Simona Starkutė - žinoma Lietuvos moteris, išgarsėjusi kaip modelis ir laisvalaikio drabužių kūrėja. Jos gyvenimo istorija įkvepia ir stebina, nes tai pasakojimas apie sunkumus, netektis ir atkaklų siekį susikurti geresnį gyvenimą. Šiame straipsnyje panagrinėsime Simonos Starkutės biografiją, aptarsime svarbiausius jos gyvenimo etapus ir vertybes.
Ankstyvasis gyvenimas ir netektys
Simona Starkutė užaugo Kauno rajone, mažame bendrabučio kambarėlyje. Jos tėvai išsiskyrė, ir ji augo gana skurdžiai. Kai Simonai buvo septyniolika, jų namuose kilo didžiulis gaisras, nusinešęs jos mamos gyvybę. Po kelių mėnesių iš gyvenimo pasitraukė brolis. Šios netektys paliko gilų pėdsaką Simonos gyvenime.
Po tragedijų Simonai neliko nieko kito, kaip tik apsigyventi pas tėvą, nors ji to visai nenorėjo. Simona patikina - niekas - nei tėvas, nei močiutė jos niekada neieškojo.
Modelio karjera
Būdama aštuoniolikos, Simona išėjo iš tėvo namų ir pradėjo keliauti. Ji daugiau nei dešimtmetį skraidė iš vieno pasaulio kampelio į kitą ir gyveno iš modelio duonos. Pati Simona prisipažįsta niekada nesvajojusi apie modelio darbą. Sako, susiklostė tipinė istorija, kai dar būdama nepilnametė laiku ir vietoje atsidūrė modelių atrankoje, nes ten atlydėjo draugę. Tačiau agentai pastebėjo salės kampe stovinčią merginą, jos išskirtinius bruožus ir pakvietė į pokalbį. Lemtingas susitikimas pakeitė Simonos gyvenimą, nors lengva nebuvo ir teko išgyventi ne vieną lūžį.
Simona prisimena, kaip pirmą sykį su didžiausia baime išvyko į mados sostinę Milaną. Slėgė mintys apie vienatvę, ir nuvykusi į Italiją, mergina savęs ne kartą klausė, koks velnias ją ten nešė. „Aš išvažiavusi labai išgyvenau, ašaros nenudžiūdavo… Net agentūros savininkas, kadangi sutariau su jo tuometine drauge, vis bandydavo įvairiais būdais prablaškyti mane, tai ledų parnešdavo į modelių apartamentus, tai pasiimdavo mus kartu savaitgaliais į žirgyną pajodinėti. Bet jam nesisekė. Turbūt visą mėnesį verkdavau kiekvieną dieną ir prašydavau, jog mane išsiųstų atgal į Lietuvą“, - sako modelis.
Taip pat skaitykite: Simona Halep: gyvenimo istorija
Vis dėlto Simona dėkinga likimui už suteiktą galimybę dirbti modeliu. Skaudi praeitis ir darbas svetur privertė išmokti savarankiškumo ir suteikė daug naudingų pamokų.
Sėkmė mados pasaulyje pačiai Simonai ne tik leido susikurti sotų ir gražų gyvenimą, bet užbraukti brūkšnį skurdžiai paauglystei, kai netekusi mamos ir susipykusi su tėvu, ji kurį laiką gyveno gatvėje. „Mano paauglystė buvo labai sunki. Nuo 16 metų aš nebendrauju su savo tėčiu, nesu jo mačiusi. Kai po skyrybų išėjau pas mamą gyventi, manęs niekada niekas neieškojo. Iš pradžių buvau labai pikta, bet dabar suprantu, kad tėvas mus labai mylėjo. Bet jam turbūt tai buvo labai didelis smūgis ir jis tiesiog mūsų išsižadėjo“, - pasakoja Simona. Po mamos mirties Simona atsidūrė gatvėje, bet net ir tada tėvas jos neieškojo ir nebandė padėti. Tačiau šiandien modelis sako suprantanti tėvo elgesį ir jo nesmerkia. „Esu dėkinga likimui, kaip viskas įvyko, kad manęs kaip princesės niekas neieškojo. Nes galbūt būčiau pasijautusi labai svarbi. Aš turėjau puikią progą išmokti atsisėsti ant savo užpakalio, dirbti ir užsidirbti, išbūti viena. Tai yra gera pamoka. Tai yra skaudi pamoka, bet tai davė ir pliusų, ir minusų“, - svarsto ji. Bet išmokusi būti nepriklausoma, S.Starkutė sau šiandien susikūrė įspūdingą gyvenimą. „Mano charakteris yra viskas arba nieko. Buto neturėjau, pas drauges kambarį nuomodavausi. Iš nieko senamiesčio centre nusipirkau du butus tuo metu viename prabangiausių kvartalų. Aš mašinos neturėjau, retkarčiais išsinuomodavau, bet paskui vėl nusipirkau už 45 tūkst. eurų mašiną“, - kalba S.Starkutė.
