Kuomet mes įsimylime, mūsų gyvenimas nusidažo įvairiausiomis spalvomis. Naujoji meilė keičia mūsų mintis, jausmus, net pradedam kitaip interpretuoti pasaulį. Tačiau, kaip šis jausmas atsiranda ir kokie psichologiniai mechanizmai slypi už jo? Šiame straipsnyje panagrinėsime meilės atsiradimo psichologiją, nuo pirmųjų įsimylėjimo akimirkų iki brandžių santykių.
Meilės Gimimas: Nuo Spalvų Karo Iki Dėkingumo
Įsimylėjimas dažnai prasideda kaip "spalvų karas", kai santykis tampa nuostabus su mylimojo ar mylimosios vaizdiniu, tačiau ne su realiu žmogumi. Ir kuo šis žmogaus vaizdinys yra gražesnis, tuo yra sudėtingesnis ryšys su tikru žmogumi, t.y. su tuo, kurį mylime. Tas, kuris myli, kenčia todėl, nes jaučiasi perpildytas švelniausių jausmų, tačiau išreikšti jų mylimam žmogui nesugeba. Nesugeba, nes jo “mylimoji/asis” nesugeba priimti šių jausmų. Tam, kad išvengtų šių kančių, žmogus nukeliauja į iliuzijų ir fantazijų pasaulį, kuriame viskas priklauso jam pačiam, kur nėra nerimo ir įtampos.
Meilė be atsako gali atsirasti, kuomet žmogus staiga pajaučia meilės protrūkį, paprastai, šis jausmas yra sąlygotas dėkingumo už jam teikiamą gerumą, viltį. Todėl asmuo, kuris tokiu atveju nesąmoningai pajaučia šiltus jausmus kitam žmogui, jie jam suteikia lūkesčius, kurie automatiškai gali pasireikšti meilės iliuzija. Tuomet išrinktasis, kaip asmenybė su savo stiprybėmis, silpnybėmis, troškimais yra pradedamas ignoruoti. Visa tai įvyksta pasąmoningai, todėl žmogus jaučiasi nesuprastas, vienišas ir neįvertintas savo jausmuose ir išgyvenimuose.
Kad išvengtume to, mano akimis, reikia prisiminti auksinę taisyklę, kad santykių valtį turi irti ne vienas žmogus, o abu. Meilė yra vienas sudėtingiausių jausmų, kurį sudaro daug skirtingų komponentų, spalvų ir atspalvių, išgyvenimų. Su meilės jausmu nėra suderinamas kito žmogaus išnaudojimas vardan to, kad pasiektume savo tikslus, t.y. tam, kad patenkintume tam tikrus poreikius. Meilė nėra suderinama su kito žmogaus išnaudojimu vardan to, kad patenkintume savo poreikius, tačiau tai nereiškia, kad meilė turi būti absoliučiai altruistinė ir pasiaukojanti.
Harmoninguose santykiuose kiekvienas partneris yra įsitikinęs savo meile antrajai pusei. Jie daugiau ar mažiau panašiai jausmų “investuoja” į santykius ir panašiai tenkina vienas kito poreikius. Nei vienas iš jų neturėtų jaustis prislėgtas, neturėtų patirti emocinio “alkio” ir neturėtų priima antrosios pusės jausmų, tarytum jie būtų savaime suprantamas dalykas.
Taip pat skaitykite: Šlovės kaina filme „Taip gimė žvaigždė“
Meilė ir Aistra: Subtilus Balansas
Įprasta manyti, kad meilė ir intymumas įžiebia mumyse stipresnį geismą. Jei jausmas abipusis, galima bandyti įsivaizduoti, kaip viskas klostysis toliau. Visos santykių pradžios turi panašumų. Negalite galvoti apie nieką kita. Trokštate kartu praleisti kiekvieną minutę. Klinikinės psichologijos profesorė Cindy Meston teigia, kad toks elgesys yra visiškai įprastas: tyrimai rodo, kad, kai esame ankstyvose įsimylėjimo stadijose, smegenyse gerokai sumažėja seratonino - cheminės medžiagos, kuri atsakinga už ramų, šviesų džiaugsmą (būtent ramų!). Tiesą sakant, seratonino lygiai tampa tokie drastiškai maži, kokie būdingi žmonėms, turintiems obsesinį kompulsinį sutrikimą. Geriau pamąsčius, sunku paneigti, kad iš tikrųjų jaučiamės tarsi apsėsti kito žmogaus ir sunkiai galime tai kontroliuoti.
