Šiandien pagerbiame išskirtinį vertėją Bronių Dovydaitį, kurio indėlis į lietuvių literatūrą yra neįkainojamas. Jo jubiliejinis gimtadienis - puiki proga prisiminti jo nuveiktus darbus, atsidavimą profesijai ir įtaką, kurią jis padarė lietuvių kultūrai.
Ilgametė vertėjo karjera
Sunku patikėti, tačiau B. Dovydaitis vertėjauja jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Jo kelias literatūros pasaulyje prasidėjo 1974 m., kai pasirodė pirmasis jo verstas M. Barneto romanas „Maronas“. Nuo to laiko jis išvertė daugiau nei penkiolikos autorių romanų, tarp kurių tokie žymūs kūriniai kaip J. M. Arguedaso „Gilios upės“ (1976), C. J. Celos „Paskualio Duartės šeima“, „Avilys“ (abu 1981), Fuenteso „Skaidriausio oro sritis“ (1983), „Aura“ (1982, 2024), J. E. Riveros „Akivaras“ (1985), R. Sánchez Ferlosio „Charama“ (1989). Taip pat vertė J. Rulfo, A. Uslaro Pietri, G. Garcíjos Marquezo, J. L. Borgeso ir kitų rašytojų noveles. Jo verstas knygas leido tokios žinomos leidyklos kaip „Vaga“, „Vyturys“ ir „Europa“. 1983 m. „Vaga“ išleido jo sudarytą novelių rinkinį „Ispanų novelės“, o daugybė vertimų buvo paskelbta „Nemuno“ savaitraštyje, žurnale „Metai“ ir įvairiuose almanachuose.
Gyvenimo kelias ir studijos
Bronius Dovydaitis gimė 1945 m. spalio 18 d. Lauckaimyje, Kybartų apskrityje. 1966 m. baigė Kauno technikos mokyklą, o 1973 m. - Valstybinio neakivaizdinio mokymo kursus Maskvoje, kur studijavo ispanų ir prancūzų kalbas.
Susitikimas su Gabriel García Márquez
B. Dovydaitis ne tik vertė, bet ir turėjo galimybę susitikti su pačiu Gabriel García Márquez. Jis prisimena, kad vos per plauką negavo garsaus rašytojo autografo. Márquez, kaip ir Carlos Fuentes, Julio Cortázaras, yra ryškiausi 7-8 dešimtmečių Lotynų Amerikos literatūrinio proveržio dalyviai, kurių kūrinius vertė būtent B. Dovydaitis.
Vertėjo darbo pradžia
Bronius Dovydaitis prisimena, kad kai Maskvoje baigė ispanų kalbos studijas (1973), Lietuvoje praktiškai nebuvo jokio su šia kalba susijusio darbo. Iš pradžių apie vertėjavimą net negalvojo, bet kiek vėliau sumanė pabandyti. „Vagos“ leidyklai pasiūlė nediduko teksto vertimą. Pirmoji knyga buvo Kubos rašytojo Miguelio Barneto „Maronas“ iš „Horizontų“ serijos. Jos autorius, etnologas, užrašė šimtamečio kubiečio pasakojimą apie vergijos laikus: kaip jis pabėgo iš vergijos, koks tuo metu buvo gyvenimas Kuboje. Pasak B. Dovydaičio, vertimas buvo sunkus.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
„Vagos“ mokykla
„Vagos“ leidyklai B. Dovydaitis išvertė penkias knygas, kurias buvo pasiūlyta versti, penkios knygos - tai aštuoneri ar net dešimt metų. Anksčiau knygos būdavo verčiamos rimtai ir ilgai, ne taip, kaip šiais komerciniais laikais, kai knygą pageidaujama išversti per tris mėnesius. Knygos būdavo ilgai ir kruopščiai redaguojamos, labai žiūrima taisyklingos kalbos, kuo tikslesnio ir taisyklingesnio vertimo. Ir tik po dešimties metų „Vagos“ leidykla pasiūlė B. Dovydaičiui pačiam sudaryti ispanų novelių rinkinį.
„Aš turėjau laimės išeiti „Vagos“ mokyklą. Ten vertimai būdavo kruopščiausiai rengiami. Būdavo, nuvažiuoji pas redaktorę ir kartu su ja peržiūri pataisytą tekstą. „Vagos“ mokyklą lankiau septyniolika metų. Paskui prasidėjo pertvarka ir niekas tekstų neberedagavo. Turėdamas jau neblogą patirtį, išdrįsau pateikti žurnalams ir neredaguotų tekstų, kurių joks specialistas, turiu galvoje ispanistus, nežiūrėjo“, - prisimena B. Dovydaitis. Didžiausią įtaką jam darė vertėjų korifėjus Valdas Petrauskas, redaguodavęs iš ispanų kalbos verstas knygas.