Vienu geriausių pasaulyje apatinio trikotažo modelių laikoma S.Starkutė LNK laidai „Nuo… iki…” prisipažino: „Šio darbo ėmiausi ne todėl, kad norėjau užsidirbti ar pamatyti kitas šalis, o todėl, kad norėjau pavalgyti.” Tarptautinį pripažinimą pelniusi mergina pasakojo, kad tuo metu, kai su motina ir dviem broliais gyveno bendrabučio kambarėlyje, visa šeima versdavosi iš mažiau nei 300 litų per mėnesį. O vieną vakarą užklupo tragedija - sudegė kambarys, liepsnose žuvo Simonos motina. Vėliau iš gyvenimo pasitraukė brolis. Tuomet Simona kurį laiką gyveno tiesiog gatvėje.
Kai Simona buvo 17-os, namuose kilo gaisras. Liepsnose žuvo jos motina. Tragedija įvyko vieną vakarą, kai moteris bendrabučio kambarėlyje, kaip ir įprastai, ruošė vakarienę. Simona tuo metu buvo išėjusi pas draugę. Gaisras kilo dėl trumpojo jungimo. S.Starkutės motina maistą ruošė ant elektrinės viryklės. Sustojo šaldytuvas ir ištekėjo vanduo. Simonos motina basomis įlipo į balą ir tai baigėsi tragedija. Ugnis pasiglemžė beveik viską: baldus, drabužius. Vienintelis daiktas, Simonai primenantis motiną, - gintarinis žiedas, kurį po laidotuvių atsiuntė viena velionės draugė. Merginos ir jos brolių tėvas į laidotuves neatvyko, nors dar tą patį vakarą jam buvo pranešta apie nelaimę. „Tėvas pasakė, kad jam neįdomu, ir padėjo ragelį”, - pasakojo Simona. Po kelių mėnesių neištvėręs patiriamų sunkumų iš gyvenimo pasitraukė merginos brolis. Tėvas nesutiko jo priglausti.
Kai sulaukusi 18-os Simona pradėjo dirbti Milane, per savaitę gaudavo vos 170 litų. Pusę jų išleisdavo metro bilietams, kitus - maistui. Vis dėlto ir toks gyvenimas atrodė kur kas geresnis nei skaudi praeitis. „Esu mačiusi smurtą šeimoje, neištikimybę, buvau išėjusi gyventi į gatvę - iš jos po dviejų dienų mane paėmė draugės tėvai. Dabar man dėl to nei skaudu, nei liūdna. Jei to nebūčiau patyrusi, nebūčiau tokia, kokia esu. Todėl jaučiuosi laimingesnė ir daugiau nuveikusi už tuos, kuriems nuo vaikystės buvo viskas padėta ant lėkštės”, - tvirtina S.Starkutė.
Taip pat skaitykite: Dvasinis atgimimas ir kūryba
Vaikystėje Simonos šeima pasiturimai gyveno Kaune. Tačiau jos motina nusprendė nesitaikstyti su sutuoktinio smurtu ir neištikimybe, todėl pasirinko skurdų gyvenimą su trimis vaikais bendrabučio kambarėlyje. „Tėvas, turtingas žmogus, mums ne tik nepadėjo. Jis kovojo dėl kiekvieno puodelio, kad tik nieko iš namų neišsineštume. Mama buvo neįgali - sirgo epilepsija. Per mėnesį gaudavome 297 litus. Mama turėjo susimokėti mokesčius, mus į mokyklą išleisti ir pavalgydinti. Rengdavausi tuo, ką atiduodavo kiti, pavalgydavau pas drauges”, - vaikystę ir paauglystę prisimena dabar pasaulyje žinomas apatinio trikotažo modelis.
