Kūdikio ausų priežiūra yra svarbi higienos dalis, tačiau būtina žinoti, kaip tai daryti teisingai, kad nepakenktumėte mažyliui. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip saugiai valyti kūdikio ausis, kokia ausų sieros paskirtis, kada reikėtų sunerimti ir kreiptis į gydytoją, bei kitus svarbius ausų priežiūros aspektus.
Ausų Siera: Svarbi Apsauga
Visų pirma, svarbu suprasti, kad ausų siera nėra nešvarumas, o natūrali ir reikalinga medžiaga. Ausų kanaluose esančios liaukos gamina sierą, kuri atlieka keletą svarbių funkcijų:
- Apsauga nuo nešvarumų: Siera apsaugo ausies būgnelį nuo dulkių, nešvarumų ir kitų dalelių, kurios gali jį pažeisti ar sudirginti.
- Apsauga nuo infekcijų: Siera turi antibakterinių savybių ir apsaugo ausies kanalą nuo infekcijas sukeliančių bakterijų.
- Drėkinimas: Siera drėkina ausies kanalo odą, apsaugodama ją nuo išsausėjimo ir niežėjimo.
Organizmas pagamina tiek sieros, kiek reikia, o jos kiekis kiekvienu atveju gali skirtis. Kai kurių kūdikių ausyse jos būna daugiau, kitų - mažiau. Kartais netgi gali skirtis vienoje ir kitoje ausyje esančios sieros kiekis. Tiesą pasakius, sieros pertekliaus problema kūdikiams pasitaiko itin retai. Nėra gerai, kai sieros formuojasi per mažai.
Kaip Teisingai Valyti Kūdikio Ausis?
Tenka pripažinti, kad kūdikių priežiūrai skirtų higieninių procedūrų nėra taip jau ir daug: mes juos maudome, kerpame nagus ir turbūt valome ausis, tiesa? Vis dėlto aiškėja, kad geriau kūdikių ausų tam skirtais krapštukais nevalyti, bent jau nedaryti to taip, kaip darome sau.
Dažniausiai ausų išvis nereikia valyti. Mažytės mikroskopinės į plaukus panašios struktūros lėtai pašalina sierą iš ausies kanalo, taigi jei tik maudomasi reguliariai, siera pašalinama be papildomų priemonių. Po maudynių užtenka švelnaus audinio gabaliuku išsausinti ausis.
Taip pat skaitykite: Kūrybiškas kiaušinių marginimas
Gydytojai pataria, kad sierą iš ausų turime išvalyti tik tiek, kiek jos pasiekiame pirštu, pagaliukų kišti nereikia. Taip pat jokiu būdu negalima giliai valyti ausies krapštukais ar aštriais daiktais, nes galima sužaloti ausies landą.
Saugus kūdikio ausų valymas apima tik išorinę ausies dalį:
- Naudokite švelnų audinį: Po maudynių arba bet kuriuo kitu metu, kai pastebite nešvarumų, sudrėkinkite minkštą audinio gabalėlį šiltu vandeniu.
- Valykite tik išorę: Švelniai nuvalykite išorinę ausies dalį, įskaitant ausies kaušelį ir sritį už ausies.
- Nekiškite nieko į ausies kanalą: Jokiu būdu nekiškite vatos pagaliukų (krapštukų), pirštų ar kitų daiktų į ausies kanalą. Tai gali įstumti sierą giliau, sukelti kamštį, pažeisti ausies būgnelį ar sukelti infekciją.
Vaikų ausyse esanti siera yra skystesnė, negu suaugusiųjų, todėl ji yra labiau matoma ausyse. Jei vis dėlto manote, kad vidinėje ausyje yra sieros sankaupų ir jums neramu, aptarkite šį klausimą su pediatru artimiausio vizito metu.
Gydytojai sako, kad jei sieros sankaupos netrukdo jiems matyti ausies būgnelio, viskas yra gerai. Tik jei siera blokuoja visą kanalą, tuomet tai jau kelia problemų. Tokiu atveju gydytojas tam tikru prietaisu arba šiltu skysčiu sieros perteklių pašalins.
Kada Reikėtų Sunerimti?
