Įvadas
Šiame straipsnyje išsamiai aptariamos tėvo teisės į vaiką Lietuvoje, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir teismų praktika. Straipsnyje siekiama suteikti išsamų supratimą apie tėvų teises ir pareigas, bendravimo su vaiku tvarką, išlaikymo klausimus ir tėvų valdžios apribojimo galimybes.
Lygios tėvų teisės ir pareigos
Lietuvos įstatymai užtikrina lygias tėvų teises ir lygias pareigas savo vaikams, neatsižvelgiant į tai, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Tai reiškia, kad abu tėvai turi vienodas teises ir pareigas rūpintis vaiku, jį auklėti ir materialiai išlaikyti. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai.
Svarbu pabrėžti, kad tėvų valdžia negali būti naudojama priešingai vaiko interesams. Vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato ko kita. Vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu ar tėvai gyvena kartu, ar skyriumi, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams.
Vaiko nuomonės svarba
Sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, - per atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą, vaikui, kaip prigimtinių teisių turėtojui, užtikrinama galimybė aktyviai naudotis savo teisėmis, reikšti savo norus ir pažiūras visais jo interesus liečiančiais klausimais. Į vaiko norus neatsižvelgiama, jeigu jie prieštarauja vaiko interesams.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas
Kilus ginčui tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Vaikas gyvena su tuo iš tėvų, kuris nurodytas teismo sprendime, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje būtų jo gyvenamoji vieta.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie dirbtinį apvaisinimą
Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta gyvenamoji vieta, atidavus auginti vaiką ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali kreiptis į teismą (reikšti pakartotinį ieškinį) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Vienos neesminės aplinkybės pasikeitimas negali būti laikomas ieškinio pagrindo pasikeitimu. Tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi didesnes galimybes bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, daryti įtaką jo psichiniam, dvasiniam, kultūriniam bei fiziniam vystymuisi, todėl jo vaidmuo auklėjant vaiką turi būti aktyvesnis.
Bendravimo su vaiku teisė ir pareiga
Negyvenantis kartu su vaiku tėvas ar motina turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaiko auklėjimo ir bendravimo su vaiku klausimus abu tėvai turi teisę spręsti tarpusavio susitarimu. Kilus ginčui dėl vaiko auklėjimo ir bendravimo su vaiku, tėvai gali tiesiogiai kreiptis į teismą. Teismas, išsprendęs tėvų ginčą, nustatys bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.
Tėvas ar motina, gyvenantys su vaiku skyrium, turi teisę gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, mokymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų įstaigų bei institucijų, kurios turi ryšį su jo vaiku. Atsisakyti suteikti informaciją galima tik tuo atveju, jei yra grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei iš tėvo ar motinos pusės, taip pat įstatymų nustatytais atvejais.
Jei vaikas gyvena kartu su vienu iš tėvų, abu tėvai gali abipusiškai susitarti dėl kito iš tėvų bendravimu su vaiku tvarkos. Šiame susitarime turėtų būti numatytas laikas (trukmė ir dažnumas), susitikimų vieta ir trukmė.
Teismas gali apriboti jūsų bendravimo teises jei toks sprendimas priimamas siekiant apsaugoti vaiko interesus. Teismas gali nuspręsti dėl susitikimų laiko (trukmės ir dažnumo), jų vietos ir trukmės. Teismas gali apriboti jūsų bendravimo teises jei toks kontaktas pakenktų vaiko sveikatai, vystymuisi ir saugumui. Įsipareigojimas gerbti jūsų teisę į šeimos gyvenimą reikalauja, kad bet kokie klausimai, susiję su tėvų bendravimo teisėmis turėtų būti išspręsti kuo greičiau. Jei jums buvo suteiktos bendravimo teisės su vaiku, egzistuoja jūsų interesas, kad šis sprendimas būtų vykdomas kuo greičiau. Jei kitas iš tėvas nesilaiko sprendimo dėl jūsų bendravimo teisių, galite pareikalauti imtis veiksmingų sankcijų prieš kita iš tėvų, kad būtų užtikrintas jūsų teisių įgyvendinimas. Neteisėtas pasimatymų su vaiku apribojimas gali pažeisti jūsų teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
Taip pat skaitykite: Apie Tėvo Stanislovo Šimtmetį
Materialinis išlaikymas
Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarką ir formą tėvai nustato bendru tarpusavio susitarimu. Jeigu vaiko tėvas ar motina nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal kito iš tėvų ieškinį.
Tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutarimu arba pradėdami gyventi skyriumi (separacijoje), sudaro sutartį, kurioje numato tarpusavio pareigas materialiai išlaikyti savo vaikus, taip pat tokio išlaikymo tvarką, dydį ir formas. Šią sutartį tvirtina teismas. Tėvai gali sudaryti sutartį dėl savo vaikų materialinio išlaikymo nutraukdami santuoką ir kitais pagrindais.
Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Teismas gali priteisti išlaikymą šiais būdais: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant tam tikrą turtą. Teismas gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Prireikus teismas gali priteisti atlyginti ir būsimas vaiko gydymo išlaidas.
Laikinosios apsaugos priemonės
Siekiant apsaugoti vaiko teises ir interesus, kol bus priimtas teismo sprendimas, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti, esant galimybei, vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams; 4) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais; 5) uždrausti vaiką išvežti į užsienio valstybę ir kt.
Teismas gali spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, remdamasis pagrįstu raštišku vieno iš tėvų prašymu arba savo iniciatyva. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo. Apie prašymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Teismas gali spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu iki ieškinio teismui padavimo dienos. Šiuo atveju teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą (ne ilgesnį kaip 14 dienų), per kurį turi būti pateiktas ieškinys. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įsigalioja nuo jos priėmimo momento, vykdoma skubiai. Nutartis pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita arba ją panaikinti vykdoma įsiteisėjus šiai nutarčiai.
