Kiekvienas iš mūsų branginame žmones, vietas ir įvykius, kurie tampa neatsiejama mūsų pačių dalimi. Paberžė ir Tėvas Stanislovas - tiems, kurie bendravo su juo, lankėsi šioje sovietmečio „laisvės salelėje“, ši vieta turi ypatingą reikšmę. Šiandien minime Algirdo Mykolo Dobrovolskio (1918-2005), kapucinų vienuolio, 100-ąsias gimimo metines, įvertindami jo indėlį į Lietuvos žmonių dvasinių vertybių puoselėjimą, tautinės savimonės žadinimą, pastangas gelbstint Lietuvos žydus Antrojo pasaulinio karo metais ir ilgametę pagalbą socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms. Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė šiuos metus Tėvo Stanislovo metais.
Ankstyvieji Metai ir Sovietinė Okupacija
Prisimindamas lemtingą 1940-ųjų vasarą Šiauliuose, Tėvas Stanislovas matė demonstraciją, kuri jam sukėlė daug klausimų: „Staiga prapliupo minia. Iš kur tos eitynės? Kas jas organizavo? Vadinasi, viskas buvo paruošta, iš fabrikų buvo išvaromi žmonės. Man sunku buvo suprast, ko jie džiūgauja.“ Šis įvykis, kaip ir pirmosios dienos Šiaulių aerodrome, kur leidosi milžiniški lėktuvai, paliko gilų įspūdį. Jis pastebėjo, kaip Lietuvos kariuomenė neteko antpečių ir heraldikos, kaip kariai buvo iškeldinti į dvarus, o krautuvės buvo pilnos prekių. Tačiau netrukus Kaune pasirodė NKVD būriai, o iš Kauno stoties riedėjo ešelonai su užkaltais vagonais, pro kuriuos mosavo rankos.
Kunigystė Karo Metu ir Pokariu
1944 m. Tėvas Stanislovas baigė teologiją Kauno seminarijoje, kartu su 30 kunigų, tarp kurių buvo ir kardinolas Vincentas Sladkevičius. Patrankoms griaudžiant, jis buvo įšventintas kunigu. Po metų jis pradėjo savo tarnystę, būdamas kviečiamas į rekolekcijas ir misijas. Tėvas Stanislovas prisiminė: „Jūs neįsivaizduojat, koks buvo žmonių vargas ir suspaudimas, o jie turėjo tik vienui vieną prieglobstį, kur galėjo ateiti, - bažnyčią.“ Pamokslai vykdavo šventoriuje, nes bažnyčia netilpdavo visų norinčių. Už tvoros stovėdavo „istrebiteliai“, bet niekas netrukdydavo. Jis kalbėjo apie tai, kuo žmonės tuo metu kvėpavo: „Pokaris, „istrebiteliai“, pyliavos… Skausmas, skausmas aplinkui.“
Juodeikių Parapija: Kuklumas ir Dvasinė Šviesa
Didžioji Tėvo Stanislovo gyvenimo dalis prabėgo Paberžėje, tačiau jo pėdos įspaustos ir gilioje provincijoje, Juodeikių kaime, Joniškio rajone. Po devynerių lagerio metų, 1957 m., Tėvas Stanislovas buvo atsiųstas į Juodeikius. Ten jis dvejus metus gyveno nešildomoje zakristijoje, o vėliau, padedamas vietinių meistrų, pasistatė medinę klėtelę šventoriaus kampe.
Česlovas Vaupšas, kuris lankė Juodeikių mokyklą, prisiminė, kad Tėvo Stanislovo gyvenimas buvo labai kuklus: „Staliukas, kėdė, žibalinė viryklė vandeniui pasišildyti, iš lentų sukaltas gultas ir knygų lentyna virš jo - tokia buvo kunigo buitis.“ Jis dažnai grįždavo iš pašto, nešinas knygomis, kurias jam siųsdavo inteligentai iš Lenkijos, Rusijos, Vokietijos. Č. Vaupšas teigė, kad net trumpa pažintis su Tėvu Stanislovu tapo jo gyvenimo filosofijos pamatu.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie dirbtinį apvaisinimą
Po daugelio metų, kai apleista trobelė buvo atstatyta juodeikiškių pastangomis, Č. Vaupšas ją išdažė spalva, kokia buvo kunigui čia gyvenant, atkūrė identišką aplinką ir įsteigė muziejų. Jis tapo faktiniu trobelės globėju ir tvarkytoju, priimdamas ekskursijas ir pasakodamas apie Tėvą Stanislovą.
Juodeikių bendruomenė didžiuojasi šiuo nameliu ir tiki, kad tik apvaizda saugojo jį nuo sunaikinimo. Sovietmečiu čia buvo įrengtas pieno surinkimo punktas, o vėliau namelis buvo paliktas likimo valiai. Tačiau galiausiai jis buvo sugrąžintas į pirmykštę vietą, o prie jo pritvirtinta atminimo lenta su įrašu: „1957-1960 metais čia gyveno Tėvas Stanislovas.“ Žmonės mena jo pasodintą liepų alėją prie bažnyčios.
