Įvadas
Šis straipsnis skirtas nušviesti įvairius aspektus, susijusius su Utenos kraštu, pradedant religinėmis šaknimis ir baigiant sporto istorija. Siekiama atskleisti tiek dvasinį, tiek fizinį krašto paveldą, remiantis istoriniais faktais ir žmonių atsiminimais. Aptariami krikščionybės įsitvirtinimo Lietuvoje etapai, sovietinės okupacijos įtaka religiniam ir kultūriniam gyvenimui, taip pat Utenos krašto sporto, ypač futbolo, raida.
Krikščionybės Įsitvirtinimas Lietuvoje
"KNYGŲ SERIJA Nr. prel. dr. Thompson, Conn., JAV. Dr. JAV. Kun. dr. Delhi, Ont., Kanada. Kun. Conn., JAV. Prof. dr. Muens-ter, Vokietija. Kun. dr. Dayton, Ohio, JAV. Nuotraukas perfotografavo kun. A. Liūdintis Rūpintojėlis Lietuvos kankinių koplyčioje Šv. Vysk. K. nenugalės", - maždaug prieš 2000 metų tarė Kristus savo įpėdiniui žemėje šv. Petrui. Bėgo šimtmečiai, krikščionybė plėtėsi pasaulyje. karaliui Mindaugui priėmus krikštą, šv. bei tvirtai įleido šaknis ir Lietuvoje. (1918-1940). darželius, 10 vaikų prieglaudų ir 25 senelių prieglaudas. kraštą, jungė daug jaunimo ir vyresniųjų. bendruomenės. rabinų seminarijos. valstybinėmis mokyklomis."
Krikščionybė Lietuvoje įsišaknijo po karaliaus Mindaugo krikšto, o tarpukariu (1918-1940 m.) Bažnyčia aktyviai plėtojo švietimo ir socialinę veiklą, steigė darželius, vaikų ir senelių prieglaudas. Tai buvo laikotarpis, kai religija jungė įvairaus amžiaus žmones ir formavo bendruomenes.
Pirmieji Smūgiai Bažnyčiai Okupacijos Metais
"1 Žiūr. PIRMIEJI SMŪGIAI ŠV. 1940 m. išskyrus Kauno Kunigų seminariją, buvo panaikintos ir uždarytos. smarkiai apkarpyti prie klebonijų buvę ūkiai, kai kur nusavintos klebonijos. neglostė. priklausiusių nuosavybių negrąžino. Alytaus tikintiesiems. Kun. J. įėjus į Alytų, kažkas iš malūno paleido šūvį į vokiečius. įsakymą išvalyti miestą. Degino ir šaudė, kur pakliuvo. bažnyčią, ten rado kleboną kun. Kostą Paulavičių ir vikarą. nežinojo, kad bažnyčioje už altoriaus būta pasislėpusio žmogaus. vokiečiai kareiviai išsivedė kleboną kun. K. ir čia pat sušaudė. kun. J. Kun. Kostas Daukantas (g. Šiaulių šv. metu pabėgo į Lenkiją. ir išdavinėjo jiems metrikas, kad išgelbėtų iš mirties. už artimo meilės darbą kun. ir ten 1941 m. mirtį. Kai 1944 m. iš rytų per Žemaitiją, kareiviai brido tiesiog per javų laukus. nebristų, nes pasilikusiems vėl reikės gyventi. kitus skriaudžiamuosius, plačiai pagarsėjo šie Bažnyčios vyrai: ark. M. vysk. K. Paltarokas, vysk. V. kun. Alfonsas Lipniūnas (miręs 1945 m. pastatyti 1971 m. ėmėsi iniciatyvos Lenkijoje gyvenantys lietuviai), kun. St. Yla ir kiti. Į nacių kacetus buvo ištremti penki mūsų kunigai. ištremtas ir prel. laikyti kalėjimuose; tretiems, kaip prel. B. Sužiedėliui, kun. gyvybės kaina, tapo persekiojamų žydų prieglaudomis. Pvz. pas Kužių kleboną kun. Adolfą Kleibą žydai iš Šiaulių buvo slaptai vežami tiesiog ištisomis šeimomis. Kartais ten būdavo slepiama net iki 15-20 žydų šeimų. buv. slapto Šiaulių žydų gelbėjimo komiteto nariai, kun. jo brolis kun. į Sibirą kaip "nepakenčiami liaudies priešai". Kun. J. mirties Jakutijoje bandė steigti lietuvių parapiją. sugavo, okup. persekiojamoje Lietuvoje, kur šv. Kai 1944 m. liepos mėn. vakaruose - Klaipėda - krito tik 1945 m. vyskupai ir 257 kunigai bei vienuoliai, daugiausia jaunesnio amžiaus. vienuolių. tautą. statistikomis parodyti, kokia kaina ir aukomis per ketvirtį šimtmečio šv. dažnai sumaišyti vietovių pavadinimus ar praleisti žinomų asmenų pavardes. Atvirai bus rašoma tik apie mirusiuosius."
