Robertas Lenartavičius - aktorius, kurio talentas ir charizma pavergė daugelio žiūrovų širdis. Jo kelias į aktorystę buvo netikėtas, bet užtikrintas, paženklintas nuosekliu darbu, atsidavimu ir nuolatinėmis paieškomis. Šiame straipsnyje panagrinėsime Roberto Lenartavičiaus gyvenimą, jo karjeros vingius, įtakas ir požiūrį į aktorystę bei gyvenimą.
Ankstyvasis gyvenimas ir pomėgiai
Robertas Lenartavičius publikos dėmesį pajuto dar būdamas mokyklinio amžiaus, o vaikystėje išmoktus kūrinius dainavo savo tėvams ir jų draugams. Jam dėmesys jau tuomet atrodė kaip savaime suprantamas reiškinys ir neišgąsdino, kaip nutinka daugumai vaikų. Atvirkščiai - sužavėjo. Toliau sekė šauniausio moksleivio rinkimai, Šimtadienio spektaklio pagrindinis vaidmuo. „Tačiau tuo metu aš neplanavau būti aktoriumi“, - sako R.Lenartavičius, gerai pažįstamas iš kelių Lietuvoje rodomų televizijos serialų.
Robertas prisimena, kad dar mokykloje pastebėdavo trūkumus įvairiuose minėjimuose ir renginiuose: per ilgos pauzės, blogas apšvietimas ar netinkamas kalbėjimas. Tada jam kilo mintis, kad pats galėtų padaryti geriau. Viena mokytoja jam papasakojo, kad jis graudindavęs mamas, sakydamas eilėraščius. Iš pradžių jis šoko gatvės šokius (breiką), ir apie vaidybą negalvojo.
Studijos ir pirmieji karjeros žingsniai
Baigęs gimnaziją Kaune, R. Lenartavičius studijavo kolegijoje Verslo vadybos paslaugų marketingo specialybę, turėjo galimybę gilinti žinias Belgijoje, Suomijoje, Švedijoje. Po studijų jis nusprendė „užkariauti pasaulį“. Noras patobulinti anglų kalbą ir pagilinti studijų laikotarpiu įgytas žinias jį nuvedė į tarptautinę kompaniją Didžiojoje Britanijoje. „Ne, aš neemigravau. Išvažiavau stažuotis, siekti karjeros“, - sako Robertas.
Robertui teko gyventi XIX amžiaus name, pusvalandis pėsčiomis nuo Vindzoro pilies, kur praleisdavo nemažai laiko. Taip pat šalia buvo įsikūrusi viena prestižiškiausių Anglijos privačių mokyklų - Itono koledžas. Jį supanti aplinka skatino nesusitaikyti su akimirkos dabartimi, bet siekti ir tobulėti.
Taip pat skaitykite: Roberto Krikštoponio istorija
Robertas Didžiojoje Britanijoje praleido devynis mėnesius, dirbo biuruose tarptautinėje kompanijoje, kur galėjo pritaikyti turimas anglų kalbos žinias. „Žinojau, kad čia atvykau trumpam, neapsiribojau darbu, noru užsidirbti, bet gilinausi į šalies ypatybes, bandžiau susipažinti su kultūra. Kitų akimis jau buvau susikūręs ten gyvenimą, todėl dažnam pažįstamam buvo keistas mano sprendimas sugrįžti į Lietuvą. Tačiau jaučiau, kad būdamas ten įgijau pakankamai žinių, kurias dabar galiu pritaikyti Lietuvoje“, - sakė aktorius.
Sugrįžęs į Lietuvą jis greitai susirado darbą startuojančioje bendrovėje ir buvo atsakingas už rinkodarą. Tačiau taip pat ilgai neužsibuvo. „Supratau, kad man reikalingas gyvas bendravimas. O dirbdamas prie kompiuterio, popierių ir komunikuodamas telefonu savęs pilnai nerealizuoju. Jaučiau, kad kažko gyvenime trūksta“, - kalbėjo pašnekovas.
