Mokytojas - tai asmuo, kuris perduoda mokslą mokiniams. Šis terminas kilęs nuo žodžio „mokslas“, o iš jo - „mokyti“, „mokykla“, „mokinys“. Vadinasi, mokytojo paskirtis ir svarbiausias jo uždavinys - perteikti mokiniui mokslo pagrindus. Tačiau mokymas - tai ne vien žinių perdavimas mokiniui. Reikia jį išmokyti šiomis žiniomis naudotis praktiškai, vadinasi, reikia formuoti jo įgūdžius, lavinti mokinių protinius gebėjimus operuojant mokslo žiniomis klasėje, laboratorijose, gyvenime.
Mokytojo vaidmuo ir atsakomybė
Mokytojas organizuoja mokinių veiklą-mokymąsi, su jais bendrauja, veda juos į gyvenimą, visuomenę, juos socializuoja. Taigi mokytojas ne tik moko, šviečia, jis išmoko, įpratina mokytis, uždega norą mokytis, pažinti, būti naudingu sau ir visuomenei. Todėl kalbant apie mokytoją dažnai vartojamas kitas žodis - pedagogas (gr. vaikų vedžiotojas), vedantis mokinius į gyvenimą, į visuomenę.
Mokytojas - asmenybė daranti didelę įtaką kitų žmonių asmenybės vystymuisi. Jis vertinamas ne vien kaip specialistas, bet ir kaip asmenybė, žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, praktiškai lavinti, psichologiškai bei dvasiškai tobulinti ugdytinį, formuoti iš jo harmoningą asmenybę, pilietį, tobulą, humanišką žmogų. Mokytojo rankose jaunas žmogus, tautos, žmonijos ateitis. Ir nėra svarbesnės, atsakingesnės, o drauge ir sunkesnės profesijos už mokytojo profesiją.
Meilė profesijai ir gebėjimas pastebėti pažangą
Meilės pasišventimo savo profesijai mokytojui reikia dar ir todėl, kad jis negreitai pastebi savo darbo vaisius. Todėl mokytojas turi stengtis pastebėti ir pačius mažiausius poslinkius, smulkmenas, pasireiškiančias pedagoginiame darbe, mokinių elgsenos, bendravimo su mokytoju, mokiniais, klasėje, mokykloje, gatvėje, namuose pokyčius.
Mokytojas yra ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios (klasės ar grupelės) bendruomenės vadovas. Mokytojui ir mokiniui būtina rami, be baimės, abipusiu pasitikėjimu grindžiama darbo atmosfera, kurią laiduoja mokyklos vadovybė, mokytojų bendruomenė ir visuomenė.
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti vaikišką telefoną 3 metų vaikui?
Idealaus mokytojo modelio paieškos
Idealaus mokytojo modelio nėra. Atskiri autoriai tuos pačius mokytojo elgesio ir asmens bruožus vertina nevienodai. Taip yra todėl, kad mokymas yra tokia vieninga savo specifika labai sudėtinga ir paslaptinga mokytojo asmenybės veikla, o naudojamos tyrimo priemonės yra nepakankamos nustatyti objektyvius mokytojo vertinimo kriterijus. Mokytojai dažniausiai vertinami pagal rangų skales - toks vertinimas turi trūkumų (aukštas, vidutiniškas, žemas) ir subjektyvumo, patartina geresnis vertinimas - stebėjimas. Mokytojo elgesio ir mokinių elgesio kodavimas.
Mokytojo kompetencijos ir savybės
Dabartinis specialistas, kaip žinoma, turi būti pasiruošęs naujų žinių srautui, mokėti suprasti jį supantį pasaulį ir žmones, adekvačiai vertinti save, savo sugebėjimus, gerąsias savybes ir trūkumus, gerbti save ir aplinkinius, greitai užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis ir t.t. Šių savybių formavimas studentuose įmanomas tik tada jeigu jomis pasižymės mokytojai ir dėstytojai.
Profesijos mokytojas turi išmokinti mokinius ne vien profesijos teorijos pagrindų, bet ir individualios profesinės veiklos paslapčių, išugdyti profesionalus - asmenybes, išmokyti juos judesių tikslumo, koordinuotumo, savianalizės profesinės veiklos metu, padėti mokiniams susikurti savą profesinių ir kitų vertybių sistemą. Jis privalo pratinti juos mokytis iš kitų, gebėt projektuoti savo veiklą, susikurti gaminio įvaizdį, tvarkingai laikyti darbo įrankius, taupyti medžiagas, palaikyti tvarką darbo vietoje.