Reikėtų atkreipti dėmesį, jei pakinta vaiko klausa, atsiranda skausmas, karščiavimas, kraujavimas ar kūdikio ausyse atsiranda išskyrų. Šie simptomai gali pasireikšti infekcijų atveju. Paprastai tokiose situacijose kūdikis dirgliai kaso ar trina ausytes, tampa neramus, gali pakilti temperatūra.
Taip pat skaitykite: Kūdikių springimo prevencija ir veiksmai
Jei pastebėjote bent vieną iš šių simptomų, nedelsdami kreipkitės į gydytoją:
- Klausos sutrikimai: Kūdikis nereaguoja į garsus taip, kaip įprastai.
- Ausies skausmas: Mažylis nuolat trina, kaso ausį, yra irzlus ir neramus.
- Karščiavimas: Aukšta temperatūra gali būti infekcijos požymis.
- Išskyros iš ausies: Pusės, kraujas ar kitos neįprastos išskyros.
- Nemalonus kvapas iš ausies: Gali būti infekcijos požymis.
Ausų Uždegimas: Simptomai ir Gydymas
Kas antras vaikas iki trečiojo gimtadienio bent kartą sirgo ausų uždegimu. Ūmiu vidurinės ausies uždegimu mažyliai dažniausiai serga nuo 3 mėn. iki 3 metų. Ši liga dažniau diagnozuojama šaltuoju metų laiku, kai įsisiūbuoja virusų sezonas. Otitas yra viena dažniausių priežasčių, kodėl vaikams tenka vartoti antibiotikus. Tarp tėvų iki šiol gajus klaidingas įsitikinimas, kad ausų uždegimo galima išvengti uždėjus vaikui dvigubą kepurę ir dar užmovus gobtuvą. Tačiau sveikatos specialistai sako, kad ausies uždegimas su tuo neturi nieko bendro ir nuo otito neapsaugos.
Ausų uždegimas, ypač vaikams, dažniausiai gali prasidėti nuo nekaltos slogos. Infekcija į vidurinę ausį taip pat gali patekti ne tik iš nosiaryklės per ausies trimitą, bet ir iš išorės per pažeistą būgnelį ar kraują. Apie prasidėjusį ausies uždegimą pirmiausia signalizuoja tam tikri simptomai, kurių nevalia ignoruoti. Susirgus otitu, pirmiausia pasireiškia nemalonus pojūtis, lyg ausis būtų po vandeniu, vargina skausmas, spengimas ausyse, susilpnėja ar dingsta klausa. Jei kūdikis dar nemoka kalbėti, ausų uždegimą galima įtarti, kai mažylis tampa neramus, irzlus, praranda apetitą, kasosi galvytę. Otitu dažniau susergama nusilpus imunitetui, kamuojant adenoidams ar kreivai nosies pertvarai.
Dažniausiai ausų uždegimas praeina savaime, todėl pakanka tik malšinti simptomus sirupais - tabletėmis ar žvakutėmis (priklausomai nuo amžiaus) mažinti karščiavimą, slopinti skausmą. Nors skamba ir keistai, bet gydant ausų uždegimą reikia kruopščiai valyti nosį ir pašalinti susikaupiantį sekretą siurbtukais. Taip pat būtina plauti nosį jūros vandeniu, daryti inhaliacijas - į pašildytą garuojantį vandenį įlašinti kelis lašus eterinio aliejaus. Nuo slogos ypač gelbsti kamparo aliejus. Esant nesunkiai ligos formai, nemalonius ausų uždegimo pojūčius sumažinti padeda šilti kompresai, suvilgyti eteriniu aliejumi. Dėl nuskausminančių, perštėjimą slopinančių ir šildančių savybių liaudyje nuo seno kompresams naudojamas vaistinėse randamas kamparo aliejus. Prieš dedant kompresą, odelę aplink ausį reikėtų patepti kremu, kad preparatas nesudirgintų odos. Tuomet švarų marlės gabalėlį sulankstyti keliais sluoksniais ir suvilgyti kamparo aliejumi. Dėti aplink ausį arba už pačios ausies. Kompresą pridengti polietileno plėvele, ausį - sausu vatos gabalėliu, ir aprišti. Sergant otitu patariama vaiką migdyti šiek tiek aukščiau pakėlus galvą.