Sovietinė okupacija 1940 m. smarkiai apribojo Bažnyčios veiklą, uždarė religines įstaigas ir nusavino Bažnyčios turtą. Kunigai patyrė persekiojimus, trėmimus ir net mirtį. Nepaisant to, dvasininkai, tokie kaip arkivyskupas M. Reinys, vyskupai K. Paltarokas ir V. Brizgys, kunigas Alfonsas Lipniūnas ir kiti, aktyviai priešinosi okupacinei valdžiai ir rėmė tikinčiuosius. Kai kurie kunigai, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo žydus nuo nacių persekiojimo.
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie Kazio Teisėjo gimimą ir gyvenimą
Bažnyčios Padėtis Karo Metu ir Pokariu
"1957 m. "Geruti, oi nepyk. duoda iki 25 metų kalėjimo. kokie nors 'špionažo' pėdsakai. būti tučtuojau užgniaužtas. nesiskaityti, sudedami visą savo ateitį į Viešpaties rankas. Tokia tai tikrovė dabarties Lietuvoje. keliausime. Keliausime per krašto bažnyčias, parapijas, šventąsias vietas. kapelionų pareigos. mirė mūsų seserys ir broliai. Kai raud. Rusija karo dar nebuvo laimėjusi. tvirtovės, dar buvo likę keli šimtai kilometrų sunkaus kovos žygio. šūvio. pasitaikė ir karo šūviams tebeaidint. Pvz. 1944 m. rugpiūčio 18 d. rusas šoferis suvažinėjo kun. Užėmę vieną rytų Lietuvos apskrities miestą 1944 m. mėn., keli raudonarmiečiai pradėjo plėšikauti. didžiausią "buržujų" - kleboną jo "nubuožinti". nugalėtojai. Bet kareiviams neužteko vien prisiplėšto lobio. proga kleboną sušaudyti. m. birželio mėn. Tada jie nužudė penkiolika kunigų. vedamą kleboną pamatė parapiečiai. Jie ėmė garsiai šauktis pagalbos. atveju tada per miestą važiavo vieno raud. armijos kovos dalinio štabas. būta ir Solženitcino tipo karininkų. triukšmą, liepęs šoferiui sustoti ir išaiškinti, kodėl toks triukšmas kilęs. arešto įvyko karo teismas ir raudonarmiečiai buvę nuteisti mirties bausme. žmonių, liudija ir kiti įvykiai. Vienas kunigas iš Lietuvos 1969 m. kariai vertino medalikėlius ir šv. Apie kai kurių raudonarmiečių religingumą užsimena ir vysk. V. raudonarmiečiai. rožinio pamaldas. Bažnyčioje abu klūpojo, šautuvus ant grindų padėję. Pas A. pamaldas. patarnavimo. - Parašysiu tėvui. galima matyti uniformuotų raudonarmiečių karininkų. atvyko tą naktį į baziliką persirengę civiliais. priemonės nepajėgdavo sulaikyti raudonarmiečių žmonų ir vaikų. bažnyčią pažiūrėti pamaldų, procesijų. pakęsti. Į Kauno Kunigų seminariją, 1944 m. metus, susirinko apie 500 klierikų. kiti kariniai darbai. šiek tiek laisvės. bandymai. bus atšauktas. karo ir išsilaisvinimo iš sovietų priespaudos. Iš vyskupo Pr. tardytojams, užrašytų 1947 m. bet aš joje buvau dėstytojas. paskelbta mobilizacija. prievolės. Įspėjome rektorių, kad gerokai patyrinėtų kiekvieną kandidatą. okupacijoje buvo vėl atidaryta, sunku tvirtinti. Galimas dalykas, kad vysk. Pr. Ramanausko tardymo protokolą sovietų tardytojai smarkiai suklastojo. Vysk. V. Brizgys yra padaręs tokį pareiškimą: "Jeigu kalbama apie 1944 m. užimant Žemaitiją, ji iškriko. Tuo tarp Vokietijoje leidžiami "Žiburiai" 1947.VI.21 nr. pradžių bolševikai leido veikti Kauno ir Telšių kunigų seminarijoms."