Pedagogo veikloje labai svarbus pastabumas, kuris dar vadinamas nuojauta arba intuicija, ji gimsta didelės patirties dėka iš kūrybingo darbo, profesinio pastabumo. Ypač reikšmingi profesinėje veikloje atminties ypatumai - gebėjimas greitai ir lengvai įsiminti moksleivių pavardes, vardus, elgsenos, kalbos, išvaizdos charakteringus bruožus. Taip pat reikia prisiminti, kad medžiagos, kurią jis pateikia mokiniams, tiek turinys, tiek pateikimo forma negali būti emociškai neutralūs, bespalviai, pilki. Todėl vaizduotė padeda pedagogui iš anksto pamatyti savo veiklos rezultatą bei procesą ir taip pažadinama potencija dirbti, stimuliuojama veikla.
Valia ir savitvarda pedagogo darbe
Sąmoningas savo poelgių, veiklos organizavimas ir reguliavimas, siekiant iš anksto numatyto tikslo ir nugalint vidines bei išorines kliūtis, vadinamas valia. Tai sąmoningas žmogaus aktyvumo stimuliavimas. Pedagogui reikalinga valios savybė - ryžtingumas, kurią galima charakterizuoti kaip gebėjimą greitai bei apgalvotai apsispręsti ir sprendimą realizuoti. Siekimas viską, net ir nemėgstamą darbą atlikti iki galo vadinamas atkaklumu. Tai viena svarbiausių mokymosi ir visos žmogaus veiklos sąlygų. Labai svarbi, ypač pedagogui valios savybė - savitvarda. Tai sugebėjimas nuolat kontroliuoti ir valdyti savo veiksmus, jausmus, mintis, poelgius. Pedagoginiam darbe valia yra ir auklėjimo priemonė.
Taip pat skaitykite: Kur kirpti vaiką Vilniuje pigiau?
Pedagoginė valios išraiška gali būti labai įvairi. Vieniems pedagogams pavyksta mokinius paveikti ekspresinėmis formomis - griežtu žvilgsniu, laisva laikysena, įsakmiu, intriguojančiu arba jumoristiniu tonu bei kalbos turiniu, kitiems - priešingomis valios bei charakterio savybėmis - kantrumu, ramumu, nuoseklumu, primygtinumu arba netgi ramiu užsispyrimu. Mokiniai labai jaučia mokytojo valios jėgą ir jai paklūsta tuo labiau, kuo mažiau jis ja, ypač ekspresinėmis jos formomis, naudojasi.
Reikalavimų nuoseklumas ir mokytojo pavyzdys
Geriau vykdomi tada, kai jie nuoseklūs, sudaro vientisą sistemą, o jeigu jie epizodiški, neišreikalaujami iki galo arba visai užmirštami, tada mokiniai juos laiko tik mokytojo užgaida ir nesistengia vykdyti. Šis pastebėjimas leidžia įsivaizduoti norimą profesijos mokytojo asmenybę, jo asmenines vertybes, nuostatas, interesus, charakterio bruožus ir kita. Šiuo požiūriu mokytojo vaidmuo yra tuo vertingesnis, kuo geriau jam pavyksta būti pavyzdžiu savo mokiniams. Tačiau pedagoginiu požiūriu net iškiliausia asmenybė pati savaime nenulemia ugdymo sėkmės. Tam ji turi įgyti mokėjimus savo vertybes mokiniams perteikti taip, kad jos taptų ir jų vertybėmis.
Profesiniame mokyme šios vertybės įgauna atitinkamą kryptingumą - čia dominuoja tam tikros veiklos mokymas. Profesijos mokytojas turi būti pasirengęs ne tik perteikti žinias apie tą veiklą, bet ir būti praktiškai ją patyręs. Taigi, profesijos mokytojo kvalifikaciją galima apibūdinti keturiomis kategorijomis - tai asmenybės vertingumu, pedagoginės veiklos mokėjimu, specialybės žinojimu ir praktiniu profesijos patyrimu.