Taip pat skaitykite: Tėvystės atostogų gidas
Susitarimai dėl vaiko
Rekomenduotina susitarimą sudaryti raštu. Jeigu, susitarimas sudaromas tarpininkaujant (padedant) savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriui, susitarimo sudarymo faktą, aplinkybes gali papildomai patvirtinti ir minėtas Skyrius. Pažymėtina, kad susitarimo sąlygų vykdymas priklauso nuo abiejų tėvų geranoriškumo. Teisės aktuose nėra numatytos priemonės priverstiniam susitarimo vykdymui.
Vaiko teisių apsaugos skyrius konsultuoja tėvus ir pačius vaikus jų teisių apsaugos, teisės pažeidimų prevencijos ir kt. klausimais. Kaip tėvai, turite teisę palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su savo vaiku. Tuo pačiu metu jūsų vaikas taip pat turi teisę susisiekti su savo tėvais.
Tėvų valdžios apribojimas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 18 straipsnio 1 dalyje, CK 3.155 straipsnyje, Vaiko teisių pagrindų įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 7 punkte bei to paties įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos principinės vaiko teisių apsaugos nuostatos dėl prioritetinės tėvų pareigos užtikrinti vaikų teises ir interesus. Tėvų valdžia įgyvendinama nuo vaiko gimimo.
Sprendžiant klausimą dėl tėvų valdžios apribojimo sąlygų, būdo ir padarinių, esminis dalykas yra nustatyti tėvų veiksmus, kuriais neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams tėvų valdžia, ir įvertinti jų pobūdį. CK 3.180 straipsnio 1 dalyje įvardytos sąlygos, kai ribojama tėvų valdžia. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad bent vienos šių sąlygų buvimas yra pakankamas pagrindas taikyti laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą, o esminė tėvų valdžios apribojimo sąlyga yra tėvų veiksmai, kuriais tėvų valdžia neįgyvendinama arba įgyvendinama pažeidžiant vaiko interesus.
Tėvų valdžios ribojimo, kaip ir kitose su šeimos teisiniais santykiais susijusiose bylose vadovaujamasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu, kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013). Tėvų valdžios esmė įtvirtinta Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nurodant, kad tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir juos išlaikyti. Jeigu tėvai nesirūpina savo vaikų sveikata, jų tinkamu auklėjimu, priežiūra, ugdymu, tinkamų buitinių sąlygų sudarymu ir kita, tai reiškia, jog jie nevykdo savo konstitucinės pareigos, ir tai yra pakankamas pagrindas taikyti tokiems tėvams tėvų valdžios ribojimą.
Esant bent vienam iš CK 3.180 straipsnio 1 dalyje išvardytų tėvų valdžios apribojimo pagrindų, taikomas laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios apribojimas. Neterminuotai tėvų valdžia gali būti apribota, kai teismas padaro išvadą, jog vienas iš tėvų daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 2 dalis), o laikinas tėvų valdžios apribojimas dažniausiai taikomas nesant pirmiau išvardytų sąlygų ir kaip prevencinė priemonė tėvams, kad jie pakeistų savo elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat kaip būdas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta. Taigi, nustačius laikiną tėvų valdžios apribojimą, šis apribojimas trunka tol, kol situacija pasikeičia ir apribojimo pagrindai išnyksta. Nors šiems pokyčiams įvykti yra reikalingas tam tikras laiko tarpas, bet paprastai jo trukmė sprendimo priėmimo metu nėra ir negali būti žinoma, tiek dėl aplinkybių, kurios turi pasikeisti, sudėtingumo, tiek dėl to, kad šių pokyčių buvimas ar nebuvimas priklauso nuo tėvų, kuriems tėvų valdžia apribota, noro ir pastangų. Kitaip tariant, tam, kad išnyktų tėvų valdžios apribojimo pagrindai, vien konkretus laikotarpis nėra pakankamas, nes, tėvams nesiimant veiksmų savo elgesiui pakeisti, net ir nustačius ilgą apribojimo terminą, teigiamas rezultatas nebus pasiektas.
Spręsdamas dėl tėvų valdžios apribojimo, teismas turi nepažeisti vaiko teisės į šeimos ryšius (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ne kartą bylose yra pažymėjęs, kad šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas. Toks žingsnis turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svarbiais vertinimais, atsižvelgiant į vaiko interesus (Olsson v. Švedija (nr.1) 1988 m. kovo 24 d. sprendimas, p. 33-34 §72). EŽTT jurisprudencijoje taip pat pabrėžiama, kad turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra tarp vaiko intereso likti viešojoje globoje ir tėvų intereso vėl būti kartu su vaiku. Sprendžiant šią užduotį ypatinga svarba teikiama geriausiems vaiko interesams, kurie, priklausomai nuo jų prigimties ir rimtumo, gali būti viršesni už tėvų interesus. Tėvams negali būti suteikta teisė į priemonių, kurios padarytų žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi, taikymą pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr. Johansen v. Norvegija 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas, p. 1008-09). Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad šeimos ryšiai turi būti gyvi, puoselėjami ir palaikomi visų pirma aktyviais tėvų veiksmais. EŽTT eilėje bylų taip pat yra sprendęs, kad vaiko sugrąžinimas į biologinę šeimą ne visada atitiktų jo interesus (žr. Z. J. v. Lietuva, nr. 60092/12, 2014 m. balandžio 29 d. sprendimas; Y. C. v. Jungtinė Karalystė, nr. 4547/10, 2012 m. kovo 13 d. sprendimas, par. 133-135).