Sveikatos specialistai atkreipia dėmesį, kad prasidėjus ausies uždegimui ausyje kaupiasi ne tik skysčiai, bet ir pūliai. Dėl jų būgnelis neretai išsipučia, o kartais net trūksta. Tai gali sukelti klausos pažeidimus ir turėti skaudžių padarinių. Todėl simptomams neslopstant ilgiau nei tris paras, vyresniems vaikams rekomenduojama kreiptis į gydytoją.
Taip pat skaitykite: Vadovas naujiems tėvams
Atpylinėjimas: Dažna Kūdikystės Problema
Ko gero, ne viena mamytė susiduria su problema, kai kūdikis atpylinėja. Naujagimiai ir kūdikiai dažniausiai atpylinėja. Šiame straipsnyje aptarsime atpylinėjimo priežastis, kaip atskirti atpylinėjimus nuo vėmimo ir ką daryti, jei kūdikis atpila.
Dažniausiai kūdikiai atpylinėja dėl šių priežasčių:
- Oro prisiryjimas. Valgydami kūdikiai dažnai prisiryja oro.
- Persivalgymas. Kartais kūdikiai suvalgo daugiau pieno, nei telpa jų skrandyje. Tą „perteklių” kūdikis atpila lauk.
- Virškinimo sistemos nebrandumas. Atpylinėjimas - tai laikinas sutrikimas, vadinamas funkciniu ir susijęs su virškinimo sistemos nebranda. Kitaip tariant, vaikučio skrandis ir žarnynas yra praktiškai sveikas, bet nepakankamai subrendęs arba tiesiog blogai veikia dėl nepakankamos kitų organų veiklos.
- Netinkama mamos mityba. Jei kūdikis maitinamas motinos pienu, kūdikis gali netoleruoti ir negausiai atpilti dėl netinkamai vartojamo mamos maisto.
- Netinkamas mišinukas. Mišiniais maitinamiems kūdikiams gali tiesiog netikti mišinukas ir tai sukels atpylimą, todėl būtina atsirinkti kūdikiui tinkamą mišinėlį.
- Padidėjęs raumenų tonusas. Pvz., jei mažylis dirglus, padidėjęs (ar sumažėjęs) jo nervų sistemos tonusas - atpylinėjimai gali būti tik šio sutrikimo rezultatas, visiškai nesusijęs su skrandžio bėdomis.
- Liga. Jei vaikas nuolat atpila „fontanu”, nusilpsta, galima įtarti organinius virškinimo sistemos pakitimus - skrandžio pilorinės dalies (pereinančios į dvylikapirštę žarną) spazmą ar susiaurėjimą.
Svarbu atskirti atpylinėjimus nuo vėmimo, nes tai gali padėti nustatyti priežastį ir tinkamą gydymą.
- Atpylinėjimas: Tai tuomet, kai po žindymo pro lūpų kraštus išbėga motinos pieno ar mišinio. Prarytas motinos pienas ar mišinys lengvai grįžta atgal į stemplę ir atsipila dėl to, kad kūdikiams nėra sandariai užsidaręs stemplės skrandžio raukas ir pati stemplė yra sąlyginai trumpa.
- Vėmimas: Tai stiprus skrandžio turinio „išmetimas“. Jis skiriasi nuo atpylimo, kai nedidelis skrandyje esančio pieno kiekis išteka iš burnos maitinimo metu arba po jo. Kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau vemia.
Ką Daryti, Jei Kūdikis Atpila?
- Maitinkite dažniau ir po nedaug.
- Maitindami darykite pertrauką.
- Po kiekvieno maitinimo būtinai padėkite kūdikiui atsirūgti - pakelkite jį, priglauskite prie peties ir panešiokite stačią.
- Atpylinėjantį kūdikį, tiek maitinant iš krūties, tiek ir iš buteliuko, reikia laikyti vertikaliau.
- Pienui sutirštinti galite naudoti specialius „Nutrilon“ miltelius, jie sumaišomi su nutrauktu pienu, mišiniu pažymėtu „Pepti“ arba „HA“ ženklais, arba ištirpinami vandenyje ir sugirdomi prieš maitinant.
- Naudokite preparatą, skirtą atpylinėjimams mažinti. Šio vaisto sudėtinės dalys (magnio alginatas ir ksantano guma) sutirština kūdikio išgertą pienuką ar mišinį. Preparato pagalba iš skysto maisto formuojasi gumulėlis, kuris sunkiau pakyla į stemplę.