Nuotaika, emocijos ir bendravimo įgūdžiai
Didelę įtaką pedagoginio bendravimo stimuliavimui turi toks komponentas kaip nuotaika. Nuotaiką kartais dar vadina psichologiniu bendravimo fonu, emocine būsena, duodančia atspalvį žmogaus pergyvenimams ir jo veiklai. Emocijos ir jausmai turi įtakos pedagoginei veiklai, mokykloje, kurioje sveika, reikli ir geranoriška darbo atmosfera, vertinamas pareigingumas, iniciatyvumas ir kūrybiškumas suteikia malonumą bendraujant su kolegomis ir dirbant.
Ekspresija arba jausmų išraiška - tai mūsų poelgiai, gestai, poza, mimika, akių išraiška, balso bei kalbos tempo ir tembro kitimai, veido odos paraudimas ar išbalimas, juokas,- be jų mokytojui nežengti nė žingsnio, ir žinoma juos būtina valdyti, ypač pyktį, nors dažnas pedagogas tai ignoruoja. Gebėjimą įsijausti į kito žmogaus reagavimą, situaciją psichologijoje vadinama empatija. Ji siejama su etika, kultūra, o šito gebėjimo stoka - su egocentrizmu, susvetimėjimu. Pedagogo kalba yra bendravimo bei mokymo ir auklėjimo priemonė. Čia svarbu jau pats balsas, tonas, nes jis pirmiausia rodo mokytojo nuoširdumą, stiprumą ir silpnumą, grubumą ir gerumą.
Taip pat skaitykite: Vaikiškas žvejo rinkinys
Tobulas ugdymas ir asmenybės vertingumas
Tobulas ugdomasis profesinis kvalifikuotų darbininkų rengimas, pagrįstas profesine ir darbo pedagogika, darbo psichologija, pedagogine psichologija, technikos, mokslo, kultūros ir civilizacijos laimėjimais. Padarytą planą ir dėstomąją medžiagą rinkti ir grupuoti taip, kad atitiktų besivystančią mokinio prigimtį ir užpildytų mokyklai skirtos programos rėmus. Tačiau pedagogo asmenybės vertingumas ir patirtis savaime negali užtikrinti ugdymo sėkmės.
Asmenybei būdinga aktyvumas (pastangos išplėsti savo veiklos sritį, veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių motyvų, t.y. Asmenybės psichologinės charakteristikos sudėtinėmis dalimis laikomas asmenybės kryptingumas, temperamentas, charakteris, sugebėjimai ir paveldai, talentas bei genialumas. Asmenybė daugiausia išryškėja profesinėje veikloje ir darbe apskritai. Mokytojas veikia profesiniame gyvenime, remdamasis savimi, naudodamas vidines savo paties galias. Todėl mokytojo asmenybė yra svarbiausias jo darbo variklis, jo sėkmių ir nesėkmių laidas.
Asmenybės svarba ir teigiamos savybės
Asmenybė yra žmogus pasiekęs tam tikro tobulumo lygio gebantis dirbti, bendrauti ir pažinti, keisti aplinką, save, kitus, skleisti idealines vertybes nusistatymus, įprasminti savo gyvenimą, kurti nemirtingąjį aš. Asmenybė - intelekto motyvacijos ir charakterio vienovė, pasireiškianti veiklos galimybėmis, kryptingumu ir būdo ypatumais. Asmenybė - teigiamos veiklos subjektas, veikiamas palankių vidinių interesų, poreikių, motyvų nuostatų, siekių, idealų. Asmenybė ugdo asmenybę, teigia K. Ušinskis. Žinoma jog 90 % ugdoma per asmenybių santykius jų bendravimą, savo veiklos analizę. Asmenybė - savęs kūrybos rezultatas.
Mokytojo asmenybė - tai visuma profesinių, psichologinių - socialinių asmens savybių sąlygojančių sėkmingą pedagoginę mokytojo veiklą. Mokytojo asmenybės teigiamieji bruožai pagal L. · gebėjimas daryti intelektualinį, emocinį, praktinį poveikį mokinių veiklai ir elgesiui (turėti pakankamai intelektualinių loginių, komunikacinių, ekspresyvių sugebėjimų).
Asmeninis vertingumas ir profesinis produktyvumas
Mokytojo atitikimas profesiniams reikalavimam, jo pedagoginės veiklos produktyvumas, auganti profesinės kvalifikacijos kultūra, pasitenkinimas pasirinkta profesija ir darbu, noro dirbti tą darbą stiprėjimas, prisitaikymas prie konkrečių darbo sąlygų, rodo pedagogo asmenybės vertingumą. Asmeninį pedagogo vertingumą išryškina jo orumo, savigarbos, savo vertės pajautimas, plačios pažiūros, erudicija, gyvenimo išmintis, tauri vidinė pozicija, savo paties bei aplinkos įvykių atžvilgiu. Profesinėje-darbinėje mokytojo veikloje asmeninis jo vertingumas žadina jo paties aktyvumą ir tampa prielaida padedančia ugdytiniui realizuoti savo prigimtines galias.