Laikui bėgant, pora pradeda jausti didesnį intymumą, stipresnį prieraišumą, tačiau kartu, žmogų vis geriau pažįstant, mažėja paslapties. Būtent paslaptis ir smalsumas yra kritiškai svarbūs seksualinei traukai, įsitikinusi psichoterapeutė Esther Perel. Skirtumą tarp aistros ir meilės apčiuopti tampa paprasčiau, atlikus nedidelį eksperimentą. Jei paėmę popieriaus lapelį padalytumėte jį į du stulpelius ir viename surašytumėte visus žodžius, kurie asocijuojasi su aistra, o kitame - tuos, kurie siejasi su meile, kaip manote, kas iš to išeitų? Anot E. Perel, daugumos žmonių rezultatai panašūs: aistrą jie apibūdina tokiais žodžiais, kaip: karštas, galia, jaudulys, o meilę sieja su komfortu, stabilumu, rūpinimusi.
Visi puoselėjantieji ilgalaikius santykius (arba tie, kuriems yra tekę su jais susidurti praeityje) greičiausiai sutiks: neblėstanti aistra labiau primena frazę iš banalaus meilės romano nei nusako realų gyvenimą. Kasdienybė atkakliai kaišioja pagalius į ratus ir kas ginčytųsi, kad viršvalandžiai darbe, stresas bei neplautų indų krūva kriauklėje skamba mažiau seksualiai nei raudonas lūpdažis, balti marškiniai ir flirtas džiazo klube? Vis geriau pažįstant žmogų (dažnai - ne pačiais geriausiais aspektais), „atradėjo jaudulys“ palengva užleidžia vietą pasyvumui ir viskam, kas patogu ir paprasta. Ar jaučiamės artimi? Tikėtina, kad taip. Ar jaučiame stiprią aistrą?
Marta Meana, klinikinės psichologijos tyrėja, atkreipia dėmesį į vieną moterų seksualumo bruožą, kuris gali nustebinti. Moteris labiausiai jaudina žinojimas, kad partneris jų geidžia taip, kaip negeidžia jokios kitos moters. Būti ta femme fatale, kuriai neįmanoma atsispirti - viena dažniausių moterų fantazijų. Šiame kontekste vyro įsipareigojimas rimtiems santykiams yra tarsi vyšnaitė ant torto: tai stipriausias patvirtinimas, kad iš tiesų esi „ta vienintelė“. Tačiau, anot mokslų daktarės, laikui bėgant moterų mąstymas keičiasi. Kai laisvas vyras nesidairo į kitas, jautiesi visagalė, tačiau, kai vyras ištikimas santuokoje, tai nebūtinai reiškia, kad esi patraukliausia moteris iš visų. Galbūt (net šiais moderniaisiais laikais) jį tiesiog varžo pagarba tradicijoms, įpročiai ar socialinės normos.
Gundymo Menas: Atstumas ir Artumas
Gundymo meną daugybę metų tyrinėjęs ir jį išsamiai aprašęs Robertas Greenas teigia, kad lengvas grobis žmones domina menkai - mus traukia tai, ko negalime gauti, kas atrodo beveik pasiekiama, bet vis išslysta iš rankų. Viliotojai žino: jei agresyviai patys vaikysimės partnerį, didinsime tikimybę jį nubaidyti. Todėl, anot R. Tam pritaria ir E. Perel. Pasak jos, geismą stipriausiai jaučiame tam, ko iki galo neturime - tai nuolatinis žaidimas, spėliojimas ir vaikščiojimas peilio ašmenimis. Tačiau, kai kalbama apie meilę, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Meilė, priešingai nei geismas, susijusi su turėjimu, nuosavybės jausmu. Mums patinka, kai mylimas žmogus priklauso mums. Santykius stiprina žinojimas, kad kitam asmeniui rūpime labiau nei bet kas kitas. Mylėdami norime aiškumo ir stabilumo. Juk tikrai vargintų kasdien sukti galvą: „jis paskambins ar ne?“, „ar kalbėti atvirai, ar nutylėti?“, „ar galiu juo visiškai pasikliauti, ar jis paliks mane ant ledo, jei kažką padarysiu ne taip?“. Intymumas ir artumas gimsta iš saugumo - tai vienas pagrindinių prasmingų santykių elementų. Mums svarbu žinoti, kad su mylimu žmogumi galime būti atviri. Netobuli. Pažeidžiami. Taip, gilūs santykiai yra tie, kurie atneša ramybę - be vartymosi lovoje iki paryčių, laužant galvą, kur jie veda. Tačiau situacija komplikuojasi, kai tuo pat metu trokštame dalykų, kurie yra priešingi. Nuotykių, iššūkių ir paslapties. Staigmenų ir rizikos.