Grįžimas prie meno: teatras ir muzika
Grįžęs į Lietuvą R.Lenartavičius susitiko su draugais, kurie turėjo šokių studiją. Bendromis jėgomis visi pradėjo organizuoti visuomeninius vakarus su aktoriais, režisieriais, atlikėjais. Netrukus atgimė sena meilė teatrui ir dainavimui. Visai atsitiktinai Robertas pateko į chorą, su kuriuo per metus tapo „Chorų Eurovizijos“ dalyviais. Prasidėjo gyvos transliacijos, filmavimai, scena. Jausmo, kuris aplankė, lyginti su darbu biure buvo neįmanoma, o meninė pusė įtraukia ir išlaisvina.
Roberto tuo metu priimtas sprendimas „išsipirkti sau metus laiko“, kad galėtų mokytis ir gilintis į menus, dabar primena sėkmės istoriją. Tačiau tada tai buvo mažai kam suprantama. „Priimti tokį, daugelio požiūriu nepalankų sprendimą, ilgai netruko. Dėl mano akademinių pasiekimų studijose ir visuomeniškumo daug kas tikėjosi iš manęs didelių dalykų. O aš nusprendžiau susikrauti kapitalą, kad galėčiau per metus laiko pabandyti įsilieti į menus. Vienas įvykis sekė kitą. Užbaigęs pradėtus darbus ir perleisdamas atsakomybes kitam darbuotojui išėjau iš darbo sėkmingai startavusioje kompanijoje. Gavau kvietimą atvykti paviešėti į salą vakarų Norvegijoje. Netikėtai susiradau darbą renginių organizavimo srityje ir per tris mėnesius pavyko užsidirbti“, - savo pradžią pasakojo R.Lenartavičius.
Pusę metų praleidęs palėpėje Skandinaviškas gyvenimo būdas ir tai, jog dirbti reikėjo tik suorganizuotų švenčių dienomis, leido skirti laiko sau. Poetiškas laisvalaikis saloje, knygų skaitymas, eilių rašymas, buvimas vienumoje, bėgiojimas kalnų takais, baltosiosios naktys su vaikštinėjimais ant uolų ir žvejyba - visi šie dalykai padėjo suprasti savo paties lūkesčius, viltis ir norus. „Nepersidirbdavau, turėjau laiko sau. Tačiau pavyko užsidirbti ir pinigų. Tam įvardintam langui - metams laiko. Grįžęs į Lietuvą, mėnesį praleidau Šventojoje, atokioje vietoje - jūra, upelis, barzda ir visiškas tarzano rojus. Be streso įsiliejau į Lietuvos gyvenimo tempą“, - pasakojo pašnekovas.
Taip pat skaitykite: Juozas Krikštaponis: Kas slypi už vardo?
O parvykus į Kaune esančius namus R.Lenartavičius pradėjo galvoti, kaip viską sudėlioti. Pasidomėjęs suprato, kad dainavimas pradžioje bus kaip mokslai norint tuo gyventi. Rudenį susirado mėgėjišką teatrą, susipažino su režisieriumi. Noras tobulėti ir mokytis jį atvedė prie stalo teatre, kur įvyko pirmasis pjesės skaitymas. „Buvo labai žavu, įdomu, jaudinausi. Buvau tik girdėjęs ar matęs per filmus, kaip tai atrodo. Supratau, kad tai žingsnis į mano ateitį. Nors labai mažytis, bet žingsnis. Neilgai trukus pradėjome statyti spektaklį. Vaidmuo buvo nedidelis, bet galėjau suprasti ir pamatyti, kaip atrodo teatro aktoriaus gyvenimas. Po kiek laiko teatro trupėje sutiktas dramaturgas pasiūlė kartu statyti spektaklį pagal jo pjesę. Tai buvo be galo įdomu, labai daug pirmų patirčių. Užtrukom. Tą spektaklį pristatėm savo draugams, artimiesiems. Jiems patiko, jie liko sužavėti. Suprato, ką aš veikiau tuos visus pusę metų palėpėje“, - šyptelėjo dabar jau gerai žinomas aktorius.