Dvasinis Centras Paberžėje
Didžioji Tėvo Stanislovo gyvenimo dalis prabėgo Paberžėje, kur jis sukūrė dvasinio ir intelektualinio gyvenimo centrą. Jis surinko liturginių rūbų ir reikmenų, liaudies meno kūrinių kolekcijas, prikėlė gyvenimui Dotnuvos vienuolyną. Tėvas Stanislovas buvo drąsus ir laisvas, atviras ir patiklus, atsidavęs tarnystei ir spinduliuojantis meilę žmonėms. Jis buvo gyvas krikščioniškumo liudijimas.
Paberžė visada liks vieta, kurioje susitinka laikas ir žmogus, žmogus ir Dievas, kur žmogus stoja į akistatą su pačiu savimi.
Knyga ir Fotografijos Paroda: „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“
Šiaulietės žurnalistės ir rašytojos Vitos Morkūnienės esė ir fotografijų knyga „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“, skirta jubiliejiniams Tėvo Stanislovo metams, keliauja po Lietuvą. Knyga ne tik mini, bet ir palydi vieną iškiliausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių į antrąjį šimtmetį. Autorė, artimai bendravusi su Tėvu Stanislovu, brėžia paraleles tarp žmogaus ir vietos, kurie netelpa įprastuose rėmuose.
Taip pat skaitykite: Tėvo teisės: gidas
Knygoje gvildenami klausimai apie gyvenimo prasmę, kančią ir žmogaus kelio prasmę. Tėvas Stanislovas mokėjo paprastais žodžiais pasakyti, kas yra svarbiausia, įžiebdamas viltį ir neskirstydamas žmonių pagal kilmę ar turtą. Jam nebuvo nereikalingų žmonių.
V. Morkūnienė teigia, kad turi atiduoti viską, ką gavo iš Tėvo Stanislovo, nes jo reikia ir šiandien, ir ateityje. Reikia jo minčių, idėjų, krikščioniškumo, vertybių ir meilės. Ji rašo apie tai, kad su Tėvu Stanislovu galėjai kalbėtis apie viską, o esė žanras leidžia nerti į pačią gelmę nedaugžodžiaujant.
Greta esė - Vitos Morkūnienės fotografijos, kuriose užfiksuoti Paberžės daiktai, kryžiai, bažnyčios ir varpinės bokštai, kunigų abitai ir angelų kaktos. Paroda „Tėvo Stanislovo giedantys daiktai“ eksponuota ir Lietuvos Respublikos Seime. Autorė pasakoja, kaip daiktai buvo ypatinga sfera Tėvo Stanislovo gyvenime, jo ištikimiausi bičiuliai ir palydovai.
Tėvas Stanislovas sakė, kad myli daiktus, kad jie ateina pas jį kaip sužieduotiniai, kad naktimis jie pražysta, kad jie gieda - paprasti daiktai dainuoja, o šventi - gieda. Tai - giesmė Esimui.
Kas yra Esimas?
Esimas - tai mūsų esminis, gilusis gyvenimas. Tai giesmė apie buvimą čia ir dabar, apie supratimą, kad būti čia yra nuostabu, kad mes esame vieninteliai, kad mūsų gyvenimas yra vienintelis, kad kito nebus. Tai supratimas, kad pasaulyje yra daugiau spalvų nei tik balta ir juoda, kad yra didelis atstumas tarp sąvokų gera ir bloga. Esimas yra tada, kai supranti, kad geriau nesakyti žodžių „niekada“, „visada“, „tikrai“.
Taip pat skaitykite: Tėvystės atostogų gidas
Žmonės ėjo pas Tėvą Stanislovą, nes jiems reikėjo žmogaus, kuris sugrąžintų jiems viltį, kuris sustiprintų jų tikėjimą savimi, žmogumi, kuris prikeltų iš klystkelių ir padėtų spręsti problemas.
Renginiai, Skirti Tėvo Stanislovo Metams
Visoje Lietuvoje vyksta renginiai, skirti Tėvo Stanislovo metams pažymėti:
- Šv. Mišios Paberžės bažnyčioje, skirtos Tėvo Stanislovo mirties metinėms ir 100-osioms gimimo metinėms.
- Koncertai „Muzica Sacra“ ir „Akordeono giesmė Paberžei“.
- 100 berželių giraitės pasodinimas Paberžės komplekse.
- Savanoriškos veiklos Paberžės komplekso aplinkos sutvarkymui.
- Tėvo Stanislovo vardo orkestro koncertai, kuriuose dalyvauja socialinę atskirtį patiriantys vaikai.
tags: #tevo #stanislovo #100 #gimimo #metines