Eimunto Nekrošiaus režisuotas spektaklis „Kalės vaikai“, sukurtas pagal Sauliaus Šaltenio romaną Klaipėdos dramos teatre, tapo reikšmingu įvykiu Lietuvos teatro padangėje. Tai ne tik E. Nekrošiaus debiutas Klaipėdos dramos teatre, bet ir gilus žvilgsnis į lietuviškos tapatybės šaknis, istoriją, mitologiją ir tautosaką. Spektaklis, nukeliantis žiūrovus į XVIII a. Mažąją Lietuvą, sulaukė įvairių vertinimų, tačiau neabejotinai paliko ryškų pėdsaką kultūriniame šalies gyvenime. Prieš premjerą nebuvo surengta spaudos konferencija, o režisierius E. Nekrošius atsisakė bendrauti su žiniasklaida.
Spektaklio audinys: istorija, mitai ir prietarai
Spektaklis - tai romano „Kalės vaikai“ inscenizacija, kurią parašė pats autorius, rašytojas Saulius Šaltenis, kuris, beje, abi dienas dalyvavo vykusioje premjeroje. Rašytojo kūrinys nukelia skaitytojus į XVIII a. Spektaklyje susipina daugybė klodų: istorinė Lietuvos praeitis, sakmės, prietarai, burtai, užkalbėjimai ir raganavimai, senųjų pagoniškųjų mitų atgarsiai, Šventojo Rašto nuotrupos.
Spektaklyje vaizduojama XVIII a. pabaigos Mažoji Lietuva. Pagrindiniu veikėju tampa liuteronų kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. Tiksliau, jo lavonas. Paties S.Šaltenio specialiai spektakliui parašytoje savojo romano inscenizacijoje fabula skyla į dvi linijas: pasakotojo ir veiksmo (dialogų). Vis dėlto scenoje pirmame plane atsiduria mūsų senasis tikėjimas, mitologija ir tautosaka - pati lietuviškos tapatybės šerdis. O konkretūs veikėjai veikiau tampa regimomis ir apčiuopiamomis jos pagrindinių tezių išraiškomis.
Sudėtingas, tirštas romano tekstas scenoje įgauna žaismingumo ir ironijos. Čia priimtinos ir rimta, ir linksma istorijos interpretacijos. Į praeitį nežvelgiama perdėtai sentimentaliu ar sakraliu žvilgsniu. Priešingai, veikėjų išgyvenimai kuriami siekiant žmogiško natūralumo. Spektaklis tarsi tampa šių dienų ekskursija po mūsų tautos požemius. Regis, ne viskas pasikeitė per daugiau nei kelis šimtmečius. Kaip anksčiau lietuviai buvo nelaimingi, kuriuos ištisai persekiojo nelaimės, tokie yra ir dabar. Kaip ir anksčiau vienas kitą plakė purvinais liežuviais ir slapčia džiaugėsi kito nelaime, taip ir dabar.
Santykis su istorija visuomet yra ambivalentiškas. Toks jis ir šiame spektaklyje, kuriame žodžiais piešiama senojo lietuviško kaimo buitis ir neišsilavinusių, prietarų tamsybėje gyvenančių žmonių tarpusavio santykiai, kurie šiandien atrodo svetimi, tolimi ir atstumiantys. Tikrai nesinorėtų bent vienai dienai laiko mašina nusikelti į šį laikmetį ir kasdien kovoti su už savo gyvybę su kaimynais, kitataučiais, atimančiais tavo namus tiesiog todėl, kad šie to nori. Svetimas spektaklis tampa ir dėl žodžiais perteikiamos informacijos gausos. Donelaitiškos epochos genomas atkuriamas didžiąja dalimi verbaliniu žodžiu.
Taip pat skaitykite: Auksiniai scenos kryžiai: spektaklis vaikams
Vertinimų įvairovė: nuo susižavėjimo iki kritikos
"Kalės vaikus" stebėję klaipėdiečiai kūrinį vertino įvairiai. Menotyrininkas Petras Šmitas spektaklį vadino "savotišku": "Labai daug simbolių, reikia įsigilinti į tekstą. Apskritai spektaklis sudėtingas, reikalauja mąstyti." Teatro režisierius Domininkas Malajavas džiaugėsi, jog spektaklis labai lietuviškas. Anot jo, nacionalinės dramaturgijos profesionaliuose teatruose esama ne per daugiausiai, tad džiugu, kad Klaipėdos dramos teatras nepasiduoda šioms tendencijoms. "Tiek savo kilme, turiniu, idėjiniu pagrindu spektaklis labai mūsiškas, tačiau reikalingas intelektualumas", - teigė D. Malajavas.