Taip pat skaitykite: Apie galimybes filme „Taip Gimė Žvaigždė“
Anot E. Perel, geismas siejamas su stipriomis, sukrečiančiomis emocijomis, kurios dažnai turi neigiamą atspalvį. Pavyzdžiui, su pavydu, savininkiškumu, noru valdyti. Paradoksalu, tačiau tam, kad jaustume ryšį su kitu žmogumi, tarp mūsų turi būti truputis distancijos. Žinoma, jei jos bus per daug, jausimės atitrūkę. Tačiau, jei visiškai susiliesime su kitu žmogumi ir laikysime jį neatskiriama savo dalimi, taip pat negalėsime užmegzti kokybiško ryšio - juk tam būtinas kitas asmuo. Atrasti subtilią artumo ir atitolimo pusiausvyrą, ko gero, vienas didžiausių santykių iššūkių. Kiekvienas renkamės, kaip į tai žiūrėti. Galbūt kaip į problemą.
Kaip Išlaikyti Aistrą?
Jei žinote, kaip elgtis, komfortas ir aistra neprivalo būti priešingybės. Mes dažnai stengiamės palaikydami santykius tapti kuo artimesni. Tačiau iš tikrųjų tarpelis tarp „manęs“ ir „tavęs“, kurį norime pašalinti, ir yra erotinis elementas. Kad sugrąžintume aistrą, mums nereikia stengtis nutiesti daugiau tiltų - kartais atstumą reikia kaip tik padidinti. Būdami vienas su kitu 24 val. per parą ir septynias dienas per savaitę, mes jaučiamės vienas kitą „turintys“, o „turėti“ ir „norėti“ dažnai yra priešingose barikadų pusėse. Tad patarimas paprastas: praleisti šiek tiek daugiau laiko atskirai. Kasdieniame gyvenime dažnai stengiamės būti patikimi, rimti ir atsakingi. Tačiau turime nepamiršti ir kitų savo savybių - to, kad esame smagūs, paslaptingi ir spontaniški. Dideli dalykai susideda iš smulkmenų, pavyzdžiui, net ir lengvas flirtas žinutėmis gali sukurti visiškai naują atmosferą net įprastą nuobodų antradienį. O jei norite likę dviese jaustis laisviau, paprastas patarimas: į seksualinius santykius žiūrėkite ne kaip į veiksmą, o kaip į vietą, į kurią įžengiate tik trumpam ir kurioje viskas įmanoma. Čia galite elgtis visiškai priešingai nei elgiatės realybėje.
Reikalavimai ir aistra nedera tarpusavyje. Jei įkyriai reikalaujate iš partnerio, kad jumis rūpintųsi, tai neišvengiamai numalšins aistrą, nes absoliuti priklausomybė nuo kito žmogaus signalizuoja apie žemą savivertę. Mums visiems patinka vakarai ant sofos, kai vienoje rankoje - picos gabalas, kitoje - TV pultas. Net jei esame kažką suplanavę vakarui, antrajai pusei pasiūlius: „O gal tiesiog pabūnam dviese ir pažiūrim filmą?“, dažnai metame visus planus ir liekame drybsoti su pižamomis. Vis dėlto prisiminkite, kaip jaučiatės, kai grįžtate namo po treniruotės sporto klube arba po susitikimo su seniai matytais draugais - ko gero, esate laimingesni, patys sau įdomesni ir labiau savimi pasitikintys. Tam, kad santykiuose būtų daugiau aistros, reikia iš pradžių pagalvoti apie save. Kada jaučiatės aistringi, o kada visiškai užtrenkiate aistrai duris? Pavyzdžiui, kai būnate pervargę, kai patiriate daug streso, kai nesijaučiate patrauklūs, kai negalite išsakyti savo troškimų, nes bijote būti nesuprasti ir kritikuojami. Ir, atvirkščiai: kas įžiebia aistrą? Kai turite daugiau laisvo laiko, kai kažko pasiekiate ir jaučiatės pasitikintys savimi, kai išgirstate komplimentų, kai leidžiate sau atsipalaiduoti ir save palepinti?