Net ir karo metu, kai Raudonoji armija dar nebuvo laimėjusi, o Lietuvoje tebevyko kovos, Bažnyčia išliko svarbiu dvasiniu centru. Pasitaikė atvejų, kai sovietų kariai elgėsi žiauriai su dvasininkais, tačiau buvo ir tokių, kurie gerbė religiją ir dalyvavo pamaldose. Kauno Kunigų seminarija karo metais pritraukė daug klierikų, nors ir veikė nuolatinės sovietinės priespaudos sąlygomis.
Priespauda ir Pasipriešinimas Seminarijose
"1946 m. Jos rektorius yra kan. Pr. Rektoriaus pavaduotojas - kun. Lietuvos dvasiški ja pergyveno pereitą (1946 m.) žiemą. Tada buvę suimti vysk. Borisevičius, vysk. Ramanauskas, vysk. Matulionis, prel. Labukas, kun. kun. Kuzmickas, kan. Rauda, o kiek anksčiau - kun. Gustas, kan. F. Kemėšis, kun. Dagilis, kun. egzistavo iki 1946 metų rudens ir ne be pagrindo jos vardas įveltas į vysk. Pr. gal ir stojo dalis jaunuolių tam, kad išvengtų karinės prievolės. kokie laikai artėja Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. suvaržyta, bet ir verčiama įsileisti politrukus su paskaitomis. Antai, 1971 m. kovo mėnesį seminarijos vadovybė turėjo įsileisti propagandistą partietį Č. Juršėną, kuris skaitė politinio turinio paskaitą profesoriams ir klierikams. Vatikanu. Pijų XII. tebepalaiko išnaudotojus… seminarijos ramybėje neilgam buvo palikta. paskos atskubėjo ir saugumas. skaitome buvusio jos auklėtinio kun. seminariją. lyginama opiumui. Tačiau mokėmės, auklėmės, rengėmės gyvenimui. Tiesa, visus mus tardė, grasino, mušė. Gyvenome pusbadžiu šaltose patalpose. auklėjimui. buvo visų giliai į širdį dedamos. Lietuvos atstatymo darbams. esąs paskirtas į Utenos apylinkę. šventą ir visų mūsų bendrą darbą. 1946 m. Kauno Kunigų seminarija tebebuvo Jėzuitų rūmuose. į saugumą tardyti, ne kartą verčiami pasižadėti šnipinėti. vadovybės ir vyresniųjų klierikų tarpo nė vieno saugumui nepavyko palaužti. klierikų nepasidavimą saugumo gundymams turėjo atsakyti seminarijos vadovybė. Seminarijos vicerektoriaus postas pasidaręs pats baisiausias. kandidatus šiam postui paskyręs vysk. K. Paltarokas. kiek pabuvę vicerektoriaus pareigose, tuojau buvo areštuoti ir ištremti. pabandžiusi laimę Vilkaviškio vyskupija. 1947 m. Lietuva pergyveno sunkius "asmenybės kulto" laikus."
Po karo sovietinė valdžia griežtino kontrolę seminarijose, siekdama apriboti jų veiklą ir įtaką. Dvasininkai buvo areštuojami, seminarijos veikla varžoma, o į mokymo procesą įtraukiami politiniai propagandistai. Nepaisant to, seminarijų auklėtiniai ir vadovybė stengėsi išsaugoti tikėjimą ir ruoštis dvasinei tarnystei Lietuvai. Klierikai buvo tardomi ir verčiami šnipinėti, tačiau seminarijos vadovybei pavyko išsaugoti vientisumą ir nepasiduoti saugumo spaudimui.
