Vis dažniau susiduriame su terminais „socialinės rizikos grupė“ ir „rizikos grupės vaikai“. Nors jie dažnai siejami su socialine atskirtimi, asocialiais asmenimis, priklausomybėmis ir nusikalstamumu, svarbu suprasti, kad ši samprata nėra visiškai tiksli. Į rizikos grupę įtraukiami vaikai, kurie turi didesnę riziką tapti socialiai atskirti ar asocialūs, bet dar tokie nėra. Šiame straipsnyje nagrinėjamos rizikos šeimų tėvų auklėjimo problemos, jų priežastys ir galimi sprendimo būdai.
Rizikos Grupės Vaikai: Kas Jie?
Į rizikos grupę patenka vaikai, kurie dėl įvairių priežasčių pažeidžia įstatymus, valkatauja, elgetauja, nelanko mokyklos, patiria fizinį ar psichinį smurtą, turi pedagoginių ar psichologinių problemų arba gyvena ypač sunkiomis materialinėmis sąlygomis. Rizikos grupės vaikų aplinka neretai taip pat būna susijusi su teisėsauga. L. Taroza išskiria socialines rizikos grupes, kurias sudaro vaikai, nelankantys mokyklos, bėgantys iš namų ir sunkiai auklėjami. Kita rizikos grupė - vaikai, nusiteikę prieš suaugusiuosius, ypač artimuosius, vadinami „protestuojančiais“ paaugliais. Šis protestas dažnai perauga į atvirą kovą prieš šeimos narius.
Socialinės Rizikos Aplinkos Aspektai
Šią grupę reikėtų praplėsti įtraukiant:
- Girtaujančius tėvus, nesugebančius pasirūpinti vaikais, terorizuojančius ar mušančius juos, ypač tėvus, smurtaujančius prieš motiną, nuolatinius girtavimus namuose.
- Šeimas, neturinčias pastovaus pragyvenimo šaltinio, gyvenančias netinkamuose būstuose, nuolat besikeliančias iš vienos vietos į kitą, kuriose trūksta maisto ir kitų būtiniausių dalykų.
- Vienišos motinos šeimas, kuriose motina kaltina vaikus dėl savo nesėkmių, įkyriai pamokslauja ir priekaištauja, o padėtis pablogėja, jei motina užsiima prostitucija, girtauja ar valkatauja.
- Netinkamą tėvų pavyzdį vaikams, kai tėvai užsiima nusikalstama veikla arba yra nesąžiningi su kitais žmonėmis, vaikai mato nederamo elgesio pavyzdžius ir yra paliekami likimo valiai, todėl pradeda vagiliauti arba pateisina savo elgesį tuo, kad ir jų tėvai elgiasi panašiai.
- Nepakankamą dėmesį vaikui.
Dažnai šie socialinės aplinkos aspektai yra susipynę: skurdas ir nedarbas veda prie alkoholizmo ir narkotikų vartojimo, gyvenamosios vietos netekimo ir nesugebėjimo tinkamai pasirūpinti vaikais.
Jaunimo Auklėjimo Iššūkiai
Daugelis jaunimo auklėjimo uždavinių yra susiję su ekonominiais ir socialiniais veiksniais, kurių tėvai negali kontroliuoti. Tačiau tėvai turi priemonių, kuriomis gali pakreipti jaunimą moralinio ir religinio jautrumo linkme. Kyla klausimai, kodėl kai kurie jaunuoliai pasirenka savęs naikinimo kelius, kodėl veržiasi prie alkoholio, rūkymo ir narkotikų, linksta į seksualinius nukrypimus, bėga iš namų, kur, atrodo, jiems nieko netrūksta.
