Tremtis - tai žodis, kuris Lietuvos istorijoje skamba skaudžiai ir primena apie sovietinės okupacijos metus, kuomet tūkstančiai žmonių buvo prievarta išplėšti iš savo namų ir išvežti į atokias Sovietų Sąjungos vietoves. Šiandien, praėjus dešimtmečiams, svarbu prisiminti ir įvertinti tremties patirtis, ypač vaikų akimis. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką reiškė tremtis vaikams, remiantis išlikusių liudijimų fragmentais ir istorijos šaltiniais.
Tremties pradžia: netikėtas smūgis
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 metais, prasidėjo žiaurios žmonių tremtys į atokias šalies vietas. Tai buvo baisus metas okupuotos Lietuvos žmonėms, atnešęs daug ašarų ir mirčių. Tremtys prasidėjo 1941 m. birželio 14-osios trečią valandą nakties - vienu metu visose trijose Baltijos valstybėse. Perpildyti ešelonai vienas po kito riedėjo į Rytus, išveždami daugiau nei 40 tūkstančių įvairių tautybių žmonių, daugiausiai lietuvių, iš kurių daliai nebuvo lemta sugrįžti. Daugiau kaip 70 procentų tremtinių sudarė moterys ir vaikai. Ištremti vaikai į Tėvynę sugrįžo jau suaugę… Iš viso tada iš Lietuvos deportuoti beveik 17 500 žmonių, kurių 12 832 iškeliavo į tremtį, 4663 - į lagerius.
Stanislovas Abromavičius, tremties metraštininku pramintas rašytojas, renka bei užrašo tremties vaikų pasakojimus, kviesdamas į istorijos skaudulius pažvelgti pačių pažeidžiamiausiųjų akimis.
Pasirengimas trėmimams
1941-ųjų trėmimams taip pat ruoštasi iš anksto. Jau 1940 metais, vykdant specialias NKVD direktyvas, buvo pradėta slapta registruoti šio nusikaltimo aukas. Iš pradžių informacija apie būsimus tremtinius buvo renkama iš nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijų archyvų. Enkavedistai, padedami A. Sniečkaus paskirtų lietuvių komunistų ir komjaunuolių, tūkstančiuose bylų ieškojo duomenų apie buvusius policininkus, teisėjus, prokurorus, kalėjimų tarnautojus, fabrikantus, stambius dvarininkus. Tačiau reikiamam tremtinių „kontingentui“ surinkti šios informacijos nepakako. Tad 1941 metų gegužės 21 dieną prasidėjusiame baigiamajame pasirengimo etape buvo pasitelkti sovietinio saugumo informatoriai ir valsčių vykdomuosiuose komitetuose įsitaisę sovietiniai kolaborantai.
Kelionė į nežinią: Gyvulinių vagonų siaubas
Kelionė į tremtį buvo ilga ir varginanti. Žmonės buvo vežami gyvuliniuose vagonuose, nepritaikytuose žmonėms. Vagonai buvo perpildyti, trūko oro, maisto ir vandens.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Vagonai ne tik seni, bet pritaikyti vežti gyvulius: palubėje maži grotuoti langeliai, suveriamos durys, dviaukščiai lentų gultai ir skylė grindyse. Karštomis dienomis baisiai smirda. Vagonų durys uždaros ištisas dienas, tremtiniai nemaitinami, valgo savo pasiimtą maistą, o kas jo neturi - vargsta nevalgę ir negėrę, nebent šalia esantieji sušelpia. Po savaitę trukusios kankinamos kelionės pagaliau pro praviras duris įstumia kibirą pachliopkės - taip vadinama sriuba: šiltas vanduo su šiek tiek įmaišytų kruopų. Ir viskas… Vagonuose daug vaikų, senolių bei sergančiųjų. Jie kartais miršta.
Reda Minetaitė-Tatorienė prisimena, kaip į jos vagoną buvo įgrūsta nėščia moteris, pavarde Juškevičienė. Kūdikis gimė vagone. Nebuvo į ką suvynioti to gimusio vaikelio. Davė kažkokių skudurėlių, suvyniojo, o kai išvyniojo jau barake, visas naujagimis buvo nusėtas utėlėmis. Tas naujagimis dar kažkiek pagyveno. Ką jis ten čiulpė - ar motinos pieną, ar motinos kraują, bet pagyvenęs iki metų ar pusantrų žiemą jis mirė.
Atskyrimas nuo artimųjų
Vienas skaudžiausių tremties momentų buvo šeimų atskyrimas. Vyrus atskirdavo nuo moterų ir vaikų, išveždavo į lagerius, o moterys su vaikais likdavo tremtyje.
Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė pasakoja: „Įlipo kareivis, perskaitė sąrašą, visos moterys sukliko. Tėvelis atsisveikino ir buvo išvestas.“ O dar kitą jau Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje mama buvo išleista atnešti karšto vandens. Kaip tik tuo metu šalia tremtinių traukinio atsirado dar vienas sąstatas grotuotais langais, pro kuriuos žiūrėjo vyrai. „Tiesiai prieš mūsų vagoną pamačiau tėvelį. Ir mama pamatė. Mama pribėgo, kalbėjosi, rodė į vagoną, rankas pakėlė ir aš supratau, kad prašo parodyti Arutį. Parodžiau Arutį, tėvelis nusišypsojo. Tada kareivai nuvarė tėvelį nuo lango.