Religinis Paveldas ir Jo Sunaikinimas
"Rankraštį skaitęs vysk. V. tremtyje, miręs 1968 m. m. labai krikščioniškas-katalikiškas. Pagal prof. vienam kilometrui teko po 2-3 kryžiai ar koplytstulpiai. Tas pats prof. apvažinėjęs ar pėsčias apėjęs 2424 km. kryžius be esančių kapinėse, senkapiuose; vienam km. rūpintojėliai ir kiti religiniai simboliai. Lietuvos padangę kilo 717 bažnyčių ir 320 koplyčių bokštai bei bokšteliai. daugelio sugriautų miestų bei miestelių nukentėjo ir eilė bažnyčių. atstatyti karo sugriautas bažnyčias. trumpai paminėsime eilės karo metu sugriautų bažnyčių tolimesnį likimą. Marijampolės aps., parapiečiai 1945 m., kun. P. gyveno kunigas. 1947-49 m. reikalus tvarkė kun. Janušauskas, retkarčiais atvykdamas iš Liubavo. 1949 m. apsigyveno pastoviai. Po 1950 m. klebonavo kun. Kudirka. Nuo 1956 m. Anykščių valsčiuje, žinoma vietovė, nes čia 1919 m. kovos su bolševikais. vietoje pagal dail. metais Burbiškyje kun. P. Zabiela pastatydino bažnyčią, kuri 1935 m. 1986 tikinčiuosius. Bet po karo apie šią bažnyčią nieko nebegirdėti. keliais atvejais sudaužė Kristaus Kančios ženklus. Marijampolės apskrityje (vysk. ir plytų bažnyčia karo audros metu buvo pusiau sugriauta. valdžiai didelius mokesčius. Kretingos apskrityje, bažnyčia sudeginta vokiečiams užimant Lietuvą. 1968 m. sukalta laikina pastogė. Gargždų klebonas kun. Juozas Pletkus, 1966 m. Telšių vyskupui P. Maželiui, konsekruotas jo įpėdiniu. metus buvo sumanę pasityčioti vietos komjaunuoliai. eglutės. liturginiais rūbais. cementine tvora. Duokiškyje dar 1967-68 m. šv. Žemaitijoje, kurių kapinėse palaidotas Atlanto nugalėtojo kap. tėvas ir iš JAV atgabenti motinos palaikai, būta baisių įvykių."
Taip pat skaitykite: Šeima kiekvienam vaikui Utenoje
Lietuva, ypač kaimiškos vietovės, pasižymėjo gausiu religiniu paveldu - kryžiais, koplytstulpiais ir bažnyčiomis. Tačiau karo metu ir pokariu daugelis bažnyčių buvo sugriautos arba apgadintos, o sovietinė valdžia trukdė jas atstatyti ir religinį gyvenimą.
Kolektyvizacija ir Pasipriešinimas
"1948 m. Rusijos gilumos. į Sibirą. palaužti. nepasirodė. kolektyvizacijos, bet bažnyčios atidarymo klausimas. mokyklon ir laukė okupacinės valdžios atstovų. pareigūnų lydimi. Bet darbotvarkėje tebuvo kolchozo steigimo klausimas. bet nė vienas judrėniškis nepajudėjo. norėjo išsiskirstyti. Bet eidami pamatė, kad mokykla rusų apsupta. Nepasirašiusieji pareiškimų buvo neleidžiami namo ir čia pat suimami. nepavyko. išpuošta energingo klebono pastangomis ir darbu. eilė bažnytinių vėliavų, naujai pasiūtų. labai nesimpatiški, šalti ir svetimi. Rokiškio apskrityje, bažnyčia karo metu buvo smarkiai apdaužyta. 1945 m. okupantai ir vietiniai komjaunuoliai sušaudė kapinių koplyčios sienas. nelaimių spaudžiami, sudėjo 60,000 rublių ir 1958 m. ištiko skaudus likimas. kitus medžio įrengimus. savaičių prieš savo mirtį vėl sugrąžino Priekulės parapijos tarybai. pakabino naujosios Priekulės bažnytėlės bokšte. sužalotos sienos, sudaužyta arka, apgriauti trobesiai. 1948 m. kun. trobesius. Šiems remonto darbams išleista daugiau kaip 35,000 rublių. 1954 m. bažnyčios vidus pertaisytas, 1959 m. nenaudojama. Apie 1956 m. klebonijoje kilęs gaisras nušlavė ne tik buv. kleboniją, bet ir bažnyčią. jos vidus ilgainiui medeliais ir žolėmis užaugo. Vysk. P. bei gausiomis aukomis bažnyčia vėl buvo atstatyta. 