Utenos vaikų globos namai - įstaiga, turinti ilgą ir turtingą istoriją, besidriekiančią per kelis šimtmečius. Nuo kuklių prieglaudų iki modernių bendruomeninių namų, Utenos vaikų globos namai nuolat keitėsi, siekdami užtikrinti geriausią įmanomą priežiūrą ir aplinką be tėvų globos likusiems vaikams. Šiame straipsnyje apžvelgsime Utenos vaikų globos namų istoriją, dabartinę situaciją ir vykdomas reformas.
Istorijos Pradžia ir Priešistorė
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Utenoje dvarininko J. Balcevičiaus dvare veikė našlaičių prieglauda, kurią finansavo apskrities valdyba. Vėliau šią prieglaudą perėmė „Saulės" draugija, o 1932 m. - apskrities valdyba, pavedusi čia dirbti vienuolėms, atvykusioms iš Marijampolės: Juozapai Kibelaitei (vedėja), Zuzanai Janušaitytei (buhalterė), Valerijai Bernotaitei (šeimininkė), Angelei Micevičiūtei (auklėtoja). Šie vaikų namai buvo perpildyti - juose gyveno apie 50 mažų ir didelių vaikų, su kuriais dirbo tik viena auklėtoja.
Pokario metais rajono švietimo skyrius ieškojo patalpų, kur būtų galima apgyvendinti ikimokyklinio amžiaus vaikus. Tam tikslui tiko netoli miesto esantis Jasonių dvaras, kurio savininkas Kazys Matulionis, 1947 m. išvykdamas į JAV, pastatus padovanojo vaikams, pokario metais likusiems be artimųjų. Čia 1947 m. ir įsikūrė 2-ji vaikų namai, kuriuose apsigyveno 25 ikimokyklinio amžiaus vaikai. Direktore buvo paskirta Ona Gasiūnienė.
Raida Sovietmečiu
Sovietmečiu, 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, visų labdaros organizacijų veikla buvo nutraukta, o vaikų globos institucijos suvalstybintos. 1941 m. vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų.
1950 m. į Kauno mokyklinius vaikų namus buvo išleista pirmoji 24 auklėtinių laida. 1947-1997 m. vaikų namuose užaugo 2168 auklėtiniai. Vaikų namų kolektyvui per tuos metus vadovavo A. Gentvilienė, A. Bislytė, A. Jučienė, J. Vancevičienė, Z. Gaulienė, A. Katinienė. Daugiau kaip 20 m. čia dirbo O. Navikienė, R. Navikienė, R. Skaubienė, D. Artamonova, S. Pulkauninkienė, A. Strolienė, B. Barkuvienė, K. Zabulionienė, I. Keblienė, I. Galinienė, G. Butkienė, S. Čiegienė, A. Umbrasienė, A. Zubova.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Pertvarkos Atkūrus Nepriklausomybę
Atkūrus nepriklausomybę, vaikų ir kūdikių namai buvo pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus. 1991 m. balandį iš Jasonių vaikų namų auklėtiniai persikėlė į naujus vaikų globos namus Atkočiškio k., šalia Utenos. Čia buvo 7 auklėtinių šeimos, kuriose broliai ir seserys gyveno kartu, nežiūrint jų amžiaus ir lyties. Jie mokomi dirbti ir gyventi savarankiškai, ruošiami adaptuotis visuomenėje. Anksčiau auklėtiniai vaikų globos namuose būdavo mokomi vietoje, o nuo 1992 m. jie pradėjo lankyti bendrojo lavinimo mokyklas ir popamokinės veiklos užsiėimus. Nuo 1995 m. vaikų globos namams, kurie buvo pavaldūs Utenos apskrities viršininko administracijai, vadovavo direktorė L. Jovarienė. Buvo skatinami individualūs vaikų sugebėjimai, stengiamasi, kad dauguma auklėtinių turėtų globėjus, pas kuriuos galėtų praleisti savaitgalius ir atostogas. Patys nuoširdžiausi globėjai - D. Tutinienė, St. Žvynienė, O. Jolanskytė. Buvo palaikomi glaudūs ryšiai su užsienio labdaros organizacijomis ir išeivijos lietuviais Valdu Ruzgumi, Karla ir Romualdu Siniais.
1998 m. vaikų globos namuose gyveno 82 auklėtiniai: 9 našlaičiai, 17 netekę tėvų globos, 13 kuomet vienam iš tėvų atimtos teisės, 43 iš asocialių šeimų.
Pasinaikinus Utenos apskrities viršininko administracijai, nuo 2010 m. Vaikų globos namai - tai institucijos, kuriose auginami ir ugdomi našlaičiai bei beglobiai vaikai. Pagrindinis vaiko globos tikslas - užtikrinti jam saugią aplinką, kurioje jis galėtų tinkamai augti, vystytis ir tobulėti.
Institucinės Globos Pertvarka ir Bendruomeniniai Namai
2015 m. Lietuvoje pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama sumažinti institucinės globos priklausomybę ir didinti bendruomenines bei šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas. Šios reformos tikslas - užtikrinti, kad vaikai nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei.