Ispaniškos kultūros pažinimas
Tačiau norint būti geru vertėju svarbu ne tik išmanyti lingvistinius niuansus, bet ir pažinti šalies, kurios literatūra verčiama, kultūrą, tradicijas. Bronius stengėsi išnaudoti sovietmečiu turėtas minimalias galimybes. Galiausiai pastangos nenuėjo veltui. Broniui Dovydaičiui pavyko užmegzti ryšį su literatūra besidominčiais ispanakalbiais rašytojais, tarp jų - Nobelio premijos laureatu Camilo José Cela, meksikiečių rašytoju Carlos Fuentes ir kitais. Jo susirašinėjimo draugai atsiųsdavo knygų, papasakodavo apie kalbos subtilybes.
Bronius Dovydaitis atkreipia dėmesį, kad mums Ispanijos literatūra kažkiek pažįstama, o yra tokių Lotynų Amerikos šalių, kurių literatūra apskritai nebuvo versta, gal tik viena kita knygelė. Juk yra Ispanija Europoje ir yra Lotynų Amerika, kur kiekviena šalis ir kalba yra neapsakomai skirtingos, nes kiekviena formavosi ispanų kalbai maišantis su skirtingų genčių indėnų kalbomis.
Ispanijos ir Lotynų Amerikos suvokimas
„Mūsų, lietuvių, žinios tiek apie Ispaniją, tiek apie Lotynų Ameriką yra daugiau negu minimalios, vyrauja naivūs stereotipai. Kadangi jau nuo vaikystės žinojau visas šalis, kuriose kalbama ispaniškai, pažinau kai kuriuos tų šalių savitumus, skaitydavau grožinę literatūrą, ir net laikraščiuose rasdavau daug naudingo - kas ką gatvėje veikia, kas ką valgo. O dabar, nepaisant interneto, kai paprašydavau studentų išvardyti ispaniškai kalbančias šalis, jie sugebėdavo paminėti Ispaniją ir dar dvi tris Lotynų Amerikos valstybes. O juk yra net dvidešimt šalių, kur ispanų kalba yra oficiali.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Įdomu ir stebėtina, kad Bronius Dovydaitis kažkada neakivaizdiniu būdu išmoko ispanų kalbą, stebindamas tuometinius vertimo teoretikus ir garsius vertėjus savo darbštumu, imlumu, nepaprasta pažanga.
Šiuolaikinės lietuvių prozos kritika
Itin kuklus ir reiklus sau bei savo darbams Bronius Dovydaitis, lygindamas nūdienos lietuvių moderniąją prozą su Lotynų Amerikos literatūra, negaili ir kritikos žodžių. Pasak jo, daugelio mūsiškių autorių (ypač jaunųjų) tekstai labiau primena tuščią pasiplepėjimą, nesuvokiant ir nežinant nei esmės, nei problematikos. Ypač tuščiu manieringumu pasižymi taip vadinami „distopiniai“ romanai. Tokių dalykų nerasi nūdienos Lotynų Amerikos prozoje. Magiškasis realizmas, kuriuo taip mėgsta tuščiai manipuliuoti kai kurie lietuvių autoriai, jau seniai ispanakalbėje literatūroje nunykęs, buvęs trumpalaikis reiškinys. Lotynų Amerikos rašytojai net nesuvokia, kaip galima malti niekus. Tokių knygų pas juos niekas neskaitytų. Viena iš pastaraisiais metais Broniaus Dovydaičio verstų garsios Paragvajaus rašytojos Chiquita Barreto novelių „Nauja vieta“ subtiliai atskleidžia liūdną kasdienybę, socialinius skaudulius.
Įvertinimo trūkumas
Belieka stebėtis ir apgailestauti, kad iki šiol jis nėra pelnęs jokių apdovanojimų, premijų - nei Metų vertėjo krėslo, nei šv. Jeronimo premijos.
Lietuvių kalbos turtingumas ir įvairovė
Šalia B. Dovydaičio indėlio į literatūrą, verta atkreipti dėmesį ir į lietuvių kalbos turtingumą bei įvairovę. Lietuvių kalbos tarmės, kurios cirkuliuoja mūsų kasdienybėje, yra neatsiejama mūsų kultūros dalis. Bendrinė lietuvių kalba, kuria rašome oficialius laiškus, žiniasklaida skelbia naujienas, o mokyklose dėstomi dalykai - tai mūsų kalbinės vienybės simbolis.