Matyti savo antrąją pusę neįprastoje aplinkoje jaudina daug labiau nei pažįstamos situacijos. Pasirinkimai patys įvairiausi - nuo slidinėjimo kalnuose ar romantiškos vakarienės naujame restorane iki konferencijos, kurioje antroji pusė sako kalbą. Beje, tokios situacijos, kai mylimasis yra dėmesio centre, o kartu šiek tiek atitolęs nuo jūsų, turi labai didelį potencialą sužadinti aistrą - tada jaučiamės stebintys savo partnerį šiek tiek iš šalies, turime progą juo netrukdomai žavėtis (ypač, jei jis tikrai išmano, ką daro!) ir matyti juo besižavinčius aplinkinius. Vienas dažniausių sėkmingų santykių mitų - įsitikinimas, kad, norėdami būti tvirta pora, partneriai vienas kitam privalo būti kaip atversta knyga: visiškai atviri ir kiaurai permatomi. Taip nėra. Įkyrus brovimasis į visas kito žmogaus mintis ir fantazijas neduoda daug naudos (jau nekalbant apie kylantį erzulį). Spontaniškumas - puikus dalykas, tačiau naivu tikėtis, kad aistra pati savaime gražiai įsiterps tarp rytinės kiaušinienės, aštuonių valandų plūkimosi darbe ir vakarinio ginčo dėl neišneštų šiukšlių.
Meilė Kaip Veiksmas: Mylėti, O Ne Būti Mylimam
Mylėtumėte daug, nes tai nuostabus jausmas. Mylėtumėte tiek kiek tik jums norisi, tai daryti. Be ribų, be apribojimų, nes meilė visagalė. Tai nuostabus, visaapimantis, visatalpinantis, pilnatvės, vidinio atsivėrimo ir net transcendencijos potyris. Meilė tai ir jausmas, būsena ir tam tikra santykio su savimi, su kitu, su pasauliu forma.
Taip pat skaitykite: Filmo „Taip gimė žvaigždė“ analizė
Dažniausias meilei sinonimas, kuris vartojamas, bandant ją apibrėžti, tai žodis priėmimas. Mylėti, reiškia priimti. Ir iš esmės, tai priimti ne bet kaip, o besąlygiškai ir dar geriau, kad su simpatija. Noriu, kad mane mylėtų, tai yra kad mane besąlygiškai priimtų tokį, koks aš esu ir man simpatizuotų dėl to, koks aš esu - tada tai jau tikrai mane myli, tada tai jau tikrai aš jaučiuosi, kad esu mylimas.
Kada AŠ MYLIU, besąlygiškai myliu, pavyzdžiui savo vaiką (motiniška-tėviška meilė pats akivaizdžiausias to pavyzdys) aš atsiveriu ir priimu kitą. Apglėbiu ir paskandinu jį savo švelnume, rūpestingume, priėmime, palaikyme, supratime, užjautime ir pan. Tai kryptis ir aktyvumas iš savęs. Ar negali būti abipusės meilės, abipusio noro atsiverti ir susilieti? Žinoma, kad gali ir iš tiesų būtent tokios meilės, tokios būsenos mes ir siekiame santykiuose poroje.
Meilės Poreikis: Psichologinis Žvilgsnis
Visa tai, ką čia analizuojame, ką bandome išskleisti žodžiais, jų prasmėmis, vaizdiniais ar išdėlioti į loginę struktūrą tiesiogiai susiję su mūsų individualia psichika, tai yra su tuo, kaip mes matome ir suvokiame save ir aplinkinį mus supantį pasaulį. Kiekvieno žmogaus psichika formavosi veikiama jo specifinio aplinkos konteksto, jo gyvenimo patirties. Tačiau visi mes pereiname tam tikrus visiems bendrus žmogaus psichikos formavimosi etapus. Pradėkime nuo mūsų pradžių pradžios ir net ne nuo vaikystės, o nuo kūdikystės laikotarpio ir konkrečiai nuo pirmųjų kelių jos mėnesių (kažkur iki 3 mėn).