Viena iš deinstitucionalizacijos strategijų - bendruomeninių vaikų globos namų steigimas. Tai mažesnės, šeimos tipo įstaigos, kuriose gyvena nedidelis skaičius vaikų (dažniausiai iki 8). Utenos rajono savivaldybė yra viena iš savivaldybių, aktyviai dalyvaujančių deinstitucionalizacijos procese. Čia steigiami bendruomeniniai vaikų globos namai, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas be tėvų globos likęs vaikas galėtų augti saugioje ir jo raidai palankioje aplinkoje.
Taip pat skaitykite: "Voveraitės" veikla
Utenos rajono savivaldybėje pirmieji bendruomeniniai vaikų globos namai įsteigti 2017 m. Užpalių gatvėje esantys bendruomeniniai vaikų globos namai pirmiesiems gyventojams duris atvėrė 2017 metų birželį, čia kūrėsi vyresnio amžiaus vaikai - nuo 16 metų. Jiems buvo teikiama palydimosios globos paslauga. Šiandien paslaugos specifika pasikeitusi - iš Institucinės globos pertvarkos projekto finansuoti namai dabar veikia kaip bendruomeniniai vaikų globos namai. Šiame name gyvena aštuoni 13-19 metų vaikai.
2018 m. įkurti dar vieni namai Palangos gatvėje. Čia gyvena aštuoni 8-18 metų amžiaus vaikai. 2024 m. planuojama atidaryti trečiuosius bendruomeninius globos namus, kad neliktų vaikų, gyvenančių didelėse globos įstaigose.
Naujuose namuose gyvens iki 8 tėvų globos netekusių vaikų nuo 3 iki 18 metų. Jų priežiūrą užtikrins socialiniai darbuotojai ir socialinių darbuotojų padėjėjai, o psichosocialinę pagalbą teiks Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro specialistai.
Utenos rajono savivaldybė, siekdama sukurti vaikams kuo artimesnę namų aplinką, vadovaujasi teisės aktais, kurie apibrėžia reikalavimus bendruomeniniams vaikų globos namams:
- Jie turi būti kuriami gyvenamosiose vietovėse, kad vaikai galėtų pasiekti ugdymo įstaigas ir dalyvauti bendruomenės gyvenime.
- Apibrėžtas minimalus kvadratinių metrų skaičius vienam vaikui, kambarių įrengimas ir baldai.
- Nustatyta, kokia teritorijos dalis turi būti skirta vaikų poilsiui ir rekreacijai.
- Svarbu paminėti, kad bendruomeniniai vaikų globos namai neturi turėti iškabų ar kitų skiriamųjų ženklų.
Gyvenimas Bendruomeniniuose Namuose
Vieta, kurioje gera būti, į kurią norisi sugrįžti, - tokį įspūdį palieka dveji Utenoje esantys bendruomeniniai vaikų globos namai. Du dideli namai šiuolaikiškai įrengti, yra užtektinai erdvės, kad kiekvienas galėtų rasti sau ramų kampelį, vaikai turi savo kambarius. Visgi ne graži aplinka namą paverčia namais, o žmonės - vaikai, socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai čia tvarkosi kaip bet kuri šeima nuosavuose namuose.
Taip pat skaitykite: Gyvūnų globa Utenos rajone
Pasak socialinio pedagogo D. Gudo, labai svarbu tai, kad bendruomeniniuose vaikų globos namuose nėra didelės darbuotojų kaitos. Pasikeisdami dirba keli socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai. Tai reiškia, kad vaikai neturi vienos „mamos“ ir vieno „tėčio“, tačiau žmonių nėra per daug ir galima su jais užmegzti tvirtą ryšį. Vaikas gali pasitikėti, nebebijo atsiverti, žino, kad juo besirūpinantis žmogus niekur nedings. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose vaikas auga kaip asmenybė - su savo poreikiais, norais, su savo vertybėmis, savitu požiūriu į pasaulį. Kartais net biologinėse šeimose augantys vaikai neturi tvirto pagrindo ir vertybinio ugdymo, o bendruomeniniuose namuose augantys vaikai mokosi savarankiškumo, atsakingai žiūri į gyvenimą: vasaromis dirba, laisvą laiką skiria savanorystei, jau dėlioja ateities planus.
Sulaukę pilnametystės vaikai ir toliau jaučia darbuotojų palaikymą, gali kreiptis pagalbos. D. Bikelienė įsitikinusi, kad tokio tipo namuose vaikams daug lengviau gyti po patirtų traumų. Čia, priešingai nei instituciniuose namuose, visi gyvename kaip šeima, o vaikui labai svarbu turėti šeimą, jausti palaikymą. Įstaigoje vaikas gyvena pagal darbuotojo darbo ritmą, o čia jis gali bet kada prieiti, nereikia laukti, iš anksto tartis dėl susitikimo. Pokalbis, pasitikėjimą kelianti atmosfera, ramybė - geriausi vaistai, gydantys traumas.
