Žemaičių Kalvarija, garsėjanti savo istorine praeitimi, šventove ir Kalvarijos kalneliais, taip pat didžiuojasi viena seniausių mokyklų Žemaitijoje. Ši mokykla, išgyvenusi įvairius istorijos etapus, prisidėjo prie švietimo ir kultūros puoselėjimo regione.
Švietimo Pradžia Žemaitijoje ir Žemaičių Kalvarijos Parapijinė Mokykla
Daugiau mokyklų Žemaitijoje atsirado valdant vyskupui Jurgiui Tiškevičiui, kuris 1636 m. Medininkuose vykusiame sinode nutarė, kad prie kiekvienos bažnyčios turi būti mokykla ir mokytojas. Jų pareiga buvo mokyti parapijiečių vaikus tikybos, gramatikos, aritmetikos, muzikos ir giedojimo. Vyskupas J. Tiškevičius, kviesdamas vienuolius domininkonus į Žemaitiją, reikalavo, kad jie išlaikytų mokyklą ir sakytų pamokslus žemaitiškai.
Vykdant sinodo nutarimus, 1644 metais Žemaičių Kalvarijoje pradėjo veikti parapijinė mokykla, kurioje mokymas vykdavo tik žiemos metu, o mokinių buvo vos kelios dešimtys. 1778 m., vyskupui Jonui Lopacinskui leidus, parapijinė mokykla buvo perorganizuota į aukštesnio tipo mokyklą, atidaryta trečia klasė, čia dirbo du dėstytojai.
XIX Amžiaus Pradžia: Domininkonų Mokykla ir Jos Augimas
1803 m. Rusijos caras Aleksandras I Vilniuje atidarė universitetą, kuriam buvo pavesta valdyti ir prižiūrėti visas iki tol buvusias aukštesnes mokyklas. Gavę universiteto leidimą, domininkonai Žemaičių Kalvarijoje įkūrė keturių klasių mokyklą. 1803 m. joje mokėsi 176 mokiniai, 1808 m. - 218 mokinių, 1817 m. - 214 mokinių. Domininkonai įrengė mokykloje nemažą knygyną ir parūpino mokymo priemonių.
Vilniaus universitetas, pripažindamas rūpestingą domininkonų mokymą, leido jiems praplėsti mokyklą iki šešių klasių. Trūko patalpų, tada vienuoliai pastatė antrus rūmus. 1819 metais mokykloje mokėsi jau 476 mokiniai, 1821 m. - 373 mokiniai, 1823 m. 1818 - 1821 m. m. šioje mokykloje mokėsi būsimasis vyskupas Motiejus Valančius.
Taip pat skaitykite: Patarimai Rugsėjo 1-osios šventei
Savo atsiminimuose apie mokyklą jis rašė: „Visi buvo paklusnūs, papiktinimų nebūdavo jokių, mokėsi kiek begalėdami. Žemaičių Kalvarijoje nebuvo nei vaistinės, nei gydytojo, nei felčerio, nei perenės. Kartais eidavo į bažnyčią primarijos. Išpažinties eidavo kas mėnuo. Šv. Profesoriai turėjo būti mokinių teisėjais ir budeliais.“
Vilniaus universiteto profesorius Karolis Podčašinskis, kuris 1825 m. ir 1826 m. lankėsi Žemaičių Kalvarijoje, mokyklą apibūdino taip: „Kunigų domininkonų laikomoje miesto mokykloje Žemaičių Kalvarijoje 1826 metais buvusi parengiamoji ir šešios eilinės klasės. Mokinių iš viso buvę 303, mokytojų - 8 (visi dvasininkai). Mokyklos vedėjas kunigas Vincas Petraškevičius dėstęs tikybą ir prancūzų kalbą, kunigas Domininkas Judicas - literatūrą. Iš 303 mokinių 302 buvę katalikai ir 1 stačiatikis. Iš valstiečių luomo buvę 116. Dviejuose namuose mokyklai buvo paskirtos 5 didesnės salės ir 3 mažesnės. Knygynui ir kabinetui paskirta vieta vienuolyno rūmuose. Gamtos kabinete buvo 73 žvėrių ir paukščių iškamšos. Buvo ir botanikos darželis“.