Julijos Istorija: Skrandžio Posūkio Patologija
Mama Julija pati pakvietė susitikti. „Nemėgstu viešumo, tačiau manau, kad mano pareiga - papasakoti, kas nutiko mūsų dukrytei Deimantei. Mums ją pavyko išgelbėti, tačiau nedaug trūko, kad dėl nežinojimo ir gydytojų abejingumo būtume ją praradę. Kai kalbėjomės, istorijos herojei Deimantei buvo ką tik sukakę 7 mėnesiai. Toks trumpas amželis, o tiek daug patirta. Bet apie viską nuo pradžių.
Vilnietė Julija labai laukė vaikučio, nėštumą planavo. Laukimas buvo sunkus, kamavo nėštumo toksikozė, vaikelis, pasak gydytojų, buvo mažo svorio. Juliją per nėštumą pildavo karštis, pykino. Po planinio cezario gimė sveika ir graži dukrytė, svėrė 2710 g. Kai pirmą kartą Julijai atnešė dukrytę maitinti, slaugytoja įspėjo: „Atsargiai maitinkite, ji labai atpylinėja, nesuprantame kodėl“. Julija mano, kad Deimantei jau naujagimių skyriuje buvo duodama mišinio. Į repliką dėl atpylinėjimo moteris nesureagavo - praslydo pro ausis, kaip nereikšminga informacija. Juo labiau kad atvažiavusi lankyti mama liepė nesijaudinti. Mama patikino, kad ir Julija kūdikystėje labai atpylinėjo, tekdavo kelis kartus per dieną perrenginėti, nes apipildavo visus drabužėlius. Kuris vaikas neatpylinėja?
Liūdniau buvo tai, kad Deimantė labai mažai valgė mamos pieno, buvo nerami, beveik nemiegojo, inkšdavo, lyg jai ką skaudėtų. Per dvi dienas dukrelės svoris nukrito 300 g (iki 2410 g). Gydytojai to nesureikšmino, nes visi naujagimiai pirmomis dienomis numeta svorio. Slaugytojos 3 kartus per dieną sverdavo Deimantę. Gydytojai sakė, kad ligoninėje laikys tol, kol Deimantė nepradės per dieną priauginėti po 10-20 gramų. Mažylė tarsi suprato tą nuosprendį ir kelias dienas buvo ramesnė, neblogai valgė. Po cezario operacijos Julijai kilo komplikacijų (sustreikavo inkstų veikla), moteriai skyrė vaistų, nuo kurių, kaip manoma, dingo pienas. Tad jau savaitės Deimantė pradėjo valgyti mišinuką. Atpylinėjimas nesiliovė. Kadangi Julija nežinojo, kaip turi atrodyti „klasikiniai“ atpylinėjimai, ji galvojo, kad viskas normalu. Deimantė suvalgydavo savo amžiui skirtą dozę, ir iškart po truputį pradėdavo atpilti. Nors atsirūgdavo, paguldyta ji pradėdavo stenėti, krenksėti ir kliūksnis po kliūksnio atpildavo visą suvalgytą maistą. Net praėjus 3 valandoms po maitinimo ji vis dar atpylinėdavo. Pavalgydavo - tada vėl viskas iš naujo. Iškviesta gydytoja patarė keisti mišinėlį. Julija išbandė visus, kokie tik buvo parduotuvėje. Keitė ir žindukus, ir buteliukus, nešiodavo Deimantę stačią nuo maitinimo iki maitinimo - niekas negelbėjo. Gydytoja spėliojo, gal atpylinėjimas - dėl padidėjusio raumenų tonuso? Buvo skirti masažai, kurie problemos neišsprendė. Dar viena versija buvo pilvo diegliai. Gydytoja skyrė gerųjų žarnyno bakterijų, vaistų nuo pilvo pūtimo ir dieglių. Kadangi Deimantė valgė ir dieną, ir naktį, o viską, ką suvalgydavo atpildavo, namie įsisuko nenusakoma drabužių pervilkinėjimo, skalbimo ir džiovinimo karuselė. Dešimtis kartų per dieną vaikas buvo perrenginėjamas, keičiama patalynė. Po mėnesio Deimantę pasvėrė. Mergaitė buvo priaugusi vos 200 g. Gydytoja pasakė, kad tai - labai mažai ir reikia kažką daryti. O dar didesnis nerimas prasidėjo, kai po 2 savaičių Deimantės svoris pradėjo kristi. Negana to, jos atpylinėjimas tapo vėmimu - ji pradėjo atpilti varške virtusį apvirškintą mišinį.