Socialinės darbuotojos Neringos Tylienės ir socialinio darbuotojo padėjėjo Egidijaus Kornevo teigimu, pagrindinis skirtumas tarp institucinių ir bendruomeninių globos namų - čia nėra itin griežtų taisyklių. Įstaigoje nustatytas pietų laikas, miego laikas, o čia vaikai gali susidaryti asmeninę dienotvarkę. Žinoma, tam tikros taisyklės galioja ir čia. Nemeluoti, sugyventi darniai, gerbti vieniems kitus, būti atviriems - pagrindinės iš jų. Kiekvienas vaikas turi namų ir savo kambario raktus, gali kviestis svečių. Vaikai kartu leidžia laisvalaikį namuose, drauge keliauja, pramogauja. Šalia bendruomeninių vaikų globos namų yra lopinėlis žemės daržui. Užaugintas daržoves vaikai kartu su darbuotojais konservuoja žiemai, visi kartu verda uogienes, kompotus.
Iššūkiai ir Ateities Vizija
Vaikų globos sistemos reforma yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių. Vis dar susiduriama su iššūkiais, tokiais kaip visuomenės stereotipai apie tėvų globos netekusius vaikus. Anot pašnekovų, visuomenės požiūris keičiasi ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet svarbiausia, kad pozityvūs procesai apskritai vyksta.
Tačiau Utenos vaikų globos namų darbuotojai ir toliau deda visas pastangas, kad kiekvienas vaikas jaustųsi saugus, mylimas ir gerbiamas. Jų tikslas - atkurti šeimos modelį, suteikti vaikams galimybę gyventi šeimos aplinkoje. Anot D. Gudo, per ilgametę darbo patirtį stebėjusio daugybę reformų, ši yra geriausia, nes suteikia vaikams galimybę gyventi šeimos aplinkoje.
Utenos Tragedija
Deja, istorija neapsieina be skaudžių įvykių. 1952 m. sausio 21 d. Utenos vaikų globos namuose įvyko gaisras, kurio metu žuvo šeši auklėtiniai (7-8 metų amžiaus) ir dar du auklėtiniai stipriai apdegė. Šis įvykis sovietmečiu buvo nuslėptas nuo viešumos.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad po antrojo ugniagesių išvykimo, apie 23 val., globos namuose su auklėtiniais liko viena vienintelė jauna auklėtoja. Dalis vaikų buvo suguldyti miego ir užrakinti antrojo aukšto miegamuosiuose, o budėtoja kartu su likusiais globotiniais nuėjo miegoti į pirmąjį aukštą. Ją pabudino vaikų klyksmai. „Palikti vieni vaikai ėmėsi gelbėtis iš degančio pastato savarankiškai", - rašė Bartašiūnas.
Išsyk po gaisro gauta Vilniaus srities prokuroro sankcija suimti nelaimės kaltininkus: ugniagesių komandos viršininką Nazarovą, globos namų direktorių Michailovą ir budinčią auklėtoją. Tolesnis jų likimas nėra žinomas.
Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, Utenos tragediją galima vertinti kaip iliustratyvią stalinizmo laikų katastrofą: nuslėptą nuo visuomenės, nuasmenintą ir apribotą vien smulkių kaltininkų persekiojimu.
Švietėjiška Veikla ir Bendruomenės Įtraukimas
Nuo 2008 m. globos namų specialistės ne tik veda globėjų ir įtėvių mokymus, o taip pat ir ieško naujų globėjų bei dalijasi gerąja patirtimi. Jų siekiamybė - kad vaikus globotų šeimos ar pavieniai globėjai, kas nutinka vis dar ganėtinai retai. Aktyviai vykdomoje globėjų ir įtėvių rengimo programoje dalyvauja Zarasai, Kupiškis, Molėtai, Rokiškis, Ukmergė ir Utena.
Globos namai užsiima ir visuomenės švietimo veiklomis, stengiasi užmegzti kuo glaudesnius ryšius su bendruomene, tokiu būdu mažinant juose gyvenančių vaikų diskriminavimą. Vykdomos įvairios kultūrinės, sporto veiklos, prisidedama prie visuomeninių akcijų (pvz.: Maisto banko).
Utenos Vaikų Globos Namai Šiandien
Šiandien Utenos vaikų globos namai - tai moderni, nuolat besikeičianti ir tobulėjanti įstaiga, siekianti užtikrinti geriausią įmanomą aplinką be tėvų globos likusiems vaikams. Nuo 2012 m. kovo 1 d. pakeistas Utenos vaikų globos namų buveinės adresas: iš ,,Atkočiškių k., Vyžuonų sen., LT-28111 Utenos r." į naują redakciją: ,,Vaižganto g. 50 - 1, 28185 Utena".
2025 m. lapkričio 24 d. Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro Globos centras, įgyvendindamas Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos projektą „Sveikata - geriausia vaikui dovana“, surengė seminarą, tema: „Sveikos savivertės ugdymas. Kaip padėti vaikui formuoti sveiką savęs vertinimą“. Seminare dalyvavo Utenos rajono globėjai (rūpintojai), budintys globotojai, centro specialistai, pedagogai ir socialiniai partneriai. Tai bendruomenė, kuri siekia vaikams užtikrinti saugią, palaikančią ir emocinei gerovei palankią aplinką.