Artėja Šv. Kalėdos - stebuklų metas, kai net didžiausi skeptikai ima tikėti pasakomis. Šiame straipsnyje panagrinėsime keletą trumpų, bet įkvepiančių pasakojimų, skirtų vaikams, kurie padės pajusti Kalėdų dvasią ir prisiminti, kad svajonės išsipildo, kai jomis šventai tiki.
Rūtelės Kalėdos
Tylus vakaras. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę. Gaila, jog Rūtelė stebuklais netiki. Jai liūdna. Mergaitė sėdi prie lango ir žiūri į besileidžiančias snaiges.
Jos mintys atitrūko nuo namų šurmulio ir nuskriejo kažkur, kur ji dar nebuvo buvusi. Mergaitė išvydo gražią ponią lediniu veidu, bet šiltomis akimis. Ji buvo su balta suknele.
-Ar žinai, kodėl tu čia?
-Tu nebijok, - tarė maloniai ponia. -Aš Kalėdų dvasia.
Taip pat skaitykite: Kada sunerimti dėl trumpų mėnesinių?
-Aš sapnuoju?
-Tu manim netiki, net pamačius?
-Norėčiau balto šuniuko, švelnaus, kaip pūkų kamuoliukas… - mergaitė susijaudino, jos balsas ėmė trūkčioti, - bet…
Rūtelė nedrąsiai paėmė dvasią už jos ledinės rankos. Visi vaizdai susiliejo.
-Brangute, verki?
Taip pat skaitykite: Vaikų kūrybos lobynas
Visa šeima susėdo prie stalo. Laužė Kalėdaičius, vakarieniavo. Staiga, kitam kambary, kažkas suinkštė. Mergaitė nulėkė į kambarį, kuriame stovėjo eglutė. Uždegė šviesą ir išvydo po eglute daug dovanų, o tarp jų baltą pūkų kamuoliuką, kuris buvo papuoštas raudonu kaspinėliu. Rūtelė pribėgo, paėmė šuniuką ir priglaudė prie krūtinės. Pažiūrėjo į tėvus, kurie šypsodamiesi stebėjo ją.
Atėjo naktis. Rūtelė ruošėsi eiti miegoti. Švelniai glausdama šuniuką prie savęs, ji žvilgtelėjo pro langą ir vėl pamatė tą pačią dvasią, tik šįkart šiltu veidu žiūrinčią į ją. Staiga laikrodis ėmė mušti dvylika.
-Svajonės išsipildo, kai jomis šventai tiki.
Ši pasaka primena, kad Kalėdos yra ne tik dovanų metas, bet ir metas, kai išsipildo net didžiausios svajonės, jei tik jomis tiki. Rūtelės istorija moko mus neprarasti tikėjimo stebuklais ir įsiklausyti į savo širdį.
Mažojo Kalėdų Dvasios Bū Nuotykiai
Kiekvieną žiemą kartu su pirmąja snaige ant žemės nusileidžia mažoji Kalėdų dvasia, vardu Bū. Tai Kalėdų Senelio pasiuntinys. Mažylis Bū apvalaus veidelio ir didelėmis ausimis. Jo ilgas, pilkas apsiaustas siekia žemę, o iš po jo kyšo milžiniškų raudonų batų nosys.
Taip pat skaitykite: Šventinės dekoracijos vaikams
Pagaliau atėjo taip ilgai lauktas vakaras. Gatves apgaubė tamsa, tik apvalus mėnulis klajojo padebesiais apšviesdamas kelią tiems, kurie pasiklydo. Laikrodžiui išmušus aštuntą valandą vakaro vaikai tyliai prisiartino prie miegančio Bū ir pradėjo jį žadinti. Mažylis pabudo ne iš karto. Nekantraudami išgirsti žadėtą istoriją, vaikai pradėjo jį purtyti stipriau. Bū pagaliau atmerkė savo dideles, mėlynas akis ir apsidairęs vos susivokė kur esąs. Apsidžiaugę vaikai kaip mat įsitaisė šalia, maldaudami kuo greičiau išgirsti apie paslaptingąjį Kalėdų Senelį.
- Gyvenu toli nuo čia. Jeigu pažvelgtumėte į dangų, tai pamatytumėte šviečiantį mano kelią pas jus. Matote žvaigždes? Tai švieselės, sklindančios iš žibintų, kuriuos naktį įžiebia mūsų miestelio gyventojai. Mano šalyje visada sninga, todėl dieną jūs matote tik baltut baltutėlius debesis.
- Ar jiems nešalta?
- Visai ne, mes įpratę prie tokio oro, - tęsia Bū.
- Kaip smagu! - nudžiugo vaikai, - Bet dabar greičiau pasakok mums apie Kalėdų Senelį. Jis tikriausiai labai senas, jei jau senelis?
- Taip, Kalėdų Senelis turi tiek metų, kiek metų yra šiam pasauliui. O atsirado jis tuomet, kai Žemės planetoje gimė pirmas vaikas.
- O kaip jis manimi gali rūpintis, jeigu jo nė nematau? - Bet aš vakar parkritau ir nusibrozdinau koją… - susierzino mergaitė, - ir tavo Senelis visai man nepadėjo!