Pirmieji du-trys mėnesiai skirti kūdikio fiziniam kūnui, jo organizmo sistemoms ir funkcijoms adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų. Tai pirmas įkvėpimas ir iškvėpimas, pirmas maisto priėmimas per burną, pirmas tuštinimasis, pirmas prakaitavimas. Visos organizmo sistemos testuojamos. Kartu kūdikis mokosi ir verkti, ir leisti visokius garsus per burną, girdėti kitaip garsus, jausti savo oda kitokį kontaktą su aplinkos objektais, matyti tamsą ir šviesą, o joje atskirus objektus. Čia mes kalbame apie kūną. Fiziškai vaiko kūnas atsiskyrė nuo motinos ir pirmieji keli metai - tai kūno, kaip atskiro, savarankiško organizmo, vystymasis Guliverio žingsniais. Niekada daugiau savo gyvenime žmogus neišgyvens tokios didelės staigios fizinės transformacijos.
Vaikystė - pats aktualiausias, sensityviausias, imliausias laikotarpis psichikai formuotis. Tačiau jeigu kalbant apie fizinį kūdikio kūno atsiskyrimą, tai nekelia jokių abejonių, tai kalbant apie jo psichikos atsiskyrimą galima būtų pajuokauti, kad ji atsiskyrinės visą likusį gyvenimą. Tikrai esate girdėję apie separacijos nuo motinos problemą, šia tema nemažai pastaruoju metu kalbama. Vis tik, gimus kūdikiui, tai yra jo kūnui atsiskyrus nuo motinos kūno, atsiranda galimybė formuotis ir autonomiškai vaiko psichikai. Psichika turi atsiskirti nuo aplinkos, nuo jos objektų, nuo motinos, suvokti save, susiderinti save, taip kaip tai padarė kūnas. Kuo sėkmingiau ir nuosekliau vaikystėje išgyvenamas kiekvienas psichikos formavimosi ir jos atsiskyrimo bei savivokos etapas, tuo sveikesnė ir stabilesnė pas žmogų susiformuoja psichika.
Kaip jau minėjau, pirmieji mėnesiai skirti bendram organizmo susiorentavimui naujoms fizinėms / biologinėms gyvenimo sąlygoms, pastangoms išlikti. Tokiu pakankamai sudėtingu organizmui laikotarpiu, psichika turi ypatingą savo formą, kurios mes ilgėsimės visą likusį gyvenimą. Įsivaizduokime kūdikio kasdienybę. Esu alkanas, imu rėkti - gaunu pavalgyti ir aš vėl sotus, ir man vėl gera. Prisidarau į “kelnes”, imu rėkti - mane apiplauna, pervysto ir aš vėl tvarkingas, švarus, sausas, kvepiantis ir man vėl gera. Jaučiu šaltį, imu rėkti - aš šilčiau aprengiamas ar apklojamas ir aš vėl šiltas, ir man vėl gera. Šuos poreikius identifikuoti, tai yra atskirti vieną nuo kito galime mes, suaugę. Tuo tarpu, pirmųjų mėnesių kūdikio psichika dar indiferentinė. Tai reiškia, kad kūdikis jaučia diskomfortą, jam blogai, tačiau su kuo tai susiję, jis dar negali identifikuoti, psichika dar turi per mažai patirties, mažai empirinės, sensorinės informacijos apie savo blogumo ir gerumo priežastį ir pobūdį. Man blogai ir viskas. Man nemalonu, ir aš rėkiu. Paskui kažkas su manimi įvyksta ir man vėl gerai.