Sekmadienį premjeroje dalyvavusi politikė, miesto Tarybos narė Nina Puteikienė tikino, jog "Kalės vaikai" iškėlė teatro kartelę ir abejojo, ar ateityje pasirodysiančiais spektakliais teatrui ją pavyks dar sykį pasiekti. "Nekrošius galbūt yra sudėtingas Klaipėdos publikai, nes šis režisierius kalba metaforomis, jo režisūra labai jautri, gana sudėtinga ir S. Šaltenio literatūrinė medžiaga, tačiau ji, mano nuomone, buvo perteikta meistriškai. Beje, būtina paminėti, kad spektakliui buvo sutelktos geriausių aktorių pajėgos", - nuomone dalijosi ji. N. Puteikienė atkreipė dėmesį į spektaklio scenografiją, kurią kūrė režisieriaus sūnus Marius Nekrošius, ir žmonos Nadeždos Gultiajevos kurtus kostiumus.
Vis dėlto būta ir komentarų, jog spektaklyje trūksta veiksmo. "Vaidyba labai gera, tiesiog nuostabu žiūrėti. Ypač patiko aktorius Donatas Švirėnas, Karolina Kontenytė. Tačiau spektaklis pernelyg ištęstas", - teigė premjerą šeštadienio vakarą stebėjusi Dalia. "Spektaklį stebėjau išsižiojęs, pritrenkė aktorių vaidyba, ypač Darius Meškauskas, - pridūrė Antanas. - Labai daug simbolių, norėtųsi, kad kur nors būtų jie paaiškinti. Spektaklis neprailgo, nors ir daug ko nesupratau." Iš Radviliškio spektaklio pamatyti atvykęs Sigitas neslėpė, jog spektaklio pradžia sunki, tačiau jam įsibėgėjus veiksmas dėmesį pritraukė. "Labai įdomi scenografija, esu sužavėta tuo, kas ką tik įvyko. Įdomi režisieriaus fantazija. Suvokti spektaklį sudėtinga, tačiau tai skatina mąstyti, mintys neapleidžia ir po spektaklio. Vis dar negalime nustoti apie jį kalbėti, aptarinėti", - įspūdžiais dalijosi Sigitas.
Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys spektaklį vadino vienu įspūdingiausių paskutiniųjų metų teatre statytų darbų. "Daug kas gali sakyti, kad tai nesuprantamas, keistokas spektaklis, tačiau "Kalės vaikai" yra tai, į ką turėtų lygiuotis valstybiniai teatrai, režisieriai, ir jį pamatyti žmonėms būtina. Šiam spektakliui reikia daugiau žiūrovo atsidavimo, įsiklausymo. Tačiau režisierius nereikalauja iš žiūrovo suprasti spektaklį teisingai. Žmonės gali jį interpretuoti savaip", - teigė T. Juočys. T. Juočys pasakojo, kad darbas su vienu žymiausių Lietuvos režisierių vyko sklandžiai, kūrybinė trupė buvo patenkinta. Ne kartą repeticijų stebėti atvyko ir romano autorius S. Šaltenis. Ar teatras dar tarsis su režisieriumi dėl tolesnių spektaklių pastatymų, T. Juočys atsakyti negalėjo. "Kiekvienas pasaulio teatras norėtų vėl ir vėl dirbti su šiuo režisieriumi", - sakė T. Juočys.
Režisūros ir scenografijos meistrystė
Dekonstruoti Eimuntą Nekrošių - lyg būnant paprastu fizikos mokytoju bandyti atskleisti slėpiningus visatos dėsnius. Ir šįsyk režisierius unikalią galaktiką, pavadintą „Kalės vaikais“, sukūrė. Ir šįsyk ją iš viršaus stebėti leido.