- Ak, Emile, Senelis prižiūri viso pasaulio vaikus ir visus juos saugo. Nepyk ant jo, kartais jis tiesiog nespėja. Juk žinai, Senelis senas, o sužiūrėti kiekvieną vaiką labai sunku.
- Kartą Kalėdų Senelis pastebėjo, kad vis daugiau vaikų juo nebetiki ir labai nuliūdo. Vieną naktį, sėdint prie didžiulės krosnies, Seneliui į galvą toptelėjo puiki mintis. Jis sukūrė mane, panašų į jus, kad kiekvienais metais, pirmajai snaigei nutūpus ant Žemės, aš keliaučiau kartu su jomis ir surasčiau tas šeimas, kurios nebetiki Seneliu ir nešvenčia Šventų Kalėdų.
- Bet kaip mums žinoti, kad Kalėdų Senelis iš tikrųjų yra? - O kaip gi aš…? Ar ir manimi netikite?
- Žinoma tikim, nes mes tave matome ir galime net pačiupinėti. Nei mažiau, nei daugiau. - Prasti reikalai.
Visą naktį Bū slankiojo iš kampo į kampą įtemptai galvodamas, kaip įtikinti mažuosius savo draugus Kalėdų Senelio egzistavimu. Staiga pilko Bū apsiausto kišenėje kažkas skaidriai sublizgėjo ir mažylio prisiminimai nuskraidino jį į pirmąsias savo Kalėdas, kuriose Senelis įteikė jam dovaną - stebuklingą netirpstančio ledo rutulį. Pasirausęs apsiausto kišenėse (ko tik ten nebuvo: smeigtukų, pieštukų, saldainių), ištraukė savo didžiausią turtą. Pažvelgė į vidų ir klausiamai pažiūrėjo į Kalėdų senelio namą. Staiga lange pasirodė jo globėjas ir pritariamai jam linktelėjo.
- Ką čia tokio turi?
- Tai netirpstančio ledo rutulys.
- O kas ten jame juda?
- Tai bent! Matau elnius! - sušuko mergaitė, - Ir… kas ten toks priėjo prie tvarto? Staiga prašmatniu raudonu švarku ir baltais kailiniais apvadais vilkintis senelis jiems nusišypsojo ir pamojavo.
- Tai bent! - sušuko vaikai.
- Šis rutulys - Kalėdinė dovana jums nuo manęs. - tarė Bū.
Vaikai nieko neatsakė, tik linktelėjo savo garbanotomis galvutėmis. Emilė atsargiai paėmė rutulį į rankas ir stipriai prispaudė sau prie širdies. Ak, jie buvo tokie laimingi! Po kurio laiko abudu nė žodžio nepratardami prislinko prie Mažojo Bū ir stipriai, kiek tik turėjo jėgų, jį apkabino. Bū, atidavęs savo brangiausią dovaną, taip pat buvo laimingas.
Ši pasaka moko, kad net ir mažiausi stebuklai gali padėti patikėti Kalėdų Seneliu ir pajusti šventinę dvasią. Bū pasiaukojimas ir noras įtikinti vaikus Kalėdų Senelio egzistavimu atspindi tikrąją Kalėdų esmę - dalijimąsi ir rūpinimąsi kitais.
Adriano Kalėdos Limandijoje
Vienoje šalyje, Limandijoje, gyveno mažas berniukas Adrianas. Šeima, kurioje jis gyveno, buvo labai didelė ir neturtinga. Net Kalėdų šventei šeima neturėjo pinigų duonai nupirkti. Adriano mama Gemela buvo gera motina, mylėjo savo vaikus ir buvo ištikima savo vyrui. Tėvas Flavianas buvo girtuoklis, visada barė savo vaikus, be priežasties galėjo net smogti.
Ši istorija primena, kad ne visiems Kalėdos yra džiaugsmo ir šventės metas. Tačiau net ir sunkiausiomis aplinkybėmis svarbu išlikti geranoriškiems ir mylintiems, kaip Adriano mama Gemela.
Kitos Kalėdinės Idėjos
Be šių pasakų, galite pasidalinti ir kitomis Kalėdinėmis istorijomis. Pavyzdžiui, Nomeda Marčėnaitė seka gražiausias Kalėdų pasakas, įskaitant "Senelės pasaką", "Nukirptos Saulytės kasas", "Žiemos ponią", "Šiaurės pašvaistę", "Tris išdykusius Šalčio sūnus" ir "Du šaltus vėjus". Šios pasakos puikiai tinka skaityti vaikams prieš miegą ir padeda sukurti jaukią Kalėdinę atmosferą.
Kalėdiniai Simboliai ir Tradicijos
Šv. Velykų simboliai visiems labai gerai žinomi: Velykų kiškutis, Velykų margučiai… Bet iš kur jie atkeliavo iki mūsų dienų, ko gero, ne visi galėtų atsakyti. Panašiai ir su Kalėdomis - svarbu ne tik žinoti simbolius, bet ir suprasti jų prasmę.
Čekijoje Velykos (Velikonoce) gausiausiai puoselėjamos kaimuose ir mažuose miestuose. Velykų Pirmadienį vaikinai simboliškai čaižo merginų. Šis pavyzdys rodo, kad tradicijos yra svarbi švenčių dalis, perduodama iš kartos į kartą.