Kelias į televiziją ir pripažinimas
Vėliau R.Lenartavičiui teko neatlygintinai suvaidinti masinėse scenose. Jis darė viską, kad išmoktų. Pernelyg racionalių paskatų ar išskaičiavimo, kodėl jis ten buvo, nėra - tik intuicija ir noras suprasti, kaip viskas vyksta. Vieno filmavimo metu Robertas susipažino su moterimi, kuri vėliau susisiekė ir pakvietė suvaidinti kitam epizodui TV seriale.
„Jau kitos dienos rytą važiavau į Vilnių. Nieko nežinodamas: kas ir kaip. Atvykęs papuoliau į buvusio serialo „Rezidentai“ filmavimo aikštelę. Suvaidinau epizodą. Pasikalbėjome su režisieriumi, aktorių atrankos vadovais. Kaip tik keitėsi siužeto linija ir turėjo atsirasti naujas veikėjas. Nesitikėjau, bet po poros savaičių su manimi susisiekė prodiuseris ir pasiūlė sudalyvauti projekte. Buvo sunku patikėti, kad visa tai jau vyksta. Tokia sėkmės istorija, kaip atsidūriau projekte“, - prisiminė Robertas.
Mokytis teko daug. Robertui padėjo jau labai gerai žinomi ir daug pasiekę aktoriai, su kuriais jam teko dirbti, taip pat režisierius. Jie nestokodavo pamokymų ir patarimų. Robertas sako, kad viskas nebuvo taip lengva ir paprasta, kaip gali pasirodyti iš šalies ar stebint galutinį rezultatą. „Natūraliai pasileidus į šią kelionę atsirado naujas draugų ratas - jie padėjo taip pat, dar - meditacijos“, - sakė aktorius.
Šiandien tai skamba kaip lengvai pasiektas tikslas ar kaip sėkmės istorija. Tačiau būta daug nuoseklaus ir nuoširdaus darbo. Vien noro neužtenka. Įdėtas darbas duoda rezultatų. Recepto, kaip greitai pasiekti tikslų, gal ir nėra. Tačiau tikras noras, tikėjimas ir pasitikėjimas, nuoseklumas, nuovokumas ir nuolankumas gali nuvesti ten, kur reikia. Hobis tapo aistra ir amatu. O amatas - pasaulio pažinimu.
Taip pat skaitykite: Roberto Lenartavičius: kelias į šlovę
Vaidmenys televizijoje
Plačiajai visuomenei Robertas tapo pažįstamas, kai komiškame seriale „Rezidentai“ kūrė Piterio Riaukos personažą. Tuo metu, ko gero, ne vienas, išgirdęs Robertą, kalbantį su amerikietišku akcentu, pamanė, kad jis yra tikrai iš Amerikos atvykęs. Jo personažas buvo iš Bostono, kuriame didžioji dalis naujakurių kadaise buvo suvažiavę iš Airijos. Jų šneka šiek tiek specifinė. Jam reikėjo surasti tokį akcentą, kuris jam netrukdytų išgyventi emocijas, jei reikia, ir apsiverkti.
Pasibaigus „Rezidentams“ netrukus Robertas gavo nusikalstamos šeimos sūnaus Simono Kogano-Slimo vaidmenį kriminaliniame seriale „Pasmerkti“. Abu žanrai jam labai skirtingi. Komedijoje labai smagu, bet sunkiau vaidinti, ten prisijuoki tiek iš pačių scenų, tiek ir jas suvaidinęs. Ten užtenka tik tarstelėti kokį nors vieną žodelį, ir jis pakeičia visą sceną. Komedijoje juoko daugiau, tačiau kriminale galbūt daugiau tikrovės. Ten išgyvenama daugiau įvairesnių emocijų.
Robertas taip pat vaidino seriale „Laisvės kaina. Savanoriai“ bei sukūrė ir daug kitų personažų.
Robertas Lenartavičius apie aktorystę ir save
Apie personažų panašumus
Robertas teigia, kad jo vaidinami personažai dažnai būna panašūs į jį. Galbūt čia turėjo omeny, kad jo vaidinami personažai į jį panašūs amžiumi, galbūt tipažu, bet ne būdu. Vaikystėje jis nebuvo blogiukas. Buvau geras vaikas, pasižymėjau pavyzdingu elgesiu. Nors daug laiko praleisdavau sode, neretai ir vienas, stengdavausi neiti su draugais, kurie mane kviesdavo, „skolintis“ kaimynų obuolių. Man tai atrodė ne mano reikalas. Niekada nenorėjau savo elgesiu nuvilti tėvų, ypač mamos, kuri manimi labai pasitikėjo.