Šeima nuvažiavo pas chirurgus be blogų nuojautų. Pirma gydytojų mintis, kad mergaitei - poleristinozė (skranduko susiaurėjimas, pagydomas vaistais). Gydytojai nutarė paskaičiuoti, kiek Deimantė suvalgo ir kiek atpila. Buvo apskaičiuota, kad mergaitė įsisavina vos 20 procentų to maisto, kurį suvalgo. Atliktas tyrimas ultragarsu prieš valgį ir po nieko blogo neparodė. Tada gydytojai nutarė atlikti rentgenologinį tyrimą su kontrastu (Deimantė turėjo išgerti 60 ml vandenėlio su kreida, kad rentgenas parodytų kreidos kelią virškinamuoju traktu). Peršvietę skrandį gydytojai reziumavo: „Su tokiu skrandžiu tik valgyti ir valgyti“. Nesupraskite klaidingai, kad jie Deimantę pripažino sveika. Buvo atskleista reta liga - skrandžio posūkio patologija (mezenteripoksiolinis persilenkimas). Dėl šios patologijos maistas, kurį suvalgydavo Deimantė, nepatekdavo į skrandį, o užstrigdavo pakeliui ties tuo persilenkimu. Į skrandį patekdavo vos keliolika gramų, todėl gydytoja ir sakė, kad Deimantei reikia „valgyti ir valgyti“. Kitą dieną atėjęs gydytojas pasakė, kad bus bandoma į Deimantės skrandį įvesti zondą, kuris ištiesintų tą skrandžio persilenkimą. Reikėjo ieškoti kito gydymo būdo, o jis liko tik vienas - operacija. Gydytojų konsiliumas nutarė nedelsti. Julijos nervai tuo metru jau buvo įtempti kaip styga. Išgirdusi apie operaciją, ji pradėjo raudoti sakydama: „Jei Deimantei skaudės, ji negalės pasakyti - mamyte, man skauda“.
Operacija truko beveik 3 valandas. Tačiau operuojant paaiškėjo, kad tokios laparoskopinės operacijos nepavyks padaryti - vaikelis per mažas - vis dėlto Deimantei tebuvo 1,5 mėnesio, o ji nesvėrė nė 3 kg. Operacijos metu Julija su vyru sėdėjo palatoje sustingę ir nepasakė vienas kitam nė žodžio. Gydytojai pasakė, kad tokios operacijos - retenybė, jos įrašomos į medicinines knygas. Operacijos metu skrandis ištiesinamas ir pritvirtinamas prie kitų audinių, kad vėl nesusilenktų. Siūlai ištirpsta po 2 metų, bet skrandis jau lieka tiesus.
„Kai pamačiau dukrytę po operacijos reanimacijos palatoje, man kojos sulinko. Niekam nelinkėčiau išvysti tokio vaizdo - didžiulėje lovoje apkaišyta laideliais gulėjo visiškai mažulytė dukrytė. Aparatai pypčiojo, išgirdau vientisą pyyyyyp, kuris priminė mirties liniją. Pradėjau blaškytis, pašaukiau gydytoją, paklausiau, kodėl niekas nekreipia dėmesio? O pasirodo, čia cypė žiedukas, uždėtas ant kojytės ir matuojantis spaudimą. Po operacijos mergaitė labai greitai atsigavo, ją perkėlė į įprastą palatą, kur šalia galėjo būti ir mama. Julija gydytojo paklausė, kaip jai slaugyti mergytę, o šis atsakė: „Daug meilės ir šilumos. Nešiokite, glostykite“. Julija taip ir darė. Dukrą dar kurį laiką maitino per zondą pankolių arbatėle, po 10 gramų kas valandą. Kitą dieną jau galima buvo duoti po 20 gramų mišinėlio. Prasidėjo greitas ir akivaizdus sveikimas. Į palatą atnešė svarstykles, ir kas vakarą jos rodė džiuginančius skaičius - svoris augo. Nepaisant pavykusios operacijos ir augančio svorio, Deimantė vis tiek gausiai atpylinėjo. Gydytojai patikino, kad taip ir turi būti - mergaitė atpylinės dar mažiausiai pusę metų, o gal ir metus. Šis procesas baigsis, kai bus visiškai pereita prie tiršto maisto. Be to, skrandžiui reikia nemažai laiko, kad jis priprastų prie naujos pozicijos. Deimantė buvo viena iš nedaugelio kūdikių, kuriai gydytojai liepė valgyti tiršto maisto… nuo 2 mėnesių, kaip tarybiniais metais. Deimantė atpylinėjo iki pat 7 mėnesių. Bet dabar jau ši bėda mamos nebetrikdė. Buvo aišku, kad vaikas tikrai nebadauja, nes dukros svoris augo kaip ant mielių - per mėnesį priaugdavo po kilogramą ir daugiau. Dabar Deimantė sveria 8,5 kg.