Kas ketvirtį mokiniai laikydavo egzaminus; gerai besimokantiems skelbdavo viešus pagyrimus. 1814 metais keturklasę Žemaičių Kalvarijos mokyklą baigė Simonas Daukantas. Dar čia besimokydamas jis pradėjo domėtis tautosakos rinkimu. Iš šio laikotarpio išlikęs pirmasis jo rankraštis. Kartu su Simonu Daukantu beveik tuo pačiu metu domininkonų mokykloje mokėsi pirmasis žemaičių gramatikos autorius J. Čiulba, pirmosios knygelės apie blaivybę autorius Juozapas Milieška, taip pat religinių raštų autorius Jonas Kurmavičius, senosios lietuvių raštijos darbuotojai kunigai Vladas ir Vincentas Juzumai, Antanas Savickis.
Nuo 1825 metų, domininkonams prašant, Žemaičių Kalvarijos mokykla pripažinta gimnazija.
Gimnazijos Uždarymas ir Daraktorių Veikla
Po 1831 metų sukilimo rusų valdžia ėmė spausti katalikų bažnyčią ir uždarinėjo mokslo įstaigas. 1836 m. buvo uždaryta Žemaičių Kalvarijos gimnazija, kurios paskutinis direktorius buvo kunigas I. Aleksandravičius.
Taip pat skaitykite: Idėjos darželio dekoravimui Rugsėjo 1-ajai
Uždarius domininkonų gimnaziją, Žemaičių Kalvarijoje nebeliko jokios mokyklos. Iš pradžių vaikus mokė po kaimą vaikščiojantys vienuoliai (jų dar buvo likę trys). Bet 1889 m. vaikus mokė daraktoriai. Bene pusę kalvariškių lietuviškai skaityti išmokė daraktorė ir knygų platintoja Emilija Pocaitė. Ji gimė 1860 metais Šarnelės kaime. Septynerių metų Emilija liko našlaitė. Rašto ją mokė pamotė ir vienuoliai. Kai parapijoje nebeliko vienuolių, nebuvo kam mokyti vaikų. Emilija dirbo samdine, bet klebonui paprašius 1878 m. iš Šarnelės persikėlė į Žemaičių Kalvariją ir ėmėsi mokytojos darbo. Mokė taip, kaip ją pačią mokė - sunkiu „slebizavimo“ metodu. Norinčių mokytis atsirado labai daug. Visada ji turėdavo 40 - 60 mokinių. Tik nebuvo nei tinkamų patalpų, nei elementorių, knygų, mokydavo tik iš maldaknygių. Mokė visada su baime, nes grėsė pavojus, kad caro pareigūnai gali surasti ir nubausti. Dėl dažnų kratų tekdavo keisti mokymosi vietą, mokydavosi Kryžiaus kelių koplyčiose, o pavasarį - krūmuose. 1903 metais daraktorė buvo suimta, bet paskui už užstatą paleista. Teismas neįvyko, nes išėjo caro manifestas, panaikinantis spaudos draudimą. Savo kilnų darbą daraktorė tęsė iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. 1928 metais Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas už nuopelnus Lietuvai Emilijai Pocaitei iki gyvos galvos paskyrė 50 Lt pensiją.
Lietuviškas knygas daraktoriams pristatydavo knygnešiai: Petronėlė ir Barbora Riepšaitės, Viktoras Norkus, Jurgis Gudas, Kostas Baltimas, Vincentas Juška, seserys Dokšaitės. 1904 m. savo namuose vaikus mokė ir bajorė Kazimiera Mušinskaitė.