Apie vaidmenis
„Mano vaidmuo jau gerai žiūrovams pažįstamas dabar jau gydytojas, nebe rezidentas, dirbantis klinikose, iš Amerikos atvykęs Piteris Riauka. Tai situacijų komedija, tad galima sakyti, kad kai kurie personažai yra labai tikroviški, bet kai kurie - lengvai šaržuoti, hiperbolizuotai perdėti. Turbūt kažkiek turiu tokio personažo savyje, manau tai ir padaro mane panašiu į jį. Sakyčiau, kai kuriose vietose požiūriu į gyvenimą, į šviesų tikėjimą gėriu. Mano personažas yra naivus ir kiek gali būti yra tyras. Jo pozityvumas dažnai jį pastato į kuriozines situacijas. Kartais pats vaidindamas pamatau, kiek tai šaržuota ir visai juokinga komedija, bet per daug savęs su personažu nesiečiau“, - dalijasi Robertas.
Apie sunkumus vaidinant save
Vyresnės kartos scenos žmonės dažnai personažus turėdavo kurti, tad atsiradus galimybei vaidinti save patį, jie susiduria su sunkumais. „Čia toks filosofinis klausimas: kur esi tu ir kas tu pats esi?. Galbūt, kai tai yra kažkoks charakterinis vaidmuo, o ne tik būsena, tuomet yra lengviau. Kai atsiranda kokios nors užduotys - akcentas, specialus judėjimas, kiti scenarijaus įpareigojantys dalykai, tai taip ir gaunasi, kad atsiranda užduotys, per kurias tą personažą bandau kurti. Pagal režisieriaus matymą bandau kažkaip adaptuotis prie personažo. Kadangi šį personažą esu sukūręs jau anksčiau, teko jį tik pritaikyti tam tikroms situacijoms. Sakyčiau, kad mano personažas šiame seriale yra labai vaikiškas ir infantilus. Ir taip išeina, kad personažas septynerius metus stovėjo vietoje ir visai nesikeitė“, - teigia pašnekovas.
Vaidinti save, kaip teigia aktorius, tikrai nemenkas iššūkis. Visgi ir pats konceptas suponuoja, kad būdami su skirtingais žmonėmis kaskart dedamės vis kitokią kaukę. „Man turbūt sunkiau būti vienoje būsenoje, ar, kaip kad sako kiti - vaidinti save. Žmogiška patirtis yra būti kažkuo. Bet iš esmės, ten giliai, nežinau, ar yra toks dalykas kaip „tu“. Jei aš lipčiau ant scenos vaidinti save, priklausytų, kam tai vaidinu ar su kuo. Nes juk net kai kalbėdamas su jumis labiau atsiverčiau, jei būtume ilgai pažįstami draugai. Mūsų asmenybė yra įvairi ir tai, kokie esame labai priklauso nuo to, su kuo esame. Iš esmės dedamės kaukes. Tik santykyje su kažkuo, per kitus ir matai save“, - kalba Robertas.
Apie laisvalaikį
„Mano laisvalaikyje daug visko, sakyčiau, kad turiningai gyvenu. Pradėčiau nuo skaitinių, literatūros, nes skaitau kasdien. Užsiimu ir įvairiu sportu. Man tas žodis laisvalaikis yra gan neaiškus, nes mano gyvenimo būdas toks, kad išnyksta ribos tarp laisvo laiko ir darbų. Kartais net knygos, kurias skaitau, man ateityje padeda rašyti tam tikrą pjesę ar scenarijų. Tiesiog lavinu save, domiuosi, mokausi ir tikrai nenuobodžiauju. Sakyčiau, kad plačiai per Lietuvą turiu daug veiklų, pažinčių. Smagu pažinti kraštą, jo žmones, nemažai keliauju. Manau, kad yra gerai, kad žmonėms žiūrint į mane kyla klaustukų“, - apie laisvalaikį ir mėgstamas veikles užsimena žinomas vyras.