Taip pat skaitykite: Socialinės rizikos vaikų apibrėžimas
Šie vaikai dažnai jaučia baimę, nerimą ir yra nervingi, linkę meluoti, apgaudinėti, išsigalvoti nebūtų dalykų, kad išsisuktų nuo bausmės arba sukeltų gailestį ir užuojautą, gautų naudos. Jiems būdingas interesų siaurumas, o pagrindinė vertybė yra pinigai, todėl visos pastangos nukreiptos į tai, kaip jų gauti. Gatvės vaikai gerbia vienas kitą tik pagal tai, kiek kuris gali elgetaudamas ar kitais būdais įsigyti pinigų. Vaikai yra nestabilios psichikos, nesugeba valdyti emocijų, greitai supyksta ir gali būti agresyvūs, visada pasiruošę pulti arba gintis. Norint keisti netinkamą vaiko elgesį, svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Rizikos vaikai dažnai vartoja psichotropines medžiagas. Rūkančių ir vartojančių alkoholį rizikos vaikų dalis auga su amžiumi: nuo trečdalio tarp 10-13 metų vaikų iki septynių iš dešimties 17-19 metų amžiaus grupėje.
Pagrindinės Rizikos Vaikų Grupės
Nėra oficialaus rizikos grupių vaikų skirstymo, todėl šiame darbe aptarsime pačias pagrindines rizikos vaikų grupes.
Gatvės Vaikai
Gatvės vaikai didžiąją laiko dalį praleidžia gatvėje, įvairiai uždarbiaudami. Benamis jaunimas - jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Jaunuoliai tampa benamiais dėl šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemptų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis netenka namų dėl finansinių krizių, kilusių dėl prieinamumo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės.
Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis pradeda teikti seksualines paslaugas, kad uždirbtų maistui, drabužiams, pastogei. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą. Gatvės vaikai patiria negatyvų užterštos aplinkos poveikį, žiaurumą, dažnai serga infekcinėmis ligomis. Jų daugėjimas ir bėdos kelia didelį nerimą. Gatvės vaikai yra ypač daug smurto patyrusi ir tebepatirianti socialinė grupė, piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, vartoja narkotikus, praktikuoja rizikingą lytinį elgesį ir yra vertinami kaip nusikalstamumo bei pavojingų ligų plitimo bendruomenėje židinys.
Asocialus Elgesys
Asocialiu laikomas vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistojusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai yra agresyvumas, nesąžiningumas ir amoralumas. Vaikui būdingas nesugebėjimas savęs atskleisti ir panaudoti savo galimybių visuomenei priimtinais būdais, nepakankamas dalyvavimas socialiniame gyvenime, menkavertiškumo jausmas, menki socialiniai interesai, nesugebėjimas ir nenoras bendrauti su kitais žmonėmis. Asocialus elgesys glaudžiausiai susijęs su alkoholio vartojimu. Daugybę vaikų veikia tėvai alkoholikai. Tuos vaikus sunku atpažinti, nes jie varžosi, nesupranta, jog alkoholizmas yra liga, nemoka įvertinti nemalonios tikrovės nei apsisaugoti nuo jos.
Taip pat skaitykite: Metodai dirbant su rizikos šeimų vaikais
Visi alkoholikų vaikai auga panašioje aplinkoje, kurioje niekada neatslūgsta vidinė įtampa ir nerimas. Jei alkoholikas yra tėvas, kartais jis gali būti mielas ir geras, bet dažniausia būna priešingai. Grįžęs tėvas pradeda baisius barnius su motina, netgi užsipuola vaiką išgąsdindamas. Vaikas niekada nežino, kas dar gali nutikti, visuomet yra apimtas nevilties. Jeigu alkoholikė mama, galimas daiktas, tėvas jau yra metęs šeimą arba labai ilgai nepareina iš darbo. Vaikas imasi visų tų darbų, kuriuos paprastai atlieka motina, taip prarasdamas vaikystę. Jei abu tėvai alkoholikai, gyvenimas dar labiau nenuspėjamas, namuose yra tikras pragaras. Vaikas kuria planus, kaip palikti namus, pabėgti, gyvena viltimi, nenorėdamas tikėti tuo, kas dedasi, ir visus išgyvenimus užgniaužia savyje.
Suaugę alkoholikų vaikai:
- Gerai nežino, kas yra „normalu“, nes kitokios šeimyninės aplinkos nepažino.