XX Amžius: Naujos Mokyklos ir Pokyčiai
Po keleto metų valdžia savo pinigais įsteigė liaudies mokyklą, nors jos mokytojai nė žodžio nemokėjo lietuviškai. Pirmoji valdiška mokykla buvo pastatyta ne miestelio centre, bet Šarnelės kaime. Vaikams buvo nepatogu lankyti šią mokyklą, nes reikėjo toli eiti. Mokymo lygis buvo žemas. Mokytojams labiau rūpėjo kortos ir degtinė, o ne vaikų auklėjimas. Todėl ši mokymo įstaiga neilgai išsilaikė.
1905 m., 1907 ar 1908 metais Žemaičių Kalvarijoje klebono Jono Petrauskio rūpesčiu įsteigta lietuviška „Saulės“ draugijos pradžios mokykla, veikusi iki 1912 metų. Mokyklos įkūrimo darbą organizavo vikaras Vituvis, o mokytojavo mokytoja Spudytė iš Aukštaitijos. Mokykla įsikūrė Mikos namuose. Ją materialiai išlaikė klebonas J. Petrauskis. Mokyklos atidarymo iškilmės prasidėjo bažnyčioje. Mokykloje buvo 4 skyriai, kiekviename skyriuje - po 30 mokinių, dėstyta lietuviškai.
Kazimieras Kupčiūnas - pirmasis mokytojas Žemaičių Kalvarijoje, įsteigęs pasaulietinę valdišką mokyklą. 1912 m. Butkevičiaus name buvo atidaryta keturklasė pradinė mokykla. Mokytojas K. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais rugpjūčio 19 d. prasidėjo mokslas ir Žemaičių Kalvarijos pradžios mokykloje, įkurtoje Izidoriaus Valančiausko name, priešais bažnyčią. Ši mokykla veikė iki 1940 metų.
Taip pat skaitykite: Nuoširdūs žodžiai auklėtojams Rugsėjo 1-osios proga
Nuo 1927 metų Žemaičių Kalvarija pavedama Marijonų Kongregacijai. Apsigyvenę marijonai ėmė rūpintis ne tik bažnyčios tvarkymu, bet ir švietimo reikalais: įkūrė parapijos knygyną ir skaityklą. Žemaičių Kalvarijoje veikė vienuolių kazimieriečių pradžios mokykla, įkurta kunigo Dvaranausko. Ją išlaikė pati parapija. Kaip prisimena tos mokyklos auklėtinė Kazimiera Urbonaitė, „didžioji dauguma tėvų stengėsi vaikus leisti į šitą mokyklą, nors buvo ir valdiška. Mokykla buvo miestelio centre (dabar ten stovi Danieliaus Mockevičiaus namas), o vėliau - parapijos salėje. Silpnai besimokantys likdavo antriems metams. Būdavo atvejų, kad mokinys vienoje klasėje sėdėdavo po 2-3 metus. Mokykloje veikė katalikiškos moksleivių organizacijos. Viena iš jų buvo angelaičių. Vaikus skatino gerai mokytis, gerbti mokytojus, tėvelius, mylėti artimą, net ir priešą, kiekvieną gerą darbą skirti Dievo garbei; ugdė meilę Tėvynei Lietuvai.
1935 metais buvo pastatyta didelė parapijos salė. Marijonų pradinėje mokykloje švęsdavo visas katalikiškas ir tautines šventes. Vaikai vaidindavo, deklamuodavo, šokdavo. Šventėse dalyvaudavo ir tėveliai. Be mokyklų, Žemaičių Kalvarijoje veikė ir darželis. Jis dirbo 5-6 valandas per dieną, buvo išlaikomas Šv. Vincento Pauliečio draugijos. 1934 - 1935 metais darželyje ir pradinėse klasėse pradėta vaikus auklėti pagal įvairias metodikas.
1940 m. lietuviškos mokyklos ir darželiai baigė savo veiklą.