Asmenybė yra daugelio šakų dalykas. Todėl filosofai, psichologai, sociologai ir kitų mokslo šakų atstovai yra pateikę labai daug į vairių asmenybės apibrėžimų, tai rodo, kad šiandieną mokslas dar neturi pakankamai principų, kriterijų ir kitų duomenų leidžiančių pilnutinai apibrėžti asmenybės sąvoką. Be to, determinuodami šią sąvoką susiduriame su labai susiraizgiusiomis žmogaus asmenybės, individo bei individualybės sąvokomis, nes jų ryšius tenka analizuoti įvairiais aspektais, priklausomai nuo to, kurie klausimai tyrimų procese mums rūpi.
Asmenybės samprata įvairiais požiūriais
Iš įvairių apibrėžimų palyginimo viena aišku, kad filosofija ir sociologija į asmenybę žiūri daugiau kaip į visuomenės atstovą, o psichologija - kaip į individą, turintį tam tikro lygio ir kokybės psichiką. Asmenybė yra tam tikra žmogaus santykių su aplinka sistema, įvairių mokslo šakų tikslas - tirti sudėtingos asmenybės specifinę charakteristiką, ypač jos struktūrinę sandarą. Apibrėžiant ne tik asmenybę, bet ir jos psichologiją, jos struktūrą vieningos nuomonės tarp mokslininkų nėra. Vieni teigia, kad iš viso neverta asmenybės psichologiją išskirti iš bendrosios psichologijos, kiti,- kad asmenybės psichologija turi tirti ne pačią asmenybę, o jos tipinius individualius, psichologinius komponentus: charakterį temperamentą, interesus ir t.t. ši įvairovė rodo, kad kol kas sunku nustatyti asmenybės struktūrą, nes jos apibrėžimui mokslas neturi aiškių kriterijų. Tačiau pedagogikai reikalinga nors ir tokia sąlyginė struktūra.
Tačiau pedagogikai, ugdymo procesui mokymo ir auklėjimo tikslu svarbiausia nustatyti asmenybės struktūroje socialinius veiksnius ir pažvelgti kaip jie santykiauja su biologiniais. Žmogaus ugdymo procese pedagogika turi itin atsižvelgti į asmenybės varomąsias jėgas, į asmenybės santykį su veikla, į jos santykį su savo funkcijomis, į jos priklausomą nuo bendrojo vystymosi, į žmonių santykių psichologiją, į pažintinės veiklos funkcijas, į psichologinę asmenybės charakteristiką. Pedagogine prasme kalbant apie asmenybės struktūrą, pirmiausia reikia ne tik aptarti atskiras, nuo biologinių bei socialinių veiksnių priklausančias asmenybės savybes ir bruožus, jų ryšius, jų panašumą bei skirtumus, apskritai asmenybės santykius, jos poziciją, veiklos ir elgesio motyvus, prasmę ir reikšmę, nuostatas, interesus, kuriuos atskleidžia (deja nepakankamai) psichologiniai tyrimai.
Kūrybingo mokytojo asmenybės struktūra
Tuo būdu bet kurios asmenybės, taip pat ir kūrybingo mokytojo bei būsimojo mokytojo studento asmenybės struktūrą galima būtų nagrinėti pagal pateikiamą tam tikrą principinę schemą, kuri, turi nomenklatūrinį pobūdį ir jokiu būdu negali atskleisti, vientisos ir visapusiškos asmenybės visų parametrų. ir funkcijų. (žr. Iš tikrųjų žmogus yra biosocialinė būtybė. Bet toks jo apibrėžimas dar neatskleidžia biologinio ir socialinio pradų santykio. Per daug reikšmės suteikus vienam kuriam pradui, žmogaus reikšmė aiškinama vienpusiškai. Socialinis žmogaus pradas negali egzistuoti be to, kas žmogui įgimta, - be biologinio prado. Biologinis pradas yra vienintelė sąlyga socialiniam asmenybės pradui formuotis. vidinio turinio elementai. Visa tai ir sąlygoja santykius. Yra kelios dešimtys asmenybės esmės apibrėžimų. Vieni autoriai labiau akcentuoja išorines, kiti vidines asmenybės apraiškas. Tačiau svarbu ne tik asmenybės vidinės vertybės, bet ir tai, kaip jos realizuojamos visuomenės labui.