1958 m. rugsėjo 7 d. Mažeikių apskrityje, bažnyčia karo metu taip pat sudegė. paprastame name. Okupacinė valdžia vis trukdė naują bažnyčią statyti. m. leckaviečiai, nuo ryto iki vakaro vėlumos plušą kolchozuose. okupacijos metu daugybė jų buvo išgabenta į Irkutsko sritį). aukos buvo renkamos net Sibiro tremtinių tarpe. Viena tik B. Dar 1970 m. išdažyta, o ją dengė senas laikinas stogas. iškelta kitur. Taip buvo rašoma laiškuose 1970 m. ir Leckavos klebonas kun. Stasys Būdvytis, gimęs 1896 m. klebono kun. Mato Lajausko skaudus likimas ypač minėtinas. ir kitas lietuviškas organizacijas, originalaus būdo. koks ten vyras. užsikniaubęs ant radijo. partizanų. Tačiau bolševikai iš čia buvo vėlai išmušti, tik liepos 3 dieną. vėliavą. Tas atsakęs, kad dekanas Lajauskas. kunigą iš lovos. išlyginta trispalvė. Kun. Lajauskas tuojau buvo okupantų suimtas, išvežtas 3 km. už miestelio ir sušaudytas šalia Molėtų-Utenos vieškelio esančioje pelkėje. šventoriuje. marijonų ūkį konfiskavo ir norėjo uždaryti koplyčią. susirinkę, budėjo ir ją gynė. Taip ji išsilaikė per visą pirmąjį bolševikmetį. leisdavo ją lankyti."
Kolektyvizacijos laikotarpiu sovietinė valdžia siekė įtraukti žmones į kolchozus, o pasipriešinimas buvo griežtai baudžiamas. Religija buvo laikoma kliūtimi šiam procesui, todėl Bažnyčios veikla buvo dar labiau ribojama, o kunigai persekiojami. Tačiau tikintieji, nepaisydami grasinimų, stengėsi išsaugoti savo tikėjimą ir bažnyčias.
Bažnyčių Likvidavimas ir Pasipriešinimas
"rašė Toronte, Kanadoje, leidžiami "Tėviškės Žiburiai" (1963 m. nr. 49). bažnyčia esanti pertvarkoma į šokių bei kitokių parengimų salę. senelio statytą bažnyčią. pareikalavusi bažnyčią vėl atidaryti. Kasakauskų giminės karstai. Šiaulių apskrity, bažnyčia per karą sudegė. varpinė. Okupacinė valdžia nedavė leidimo naujai bažnyčiai pastatyti. tvarkyti miestelį. netinkami. paminkliniai rūmai. Senosios bažnyčios šventoriuje 1960 m. aptvarkyta, tačiau dar 1959 m. pamaldos buvo laikomos senojoje klebonijoje. kurį retkarčiais aplanko ekskursijos. bet stengiamasi ją iš katalikų atimti. sukritusiu stogu". Kultūros paminklų apsaugos viršininko pranešimu, 1959 m. bolševikai užėmė 1944 m. spalio 10 dieną. sausio mėnesio. sviedinių ir beveik sulygintas su žeme. vienas kitas ne visiškai sugriautas namas. sunaikinta. Bet tikintieji, nesigailėdami didelių aukų, atstatė mūrinę bažnyčią. Ankstyvesnioji Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia buvo pastatyta 1934-40 metais kun. B r. Vaišnoro rūpesčiu.24 Jis mirė 1967 m. Vilkaviškyje. 1970 m. bažnytėlę, 1951 m. į laisvę prasiveržusio lietuvio žvejo J. pasakojimu, 1945 m. bažnyčios vitražus. 1763 m. kun. Leliuganavičiaus pastatyta bažnyčia sudegė per karą. šventoriaus vartai. okupantai nugriovė vysk. sodelyje. Gi Valančiaus namas buvo atiduotas mašinų-traktorių stočiai. Kunigų seminarijos rūmai po karo buvo visiškai apleisti. 1967 m. katedra, kurios buvęs klebonas kun. Chicagoje, buvo karo audros sugriauta 1944 m. pabaigoje. pastatyti suoliukai. jų suplaukdavo apie 12,000) jau 1941 m. lankytis. Ukmergės apskrityje, kryžiaus kelių stotys nugriautos, žemė išarta ir išakėta. 1941 m. birželio mėn. ilgametį Veprių kleboną kun. 1941 m. karui, Skaruliuose įvyko baisi tragedija. Skarulius, kažkas tariamai šovęs iš varpinės. suerzinti, nutarę sušaudyti visus žmones, susirinkusius į bažnyčią. kulkosvaidžiais ir liepė gulti ant žemės. išsivaikščioti. ir vienas Vilniaus krašto kunigas. žiauriai sumušti, kankinti ir sušaudyti. tris dienas. šventoriuje. Jų laidotuvės buvo didelio liūdesio diena tikintiesiems. ir apylinkių suplaukė didelės žmonių minios. 1943 m. dideli mediniai kryžiai. Ilgainiui kryžiai apipuvo."