Sovietinis Laikotarpis: Pertvarkos ir Iššūkiai
Žemaičių Kalvarijos mokytojai, dirbę valdiškoje mokykloje, nukentėjo nuo 1940 metų Rusijos okupacijos. 1941 metais birželio mėnesį buvo suimti ir ištremti į Sibirą mokyklos vedėjas Aleksandras Pocius, mokytojai Kazė Pocienė ir Jonas Pauliukas. Pablogėjus politinei padėčiai, dalis vienuolių išvyko iš Žemaičių Kalvarijos, kiti pasiliko amžinam poilsiui. Taip prasidėjo visiškai kitas mokyklos gyvenimo laikotarpis.
1949 m. Žemaičių Kalvarijoje įkuriama septynmetė mokykla buvusio marijonų vienuolyno patalpose. Jie mokėsi noriai, aktyviai dalyvavo mokyklos užklasinėje veikloje. Tuo metu mokykloje pradeda veikti būreliai: sporto, literatų, dramos, šokių. Įkuriama pionierių organizacija. Mokyklai vadovauja Leonas Jonutis. 1952 metais mokyklą baigė I - oji septynmetės laida. Vėliau, Leonui Jonučiui išvykus, mokyklai vadovauja direktorius Bronius Butkevičius. Augant mokyklai padaugėjo mokytojų.
1954 metais Žemaičių Kalvarijoje atidaroma 8 klasė, o vėliau mokykla perauga į vidurinę. Jai ima vadovauti Kazys Kuprys. Atvyksta naujų mokytojų: Vaidilutė ir Pranas Barvydai, Aleksandra ir Bernardas Černiai, Adolfina ir Juozas Jaruliai. Mokykloje įkuriama mokinių komjaunimo organizacija, kuriai vadovauja mokytojas Algirdas Raustys, vyr. pionierių vadovu dirba Vincas Lauraitis. 1958 metais išleidžiama pirmoji abiturientų laida. Vėliau didžioji dalis jų mokėsi aukštosiose mokyklose, o dabar dirba įvairiais specialistais. Iš viso buvo išleistos trys abiturientų laidos.
Po to mokinių skaičius sumažėjo (mažas gimimo procentas karo, pokario metais). Todėl 1962 m. vidurinė mokykla perorganizuojama į aštuonmetę. 1965 metais mokykloje mokosi net trys šimtai mokinių, dirba 18 mokytojų. Mokyklai vadovauja Anatolijus Gabšys. 1965 m. vaizdingoje miestelio vietoje ant kalnelio prie upelio pradėta statyti triaukštė tipinė mokykla. 1967 metais, Anatolijui Gabšiui išsikėlus dirbti į Platelius, mokyklai ima vadovauti Aleksandra Šatikienė. 1968 metų rugpjūčio 28 d. 1971 metais jaunųjų turistų komanda užėmė pirmą vietą. Daug širdies ir darbo gražinant mokyklos interjerą įdėjo mokytojas Juozas Jarulis. Nuo 1972 metų rugsėjo l d. mokykla pradeda dirbti kabinetine sistema. Aktyviai dirba jaunieji kraštotyrininkai, vadovaujami Marijos Mašanauskaitės. Pionieriai rinkdami metalo laužą užėmė 1 - ą vieta. Puikiai dirba orientacininkai, sporto būrelis.
1973 metais nuo rugsėjo mėnesio į mokyklos gyvenimą aktyviai įsijungia Eugenijos ir Juozo Neniškių šeima. Eugenija dirba pavaduotoja, o Juozas - rusų kalbos mokytojas, vadovauja dramos ir kraštotyros būreliams. Tais metais susikuria mokyklos estradinis ansamblis, mokytojų agitbrigada, kurie įvairiose apžiūros pelno net prizines vietas. 1976 metais 8 klasės mokinė Virkšaitė Jūratė dalyvauja „Dainų dainelės” konkurse Vilniuje. Ji buvo pažymėta už gerą dainavimą. Mokinę ruošė mokytoja Ramutė Paulauskienė. 1975-1976 mokslo metais mokykloje mokėsi 434 moksleiviai.