Siekiant priminti lietuvių kalbos įvairovę, lauko reklamos įmonė „JCDecaux Lietuva“ kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija (VLKK) inicijavo jau antrą kampaniją, per kurią Lietuvos miestų gatvėse pasirodė iš įvairių šalies regionų atkeliavę posakiai skirtingomis šnektomis. Pavyzdžiui, zanavykai apie prastą orą sakydavo „ale i oras šiandie kuprotas“, o apie įkyruolį - „įsikneibęs kaip driežas į vovers subinę“. Lietuvininkų (šišioniškių) šnekta „darbokis, o ne skyvius laižyk“ reiškia „dirbk ir turėsi“. „Kačiokis iš uores“ - rytų aukštaičių panevėžiškių lūpomis taip skamba raginimas greičiau judintis.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
„Kartais kalbėdami apie lietuvių kalbą sumažiname ją iki bendrinės kalbos. Bet juk mūsų kalba kur kas turtingesnė! Kiekvienas Lietuvos regionas skiriasi ne tik kultūriniu ar kulinariniu paveldu, bet ir savitu charakteriu, kuris puikiai atspindi vietos kalboje. Tas įsišaknijimas į gimtinę suteikia jėgų augti, žengti į platesnį pasaulį ir išlaikyti tvirtą pagrindą po kojomis. Norime parodyti, kokia turtinga tauta esame, kokia marga ir gili mūsų kalba“, - teigia VLKK pirmininkė dr.
Dvikalbystė ir daugiakalbystė
Dvikalbystė globaliame pasaulyje tampa norma, o vienakalbystė kone išimtimi, tvirtina šį kalbinį ir socialinį reiškinį tiriantys mokslininkai. Tokia išvada skambėjo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) balandžio 30 d. Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros mokslininkė doc. dr. Inga Hilbig savo pranešime „Vienakalbystė - išgydoma! Dvikalbystės paradoksai“ apibrėžė, kas yra dvikalbis žmogus: sociolingvistikoje juo laikomas tas, kuris moka dvi ar daugiau kalbų, vartoja jas kasdieniame gyvenime arba geba palaikyti jomis bent paprastą kasdienį pokalbį, arba geba bent suprasti daugiau nei vieną kalbą. Pasak pranešėjos, dvikalbių yra didesnė pasaulio gyventojų dalis. Manoma, kad Europoje apie 20-25 proc. vaikų nuo mažumės auga ne su viena kalba - su mokyklos, socialinės daugumos, kartais ir su mažumos kalba. Vaikų dvikalbystė - įprastas, bet kartu tarsi nepastebimas, dažnai ir nuvertintas reiškinys ir Lietuvoje. Dvikalbiai yra Lietuvos etninių mažumų vaikai, taip pat (potencialūs) dvikalbiai ir mūsų diasporos vaikai.
Dvikalbystę iki šiol gaubia nemažai su tam tikrais mitais susijusių „vox populi“ nuomonių. Kai kurios jų viena kitai priešingos - nuo įsitikinimo, kad dvikalbystė yra kažkas ypatingo ir dovana vaikui, tad „kuo anksčiau, tuo geriau“, iki nuogąstavimų, kad vaiko smegenys nesusitvarkys, „nereikia mažo vaiko taip apkrauti“, „užaugęs nemokės nė vienos kalbos normaliai“ ir pan. Ypač nerimaujama, jei kalbėdamas vaikas maišo kalbas - „vadinasi, nesusitvarko“. Nors mišrus kalbėjimas, pastebi I. Hilbig, yra normalus etapas, kalbų maišymas būdingas ir suaugusiems dvikalbiams, beje, tai gera treniruotė smegenims. Mokslininkė tikina, kad dvikalbystė nesukelia jokių kalbinės raidos sutrikimų. Priešingai, dvikalbystė, ypač su paveldėtąja kalba, teikia praktinę, psichologinę, socialinę ir simbolinę naudą. Pastebėta, kad kalbėjimas keliomis kalbomis didina kognityvinį smegenų rezervą - gebėjimą sutelkti dėmesį, persijungti nuo vienos užduoties prie kitos, plėsti darbinę atmintį. Yra atrasta, kad demencijos simptomus dvikalbiai žmonės senatvėje pajunta vėliau ir ne taip stipriai.