Taip pat skaitykite: Filmas pagal kultinę knygą
Režisierius lieka ištikimas savo kūrybiniam braižui: poetiškai metaforų kalbai, prasminiams daugtaškiams, iš natūralių medžiagų kuriamai sceninei estetikai ir gebėjimui iš atpažįstamų, paprastų dalykų sukurti kažką nežemiškai magiško. Ieškantieji šiuolaikinio postdraminio teatro žaismės spektakliu gali nusivilti, tačiau ieškantieji atsakymų į archetipinius egzistencinius klausimus suras įkvėpimą giliau suprasti savo vertę, savo tautos dvasinio lobyno potencialą. Suras įkvėpimą būti žmogumi.
Dailininkas regi ir publikai sufleruoja, kad taip skalsiai Šaltenio aprašyta Mažoji Lietuva turi savo arealą, savo švytėjimą, savo aureolę ir paveldą. O Marius Nekrošius turi talentą materializuoti tą švytėjimą, tą aureolę. Klaipėdos dramos teatro scenoje jis sutveria lyg dvigubą projekciją, menamą veidrodinį atspindį. Realus, tvirtas, ant visų keturių pastatytas stalas su valgymo įrankių ir įnagių gvardija turi antrininką - piestu atsistojusį, stalviršiu į žiūrovus atsisukusį stalą su tvarkingai prilipusiomis lėkštėmis, šaukštais, peiliais, šakutėmis… Dvi senobinės medinės lovos irgi yra savotiška realybės ir anapusybės, čia ir ten projekcija. Vienoje iš jų šiurkščiais patalais apklostytas kamuojasi bežadis, miręs, bet šio pasaulio apleisti niekaip negalintis Kristijonas, tamsios liaudies švietėjas ir ganytojas.
Aktorių meistriškumas ir muzikos galia
"Kalės vaikai" - E.Nekrošiaus debiutas Klaipėdos dramos teatre. Režisierius šiame teatre dirbančiuose aktoriuose atranda ir išryškina tai, kas yra geriausia, ir tą potencialą, kuris iki šiol buvo užslėptas. Be minėto aktoriaus D.Meškausko, įsimenančius vaidmenis sukuria ir kiti aktoriai: Karolina Kontenytė (Lotė), Igoris Reklaitis (daktaras Zaksas), Edvardas Brazys (patarėjas Abelis), Regina Šaltenytė (Marija), Vaidas Jočys (mokytojas), Donatas Švirėnas (ponaitis Maras, elgeta, buvęs teisėjas), Nijolė Sabulytė (Kristijono motina), Sigutė Gaudušytė (baltoji kalė), Vidas Jakimauskas ir Aurimas Pintulis (Kristijonas). Kiekvienas aktorius savojo personažo charakteristikoje atranda unikalias raktines savybes, atsiskleidžiančias ne tik dikcijoje, aprangoje, kūno plastikoje, bet ir pasąmoniniame lygmenyje. Jie kuria ne tik žmogiškus, artimus šiandienos žmogui veikėjus, bet ir kartu keistas, baugokas būtybes. Kaip iš tolimos praeities lietuviškų sodžių atklydusios vėlės, jie įgauna aiškų kūnišką pavidalą, bet kartu kiekvienas išsiduoda, kad jie jau ne visai žmonės, o mus sauganti jėga, lyg toji kalė, kuri iki gyvybės netekimo gynė svetimtaučių iš lietuvių atimamus gimtus namus.
Režisierius šiame teatre dirbančiuose aktoriuose atranda ir išryškina tai, kas yra geriausia, ir tą potencialą, kuris iki šiol buvo užslėptas. Aktorius Darius Meškauskas įkūnija pasakotoją varpininką Karvelį, kurio žodžiais lyg šaltu vandeniu kone apipila žiūrovus. D.Meškauskas meistriškai savo veikėjo portretą kuria kuo įdomesnį ir paveikesnį, išnaudodamas visas savo balso galimybes.
Neįmanoma nepaminėti ir kompozitoriaus Antano Jasenkos kurtos muzikos, leidžiančios sukurti įtaigią, tamsią, mistišką, pagaulią ir įtikinančią leistis kelionėn į lietuviškos atminties gelmes garsinę atmosferą, smarkiai sustiprinančią E.Nekrošiaus kuriamą teatrinę magiją.