1977 metais spalio mėnesį prie mokyklos atidengtas paminklas mokytojui Adomui Mikai. Tais pačiais metais mokykloje įsteigtas vaikų ir jaunimo sporto mokyklos filialas orientaciniam sportui propaguoti. Treneriu dirba Šleinius Jonas. Per metus orientacininkai gavo net 46 diplomus bei garbės raštus.
Nuo 1979 metų pradėtas statyti mokyklos priestatas su sporto sale bei valgykla. 1980 metais spalio mėnesį priestatas baigtas. Padidėjus mokyklos patalpų, mokytojai įsirengia naujus kabinetus, kurie rajoninėje apžiūroje pelno prizines vietas. Garžiai dirba lėlių teatras, vadovaujamas mokytojos K. Valančiauskienės, dramos būrelis, vadovaujamas mokytojo J. Neniškio.
Nuo 1982 metų vis geresnių rezultatų pasiekia jaunieji biologai, vadovaujami mokytojos Elena Gedvilienės. Jos dukra Edita tampa olimpiados prizininke. 1985 metų pavasarį mokyklos kiemą papuošia paminklas knygnešiui Vincentui Juškai. Jo autorius Vytautas Ulevičius. Daug darbo ir energijos atgaivinant knygnešio atminimą įdėjo mokytojas Juozas Neniškis. 1985 metų gruodžio 16 d. miršta ilgametis mokyklos mokytojas, dramos būrelio, agitbrigados vadovas kraštotyrininkas Juozas Neniškis.
Edita Gedvilaitė tris kartus iš eilės respublikinėje biologų olimpiadoje užėma pirmą vietą, apdovanota laureato diplomu. 1985 m. Gedvilaitė Edita mokyklą baigė aukso medaliu. Gedvilas Alfonsas respublikinėje biologų olimpiadoje 1985 - 1986 metais užėmė pirmą vietą ir buvo apdovanotas laureato diplomu. Tais metais vasarą mokykla augino kolūkyje 10 ha pašarinių šakniavaisių. Nuo mokslo metų pradžios įvestas visuomenei naudingas darbas, o nuo 1987 metų sausio 1 d. - profiliuotas darbas.
Apie 90% mokinių pabuvojo pažintinėse ekskursijose: dvyliktokai -Taline, vienuoliktokai - Rygoje, o pavasario atostogų metu 12 klasės mokiniai lankėsi Leningrade (Sankt-Peterburge). Mokykloje buvo naujovė - viktorina 5×5. Labai daug mokyklai padėjo buvęs Varduvos kolūkis, kuriam vadovavo Arūnas Paulavičius.
Mokyklai iki 1987 metų rugsėjo 1 d. vadovavo Šatikienė Aleksandra. Vartant praėjusių metų pedagogų tarybos protokolus, prieš akis iškyla tuometinis laikotarpis. Džiugu pripažinti, kad pagrindinis tikslas buvo siekti tik labai gerų ir gerų mokymosi rezultatų. Tas tikslas tikrai buvo pasiektas, nes labai daug abiturientų baigė aukštąsias mokyklas ir dirba savo mėgstamą darbą.
Reikia pripažinti ir klaidas. Mokykla ilgą laiką buvo stiprus ateizmo centras, o mokytojai buvo eiliniai tos programos vykdytojai. Tai buvo laikotarpis, kada asmeninė nuomonė nieko nereiškė. Praėjusi mokyklų reforma jautėsi ir mūsų mokykloje. Mažai keitėsi kadrai. Seniai dirbantys mokytojai turėjo puikius darbo kabinetus. Daugelis kabinetų rajoninėse apžiūrose buvo prizininkai. Mokykla dažnai buvo kritikuojama, kad silpnokai dirbamas profesinio orientavimo darbas. Ji turėjo didelių plotų kolūkio laukuose, augino pašarinius šakniavaisių. Už darbą buvo atlyginama įvairiai: moksleiviams organizuojamos ekskursijos, buvo aptvertas mokyklos stadionas, skiriama lėšų mokyklos vidaus remontui.