Nors dabar gali neskaičiuoti pinigų ir sau leisti viską, Simona tvirtina vis dar esanti taupi. Kai mergina ėmė nemenkai uždirbti, jos sąskaitą ištuštino mylimas vaikinas. Simona juo labai pasitikėjo, bet vieną dieną jis ją paprasčiausiai apvogė ir dingo. Gal dėl šios patirties, o gal dėl nepritekliaus vaikystėje Simona sako, kad niekada nesirinktų neturtingo vyro. „Mano vyras bus tik pasiturintis, - kaip kirviu nukerta mergina. - Turėjau skaudžios patirties ir supratau, kad vyrą reikia rinktis pagal save, savo pajamas. Jei turėsi prastesnį, vieną rytą atsikėlusi pamatysi, kad sąskaitoje nieko neliko. Iki dabartinio draugo visi mano vaikinai buvo paprasti ir pinigų neturėjo. Bet supratau viena: kai pradedi uždirbti, savo kartelę turi pakelti.”
Sėkmės lydima Simona džiaugiasi, kad jai pavyko išvengti pražūtingų pagundų, kurių mados pasaulyje labai daug. „Esu tvirto charakterio, kitaip gal nebūčiau prieš jas atsilaikiusi. Užsienyje gyvenantiems modeliams nieko nekainuoja vakarėliai, prabangios vakarienės, svaigalai. Todėl atskirtos nuo šeimos paauglės dažnai nepataisomai susigadina gyvenimą. Pražūtingais malonumais ypač susižavi iš Rytų Europos atvykusios ir iki tol skurdžiau gyvenusios merginos. Agentūros stengiasi sudaryti tokias sąlygas, kad norėtum ten likti. O jaunoms merginoms dažnai tik ir rūpi linksmybės. Kai į darbą keldavausi 7 valandą ryto, kitos merginos tuo metu dar tik grįždavo iš pasilinksminimų. Ir taip - kasdien. Pažįstu ir tokių, kurios tapo alkoholikėmis. Kartą susitikau seniai matytą pažįstamą. Ji rankinėje nešiojasi buteliuką. Išsiima, išgeria. Sako: „Be alkoholio nebegaliu gyventi".
Simona atvira: būdama vos 15-os ji tikrai nenorėjo tapti modeliu, nesvajojo keliauti. Didžiausia jos svajonė buvo tapti mokytoja. Tačiau merginos norų niekas nepaisė ir neklausė. Po skaudžios mamos netekties ji, tuomet dar nepilnametė, turėjo apsigyventi pas tėtį ir jis už merginą priėmė visus sprendimus. „Mane tuo metu atrinko agentūra, kuri darė kastingus ir apie tai sužinojo mano tėtis. Jam buvo paskambinta ir pasakyta, kad jo dukra gali būti žinoma, pasiekti aukštumų ir uždirbti labai daug pinigų. Tai mano tėtis labai susižavėjo ta mintimi ir klausęs neklausęs mane įstūmė į modelių pasaulį“, rašoma pranešime spaudai. Simona prisimena: jos ir tėčio santykiai beveik visada buvo komplikuoti. Tėvai buvo išsiskyrę, mama vaikus augino viena. Šeima buvo laiminga ir, nors gyveno kukliai, nieko netrūko. Tačiau ramią idilę sugriovė kraupi tragedija. „Mūsų name įvyko gaisras, mano mama sudegė, po 4 mėnesių pasikorė brolis ir aš likau tokia kaip ir viena. Mano sesuo, kuri gyveno Vokietijoje pažadėjo, kad jinai prisiims globos teises, bet ji mane apgavo ir mane paliko pas tą tėvą. Tai aš norom nenorom turėjau pas tėtį eit gyvent ir jisai priėmė tuos sprendimus“. Iš tų pirmųjų metų pas tėtį Simona mažai ką prisimena. Ji nuolat verkdavo ir jausdavosi blogai. Nors mergina buvo dažnai siunčiama dirbti į užsienį, iš pradžių jai siaubingai nesisekė: darbų būdavo mažai, o savaitei modelių agentūros skiriami dienpinigiai siekė vos 50 eurų. „Kelerius metus man tikrai nesisekė. Milane, pavyzdžiui, bilietėlis savaitinis kainuodavo 36 eurus, savaitei likdavo 14 eurų maistui. Tekdavo ir nepavalgyti, ir pigų maistą pirkti, makaronus ir kečupą. Bet įgavau labai gerų įgūdžių, kaip uždirbtus pinigus išlaikyti prie savęs“. Gyvenimo košmaras truko dvejus trejus metus. „Kai man sukako 18 metų, išėjau iš tėvo, susidėjau daiktus į mažą maišiuką ir išėjau į niekur, į gatvę, 3 dienas prašliaužiojau gatvėmis ir miegojau laiptinėse pora parų, kol susitikau savo labai gerą draugę ir ji pakvietė į savo tėvų namus“. Simona atvira: nors modelio darbo pradžia buvo itin sudėtinga, vėliau jai nusišypsojo sėkmė. Ji tapo itin populiari, pateko į seksualiausių pasaulio modelių 100-tuką, ir, nors daugybę metų sunkiai dirbo be jokių atostogų, galėjo džiaugtis puikiais atlyginimais.