Tačiau docentė sutinka, kad tėvams kyla daug sunkumų einant dvikalbystės keliu, todėl ji su kolegėmis Egle Gudavičiene, Kristina Jakaite-Bulbukiene, Meilute Ramoniene ir Egle Vaisėtaite-Žiūke išleido knygelę „Kalba kaip galimybė. Lietuvių kalba gyvenant svetur“, kurioje pateikia apibendrintus ne vienų metų lietuvių kalbos tyrimų emigracijoje rezultatus, praktinių patarimų tėvams. Kad dvikalbystė arba daugiakalbystė nelemia kalbos sutrikimų, pritaria ir Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Laura Kamandulytė-Merfeldienė. Ji atkreipė dėmesį, kad daugiakalbiai žmonės yra empatiškesni, kūrybiškesni, geriau sprendžia problemas, lengviau išmoksta naujų dalykų ir prisitaiko prie pokyčių - tą rodo tyrimų rezultatai. Tačiau reikia žinoti, kad dvikalbio vaiko kalbos raida iki tam tikro amžiaus yra kitokia. Kalbėdama apie paveldėtosios kalbos perdavimą ir netgi gimtakalbių mokymą docentė pabrėžė, jog labai svarbu, kad lietuvių kalba būtų siejama su malonia patirtimi, teigiamu mikroklimatu, kad būtų skatinamas vaiko noras išreikšti save per lietuvių kalbą.
Knygos „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams: emigravusių šeimų patirtis, moksliniai tyrimai, praktiniai patarimai“ autorė Loreta Vilkytė pasakojo, kad emigracijoje vaikus auginantiems tėvams gali pasirodyti „atsivežtas lagaminas“ (taip ji vadino iš Lietuvos atsivežtą patirtį) per sunkus ir norėsis iš jo ką nors išmesti. „Tai gali būti kalba, gali būti pakeistas vardas, pavardė, gali pradėti nykti ryšiai su artimaisiais“, - teigė ji. Kartais turima nepasvertų lūkesčių, jog jų vaikas kalbės abiem kalbomis tobulai. Tačiau L. Vilkytė siūlė priminti sau, kad dvikalbystė yra procesas, jo teikiami iššūkiai turi tapti kasdieniu džiaugsmu, daugiau individualiu nei kolektyviniu, vienijančiu visą šeimą dėl bendro tikslo.
Vertėja, rašytoja Audronė Kvietkutė net neabejoja, kad dvikalbystė yra dovana. Ji džiaugėsi turinti galimybę iš Jungtinės Karalystės kiekvieną vasarą su sūnumi grįžti į Lietuvą, ir tai yra vienas geriausių būdų mokytis kalbos - po kiekvieno karto mato didžiulį pokytį. Ji užsiminė apie dažnai pasitaikantį spaudimą mamai, nes jai tenka svarbiausias kalbos mokymo, palaikymo vaidmuo. Teigė ir pati perėjusi įvairius etapus, kol supratusi, kas yra svarbiausia: kad vaikas didžiuotųsi savo kilme, turėtų šiltus santykius su giminaičiais Lietuvoje ir norėtų ten važiuoti, kad pažintų dabartinę Lietuvą ir rastų joje įdomių veiklų.
Teiginį, kad ankstyvame amžiuje daug lengviau išmokti kelias kalbas vienu metu, patvirtino Belgijos Briuselio II Europos mokyklos mokinys Sebastianas Kisielius, mokantis lietuvių, anglų ir prancūzų kalbas. Pernai tarp užsienio lituanistinių mokyklų Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje jis laimėjo pirmąją vietą. Skirtingos kalbos, pripažino jis, jam padeda geriau išreikšti pasaulį, tik svarbu mokėti atsirinkti, kuri kalba kur tinka. Sebastiano lietuvių kalbos mokytoja Audronė Anulienė sakė, kad Briuselio II Europos mokykloje yra sukurta gera kalbų mokymosi sistema, todėl mokiniai pasiekia aukštų rezultatų. Alikantės (Ispanija) lituanistinės mokyklos „Draugystė“ vadovė Elena Vaičiulytė pripažino, kad pamesti atsivežtąją kalbą gyvenant svetur yra natūralu, nes sumažėja jos vartojimo laukas. Tačiau kylančius iššūkius ji labiau linkusi laikyti dovana. Svarbu neprisiimti aukos vaidmens, o dėmesį ir energiją nukreipti į veiksmus, įsitikinusi ji. „Kur dėmesys, ten augimas“, - priminė vieno savo dėstytojo mintį ir pridėjo, kad šiam procesui labai reikia bendraminčių. Taip jos iniciatyva buvo įkurta gimtosios kalbos palaikymo grupė „Tėvai - tėvams“, remiama Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, atvira visiems, ne tik lituanistinėms mokykloms.