Asmenybės pažinimas veikloje
Asmenybės esmė objektyviai gali būti pažinta veikloje, kurioje ji atsiskleidžia. Veiklos tikslai, motyvai, priemonės, būdai rezultatai ir jų kokybė parodo, kas asmenybė yra, kokia ji yra, kaip atsiskleidžia konkretus jos asmeninio gyvenimo ir visuomeninio gyvenimo turinys, jų sąveika. Asmenybę sudaro „motyvacinė sfera“, kurios pastovi motyvų hierarchija suformuoja asmenybės kryptingumą. Asmenybę ir reikia suprasti kaip veiklos, elgesio bei santykių su aplinka kryptingumą. Dar nepakankamai ryškiai atskleista asmenybės struktūra. Pirmiausiai čia trukdo skirtingi požiūriai į asmenybę, antra - reiškinio sudėtingumas. Paprastai asmenybės struktūros vienetu, elementu laikoma tipas, bruožas, savybė, reakcija. Vienas seniausių ir kartu vienas naujausių požiūrių į asmenybės struktūrą yra asmenybės tipų teorija, tačiau ši tipologija yra ribota, apibūdina tik dalį asmenybės, nes ši yra turtingesnė ir jos visumos negali atskleisti vienas kuris tipas.
Mokytojo profesijos apibrėžimas
Mokytojai, asmenys, ugdantys ir mokantys mokinius pagal formaliojo (pradinėse, pagrindinėse, vidurinėse, aukštesniosiose mokyklose) ir neformaliojo (papildomo ugdymo įstaigose) švietimo programas. Mokytojų pagrindinis uždavinys - rengti jaunąją kartą gyvenimui. Jų darbo sėkmė priklauso nuo mokytojo asmenybės (domėjimasis mokslu, technika, menu, siekis perteikti jaunimui kultūros vertybes, gebėjimas ugdyti visapusiškai ir harmoningai brandžią asmenybę, poreikis bendrauti su augančiąja karta, rūpinimasis jos ateitimi, gebėjimas daryti intelektinį, emocinį poveikį mokinių veiklai ir elgesiui), kultūros ir išsilavinimo, profesinio pasirengimo, kūrybiškumo (gebėjimas pateikti žinias nestandartiškai, prognozuoti ugdytinių raidą ir tam kurti atitinkamą ugdymo strategiją).
Istorinis kontekstas
Mokytojo profesija yra viena seniausių. Asirijoje, Babilonijoje, Egipte ir kitose senovės Rytų valstybėse mokytojo pareigas ėjo žyniai. Senovės Graikijoje mokytojais (pedotribai, pedagogai) buvo laisvai samdomi piliečiai. Viduramžiais mokyklas steigė ir joms vadovavo Bažnyčia, mokytojais pradėta skirti krikščionių dvasininkus. Įsikūrus universitetams (12 a.) mokytojai galėjo būti universitetų auklėtiniai. Nemažai mokytojų buvo ir savarankiškai prasilavinusių asmenų, buvusių kareivių, atleistų iš darbo raštininkų, kitų tarnautojų. Vėliau mokytojo pareigas galėjo eiti amatininkų cechų ir pirklių gildijų samdiniai. Didikai laikė namų mokytojus (preceptorius). 17 a. mokytojai tapo valdinių mokymo įstaigų tarnautojais. Absoliutizmo sąlygomis jie buvo monarchų valios vykdytojai, valdininkai. Pasauliečių mokytojų profesija pradėjo formuotis 18 amžiuje. Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir kitur prie gimnazijų baigiamųjų klasių pradėta steigti mokytojų kursus (seminarijas), kurie rengė pradinių klasių mokytojus. 1805 J. H. Pestalozzi įsteigė Yverdono (Šveicarija) institutą (vidurinė ir pedagoginė mokykla kartu, kuri davė pradžią sistemingam mokytojo rengimui). 20 a. susirūpinta mokytojo filosofijos, mokslinių, pedagoginių, metodinių ir psichologijos žinių, gebėjimų ir įgūdžių lavinimu.