Po operacijos, atrodė, kad kažkas pakeitė vaiką. Pirmiausia - Deimantė pradėjo miegoti. Iki operacijos ji beveik visiškai nemiegodavo, tik nusnūsdavo 15 minučių. Matyt, skrandžio skausmas, nemalonūs pojūčiai jai neleisdavo įmigti. Kitas nuostabus pasiekimas - mergytė po operacijos pradėjo šypsotis ir pirmą kartą pasakė „agu“. Julija sako, kad Deimantė kurį laiką buvo daug silpnesnė už bendraamžius - juk jos po operacijos negalima buvo guldyti ant pilvo, mankštinti. Todėl, ji vėliau pradėjo laikyti galvytę, vartytis. Neseniai Deimantei vėl buvo skirtas masažo kursas ir mergaitė pateko pas tą pačią gydytoją. Ši nė už ką negalėjo patikėti, kad tai tas pats vaikas. Vis žiūrėjo į ligos istoriją, į Deimantę ir kartojo: „Negali būti, kad čia ta pati atpylinėjanti mergytė, kurią man buvote atnešę mažą kaip vištytę“. Dabar Deimantė valgo beveik be paliovos. Gydytojai sako, kad ji taip kompensuoja pirmųjų mėnesių badą ir vejasi bendraamžius. „Auginu amžinai alkaną vaiką“, - juokiasi Julija. Mama jai verda kalakutienos-bulvių-morkų košę, gamina desertus iš lietuviškų obuoliukų ir sausainių, verda kruopų košes, kurias gardina tyrelėmis. Daug rūšių daržovių košių perka, nes taip patarė pediatrė (kol nėra lietuviško derliaus, geriau negaminti vaikams patiekalų iš atvežtinių chemikalais apdorotų daržovių). Vakarienei Deimantei duoda sočios kruopų košės, kad dukra pamiegotų nors kelias valandas. Bet kad Deimantė išmiegotų nevalgiusi visą naktį - dar tolima svajonė. Deimantė naktį taip pat valgo košes - mama porciją pasiruošia iš vakaro.
Kai Deimantė sustiprėjo, mama išdrįso paklausti gydytojų, kas būtų buvę, jei mergaitei nebūtų atlikta operacija. Gydytojai neslėpė, kad Deimantė būtų mirusi iš bado. Kai gulėjo ligoninėje, Julija susipažino su kita tokio paties likimo mama - ir jos dukrai buvo atliekama tokia pati operacija. Ta mergaitė irgi labai atpylinėjo, o gydytojai piršo mintį, kad ji alergiška pienui. Deimantės operacijos randukas vos įžiūrimas, o medicininį pavadinimą mama greitai pamirš. Užsimirš ir išgyventi košmarai. Kol kas Julija svajoja išsimiegoti nors vieną naktį. „Norėjau papasakoti mamos savo patirtį, kad jos nenumotų į atpylinėjimus ranka. Jei atpylinėja, sakykite gydytojui.
Ši istorija iliustruoja, kaip svarbu atkreipti dėmesį į kūdikio atpylinėjimus ir laiku kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta teisinga diagnozė ir paskirtas tinkamas gydymas.