Vilniaus Užupio gimnazijos mokytojui, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkui Aliui Avčininkui nerimą kelia kitokio pobūdžio dvikalbystė - tai, kad Lietuvos mokiniai pamokose bando savo skaitymo ar gyvenimo patirtis atspindėti svetima, tiksliau, išmokta kalba. Stengdamiesi įvardyti kokį nors jausmą, pasakoja lituanistas, jie greičiau griebiasi anglų kalbos, tik po to bando ieškoti lietuviškų atitikmenų ir dažnai jų neranda. „Jiems neišeina kalbėti ir mąstyti apie save lietuviškai“, - pastebi lituanistas.
Lietuvių kalbos inovacijos
Lietuvių kalbos skaitmenizavimas - vienas iš svarbiausių būdų ją išsaugoti, vienbalsiai teigia su projektu „LIEPA-2“ dirbę mokslininkai. Prašnekinę robotą humanoidą lietuviškai mokslininkai plačiau papasakoja apie projekto užkulisius, jo eigą dirbant su beveik 2 tūkst. žmonių balsų ir naudą visuomenei. VU mokslininkų vystomas projektas „LIEPA-2“ Susisiekimo ministerijos geriausių projektų konkurse „Progreso kelias 2023“ pelnė pilietiškiausio projekto titulą. Projekto veidais tapo ir publiką sužavėjo du pirmieji lietuviškai prabilę robotai humanoidai - Liepa ir Ąžuolas. Visgi už jų - beveik dešimtmetį trukęs Vilniaus universiteto (VU) mokslininkų iš Matematikos ir informatikos bei Filologijos fakultetų įdirbis.
Lietuvių kalbos statusas ir istorija
Lietuvių kalba valstybine pirmą kartą paskelbta prieš šimtmetį - 1922-ųjų Konstitucijoje, antrą kartą - praėjus 66-eriems metams. 1988 m. lapkričio 18 d. Aukščiausioji Taryba pripažino lietuvių kalbą valstybine - tuometė Konstitucija buvo papildyta straipsniu, įteisinančiu lietuvių kalbos vartojimą viešojo gyvenimo srityse. Iki tol nueitas ilgas kelias paremtas gausiuose susirinkimuose, mitinguose išreikštu žmonių troškimu savo krašte turėti savo kalbą, ją išvaduoti iš rusų kalbos šešėlio. Nuo tada prasidėjo naujas valstybės gyvavimo laikotarpis: laukė daug darbų, atsivėrė platus veiklos laukas visiems, buvo sudėti svarbūs teisiniai pagrindai. Per pirmuosius 10 metų po okupacijos lietuvių kalba atsitiesė ir įgijo savo teises mūsų Tėvynėje.
Karaliaučiaus krašto vietovardžiai
Dauguma buvusių Karaliaučiaus krašto vietovardžių - lietuviški (krašte jau nuo XVI a. būta lietuviškų apskričių - gyventa lietuvininkų). Istoriniuose šaltiniuose tie lietuviški tradiciniai vietovardžiai užfiksuoti vokiška rašyba, su vokiškomis galūnėmis, plg. Tilžė - Tilsit, bet nuo 1946 m. visi buvo pakeisti rusiškais, plg. Tilžė - dab. ofic. Sovetsk (rus. Советск). Taigi tuo metu, kai kraštas administraciškai priklausė Vokietijai (Prūsijai, Rytprūsiams), oficialūs vietovardžiai nuo tradicinių lietuviškų skyrėsi tik forma, bet po II pasaulinio karo sovietinės valdžios buvo pakeisti iš esmės, todėl nebegalima kalbėti apie lietuviškų tradicinių vietovardžių formų vartojimą vietoj transkribuotųjų formų, plg.: tik Krokuva (ne Krakuvas, lenk. Kraków), tik Daugpilis (ne Daugavpilis, latv. Daugavpils), tik Florencija (ne Firenzė, it. Firenze), tik Čikaga (ne Šikago, angl. Chicago). Baltiški vietovardžiai - tiek lietuviškos, tiek vokiškos jų formos - tapo bent iš dalies istoriniais.