Aktoriaus socialiuose tinkluose taip pat galima išvysti ir nemažai kadrų iš įvairių pasaulio kampelių. Visgi jis įvardija, kad kelios vietos kelia daugiausia sentimentų. „Man smagu patyrinėti naujas, dar nematytas vietas. Dar yra labai daug neaplankytų vietų. Sakyčiau, kad Italija, Viduržemio regionas mane labai traukia ir suteikia įkvėpimo. Atrodo, kad ten vis norisi sugrįžti“, - šypteli jis.
Apie gyvenimą svetur
Robertui Lenartavičiui yra nesvetima ir migranto duona - kurį laika studijų metu jis yra gyvenęs svetur. „Ilgą laiko tarpą jau esu Lietuvoje, čia vis vien man gera ir paprasta tuo, kad čia yra mano kultūra, kalba. Kiekviena kelionė svetur man primena tai ir prideda žavesio Lietuvai. Bet neatmetu galimybės ir pagyventi dar kitur. Iš tiesų kelionės ir gyvenimas kitose šalyse labai praturtina patį gyvenimą“, - dalijasi vyras.
Apie ateities planus
Anot vyro, tarptautinių projektų Lietuvoje vis daugėja. Visgi kartais su filmavimais ar kitais darbais atsiranda puikių galimybių iškeliauti ir svetur. „Teko ir su Holivudo žvaigždėmis leisti laiką toje pačioje Lietuvoje. Juokavom, kad Holivudas pats atvyko, nereikėjo važiuoti. Kažkaip po karantino viskas taip užsisuko, kad filmavimų, renginių pačioje Lietuvoje labai padaugėjo. Bet dar turiu tokią mintį, kad pavyks daugiau padirbėjus labiau įsilieti ir į tarptautinę rinką“, - teigia jis.
Apie atrastą pašaukimą
Robertas teigia, kad jaučiasi atradęs savo vietą gyvenime ne visu šimtu procentų. Manau, kad tai, ką daro šiuo metu, ir yra jo pašaukimas, tačiau nežino, ar tai būtų visam gyvenimui. Nors ką gali žinoti - tas laikinumas dažnai tampa ilgaamžiu dalyku.
Apie tekstų mokymąsi
Robertui nėra sunku mokytis tekstus. Prieš kokius dvejus metus jis atrado metodiką, kaip tai daryti, ir jam labai palengvėjo. Svarbu neprisirišti prie pačios teksto formos, o suvokti, kas norima pasakyti. Kai tai suvoki, dar tekstus pasikartoji keletą kartų prieš miegą ir ryte atsikėlęs į aikštelę ateini žvalus, tada viskas vyksta sklandžiai.
Apie netikėtumus
Sutiktų įdomių ir talentingų žmonių gausa pranoko jo lūkesčius. Robertas prisipažįsta, kad niekada neįsivaizdavo, jog dainuos projekte „Muzikinė kaukė“. Apskritai visa jo aktorinė veikla ir buvimas viešumoje jam yra neplanuoti dalykai, nors nuo vaikystės mėgdavo reikštis - organizuodavo pasirodymus namuose, mokykloje dažnai būdavo scenoje, dainuodavo chore, šokdavo gatvės šokius. Tačiau savo ateitį nutarė susieti su verslo vadyba.
Užmojai ateinantiems metams
Robertas pradėjo aktyviau skaityti saviugdos knygas ir visu pajėgumu grįžo į sportą - nori pagerinti formą. Jis lanko treniruočių salę, kur mokosi kovos menų, kung fu, Tailando bokso, treniruojasi ant skersinio. Jam įdomu pasižiūrėti, kiek gali jo kūnas, nes tokie dalykai ugdo discipliną. Kitas jo užmojis - sėkmingai užbaigti dabartinius projektus „Muzikinė kaukė“ ir serialas „Prakeikti II“, kurio dar net neįpusėjo. Jo žingsniai „Muzikinėje kaukėje“ įkvėpė mintį pagalvoti ir apie muzikavimą ateityje. Galbūt vienas iš galimų variantų galėtų būti solinė karjera - keliauja sau po Italiją ir dainuoja Dino Martino dainų aranžuotes.