Nuo 1987 m. rugsėjo mėnesio pradinės klasės pradėjo dirbti penkias darbo dienas. Mokykloje veikė net 20 būrelių ir du būreliai prie kultūros namų: jaunųjų mechanikų, dramos, darbščiųjų rankų, sporto, šaulių, šachmatininkų, gamtininkų, šaškių, rusistų, ateistų, choro. Dalies būrelių veikla buvo silpna. Įspūdingiausi renginiai mokykloje buvo viktorina - 4×4, liaudies vakaronės, vakarai „Na, merginos”, „Na, vaikinai”.
Nepriklausomybės Laikotarpis: Nauji Iššūkiai ir Pokyčiai
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, pasikeitė ir mūsų mokyklos veidas. Mokykla tapo laisvesnė, jos veikla tapo turiningesnė. Nuo 1991 m. kasmet veikia nemažai būrelių. Gausiausiai lankomi gamtininkų, choreografijos, etnografinis, dainavimo ir dramos būreliai.
Tačiau ne viskas klostėsi sklandžiai. Kaip rodo 2022 metais įvykęs incidentas, mokykloje kilo konfliktas tarp pradinių klasių mokytojos Eglės Navickienės ir gimnazijos direktoriaus Evaldo Ulevičiaus. Mokytoja teigė patirianti psichologinį smurtą iš direktoriaus pusės ir pradėjo bado streiką prie gimnazijos. Konfliktas išryškino problemas, susijusias su vadovų ir darbuotojų santykiais bei patyčiomis mokykloje. Vis dėlto, konfliktas buvo išspręstas pasirašius sutartį, kuria gimnazija įsipareigojo suteikti pedagogei metodininko kvalifikaciją ir išmokėti 12 mėnesių išeitinę kompensaciją.
Nepaisant iššūkių, Žemaičių Kalvarijos gimnazija toliau gyvuoja ir rūpinasi jaunąja karta. Kaip ir visos šalies mokyklos, gimnazija šventė Rugsėjo 1-ąją. Nemažai ugdymo įstaigų atsisakė bet kokios šventės, tad šventiškai pakylėtą naujųjų mokslo metų pradžią ir vaikams, ir tėvams bei mokytojams teko atsinešti širdyse.
Švietimo Pradžia Alsėdžiuose
Išlikę duomenys apie XVI - XVIII a. švietimą Alsėdžiuose siekia 1540 m., kai Krokuvos universiteto studentu užsirašė Jurgis Vitaitis ar Vytė iš Alsėdžių. Tačiau alsėdiškis studentas Krokuvoje dar nėra įrodymas, kad pradinį išsilavinimą jis gavo Alsėdžiuose, nes galėjo mokytis ir Varniuose.
Nuo XVI a. Alsėdžiai buvo viena iš Žemaičių vyskupo mėgstamiausių rezidencijos vietų. Vyskupas Merkelis Giedraitis įsteigė Alsėdžiuose mokyklą, kurioje ruošdavo kandidatus į kunigų seminariją.
XVII a. Alsėdžiuose buvo pastatyta parapinė mokykla. 1677 m. Alsėdžių bažnyčios vizitacijoje rašoma, kad mokyklos vietoje Simonas Rušelis pasistatė pirkią, kurioje įkurdino smuklę. Kodėl taip atsitiko, nepaaiškinta. Mokykla galėjo būti sunaikinta per 1655 - 1660 m. karus su švedais.
Po Lietuvą nuniokojusio Šiaurės karo, bado, maro 1715 m. Alsėdžių bažnyčios vizitacijoje rašoma, kad parapinė mokykla tuščia, baigia sugriūti. 1765 m. įkurta parapinė mokykla dėl įvairių priežasčių kurį laiką neveikė.
Prasidėjus carinės Rusijos okupacijai, pagal 1803 m. išleistus nuostatus parapinės mokyklos tampa pavaldžios Vilniaus Universitetui.