Laisvalaikio drabužių kūrimas
Šiandien pagrindine moters veikla yra tapęs laisvalaikio drabužių kūrimas. Tiesa, prekės ženklą turinti Simona to verslu nevadina ir puse lūpų prasitaria, kad ši veikla ima pabosti. „Jau eina šešti metai, kai kuriu drabužius. Mes neužsiimame masine gamyba, kaip dabar populiaru, o dirbame su individuliais užsakymais. Didelių pinigų iš to neuždirbu, tad man tai labiau hobis ir saviraiška. Stengiuosi gyventi taip, kad netektų persidirbti, be to, jau jaučiu, kad norisi kažko naujo“, - naujienų portalui tv3.lt pasakojo prekės ženklo „SbyS“ įkūrėja.
Taip pat skaitykite: Simona Nainė apie motinystę
Gyvenimo filosofija ir vertybės
Priešingai nei daugelis žmonių, Simona sako niekada neturėjusi svajonių ar tikslų sąrašo, todėl ir dabar moteris nežino, kuriuo keliu gyvenime sukti. Tačiau dėl to ji nesuka galvos - viskas nutiks savaime, o svarbiausia, kaip sako pati, kad nenustotų suktis „vidinis varikliukas“. „Esu iš tų žmonių, kurie neapsistoja ilgam prie vieno dalyko, man nuolat reikia iššūkių. Aš daug skaitau, esu žingeidi, manyje dar daug noro gyventi, atrasti, patirti. Šiuo metu jaučiu, kad noriu gyvenime visiškai kitokios veiklos. Galbūt blogai darau, kad niekada nesvajoju apie konkrečius dalykus, bet kuris iš mūsų idealus?“ - svarsto ji.
Kitokiu mąstymu Simona pasižymi ir tuomet, kai kalba pasisuka apie šeimą. Televizijos laidose jau ne kartą garsiai skambėjo buvusio modelio pasisakymas, jog vaikai kol kas - ne jai. „Tai yra labai didelė atsakomybė, be to, žemėje jų tiek daug, kad ji jau nebesugeba visų išmaitinti. O kad mūsų šalyje mažėja gimstamumas - manęs nejaudina. Suprantu, kad mūsų valdžiai svarbu užtikrinti, jog neišnyktų tauta ir užaugtų nauja karta, kuri dirbs ir uždirbs mokesčiams. Bet aš į šią kategoriją nesilygiuoju. Nereikia prisigalvoti nesąmonių, jog po savęs galima palikti tik vaikus, juk žmonės palieka ir kitus savo kūrinius, pavyzdžiui, muziką. Renkuosi gyvenimą nugyventi taip, kaip man patogiau ir paprasčiau, šiuo atveju - galbūt be šeimos ir vaikų“, - kalbėjo S. Starkutė.