Siekiant, kad Karaliaučiaus krašto vietovardžiai būtų išsaugoti aktyvioje lietuviškoje vartosenoje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) lietuviškų vietovardžių sąrašą patvirtino dar 1997 m. (vėliau sąrašas paskelbtas leidinyje „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002; žr. VLKK.lt skyriuje „Aktualiausios temos/ Svetimvardžiai/ Tradiciniai lietuviški vietovardžiai“, o 1999 m. rugsėjo 30 d.
Gausūs Karaliaučiaus krašto vietovardžių duomenys pateikiami dar viename šaltinyje - „Interaktyvus Rytų Prūsijos žemėlapis V / Mažosios Lietuvos vietovardžiai“ (sud. G. Blažienė, J. Gelumbeckaitė, D. Sviderskienė, E. Čia pirmiausia pateikiami lietuviški ir vokiški vietovardžiai, įvardyta jų administracinė priklausomybė 1905-1918 m. Taigi, nors dabartiniame kontekste oficialūs Rusijos Federacijos teritorijai priklausančių geografinių objektų pavadinimai negali būti ignoruojami, lietuviški tradiciniai buv.
VLKK veikla ir visuomenės nuomonė
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) siekia, kad kalba ne skaldytų, bet jungtų visuomenę. Todėl stengiasi išklausyti visas visuomenės grupes ir išgirsti jų siūlymus. Nusistovėjusios asmenvardžių sistemos keitimas iš esmės galimas, bet dažniausiai sulaukia aštrių nevienareikšmių visuomenės reakcijų. VLKK adresuotame Seimo narės Ievos Pakarklytės rašte svarstoma apie galimybę įteisinti lietuvių moterų pavardes su galūne -a, kai vyro pavardės baigmuo yra -a (pvz., vyr. Stoma ir mot. Stoma, vyr. Razma ir mot. Razma). Kol kas vienintelis Seimo narės išdėstytas argumentas šiam pokyčiui buvo „sudaromos diskriminacinės sąlygos, kai tam tikriems asmenims yra leidžiama galimybė pasirinkti pavardės darybą, tuo tarpu kitiems asmenims ši galimybė yra ribojama“. Seimo narei buvo atsakyta, kad kitose kalbose yra kitokių dėsningumų ir kitokių moterų pavardžių baigmenų, ir tai yra natūralus dalykas, nekeliantis nuostabos ir nesudarantis sąlygų diskriminacijai. Tačiau VLKK neuždaro durų šio pasiūlymo svarstymui, jei rastųsi daugiau kultūrinių argumentų, būtų atlikta išsami poreikio analizė. Jei ir būtų imtasi plėsti pavardžių rašybos sistemą, ji būtų apibrėžta tam tikromis taisyklėmis.
Dirbtinės kalbos
Mūsų kalbą papildo nauji žodžiai. Dirbtinėmis kalbomis vadinamos tokios kalbos, kurių žodyną, rašybos bei skyrybos taisykles specialiai sukūrė vienas ar keli žmonės. Nuo XVII a. pradžios buvo sukurta apie 200 skirtingų, tarp jų populiariausios: interlingua (anglų, prancūzų, suomių, prancūzų, arabų, portugalų kalbų mišinys), ido (joje vartojami angliški, ispaniški, rusiški, vokiški, itališki, prancūziški žodžiai) bei daugeliui jau gerai žinoma esperanto. Jos autoriumi laikomas Ludwigas Zamenhofas, Bialystoke (Balstogėje) gyvenęs žydų okulistas. Prie šio projekto jis triūsė dešimt metų - pirmoji esperanto kalbos knyga pavadinimu „Unua Libro“ (liet. „Pirmoji knyga“) buvo išspausdinta 1887 m. Sakoma, kad esperanto kalbą išmokti nesunku. Jau po kelių savaičių besimokantieji gali ja rašyti, o po kelių mėnesių - laisvai kalbėti. Pavyzdžiui, „Mi amas vin“ esperanto kalba reiškia „aš tave myliu“. Manoma, kad šiandien esperanto kalbą moka beveik 2 milijonai pasaulio žmonių. Ja kalbančiųjų galima rasti net tokiose šalyse kaip Kinija, Japonija, Brazilija, Iranas, Madagaskaras, Bulgarija ir Kuba. Kurdamas esperanto kalbą, Zamenhofas norėjo, kad ji taptų tarptautine kalba ir palengvintų bendravimą tarp kalbančių skirtingomis kalbomis.
tags: #su #gimimo #diena #portugaliskai