Parapinės Mokyklos Veikla XIX Amžiuje
Žemiau pateikiami duomenys apie parapinės mokyklos veiklą XIX amžiaus pradžioje:
| Metai | Mokytojai | Mokinių (berniukų ir mergaičių) skaičius | Ko mokėsi |
|---|---|---|---|
| 1804 | Nežinoma | 12 b. ir 7 m. | Nežinoma |
| 1805 | Nežinoma | 8 b. ir 3 m. | Nežinoma |
| 1806-1807 | Mokyklos nebuvo | ||
| 1808 | Nežinoma | 9 b. ir 3 m. | Nežinoma |
| 1809 | Nežinoma | 13 b. ir 5 m. | Nežinoma |
| 1810 | Nežinoma | 13 b. ir 5 m. | Nežinoma |
| 1811 | Nežinoma | 18 b. ir 4 m. | Nežinoma |
| 1812 | Nežinoma | 17 b. ir 2 m. | Nežinoma |
| 1813 | Nežinoma | 19 b. ir 2 m. | Nežinoma |
| 1814 | Nežinoma | 22 b. ir - m. | Nežinoma |
| 1815 | Nežinoma | 10 b. ir 3 m. | Nežinoma |
| 1822 | Skaityti lenkiškai ir lietuviškai, lotyniškai rašyti, skaičiuoti | ||
| 1826 | 40 (11 bajorų ir 29 valstiečių) vaikai | ||
| 1827 | Adomas Valančevskis | 41 b. |
Rusiška mokykla Alsėdžiuose pradėjo veikti 1867 m. Mokytoju buvo paskirtas M. Krečetnikovas, baigęs stačiatikių dvasinę seminariją. 1869 m. mokyklai buvo skirtas maždaug pusės hektaro sklypas, kuriame valsčiaus lėšomis 1870 m. buvo pastatyta mokykla.
1909 m. Alsėdžių klebonui E. Semenavičiui pavyko gauti leidimą ir įsteigti ,,Saulės“ draugijos mergaičių mokyklą. Susirinko apie 70 mergaičių. Tai buvo pirma lietuviška mokykla Alsėdžiuose. Mokykla buvo vienaklasė, trijų skyrių, t. y., mokymo kursas išeinamas per trejus metus. Už mokslą reikėjo mokėti 3 rublius per metus. Be elementaraus kurso buvo mokoma muzikos, siuvinėti. Mokykloje pamokos prasidėjo 1910 spalio 24 d. ( lapkričio 6 d. ) Per savaitę būdavo 27 pamokos.
Mokyklos Raida Tarpukario ir Pokario Metais
1939 m. sudegusių vyskupo dvaro rūmų vietoje pradėta statyti 6 komplektų pradinė mokykla su sale. 1940-ųjų birželio 15-ąją raudonajai armijai okupavus Lietuvą, Alsėdžiuose, kaip ir visoje šalyje, pradėti pertvarkymai. Mokytojų pamokos pradėtos kontroliuoti. Nacių okupacijos metais Alsėdžių pradinėje mokykloje buvo įvestas vokiečių kalbos mokymas. Nors sąlygos buvo nepalankios, 1942 m.
Nuo 1945 m. veikė pradinė mokykla ir progimnazija, kuri 1949 m. buvo performuota į Alsėdžių septynmetę mokyklą, o nuo 1952 mokslo metų pradžios jai buvo suteiktas vidurinės mokyklos statutas.
1955 m. buvo išleista pirmoji abiturientų laida (13 abiturientų ). Metai iš metų mokinių skaičius didėjo. Didelė parama moksleiviams buvo mokyklos bendrabutis, kuris pradėjo veikti 1952 m. Bendrabutis buvo išsidėstęs trijuose pastatuose miestelio centre.
1967 m. buvo pastatytas pirmasis mokyklos priestatas, 1975 m. - naujas 121 vietos mokyklos bendrabutis, 1978 m. - mokytojų 8 butų gyvenamasis namas. 1989 m. įvyko mokyklos priestato atidarymas Naujaisiais mokslo metais.
tags: #rugsejo #pirmoji #kalvarijos #gim