Skaudulį Simonai kelia ir visuomenėje neretai matomas vaizdas, kai vaikai neprižiūri savo pagyvenusių tėvų. Pasak pašnekovės, žmonės dėl to dažnai ir susilaukia palikuonių - tikėdamiesi, kad ateityje atžalos jais pasirūpins. „Man labai skaudu matyti, kaip senjorai yra nutrenkiami ir neprižiūrimi vaikų. Todėl man paprasčiau gyventi, nes aš neprisikuriu iliuzijų, jog ateityje manimi kažkas rūpinsis. Be to, matydama, kas vyksta mokyklose, kaip auga vaikai, pasiryžimas jų turėti būtų vienas didžiausių mano gyvenimo sprendimų. Šiuo metu nesu tam pasiruošusi, gal niekada ir nebūsiu. Aš viską gyvenime gerai apgalvoju, turiu didelį atsakomybės jausmą, galbūt dėl to niekada ir netekėjau“, - tikino moteris.
Apie tokį požiūrį į šeimos kūrimą S. Starkutė kalbėjo jau prieš dešimtmetį. Moteris prisiminė, kad tai išgirdusios kitos moterys ją dažnai puldavo, mėgino įtikinti, kad tokį kelią pasirinkusios Simonos gyvenimas bus itin liūdnas. „Man vis sakydavo, kaip aš galiu taip gyventi, juk mirsiu viena ir panašiai. Po dešimt metų mano gyvenimas netapo nei liūdnas, ne kitaip blogas, tik geresnis. Tačiau dabar požiūris į šiuos dalykus keičiasi, man atrodo, kad tai nebėra keista, daugybė žmonių nusprendžia gyventi be vaikų. Ir pati kalbėdama šiomis temomis sulaukiu didžiulio palaikymo iš mūsų Lietuvos moterų, kurios siekia karjeros, keliauja, mokosi, vadovauja. Tai labai džiugina“, - sakė ji.
Kaip pasakojo S. Starkutė, iš artimųjų ji kone visą gyvenimą vis girdėjo vieną frazę - noras turėti vaikų gims tada, kai atsiras tinkamas partneris. Tačiau 38-erių moteris neslėpė neatmetanti varianto, kad tai niekada neįvyks. Simonos teigimu, ją dažnai gąsdina priežastys, dėl kurių žmonės nutaria tuoktis, o po to ir gimdyti vaikus. „Galbūt nuskambės liūdnai, bet jei aš sustatyčiau iš gatvės šimtą porų ir paklausčiau, ar jos tikrai yra laimingos su savo antrąja puse, neabejoju, kad dauguma nebūtų tokie entuziastingi. Kai kitų žmonių paklausi, kodėl jie nusprendė tuoktis, sulauki atsakymo, kad jų partneris geras, linksmas, jiems smagu kartu būti. O gilesnių dalykų taip ir neišgirsti. Instagrame dažnai matome nuostabias šeimos idilės nuotraukas, tačiau žinodama, kad realybėje taip nėra, stengiuosi apsaugoti save nuo tokių išgyvenimų“, - dalijosi moteris.
S. Starkutės sektinas pavyzdys - pačios moters šeima, kurioje trys vaikai, anot jos, gimė iš didelės meilės. Todėl ir pati Simona šiandien įsitikinusi - jei tekėtų, tai tik iš didelės pagarbos ir tikėjimo, kad su žmogumi be menkiausios abejonės ne tik galėtų nugyventi visą gyvenimą, bet ir eiti į karą. „Aš norėčiau, kad mano antra pusė man būtų visas pasaulis, dalis manęs. Tokiu atveju aš neatsisakyčiau sukurti šeimos. Nežinau, gal tai mano problema, bet aš noriu maksimumo. Gaila, bet šiais laikais realybė tokia, jog viskas labai paviršutiniška, žmonėms rūpi statusas, karjeros, drabužiai, automobiliai. Todėl man sudėtinga atrasti tokį žmogų, kuris būtų gilesnių vertybių“, - apmaudo neslėpė ji.
Pasidomėjus, ar 38-erių moteris nesijaučia vieniša, S. Starkutė neslėpė, kad šis jausmas ją aplanko, juk žmonės sutverti būti dviese, o ir per gyvenimą eiti vienai yra sudėtingiau. Tačiau tuo pačiu ji tikino turinti viską, kad galėtų jaustis laiminga. „Kai pagalvoju, kad kitiems trūksta sveikatos, tai turėčiau užsičiaupti kalbėdama apie savo trūkumus. Turiu stogą virš galvos, draugų, gražiai atrodau, galiu savimi pasirūpinti, sportuoti, keliauti. Dievas mane apdovanojo tikrai daug dalykų. Kai mes gyvename tokiame pertekliuje, virkauti, kad kažko gyvenime trūksta, yra spjūvis Dievui į veidą“, - įsitikinusi S. Starkutė.