Pirmaisiais mėnesiais kūdikis neturi santykio ne tik su savimi, tai yra jis nesugeba identifikuoti savo poreikių, lygiai taip pat jo psichika dar nepajėgi turėti santykio su pasauliu aplink jį. Jis su niekuo neturi santykio nei su gyvais jo pasaulio objektais (mama, tėtis, brolis), nei kokiais nors reiškiniais. Pasakysiu dar stipriau, kūdikio pasaulyje apskritai dar nėra objektų. Jis tai ir yra visas pasaulis. Jis nekuria santykio su pasauliu, nes pasaulio nėra, jis ir yra visas pasaulis. Jeigu kūdikio psichika tuo metu yra beobjektinė, tai natūralu, kad ji yra vientisa, be ribų, ir generalizuota, Nėra atskirų objektų, reiškia nėra jų ribų ir aš pats beribis. Aš neturiu ribų. Viskas aplinkui - esu aš.
Kada mane vysto, tai nereiškia, kad aš turiu ribas, man tiesiog psidaro ramiau. Kada mane mama laiko ant rankų, tai nereiškia, kad aš turiu ribas, man tiesiog pasidaro geriau. Aš nieko dar nesuprantu, aš tiesiog tokioje būsenoje kažkaip nurimstu. Tai pirminė, startinė sulietumo su viskuo psichikos būsena: aš esu viskas ir tuo pačiu manęs nėra (nėra mano ribų, manęs apibrėžtumo). Jeigu šią būseną apibūdintume ezoterine kalba, tai galėtume įvardinti kaip pojūtį, kada tu esi susiliejęs su absoliutu, su šaltiniu, su visata, su visa kas gyva. Kiek daug dvasinių praktikų nukreipta į tai, kad mes susilietumėme ir iš naujo patirtumėme šį savęs kaip begalybės pojūtį. Praktikų, kurios nors trumpam įjungia tą psichikos formą, kuri suteikia pojūtį, kada tu susilieji su kažkuo didesniu už save, prarandi savo ribas, ištirpsi tame, paskęsti. Palaipsniui, formuojantis individo psichikai, ši būsena mus palieka, tačiau nostalgiją jai, jaučiame visą gyvenimą. Ir visą gyvenimą mes norime su kažkuo susilieti, prasiplėsti ir tapti kažkuo didesniu jame paskęsdami.
Meilė ir Priklausomybė: Sveikos Psichikos Požymiai
Visa tai, ką čia analizuojame, ką bandome išskleisti žodžiais, jų prasmėmis, vaizdiniais ar išdėlioti į loginę struktūrą tiesiogiai susiję su mūsų individualia psichika, tai yra su tuo, kaip mes matome ir suvokiame save ir aplinkinį mus supantį pasaulį. Kiekvieno žmogaus psichika formavosi veikiama jo specifinio aplinkos konteksto, jo gyvenimo patirties. Tačiau visi mes pereiname tam tikrus visiems bendrus žmogaus psichikos formavimosi etapus. Pradėkime nuo mūsų pradžių pradžios ir net ne nuo vaikystės, o nuo kūdikystės laikotarpio ir konkrečiai nuo pirmųjų kelių jos mėnesių (kažkur iki 3 mėn).
Taigi mes norime nieko nebegalvoti, nieko nebebijoti, už nieką nebebūti atsakingi, norime tiesiog pasiskandinti, jei ne alkoholyje, tai kitame žmoguje. Taip išeiname prie dar vieno, daug kur aprašyto ir pastaruoju metu dažnai apkalbamo, tokio santykio su kitu kad mane mylėtų aspekto, kaip priklausomybė. Šis vaizdingas generalizuoto kad mane mylėtų ar noras būti mylimu išskleidimas skirtas tam, kad suvoktumėme visą tokio poreikio ir tokio noro absurdiškumą. Iš esmės sveika, susiformavusi psichika to norėti negali.
Pirmas nebrandžios psichikos požymis - jeigu jūs galvojate, kad jūs dievas, jūs visagalis. Negalite patikėti, kad žmogus taip gali galvoti? Tikrai keista, bet gali. Galėtumėme pasakyti, kad tai kupini puikybės idiotai. Ir kai kurie iš tiesų tokie. Bet tie iš jų kurie apdovanoti geru intelektu - manipuliacijų meistrai. Ir poreikis kad mane mylėtų, jiems yra gyvybiškai reikalingas, nes tais kurie myli, galima gerai manipuliuoti. Santykiuose visada labiau pažeidžiamas tas, kuris tikrai myli.