Sovietinė valdžia aktyviai naikino religinį paveldą, uždarinėjo ir pertvarkydavo bažnyčias į kultūros namus ar sandėlius. Kryžių keliai buvo naikinami, o kunigai persekiojami. Tačiau tikintieji, rizikuodami, stengėsi išsaugoti savo šventoves ir praktikavo tikėjimą slaptai.
Taip pat skaitykite: Apie futbolo turnyrus
Kunigų Pasipriešinimas ir Kankinystė
"1958 m. kun. P. Žeimelio evangelikų-liuteronų parapijos klebono kun. Eriko Leijerio apie 1948-49 m. jo valdomų bažnyčių raktų, kad ją paverstų grūdų sandėliu. Kun. smarkiai priešinosi, kreipdamasis į vietos komunistines įstaigas. atimti prievarta ir bažnyčia pripildyta grūdų. Tada kun. nurodydamas į sovietinę konstituciją ir pažymėdamas, kad mokesčiai sumokėti. Netrukus bažnyčia buvo grąžinta, tačiau 1949 m. gruodžio 30 d. kun. buvo suimtas. Po metų ir vienos dienos, 1950 m. gruodžio 31 d. mirtimi Krasnojarsko priverčiamųjų darbų stovykloje. evangelikų-liuteronų parapija dar buvo žymima 1959 m. "Saugumas 1947 m. Gavėną iškraustė į bažnyčią su dviem mažomis mergaitėmis. dantiste. žmogaus. Kunigas Gavėnas sakydavo pamokslą taip, kaip jam atrodė teisinga. laidojo vieną jaunuolį, kurį nušovė stribas. draugavo su stribu, o sūnus pyko ir neapkentė. stribas ateina, ir bėgo. Šitas nušovė. Atsakymas trumpas - banditų ryšininkas. pavadino žmogžude. Už tai jį ištrėmė į Sibirą. pasimelsti. "Aš tuoj grįšiu." Taip pat išvežė ir katalikų kunigą Albertą. 7 Imbrado klebonas kun. V. "Tėvynės Sargas" 1969 m. nr. Įgulos bažnyčioje 1965 metais atidarytas Kauno valst. Šv. Šv. Šv. Šv. Šv. Šv. seminarijos rūmuose - kurčiųjų mokyklos internatas. laboratorija. Šv. Šv. Šv. Šv. Šv. Šv. Pagal turimas žinias, iki 1970 m. uždaryta 31 bažnyčia ir 46 koplyčios. koplyčios. Telšių vyskupijoje - 14 bažnyčių ir 31 koplyčia. vyskupijoje - 5 bažnyčios ir 82 koplyčios. ir 12 koplyčių. Taigi aplamai iki 1970 m. bažnyčių ir 296 koplyčios. Vilniaus kraštui, nepriklausomoje Lietuvoje buvo 320 koplyčių. 19. ateitis, buvo didelė rakštis akyse ir jos be pasigailėjimo liko išnaikintos. kas tą žygį norėtų pateisinti kunigų trūkumu, klystų. vietoje išaugo laikinos varganos koplytėlės, kurių vienos nuotrauką čia matome. visai neliktų be Dievo namų. Kaip stropiai bažnyčias ir tikėjimą gina okup. bažnyčios raktus, - bažnyčia esanti reikalinga švietimo reik…"
Kunigai, kurie nepakluso sovietinei valdžiai, buvo persekiojami, suimami ir tremiami į Sibirą. Kai kurie iš jų mirė tremtyje dėl sunkių sąlygų ir nežmoniško elgesio. Nepaisant to, dvasininkai tęsė savo tarnystę, palaikė tikinčiuosius ir priešinosi ateistinei ideologijai. Iki 1970 m. buvo uždaryta daugybė bažnyčių ir koplyčių, tačiau tikėjimas išliko gyvas žmonių širdyse.