Mokytojo profesija Lietuvoje
Lietuvoje pirmieji mokytojai atsirado valdovų ir didikų pilyse: žinoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio dvare Trakuose jo sūnų Vytautą mokė vienuolis. Pirmąjį mokytoją 1397 mini vyskupas Andrius Vosylius įsakydamas Vilniaus katedrai mokėti mokyklos mokytojui atlyginimą. Žodis mokytojas minimas pirmuosiuose lietuviškuose raštuose (M. Mažvydo, K. Sirvydo, M. Daukšos). Iki 18 a. pabaigos mokytojai buvo daugiausia dvasininkai. 14 a. pabaigoje-15 a. pradžioje mokytojavo svetimšaliai, dažniausiai lenkų vienuoliai. 1469 Žemaičių vyskupas Motiejus II Topolietis Varniuose įsteigė mokyklą (Žemaičių kunigų seminarijos užuomazga) kandidatams į kunigus rengti. Mokyklos mokytoju paskyrė kunigą Mykolą. 1530 Joniškio klebonas Morkus Lančkis įsteigė mokyklą, kurios mokytojui pats mokėjo atlyginimą ir jį maitino. 16 a. pradžioje jau veikė kelios mokyklos įvairiose Lietuvos vietose: Vilniuje prie Šv. Jono bažnyčios, Žiežmariuose, Eišiškėse, Tauragėje. Manoma, tokių mokyklų buvo daugiau, nes 1522 Vilniaus vyskupijos kapitula paskyrė vieną savo narių mokyklų prižiūrėtoju (scholastiku).
Humanizmas, reformacija ir jėzuitų įtaka
16 a. 3 dešimtmetyje prasidėjęs humanizmo ir reformacijos judėjimas lėmė katalikų ir reformatų, siekiančių ugdyti jaunimą pagal savo pažiūras, konkurenciją, iškilo poreikis mokyti vaikus Šventojo Rašto. 1528 Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimu raginta steigti prie bažnyčių mokyklas ir laikyti lietuviškai mokančius vikarus, kurių pareiga buvo mokyti lietuviškai ir lenkiškai rašyti, skaityti Šventąjį Raštą. Iki 1569 atvykstant jėzuitams buvo tik pradinių mokyklų mokytojų. Iki 18 a. valdžios remiami jėzuitai vadovavo mokymui. Nors mokyklų, kurios specialiai rengtų mokytojus, nebuvo, jie paspartino mokyklų steigimą ir didino mokytojų skaičių. 1570 įsteigė Vilniaus jėzuitų kolegiją (1579 ši kolegija pertvarkyta į pirmąją aukštąją mokyklą Lietuvoje - Vilniaus Jėzaus draugijos akademiją ir universitetą; Vilniaus universitetas), 17 a.
Edukacinė komisija ir mokytojų seminarijos
Panaikinus jėzuitų ordiną, Seimo nutarimu 1773 Abiejų Tautų Respublikoje įkurta Edukacinė komisija (pirmoji Europoje švietimo ministerija), kuri pradėjo kurti valstybinę švietimo sistemą, rengti pasauliečius mokytojus. 1775 Vilniuje įsteigta mokytojų seminarija parapinių mokyklų pasauliečiams mokytojams. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) Lietuvą prijungus prie Rusijos, 1797 Rusijos imperijos valdžia visomis mokyklomis pavedė rūpintis vienuolynams ir parapijoms be atlyginimo, o 1803 mokyklų priežiūrą perdavė Vilniaus universitetui. 1803-32 mokytojus rengė prie jo, 1820-32 prie Vyriausiosios dvasinės seminarijos (įkurta 1819) veikusios mokytojų seminarijos.
Rusifikacija ir lietuviškų mokyklų draudimas
Numalšinus 1863-64 sukilimą vietoj parapinių pradinių mokyklų imta kurti valdines rusiškas, vadinamąsias liaudies, mokyklas, uždrausta mokyti lietuvių kalba ir mokytojauti katalikams mokytojams. Užnemunėje lietuviai galėjo steigti lietuviškas pradines mokyklas ir mokyti gimtąja kalba (iš graždanka spausdintų vadovėlių). Mokyklų steigėjai galėjo pasirinkti mokytojus. Pradinių mokyklų mokytojus rengė 1866 įkurti Veiverių pedagoginiai kursai, 1872 pertvarkyti į Veiverių mokytojų seminariją, joje galėjo mokytis ir vietos lietuviai, buvo dėstomas lietuvių kalbos kursas. Lietuviai valstiečiai priešinosi Rusijos valdžios vykdomai vertimo į stačiatikybę politikai, rusifikacijai, dažnai neleisdavo savo vaikų į valdines mokyklas.
Lietuvių kalbos dėstymas ir mokytojų suvažiavimai
Po 1905-07 revoliucijos Rusijoje buvo leista mokyti lietuvių kalba valdinėse pradinėse mokyklose ir kaip neprivalomąjį dalyką dėstyti lietuvių kalbą vidurinėse mokyklose, mokytojauti lietuviams, jiems stoti į Panevėžio mokytojų seminariją. 1905 Vilniuje sušauktas Lietuvių mokytojų I suvažiavimas (II suvažiavimas vyko tuoj po Didžiojo Vilniaus seimo 1905 12 04-05) nutarė įkurti pirmąją pedagogų organizaciją Lietuvių mokytojų sąjungą (veikė iki 1914). Ši sąjunga 1906-07 leido mokymo ir ugdymo klausimams skirtą laikraštį Lietuvis (redagavo J. Basanavičius), 1909-12 Lietuvos ūkininko, 1912-14 Lietuvos žinių priedą Mokykla (redagavo M. Šalčius) mokytojams. Kauno gubernijoje kunigo K. Olšausko iniciatyva įsteigta Saulės, Suvalkų gubernijoje kunigo J. Staugaičio - Žiburio draugija. Pirmaisiais savo veiklos metais (1906) Saulės draugija Kaune suorganizavo slaptus mokytojų kursus, 1907 jie legalizuoti (vedėjas J. Vokietaitis); tai buvo pirmoji lietuviška pradinių klasių mokytojų seminarija.
Lietuvių švietimo draugija "Rytas"
Vilniuje, kaip ir visoje Vilniaus gubernijoje (iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo tik 15 % lietuvių mokytojų, Užnemunėje - 71 %), dauguma pradinių mokyklų buvo lenkiškos, lietuvių mokyklas čia steigti rūpinosi 1912 įkurta lietuvių švietimo draugija Rytas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui visi rusų ir daug lietuvių mokytojų (daugiausia vidurinių mokyklų) pasitraukė į Rusiją. Nemažai lietuvių mokinių ir mokytojų susitelkė Voroneže. Čia įsteigtas privatus Lietuvių mokytojų institutas (pirmoji lietuvių mokytojų rengimo ir tobulinimo institucija). 1917-18 institutas turėjo 50 klausytojų (iš jų - J. Vokietaitis, J. Damijonaitis, A. Geniušas, S. Matjošaitis).
Mokytojų padėtis vokiečių okupacijos metais
Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu mokyklose liko vien lietuviai mokytojai, ne lietuviai dirbo tik tautinių mažumų mokyklose. Vokiečių valdžia liepė dėstyti vokiečių kalbą kaip atskirą mokomąjį dalyką, dauguma lietuvių mokytojų jos nemokėjo. Vokiečiai steigė mokytojų rengimo kursus, į kuriuos įstoti reikalavimai nebuvo dideli (pakako būti raštingam). Mažojoje Lietuvoje mokytojai vadinti įvairiai: parapinių mokyklų - precentoriais, žemininkų mokyklų - šulmistrais, turtingesnių šeimų vaikų auklėtojai (namuose) - preceptoriais, guvernantais. 19 a. Lietuvių kalba buvo mokyta Karalienės mokytojų seminarijoje, Ragainės mokytojų seminarijoje (įkurta 1882), Pilkalnio (įkurta 1868), Įsruties (įkurta 1880), Klaipėdos preparendumuose (parengiamieji kursai) ir Klaipėdos mokytojų seminarijoje. Nuo 1872 dėstomoji lietuvių kalba pradinėse mokyklose buvo pradėta keisti vokiečių kalba; daug mokytojų aktyviai gynė lietuvių kalbos teises. 1879 mokytojo Jurgio Lapaičio su kitais inteligentais parašytą peticiją, reikalaujančią palikti mokyklose lietuvių kalbą, pasirašė 17 000 asmenų, bet valdžia leido mokyti lietuviškai tik tikybos. Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos krašto lietuvininkai reikalavo grąžinti lietuvių kalbą į mokyklas.
tags: #vaikiskas #apibudinimas #mokytojo #profesijos