Antras nebrandžios psichikos požymis - jeigu jūs norite kitą padaryti dievu, ir taip su juo susilieti. Galėtumėme pasakyti, kad to gali norėti tik beviltiškas silpnaprotis. Tačiau tai irgi labai praktiška pozicija: aš visiškai atsiduodu, mane veda, aš už nieką neatsakau. Vėliau santykiuose suskamba nata aš pasiaukojau.
Susiliejimas Kaip Instrumentas
Susiliejimas yra tik instrumentas, tai ne gyvenimo tikslas, kurio reikia siekti. Tai tik instrumentas, bet tai nuostabus instrumentas, kurį būtina išnaudoti savo žmogiškoje egzistencijoje. Susiliejimas įgimtas nuostabus potyris, praturtinantis mūsų būtį. Tai erdvės ir pločio, susijungimo su dvasia ir visu pasauliu potyris. Tai poreikis plėstis ir išeiti už savo ribų. Tai išgyvenama patiriant ir išmokstant kažką naujo, praplečiant savo kompetencijas, savo ribas. Prisiminkite kaip jūs išmokote plaukti ir dabar gulint ant vandens galite patirti susiliejimo su visais pasaulio vandenimis pojūtį. Kada jūs išmokote važiuoti dviračiu ir dabar galite susilieti su greičiu arba vėju. Kada išmokote skaityti ir dabar galite panirti ir susilieti su knygų pasauliais. Tačiau nustokite susilieti su žmonėmis, struktūromis, kurios jums daro griaunantį, ardantį poveikį (negatyvi informacija, ideologija, žmonės, organizacijos). Susiliejimo galia reikia naudotis tik tinkamuose kontekstuose ir tik turint vidinius saugiklius, nes jūs ne dievai ir nevisagaliai.
Kada susiliejame su destruktyviais žmonėmis, organizacijomis - jūsų psichika tiesiog darkoma ir klausimas, kada ir ar apskritai jums pavyks save surinkti iš naujo po gabaliuką. Netikri dievai, su kuriais susiliejate, subomborduos jus iš vidaus. Psichosomatikoje tai skamba labai paprastai: vėžys, infarktas, insultas, cukrinis diabetas, nevaisingumas, nuolatinė an…
Faktai Apie Meilę: Mokslinis Požiūris
Portalas charaktery.eu pateikė 9 įdomius faktus:
- Įsimylėjimo greitis: Mokslininkai nustatė, kad žmogui įsimylėti reikia vos 1/5 sekundės. Įsimylėjusio žmogaus smegenys veikia panašiai, kaip gavus mažą kokaino dozę.
- Smegenų veikla: Meilė ir seksualinė trauka veikia tas pačias smegenų sritis, atsakingas už emocijas, motyvaciją ir mąstymą. Meilė taip pat suaktyvina priklausomybių formavimosi dalį smegenyse.
- Panašėjimas: Laikui bėgant, panašūs tampa net partnerių veido bruožai, ypač porose, kurios kartu gyvena virš 25 metų. Tai gali būti dėl panašių valgymo įpročių, aplinkos arba empatijos.
- Bučiniai ir ilgaamžiškumas: Tyrimai rodo, kad bučiniai svarbūs ne tik santykių pradžioje, bet ir padeda laimingai bei ilgai gyventi kartu.
- Meilė per atstumą: Poros, kurias skiria didelis atstumas, dažnai atviriau kalba apie intymius dalykus ir idealizuoja savo partnerį, o tai padeda išsaugoti gerus santykius.
- Santykius žudantys dalykai: Nuolatinė kritika, dažnas sarkazmas, užsispyrimas bei nesugebėjimas kalbėtis gali sunaikinti santykius.
- Santuokos prasmė: Šiuolaikinės poros santuoką suvokia kaip priemonę labiau suprasti save ir atrasti teisingą gyvenimo kelią.
- Santykių išsaugojimas: Kartu žiūrėti psichologinius filmus ir juos aptarti gali sumažinti skyrybų skaičių per pusę, nes tai skatina refleksiją ir pamąstymus apie tai, ką galima būtų daryti kitaip.
- Maži dalykai: Gerą žodį, meilės ar simpatijos išraiškos lašą bei mažus darbus žmonės vertina labiau nei brangias dovanas ar didžiules gėlių puokštes.
#