Dalyvavimas „Muzikinėje kaukėje“
Dabar Robertui tikra palaima dalyvauti „Muzikinėje kaukėje“. Jam įdomiausia, kad kruopščiai ruošiesi tiems pasirodymams, o paskui atsistoji su mikrofonu ir viskas taip natūraliai išeina, atrodo, nieko ypatingo lyg ir nedarei.
Labiausiai patenkintas Ievos Zasimauskaitės įsikūnijimu. Manau, kad jis man pavyko, nes pajutau tą jos dainoje slypintį jautrumą. Kartais tas jausmas, kurį išgyveni ar jauti, nebūtinai juntamas ir žiūrovų. Mane patį nustebino ir „Baltojo kiro“ pasirodymas, ir „AC/DC“. Jie visi tokie saviti ir tokie skirtingi.
Robertas mano, kad balso valdymo galimybės yra viena iš aktorinio talento sudedamųjų dalių. Aš paprastai kuriu vaidmenis pirmiausia įsiklausydamas į balsą, paskui - drabužiai, motorika ar dar kokios nors detalės. Per tai, kaip kalba veikėjas, iškart galiu jį pajusti. Jeigu vis dėlto reikėtų išrinkti, kas „Muzikinėje kaukėje“ svarbiau - vokalas, plastika ar aktoriniai gebėjimai, aš sakyčiau, kad vokalas. Būtent vokaliniai dalykai man čia yra didžiausias iššūkis. Vienas dalyvis man sakė, kad aš pakankamai atsipalaiduoju scenoje. Galbūt dėl to, kad manęs nekausto kameros. Tačiau norisi pademonstruoti vokalinį užtaisą, išjaustas emocijas ir teisingas natas.
Gyvenimas Žemaitijoje ir kūryba Plateliuose
Iš Kauno kilęs, dabar Vilniuje gyvenantis aktorius Robertas Lenartavičius jau antri metai vasaromis nepraleidžia Platelių kultūros centro organizuojamo festivalio „Muzika ant vandens“, o šiemet festivaliui net pastatė pjesę „Gero vėjo“ - ją, skirtą jachtų klubo įkūrėjui Petrui Sadauskui, plateliškiai aktoriai suvaidino praėjusį penktadienį.
Prieš kelerius metus su draugu Jonu atvykau į Platelių Jonines ir susipažinau su Aivaru ir Aliona Alminais. Pasistatėm palapinę jų kieme. Taip ir įsitraukiau. Jau antrą vasarą atvykstu čia padirbėti su projektais. Plateliuose jaučiuosi kaip namuose. Man Žemaitija kaip kokia legenda, aš čia randu save. Mano proseneliai kilę iš Viekšnių, Viduklės krašto. Plateliškiai aktoriai dirba ne dėl pinigų, man irgi finansiškai nelabai apsimoka. Bet tai ir yra ta lengva paslaptis, iššūkis, įdomu stebėti aktorius, jiems patarti. O šiemet net rašiau pjesę, skirtą jachtų klubo įkūrėjui Petrui Sadauskui, pats režisavau. Mačiau rezultatą gyvai ir džiaugiausi Platelių teatro kolektyvu - puikūs žmonės, tikrai talentingi aktoriai-mėgėjai.
Vertybės ir požiūris į pasaulį
Skauda širdį, kai matau žmones elgiantis nekultūringai kur nors parduotuvėje, kasdienybėje. Esu romantikas, nemėgstu materializmo, persisotinimo. Manau, žmogus visada turi augti.
Rašant pjesę man reikia askezės, vienatvės.
Robertas neslepia, kad savo veiklomis užsiima ne dėl gerbėjų ar siekiamybės surinkti kuo daugiau followerių socialiniuose tinkluose.„Mano tikslas - įkvėpti kitus žmonės, man labai smagu, kad man rašo, pagiria. Noriu, kad visi kurtų, darytų. Geriau imkitės kūrybos, o ne ieškokite pažinčių internete’’, - juokėsi vaikinas.
tags: #robertas #lenartavicius #gimimo #data