Sibiro realybė: badas, šaltis ir darbas
Tremties vietose laukė medinės trobelės ar sutrūniję barakai, vietoje lovų styrojo sukalti mediniai gultai. Šildydavosi patalpas vadinamosiomis buržuikomis, vandenį valgiui ir buičiai nešdavo iš arčiau ar toliau esančių upių ir upelių. Kai kuriems teko apsistoti žeminėse… Reikėjo kirsti miškus, dirbti kasyklose, statybose. Trūko maisto, žmonės badavo.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Aldona Grigalavičiūtė-Šimkienė prisimena pirmąjį įspūdį Trofimovsko saloje - prie gulto pririštos kojos - taip į darbą iškeliavusi mama rūpinosi, kad dukra niekur neišeitų ir nepražūtų. Moterų darbas buvo labai sunkus - jaunesnes ir stipresnes atrinkdavo žvejoti. Smarkioje ledinėje upės srovėje joms tekdavo traukti didžiulį tinklą.
Vaikų gyvenimas tremtyje
Vaikai tremtyje turėjo patirti ne tik badą ir šaltį, bet ir psichologinę traumą. Jie matė artimųjų kančias, patyrė pažeminimą ir diskriminaciją. Daugelis vaikų neteko galimybės lankyti mokyklą, mokytis gimtąja kalba.
Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė prisimena: „Šaltis, pūgos, duonos normos nebeatveždavo. Suskaičiavau 63 bulves. Bulvių, žinoma, neužteko. Porą savaičių visiškai nebebuvo ko valgyti. Vyresnės moterys, kurių nevarė į darbą ir kurios dėl to negaudavo maisto normos, ėmė mirti badu. Toks pats likimas grėsė ir visoms, turinčioms vaikų, nes į darbus varydavo tik labai jaunus ir bevaikius. Labai bijojome, kad ir mūsų mamos gali numirti.“
Religijos svarba tremtyje
Nepaisant sunkumų, tremtiniai stengėsi išsaugoti savo tikėjimą ir tradicijas. Kunigai slapta tuokė, krikštijo, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai.
Genė Brazdžiūtė-Rozenbergienė pasakoja: „Sibire religines šventes švęsti buvo uždrausta, tačiau šv. Velykas ir šv. Kalėdas šventė visos lietuvių šeimos. 1952 metais iš tremties pas tėvus į Sujetichą atvažiavo kunigas Antanas Bitvinskas (1925-2006), kuris slapta tuokė, krikštijo, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai.“
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Sugrįžimas į Lietuvą: nauji iššūkiai
Į Lietuvą sugrįžo mažiau nei pusė 1941 metų tremtinių. Jų vaikai gimtojoje žemėje laukė nauji išbandymai ir persekiojimai. Tačiau jie, kaip ir jų tėvai, nepalūžo.
Marija Samušytė dažnai galvoja ir klausia savęs, kaip lietuviai tremtyje išliko gyvi, nemirė iš bado ir šalčio, o didžioji jų dalis sugrįžo į Lietuvą? Kaip mažieji tremtiniai išgyveno pažeminimus svetimame krašte, o suaugusieji - sunkų, kartais visai beprasmį darbą?
Tremties pamokos: atmintis ir viltis
Tremtis - tai skaudus Lietuvos istorijos puslapis, kuris neturi būti užmirštas. Svarbu prisiminti tremtinių kančias, jų stiprybę ir viltį. Šiandien, gyvendami laisvoje Lietuvoje, turime saugoti savo valstybę ir branginti laisvę.
Dainora Urbonienė, rašydama jau apie Atgimimo Lietuvą, Sąjūdžio metus, pabrėžia, kad prisimindama ir liudydama, dalyvaudama visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, jinai jaučiasi „galutinai sugrįžusi iš tremties". Tai labai svarbūs žodžiai, kurie aktualūs ir šiandien. Juk tremtis - ne tik labai konkreti, bet ir simbolinę prasmę turinti sąvoka. Mes visi turime sugrįžti iš tremties, iš dvasinės dykumos ir kurti savo pažadėtąją žemę.
Projektas „Misija Sibiras“
Projektas „Misija Sibiras“ - tai iniciatyva, kurios tikslas - prisiminti tremtinių istorijas ir aplankyti jų kapus Sibire. Projekto dalyviai tvarko kapines, renka atsiminimus ir dalinasi jais su visuomene.
Monika Kaškauskaitė, „Misija Sibiras“ projekto dalyvė, sako: „Mes patys nepatirsime, neišgyvensime to, ką išgyveno mūsų protėviai. Mūsų atsakomybė yra išsaugoti šią skaudžią istoriją ir ja dalintis, nes tos gyvos istorijos - mūsų senelių ir močiučių - jau gali greitai ir nebebūti.“