Taip pat skaitykite: Baleto rekomendacijos vaikams
Kostiumų kalba: epochos ir charakteriai
Dešimt „Kalės vaikų“ personažų aprengė kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva. Kitaip tariant, iš pilko kaip švinas pajūrio dangaus skiautės sukirpo šešias vyriškas eilutes. Pritiko čia ir sniegu prislopintos ar šviežiai suartos lietuviškos dirvos atspalviai - rudas, pilkai juodas, žalsvas. Ypač svarbios kostiumų detalės - užuominos į prabėgusias epochas, vokiečių kolonizaciją, karą su rusais, lenkinimą, Naujojo pasaulio dinamiškumą, prarastas galimybes. Tik ponaitis Maras (Donatas Švirėnas) peršoka per visas epochas, vilkėdamas gauruotą švarkelį, juodus siaurus džinsus. Ribinė kūno ekspresija, fizinis Maro tapatybės keistumas, o ypač šiuolaikiškumas, pasėja dar didesnį nerimą, primena slogų laiko įprotį judėti begaline spirale, neišvengiamai sugrąžinančia blogus laikus. Baltoji kalė (Sigutė Gaudušytė), visada visur esanti, baltai pasirėdžiusi, truputį peraugusi mergaitė, švytuojanti ilga kasa, atlaidžiai stebinti savo gentį, išlydinti anapus tuos, kam ateina laikas, avi baltais batukais, lyg nusižiūrėtais ant tvirtų žemaitukių kojų per atlaidus Šiluvoje. Kristijono motina (Nijolė Sabutytė), genties globėja, sūnaus gyvastį iš ponaičio Maro išpirkusi savo ir dukterų gyvybėmis, vilki juodai. Bevaikė trijų vyrų našlė, ištikima Kristijono žmona Marija (Regina Šaltenytė) liauną, nesenstantį, grakštumu kerintį kūną pridengia prislopintos dangiškai žydros spalvos suknele. Šioje spalvingoje Gultiajevos ikonografijoje ryškiausiai švyti raudonplaukė karališko stoto mergelė Lota (Karolina Kontenytė).
Spektaklio reikšmė ir palikimas
Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ - tai teatrališko teatro sugrįžimas, apibendrinantis ne tik Lietuvos kultūros paveldo, bet ir paties lietuviško teatro tradicijos išskirtinumą.
Spektaklis "Kalės vaikai" gal ir nėra tas, kuris paskelbus rodymus surinks pilnas sales, bet jis tiesiog puikus ir vienas iš paskutiniųjų Nekrošiaus darbų. Todėl mes jį repertuare turėsime tiek laiko, kiek fiziškai pajėgsime. Vis tiek laikas eina, aktoriai keičiasi, gali visko atsitikti - bet kol įmanoma, tol rodome, bandome vežti į regionus. Stengiamės kiek įmanoma tęsti spektaklio gyvenimą. Net neplanuojame jo nurašyti", - E. Nekrošiaus „Kalės vaikų“ vertingumą akcentavo Klaipėdos dramos teatro vadovas T. Juočys.
Anot režisieriaus, teatrologas, dėstytojas Petras Bielskis, Lietuvai Dievas davė daug didelių teatro talentų, tačiau E.Nekrošius iš jų išsiskyrė tuo, jog jis buvo labai lietuviškas. Kartą E.Nekrošiaus paklausiau, iš kur tie simboliai jo spektakliuose? „Iš Šiluvos, - atsakė jis. - Aš ten užaugau, subrendau iki 18 metų. Šiluvoje aš susiformavau ir ji yra manyje.“ Nuo to laiko, žiūrėdamas E.Nekrošiaus spektaklius, visada matydavau Šiluvą, Šiluvos pasaulį ir dulkėtą kelią į jį, vedantį per gojelius, miškelius.
E.Nekrošius buvo toks stiprus lyg prakeiksmas, neleidęs kitiems režisieriams atrasti kitokią teatro kalbą, kitokį teatrą. Vėliau, kai ėmė rastis kitoks teatras, jis juo taip pat džiaugėsi, nes teatras turi būti visoks“, - kalbėjo D. Meškauskas.
tags: #spektaklis #kales #vaikai