Šiuo metu Simona jau nedirba modeliu ir yra labiau susikoncentravusi į savo prekinio ženklo „SbyS“ išlaikymą bei influencerės veiklą. Nors dažnai sakoma, kad buvusio modelio, kaip ir prezidento, nebūna, šiandien Simonai tai praeities etapas, kaip ir žingsniuoti podiumu. „Man atrodo, kad kai esi netoli keturiasdešimties metų, tai jau truputį neskaniai atrodo. Tarsi tu tik graži ir truputį kvaila, nes nieko iki tol daugiau nepadarei“, - juokiasi Simona.
Ji tikina niekada nesvajojusi tapti modeliu. Anaiptol - Simona norėjo būti pedagoge arba pardavėja, kaip jos šviesaus atminimo mama.
Kas nutiko, kad šiandien Simona nepalaiko jokio kontakto nei su sese, nei su tėvu, kurio nematė net 21-erius metus? „Jis puikiai žino, kur esu ir kaip man sekasi. Nėra taip, kad nenoriu su juo bendrauti, bet man jis tapo svetimu žmogum. Nejaučiu jokios blogos emocijos jam. Man kur kas blogesnė emocija, ko niekada jokiam interviu nesu sakiusi, yra sesei. Ir žinot, kas keisčiausia? Tėvo aš nepateisinu, bet kuo toliau, tuo labiau jį suprantu. Daug reflektuoju ir įžvelgiu sąvybių, dėl kurių sugriuvo tėvų santuoka, kodėl jis elgėsi taip, o ne kitaip. Tarkim, tėvo principingumas - aš irgi tokia esu. Dėl to iš vienos pusės yra labai gerai, nes randu savy jėgų dėti tašką ir nesigręžioti atgal, bet man tai kainuoja labai daug ir yra skausminga“, - atvirauja moteris.
Už ką labiausiai Simona pyksta ant sesers? Koks buvo jų bendravimas po mamos ir brolio mirties?
Kalbai pasisukus apie širdies reikalus, moteris atskleidė, koks vyras niekada nebūtų šalia jos ir kokie vyrai labiausiai patinka. Kodėl ji nutarė nebeviešinti savo antros pusės?
Taip pat išgirsite, kam Simona jaučiasi ypač dėkinga už savo sėkmę, laimę ir kitas likimo dovanas. „Tai jau nebemadinga, bet man tai yra labai svarbu“, - virpančiu balsu sako Simona. Ką ji daro labai dažnai ir baiminasi, kad kiti sužinoję ims kritikuoti ar net pasišaipys?
Tuo tarpu, šiandien dažnai kalbama apie ateisiančią ekonominę krizę, tačiau Simona dalijasi patarimais, kaip jai pavyksta sutaupyti.
Simona socialinėje erdvėje tiesiai šviesiai sako - kol karantine mamos skundžiasi, kad sunku su vaikais namuose, ji džiaugiasi, jog jų tiesiog neturi: „Vis tiek pusė Lietuvos už šitą burnojo ant manęs, kad „oi, šita tokia nenormali“. Kaip galima nenorėti ištekėti ir kaip galima nenorėti turėti vaikų. Galima. Aš puikus pavyzdys.“
Žymi moteris sako, kad, jos nuomone, moters dalia Lietuvoje yra tokia, kad nesvarbu, ką ji padarys, vis tiek neišvengs kritikos. „O kokie Lietuvoje kriterijai vyrui? Kad negertų, nesimuštų ir kad turėtų nors kokį darbą. O moteriai? Kad iš geros šeimos būtų, turėtų aukštąjį išsilavinimą, o, iš tikrųjų, pageidautina ir kelis aukštuosius baigus. Taip pat, kad mokėtų užsienio kalbų, kad, gink Dieve, nerūkytų, šampano taurių nekilnotų, o nusikeikti tai apskritai draudžiama“, - stereotipus vardija Simona ir priduria, kad visiškai nesinervina, jog aplinkiniai ją, dėl pasirinkto gyvenimo būdo, bado pirštais.