventojų daugėjo. Atsirado buržuazijos ir samdomųjų darbininkų sluoksniai.
Atskirą luomą sudarė dvasininkai. 18 a. pabaigoje-19 a. pradžioje kunigai daugiausia buvo bajoriškos kilmės. Po 1861 m. valstiečių reformos ir dėl vyskupo M. Valančiaus veiklos gausėjo kunigų iš valstiečių ir miestiečių, kai kurie jų įsitraukė į lietuvių tautinį judėjimą.
1897 m. apskrityse, kurių centrai įeina į dabartinės Lietuvos teritoriją (be Klaipėdos krašto), gyveno 2,7 mln. žmonių, 87,3 % jų - kaimuose ir miesteliuose, 12,7 % - miestuose. Lietuviai daugumą sudarė Kauno gubernijoje, lietuviškos buvo vakarinės Vilniaus ir šiaurinės Suvalkų gubernijų dalys.
19 a. pabaigoje-20 a. Paribyje plito vadinamoji paprastoji kalba (baltarusių kalba su lituanizmais). 19 a. viduryje kompaktinis lietuvių kalbos plotas nebesiekė Gardino, Lydos, Ašmenos, Svierių, Breslaujos. 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje suslavėjo plačios Vilniaus apylinkės, Vilnius, Trakų ir Švenčionių apskričių rytinės dalys. Lietuviškas buvo Kuršo gubernijos pajūrio ruožas su Palanga ir Gardino gubernijos Druskininkų apylinkės. 1897 m. lietuvių kalbą gimtąja laikė 1,6 mln., arba 58,3 %, visų gyventojų, 93,3 % jų buvo valstiečiai, 3,9 % - miestiečiai, 2,5 % - kilminiai bajorai.
Lenkų daugiausia gyveno Vilniuje, 19 a. atsirado kompaktiškos lenkų kalbos salos apie Babtus, Kėdainius, Riešę, Smalvas ir kitur. 1804 m. žydams iš kaimų buvo įsakyta keltis į miestus ir miestelius, jie gyveno uždarą gyvenimą, turėjo savo administraciją - kahalą. Miestuose jie vertėsi prekyba ir amatais, todėl ilgainiui daugumą turtingųjų pirklių ir verslininkų, t. p. beturtės darbininkijos sudarė žydai. 19 a. antroje pusėje Vilniuje jų buvo 43-47 %, 1897 m. Kaune - 35 %, kituose miestuose - apie pusę gyventojų. 1897 m. gimtąja žydų kalbą laikė 13,3 % gyventojų.
Miestuose atsirado didelis rusų valdininkų ir tarnautojų sluoksnis, po 1863-1864 m. sukilimo į kai kuriuos kaimus buvo atkelta rusų kolonistų valstiečių, dauguma jų neprisitaikė prie šalies gyvenimo ir grįžo į Rusiją. 1897 m. rusų kalbą gimtąja laikė jau 14,6 % gyventojų.
Ekonominis gyvenimas
19 a. pirmoje pusėje valstiečiai augino tradicines žemės ūkio kultūras - daugiausia rugius, t. p. kviečius, avižas, žirnius. Didėjo prekinių kultūrų - linų, miežių, bulvių - plotai. 19 a. žemės ūkio produkcija daugiausia buvo išvežama į Vakarų Europą. Vyravo dvi feodalinės rentos formos - atodirbinė (lažas) ir piniginė (činšas). Piniginė renta skatino valstiečių savarankiškumą, intensyvino ūkį. 18 a. pabaigoje činšininkai buvo 42,6 % valstiečių. Juos papildė valstybiniai valstiečiai. 1860 m. Kauno gubernijoje činšininkais buvo tapę jau 54 % valstiečių, Vilniaus gubernijoje - 38 %. Valstiečiai sudarė kaimo bendruomenę.
1846-1848 m. privačiuose dvaruose įvesti privalomi inventoriai. 1861 m. panaikinus baudžiavą valstiečiai gavo teisę kurti luominę savivaldą. Visa dvaro žemė paskelbta dvarininko nuosavybe, skirtinis sklypas su sodyba paliktas valstiečiui nuolatiniam naudojimui už tam tikras prievoles, suteikta teisė išpirkti sodybą, ir tik dvarininkui sutikus - visą sklypą. Dėl sukilimo Rusijos valdžia Lietuvoje 1863 m. panaikino lažą ir įvedė privalomą žemės išpirkimą.
Kultūrinis gyvenimas ir tautinis atgimimas
Nepaisant rusifikacijos politikos, lietuvių tautinis sąmoningumas stiprėjo. Lietuvių kalba išliko svarbi kaimo vietovėse, o Žemaičių vyskupijos parapinėse mokyklose buvo mokoma lietuviškai. Vilniuje buvo leidžiamos lietuviškos knygos. Lietuvių tautinis judėjimas stiprėjo, nepaisant griežto Aleksandro III valdymo režimo.
1904 m. panaikinus lietuvių spaudos draudimą, lietuvių kultūrinis gyvenimas suaktyvėjo. Leista steigti visuomenines draugijas, mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais.