Darius Užkuraitis - žinomas Lietuvos muzikologas, kurio vardas siejamas su didele erudicija ir meile muzikai. Jo biografija - tai kelias nuo jaunatviško entuziazmo iki pripažinimo ir autoriteto muzikos pasaulyje. Šis straipsnis atskleidžia D. Užkuraičio gyvenimo ir kūrybos bruožus, atkreipiant dėmesį į jo profesinę veiklą, šeimos ryšius ir požiūrį į kultūrą.
Muzika ir šeima
Kai Darius su sūnumi Kipru žingsniuoja Vilniaus senamiesčiu ar lankosi koncertuose, juos palydi daug smalsių žvilgsnių. Kipro teigimu, jam tai neįprasta, bet ir malonu, nes tėtis nemažai pasiekęs ir jaunatviškas.
Guvus septyniolikmetis Kipras - D. Užkuraičio sūnus iš buvusios santuokos. Tėvams išsiskyrus Kipras su mama Raminta gyvena Šveicarijos mieste Lencburge. Tačiau su tėvu kasmet leidžia atostogas Lietuvoje. Kiprui patinka Vilniuje, nes čia didelis miestas, daug veiksmo, renginių.
Su tėvu kartu lanko koncertus, festivalius, stengiasi nuvykti ir į pajūrį. Paprastai kartu vykstama į Šventąją, bet šįmet to nedarėme - neprognozuojami vasaros orai atbaidė. Bet buvo ką veikti ir Vilniuje.
Kadaise „Dainų dainelėje“ pasirodęs Kipras domisi muzika ir pats groja trimitu. Kol kas neskubu spręsti, kuriuo keliu eisiu.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
D. Užkuraitis mano, jog domėtis muzika - puiku, tačiau spėja, kad sūnus rinksis praktiškesnę specialybę. Sūnui labai įdomūs muzikos pasaulio užkulisiai - supažindinau jį su keliais vadybininkais, įrašų leidėjais, jį tai suintrigavo. Galbūt jis baigs su ekonomika ar verslu susijusius mokslus, o tada galės dirbti ir su muzika susijusį darbą. Kad ir koks būtų jo pasirinkimas, aš jį palaikysiu.
Kipras šįmet šėlo JAV rokerių „Guns N’Roses“ koncerte, o rugsėjį eis pasiklausyti roko legendų „The Rolling Stones“. Svarsto aplankyti ir man labai patinkančios šveicarų grupės „Yello“ koncertą - ji gros netoliese, Ciuriche.
Kipras ne tik internetu pasiklauso „LRT Opus“, bet ir iš tėvo sulaukia daug rekomendacijų, kokios muzikos verta pasiklausyti. Anksčiau, kai tik grįždavau, gaudavau iš jo daug įrašų, dabar tiesiog atsiunčia nuorodų, ko pasiklausyti internete.
Darius sako, kad susipykti netenka. Kartais sūnų juokais paauklėju, kad galėtų būti tvarkingesnis, bet šiaip mes gerai sutariame. Man smagu, jog Kiprui patinka Vilniuje, tik gal kartais norėčiau, kad jis čia turėtų daugiau savo amžiaus draugų. Bet grįžtant kartą per metus tai turbūt neįmanoma.
Įdomi detalė - Šveicarijoje Kipras jau galėtų išgerti alaus, nes šioje šalyje tai leidžiama daryti nuo šešiolikos. Ne, mes tikrai alaus kartu negeriame. Aš laikausi nuomonės, kad Kiprui dar tikrai per anksti, o ir pats keistai jausčiausi.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Jį džiugina, kad sūnus nepamiršo lietuvių kalbos, ja ir dabar šneka be akcento. Be to, Kipras moka vokiečių, anglų, prancūzų kalbas, ketina išmokti kalbėti ir ispaniškai.
Baigęs vidurinę mokyklą Kipras planuoja studijuoti Šveicarijoje, tačiau neatmeta galimybės po to grįžti gyventi į Lietuvą. Tokios mintys net atrodo kiek netikėtos - juk Lietuvoje netrūksta jaunų žmonių, kurie trokšta išvykti ir kurti savo gyvenimą Vakaruose.
Sakau sūnui, kad Lietuvoje mažesni atlyginimai, pragyvenimo lygis Vakaruose visai kitas. Tačiau kartu ir pajuokaujame, kad baigęs mokslus jis galėtų įsidarbinti didelės užsienio įmonės filiale Lietuvoje. Kodėl ne? Bet tai - tik kalbos, matysime, kaip bus.
Jaučiuosi lietuvis, juk čia gimiau, mano kalba - lietuvių, ja iki šiol mąstau ir šneku. Gal kai kam atrodo, jog užsienyje daugiau galimybių, bet man Vilnius atrodo jaukus ir gražus miestas.
Muzikologo Vytauto Venckaus įtaka Dariui Užkuraičiui
Muzikologas, Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos akademijos) docentas Vytautas Venckus (1922-1997) - vienas iš nedaugelio meno tyrinėtojų, kuris pelnė daugelio Lietuvos žmonių pagarbą ir meilę. Jo vardas buvo ir yra žinomas tiek Lietuvos intelektualams, tiek atokaus kaimo vyresnio amžiaus melomanams, kuriems Vytautas Venckus buvo „dvasios penėtojas”, „brolis lietuvis”, „mielas žemietis”, „malonus Maestro”, o neramiais 1990-1993 metais - net Tėvynės gynėjas, į kurį jo bendraamžė skautė iš Biržų kreipėsi ugningais žodžiais „Budėkite, vyrai! Stebiesi, iš kur tas populiarumas? (1995 metais V. Venckaus ruošiama radijo laida „Koncertas-prisiminimas” sociologinėje apklausoje apie muzikines laidas pateko į dešimtuką ir užėmė 7 vietą; visi jos vertintojai buvo klausytojai išimtinai su aukštuoju išsilavinimu.). Iš kur ta garbė? V. Venckus - pirmasis iš muzikologų 1994 m. apdovanotas Auksinės Bitės prizu. Jam, pirmajam iš muzikologų, buvo skirta populiarioji LTV laida Renomė (1994 m.). Rodos, jis neužėmė svarbių vadovaujančių postų, neparašė monumentalių knygų, neapsigynė disertacijų, nors kadaise buvo drąsiai užsimojęs rašyti mokslinį darbą „Muzika ir religija”, tik pritrūko doram, naivokam žemaičiui „raudonos gijos” ir sveikatos. skirtus lemties rūpesčius, vertindamas namų jaukumą, mylimą darbą ir kuklias kasdienybės malones. Maištingai nekovojo, bet ir nenuolaidžiavo dėl aukštesnių pareigų, didesnės algos ar palankesnės nuomonės. Moralės principai, įdiegti Lietuvos provincijos inteligentiškoje šeimoje, skautiška dvasia (nuo 12 metų priklausė skautų organizacijai) apsaugojo Vytautą Venckų nuo bereikalingo blaškymosi ir suteikė jam galimybę išlikti pačiu savimi, koncentruojantis prie savo daugybės mėgstamų užsiėmimų. Todėl viską jis darė kruopščiai, negailėdamas laiko ir širdies šilumos. Be abejonės, didžioji sėkmės dalis priklausė Vytauto Venckaus talentui, kuris išsiskyrė didele menotyrininko intuicija ieškant įdomių temų, nemažu žinių kiekiu, sugebėjimu jausti ir gerbti savo klausytoją, skaitytoją ar studentą. Nepamirštamas Vytauto Venckaus asmenybės žavesys, jo natūralus paprastumas, nuoširdumas, žaižaruojantis humoro jausmas, kai kada pereinantis ir į kandoką ironiją. Lengvai bendravo su bet kokio amžiaus, išsilavinimo žmonėmis. Todėl turėjo daug ištikimų draugų, dar daugiau artimų pažįstamų. Buvimas žmonėse jam teikė džiaugsmą. Tad šitaip galima bandyti suvokti V. Susipažinus su visa muzikologo Vytauto Venckaus įvairiapuse veikla išsamiau (parašyti 5 vadovėliai, jo klasę baigė 39 muzikologai, paskelbta apie 280 straipsnių, perskaityta apie 250 paskaitų miestuose, miesteliuose, surengtos 809 radijo laidos įvairiausiomis temomis - nuo Pupų Dėdės iki šiuolaikinės muzikos ir dailės sąveikos, pravesta dešimtys autorinių vakarų), perskaičius ne vieną šimtą klausytojų laiškų iš visos Lietuvos ir supratus jo mažų ar didesnių darbų poveikį visuomenei, V. Stebiesi Vytauto Venckaus interesų platumu. Jis niekada nebuvo „įlindęs” į vieno kūrėjo ar epochos stilistinę „vagą”, nesipuikavo ypatingomis precizinėmis žiniomis. Tačiau informacijai buvo godus, todėl ir temos, kurių imdavosi, pačios kontrastingiausios. Jis visada jautė esmę, sugebėdavo atrinkti įdomiausius faktus, sukurti „intrigą”, kuri patrauktų skaitytojo ar klausytojo dėmesį. Ypač ryškiai šie muzikologo V. Venckaus kūrybos bruožai atsiskleidė unikaliame radijo laidų cikle „Koncerte-prisiminime”, kurį sudarė 712 laidų, transliuotų penkiolika metų (1982-1997). Tai buvo mylimiausias viso Vytauto Venckaus gyvenimo darbo baras, jo „gulbės giesmė”. Pasitraukęs iš visų pareigų, jis negalėjo atsisakyti šios laidos ir ją rengė iki pat paskutinės savo gyvenimo savaitės. Kiekvieno šeštadienio popietę tūkstančiai radijo klausytojų įsijungdavo pirmąją Lietuvos programą, kad pasiklausytų „dainuojančios istorijos”, kad išgirstų „tas dvi Havajų gitaros įskambytas dainas” ar „gražų valsių, kad besiklausant ašaros birėjo” (kalba netaisyta)… Šių laidų atgarsis visuomenėje buvo netikėtas ir pačiam Vytautui Venckui. Pradėjus transliuoti minėtas radijo laidas, iš karto pasipylė pilni dėkingumo laiškai. Juos rašė kaimo žmonės, inteligentai, moksleiviai. Jie dėkojo, siuntė pageidavimus, pasiūlymus , muzikines dovanas V. Venckaus „muziejui”, kvietimus pasisvečiuoti. Kai kurių klausytojų namuose ši laida buvo įsirašinėjama ar konspektuojama, kai kurie poetai laidai ir autoriui skirdavo eilėraščius, o artimas V. Man nusišypsojo laimė būti Vytauto Venckaus studente, kai Lietuvos konservatorijoje mokiausi muzikos teorijos. Ne tik man, bet ir daugeliui kitų jo klasės studentų, šimtams chorvedžių, kuriuos V. Venckus mokė solfedžio, jis paliko neužmirštamus prisiminimus. Venckus buvo išskirtinai dėmesingas studentams. Pedagogine patirtimi ir menininko intuicija jausdavo, kaip mes pasiruošę paskaitai, kaip mes jaudinamės atsakinėdami, teisingai įvertindavo kiekvieno galimybes, įdėtas „darbo sąnaudas”. Jis mylėjo gabius ir darbščius studentus. Tad mes, jauni, taip pat suprasdavome ir teisingai įvertindavome dėstytojo objektyvumą, jo nepasitenkinimą, jei darbas būdavo atliktas blogai. Už auditorijos durų Vytautas Venckus viską, kas vykdavo auditorijose, tarsi pamiršdavo, tėviškai domėdavosi kitais mūsų mokslais, atidžiai išklausydavo mūsų problemas, džiaugsmus, o jei reikėdavo, kiek galėdamas stengdavosi padėti. Visų pirmakursių jis išklausinėdavo, iš kokios mokyklos ar krašto jie yra atvykę mokytis į Vilnių. Sentimentus jautė provincialams (ypač žemaičiams). Sugebėdavo „prisijaukinti” net ir labiausiai „kampuoto” charakterio studentus. Mėgo bendrauti su visais laikais „spalvingomis” chorvedžių grupėmis. Gal dėl to, kad jie gražiai dainuodavo, o gal dėl to, kad buvo emociškai atviresni už mus - santūrias muzikologes ir rimtus kompozitorius, kuriuos taip pat mokė solfedžio. Todėl eilinį pavasarį trečiame kurse, išlaikius baigiamąjį solfedžio egzaminą, kiekvienos chorvedžių grupės „garbės reikalas” būdavo pakviesti Vytautą Venckų į geriausius Vilniaus restoranus ar kavines prie bajoriškai nuklotų stalų ir skambiomis dainomis, eiliuotais ditirambų posmais atsisveikinti su savo jaunatviškos dvasios Mokytoju. Vytautas Venckus gimė 1922 m. gegužės 15 d. Žemaitijoje, Ylakiuose, pasiturinčioje inteligentiškoje šeimoje. Tėvas - Pranas Venckus. Jis buvo Lietuvos nepriklausomybės savanorių kariuomenės vienas iš kūrėjų, vėliau dirbo Lietuvos-Latvijos pasienio muitinės pereinamajame punkte. Jis neblogai grojo pianinu, turėjo gražų balsą. Motina - Natalija Kripaitytė-Venckienė. Ji taip pat gražiai dainuodavo, skaitydavo iš natų, vaidindavo Laižuvos šaulių vaidinimuose. Iš Ylakių Venckai persikėlė gyventi į Sedą, o tėvui susirgus - į Laižuvą, kur ir prabėgo Vytauto Venckaus vaikystė, jaunystė. Nors jaunasis Vytautas turėjo visokių talentų - nuo mažų dienų grojo gitara, balalaika, bandža, pianinu, vargonais, vėliau - vietiniuose orkestrėliuose, kūrė nedideles pjeses, neblogai piešė, pelnydamas mokytojų pripažinimą, tačiau tik besimokydamas Mažeikių gimnazijoje (1935-1939) pas geriausią Mažeikių smuikininką ir styginių orkestro vadovą, Tumo-Vaižganto mokyklos sargą ir kūriką - Martyną Jakimavičių, pajautė, kad bus Muziku! Ir nesvarbu, kurioje srityje. Tačiau nepakankamas pasiruošimas, sveikatos problemos (vaikystėje susirgo kaulų tuberkulioze, dėl to deformavosi jo kairė koja), ankstyva tėvo mirtis, lėšų trūkumas, 11 pasaulinis karas nukėlė studijų pradžią į 1945 metus, kai V. Venckui suėjo 23 metai. Pirmais studijų metais Lietuvos konservatorijoje blaškėsi, rinkdamasis specialybę (klasikiniams, akademiškiems instumentams - fortepijonui, smuikui - buvo per senas, kontrabosas ir kanklės nepatiko, savo kompoziciniais sugebėjimais nusivylė). Po metų sėkmingai save „atrado” muzikos teorijos specialybėje (prof. Jono Bendoriaus klasė). Susižavėjęs klausėsi docento Zigmo Aleksandravičiaus harmonijos, iš Rusijos atvažiavusio Konstantino Černecovo muzikos istorijos paskaitų, savarankiškai, net be instrumento, mokėsi ištisas operų partitūras. Dirbo mašininku-sekretoriumi trijose Vilniaus muzikos mokyklose, budėtoju, lektoriumi, mokytoju, kad užsidirbtų pragyvenimui ir padėtų motinai su broliu. Kiekvieną laisvesnį vakarą eidavo į Operos teatrą ir visam gyvenimui įsimylėjo tą vieną sudėtingiausių muzikos žanrų. 1948 metais darbštus ir pareigingas studentas Vytautas Venckus buvo pakviestas dirbti teorinių disciplinų dėstytoju į dešimtmetę muzikos mokyklą (dabar - Čiurlionio menų gimnazija). Po 10 metų jau gerai žinomas pedagogas ir muzikos teoretikas V. Venckus pradėjo dirbti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Muzikos teorijos katedroje. Čia jis dirbo iki išėjimo į pensiją (1989 metų). Tačiau pailsėjęs porą metų su malonumu pasinėrė į muzikos istorijos kursą, dirbdamas ketvirčiu etato Vilniaus pedagoginiame universitete. Tačiau laimingą gyvenimo laikotarpį pertraukė sunki kraujo liga, nuo kurios Vytautas Venckus mirė 1997 metų rudenį. Iki paskutiniųjų gyvenimo dienų, kaip jau buvo minėta, jis rengė savo mylimas „Koncerto-prisiminimo” laidas (paskutinės savo parengtos radijo laidos jis jau nebegalėjo įgarsinti). Mirties artėjimą pajautė jau pavasarį, ligos pradžioje. Visą gyvenimą buvęs pareigos žmogumi bei tvirtu žemaičiu ir paskutinei, „sau skirtai atsisveikinimo su gyvenimu laidai, paruošė juostelę „Mano laidotuvių muzika”. Deja ji buvo atrasta knygų lentynose tik po metų nuo V. Venckaus mirties. Muzikologą Vytautą Venckų prisimenant (7md 2007-11-09 Nr. Praėjo 10 metų, kai 1997 m. lapkričio 7 dieną iš šio pasaulio išėjo vienas populiariausių Lietuvos muzikologų - garbingas ir iškalbus žemaitis iš Laižuvos Vytautas Venckus (1922-1997). Mėgęs tvarką, tikslumą, jis ir savo gyvenimo ribas tarsi sutvarkė pagal visuotinius gamtos dėsnius: gimė sprogstant pavasario žiedams, mirė taip pat su visa gamta, vėlyvą rudenį, tik praėjus Vėlinėms. V. Venckus kartu su Juliumi Špigelglazu buvo pirmieji muzikologai profesionalai, išugdyti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1953). Abu buvo labai ryškios asmenybės, nuo pirmų darbo akimirkų pelnė mokinių, studentų, klausytojų pripažinimą. Nei sunki pokario buitis, nei papildomi įvairūs darbai darbeliai, kad išgyventų, nei silpnoka sveikata neatėmė iš V. Venckaus didžiulio troškimo skverbtis į paslaptingą muzikos garsų pasaulį ir pažinti jį iš visų pusių - ir teoriškai, ir istoriškai. Negęstantis smalsumas išliko iki gyvenimo pabaigos. Sunkiu gyvenimo laikotarpiu šalia V. Venckaus atsirado žmonių, kurių dėka buvo galima sočiau gyventi, stropiau mokytis ir su džiugia viltimi galvoti apie ateitį. Tai specialybės dėstytojas, konservatorijos rektorius, profesorius Jonas Bendorius, įdarbindavęs savo stropųjį studentą tai raštininku, tai naktiniu sargu toje pačioje konservatorijoje. Atsirado šiek tiek pinigų, o porą metų net nereikėjo nuomoti kambario, naktimis išsimiegant arba grojant rektoriaus kabinete. Tokiomis pat aplinkybėmis V. Venckus susidraugavo ir su kitu savo dėstytoju, puikiu muzikos istorijos žinovu Konstantinu P. Černecovu. Tuo metu dar be šeimos gyvenęs K.P. Černecovas tikriausiai jautėsi vienišas Lietuvoje, tad ilgai užsibūdavo konservatorijoje. Konservatorijoje V. Venckus sutiko savo didžiąją meilę ir būsimą žmoną Eleną Jurgutytę, kuri čia dirbo finansininke ir tuo pačiu metu Vilniaus universitete studijavo ekonomiką. Dar studijuodamas konservatorijoje, pradėjo dirbti Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla) mokytoju, kur jo darbą labai palankiai vertino ir griežtoji tuometinė mokyklos direktorė Liudmila Keželytė. Globojo V. Venckų ir muzikos teorijos katedros vedėjas, kompozitorius Povilas Tamuliūnas. Jis vos baigusį konservatoriją V. Venckų pakvietė dirbti į savo katedrą (1957) - dėstyti solfedžio, harmonijos, rengti savo klasėje jaunuosius muzikologus. Nuo tada ir prasidėjo aktyvi V. Venckaus pedagoginė bei muzikologinė veikla. Kaip lektorius išvažinėjo visą Lietuvą, 40 metų rengė įvairiausias radijo laidas, dalyvavo LTV muzikiniuose renginiuose. XX a. aštuntajame dešimtmetyje tapo pagrindiniu operos kritiku, jo nuomonę vertindavo ir tie, kurie norėjo „ir antrą koją jam nulaužti“ (V. Venckus nuo vaikystės turėjo kairės kojos negalią). Jo bendravimo stilius ir erudicija išsiliedavo aiškiai suformuotomis mintimis, netikėtomis šmaikščiomis pastabomis, palyginimais ir visada įdomia informacija. Nemėgo įmantrybių, sudėtingumo, retų tarptautinių žodžių. Net ir uždarais tarybiniais laikais turėjo draugų užsienyje, šie jam atsiųsdavo vertingų knygų, enciklopedijų, iš kurių jis gaudavo daug kam nežinomos informacijos. Todėl V. Venckaus žodis salėje, spaudoje, auditorijoje ir eteryje sulaukdavo atidaus menu ir muzika besidominčiųjų dėmesio, o susitikimai su V. Venckumi neretai būdavo anšlaginiai. Tačiau visą muzikologinę V. Venckaus veiklą vainikavo jo radijo laidų ciklas „Koncertas-prisiminimas“, kurį sudaro 712 laidų (parengtų 1982-1997 m.). 15 metų kiekvieną šeštadienį po pietų šimtai radijo klausytojų didžiuosiuose miestuose ir miesteliuose pagarsindavo radijo aparatus, kad išgirstų nuoširdų V. Venckaus pasisveikinimą „Laba diena, malonūs klausytojai“ ir turiningus pasakojimus su puikiomis, kruopščiai parinktomis muzikinėmis iliustracijomis. Tos šeštadienio popietės po visų savaitės darbų tapo dvasine atgaiva ne tik klausytojams, bet ir pačiam autoriui. Moksleiviai ir suaugusieji rašė laiškus, dėkodami už šias laidas, siūlydami, pageidaudami jiems mielų kūrinių, atlikėjų. Kai kurie net kviesdavosi V. Venckų pas save į svečius ar įsidrąsinę ir patys užsukdavo su lauktuvėmis, atvykę į Vilnių. Šios laidos populiarumas buvo didžiulis - žmonės ne tik jas klausė, bet ir įsirašinėdavo į juosteles arba konspektuodavo į sąsiuvinukus. Todėl greitai V. Venckus - pirmasis ir vienintelis iš muzikologų - gavo „Auksinės bitės“ prizą; jo veiklą ir gyvenimą nušvietė populiari to meto Lietuvos televizijos laida „Renomė“ (1994, autorės D. Kutraitė ir V. Vainoraitė). Ir iki šių dienų nė vieno Lietuvos muzikologo veikla nesulaukė tokio visuomenės dėmesio, kokį buvo pelnęs V. Venckus. 1994-ųjų spalio 24 d. Lietuvos menininkų rūmų (dabartinė Prezidentūra) Baltoji salė buvo perpildyta, kai vyko radijo klausytojų susitikimas su jų pamėgtais muzikologais V. Venckumi ir V. Gerulaičiu. Nepamiršo savo Mokytojo ir šimtai chorvedžių, teoretikų, muzikos mokytojų, kuriems V. Venckus dėstė solfedžio, harmoniją, muzikos istoriją. Buvo reiklus, griežtokas pedagogas, tačiau geranoriškas jauniems žmonėms. O jų neapgausi - suprato savo Mokytoją, nepyko už jo reiklumą. Nepamirš savo specialybės dėstytojo ir 39 muzikologai, baigę jo klasę. Jis jiems būdavo ne tik išmintingas pedagogas, bet ir jautrus vyresnis draugas, patarėjas, gelbėjęs sunkiomis akimirkomis studijų laikotarpiu. Visi jie ir švenčių, o kartais ir eilinėmis dienomis būdavo laukiami svetinguose dėstytojo namuose Gedimino prospekte netoli konservatorijos. Todėl baigdami studijas atsisveikinti su Mokytoju eidavome ne tik vieni, bet jau įsidrąsinę per mokslo metus vesdavomė…
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Kontroversijos
D. Užkuraitis, kaip visada per Eurovizijos transliacijas, kalbėjo, komentavo, reiškė savo nuomonę ir vėl kalbėjo. Pertraukose tarp viso to, laimei, pavykdavo nugirsti atlikėjų dainas. Kai transliacijos pradžioje jis leido išklausyti iš Roterdamo atsklindančius sveikinimus konkurso dalyvių gimtosiomis kalbomis, pradėjau džiaugtis, kad pagaliau įsivyravo tvarka. Vos baigdavosi daina, D. Užkuraitis puldavo pristatinėti kito atlikėjo, perpasakoti jo biografiją, prisiminti, kaip vyko nacionalinė atranka, ir dar atskleisti daug visokių paslapčių. Kad tuo metu eteryje prisistatydavo patys atlikėjai, komentatoriui buvo nė motais. Žinoma, man buvo baisiai įdomu išgirsti, kad vienai mergaitei patinka Shakira, kita dievina „lietuvių liaudies žaidimą krepšinį“, o tuoj dainuos „artistiški, mieli, linksmi vaikai“. Bet mieliau būčiau paklausiusi tų poros sakinių, kuriuos angliškai ištardavo jaunieji atlikėjai. Tegul jie pasakydavo tik savo vardą ir trumpą pasveikinimą. Jei vienas ar kitas mane sudomins, bus nesunku įlįsti į internetą ir paieškoti daugiau informacijos, juolab kad viskas sudėta į vieną oficialų tinklalapį. O transliacijos metu aš noriu TIK MUZIKOS IR SMAGIŲ PASIRODYMŲ bet jokių iš to paties tinklalapio persirašytų faktų. Žinoma, tokia informacija kaip šalis, iš kurios atvyko atlikėjas, dainos pavadinimo reikšmė, pasiekimai nekenkia, juolab kad tiems, kurie nemoka užsienio kalbų, net tas tinklalapis nepadės. Bet visa tai galima sudėti į du-tris sakinius, neužgožiant transliacijos. Galų gale jei Lietuvos televizijai taip norisi užpilti žiūrovus informacija, tegul padaro atskirą laidą su visų dainininkų ir grupių pristatymais ar išleidžia kokį lankstinuką.
Labdara
Muzikologo Dariaus Užkuraičio labdaringi grupių koncertai, skirti surinkti lėšoms albumui, nestebina. Sunku atsakyti, ar ši grupė ilgesnį laiką bus populiari. Gal ir taip, nes ji yra išskirtinė ir skirta tam tikrai publikai. Muzikologas prisiminė kalbėjęs su šios grupės atlikėjais, kurie teigė nesiekiantys būti labai populiarūs.
tags: #uzkuraicio #gimimo #data