- Jiems sunku atlikti kokį nors darbą nuo pradžios iki galo.
- Meluoja netgi tada, kai būtų paprasčiau sakyti teisybę.
- Yra sau negailestingi, nes vaikystėje jiems buvo nuolatos priekaištaujama.
- Nemoka linksmintis, nes negirdėjo savo tėvų juokiantis, pokštaujant, kvailiojant.
- Jų požiūris į save pernelyg rimtas.
- Jiems sunku bendrauti, trokšta sveikų artimų santykių, bet jiems sunku juos išlaikyti dėl to, kad jie neįsivaizduoja, kokie būna sveiki artimi santykiai, nepasitiki savimi ir netiki, kad kas nors gali juos mylėti.
- Yra impulsyvūs, įsikarščiavę nesusimąsto nei apie galimas pasekmes, nei apie kitokį elgesį.
Nors alkoholikų vaikų kančia pasireiškia įvairiu elgesiu, visiems alkoholikų vaikams būdingas savęs nuvertinimas ir amžius tam neturi reikšmės. Tačiau tokiems vaikams galima padėti: nuo jų nereikia slėpti šeimos rūpesčių, meluoti, reikia priimti aplinkinių pagalbą, laikytis vieno auklėjimo stiliaus, skirtis su vyru ar žmona, jei kitos išeities nėra, mylėti ir rūpintis juo, paaiškinti, kad jis neklatas dėl to, kaip elgiasi jo tėvai ir bet kuriuo atveju pasiūlyti kvalifikuotą pagalbą.
Šeimos Iširimas
Skyrybos, šeimos iširimas turi gilias bei tolimą ateitį siekiančias psichologines ir socialines pasekmes visiems šeimos nariams ir visuomenei. Skyrybos yra vienas pagrindinių psichologinių stresorių, paveikiančių tiek besiskiriančius tėvus, tiek ir vaikus. Tarp iširusių namų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Tyrimai rodo, kad 30 % nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 50 % nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų, tuo tarpu tik 14 % visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų. Vaikai iš nepilnų šeimų netenka saugios ir harmoningos asmenybės vystymąsi užtikrinančios aplinkos, sutrinka socializacinių modelių perdavimas. Vaikai iš nepilnų šeimų linkę prasčiau mokytis, anksčiau kurti santuokas ir gimdyti vaikus, susilaukti nesantuokinių vaikų, gyventi kartu nesusituokus, renkasi elgesio modelius, kurie neparemia poros abipusių intymių ryšių kūrimo.
Nepilnose šeimose augantys vaikai turi daugiau psichikos problemų, linkę piktnaudžiauti alkoholiu ir dažniau žudytis negu pilnų šeimų vaikai. Be to, išsiskyrusiose šeimose dažniau vyrauja skurdas, kuris sąlygoja socialinę nelygybę. Dėl skurdo vaikai iš nepilnų šeimų dažnai yra priversti ne įgyti išsimokslinimą aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose, bet įsijungti į nekvalifikuotą ar mažiau kvalifikuotą darbo rinką. Be to, nepilnoje šeimoje augantiems vaikams gresia daugiau įvairių sveikatos sutrikimų. Jie dažniau linkę žudytis.
Taip pat skaitykite: Gimdymo priežiūra
Smurtas Prieš Vaikus
Galima išskirti keturias smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta. Nacionalinio vaiko prievartos ir apleistumo centro statistikos duomenimis, apie 23 iš 1000 vaikų iki 18 m. amžiaus JAV yra tapę prievartos aukomis. Lietuvoje turima medžiaga labai įvairi ir netiksli, nėra atliktų mokslinių tyrimų, kurie padėtų įvertinti prievartos prieš vaikus mąstą Lietuvoje. Dažniausiai pirmieji, oficialiai susiduriantys su vaikais, patyrusiais smurtą, yra gydytojai. Nedarniose šeimose augantiems vaikams kiekvienoje visuomenėje reikia didelio dėmesio bei rūpesčio.
Smurtą patiriantys vaikai pasižymi didesne psichologinių ir elgesio sunkumų rizika: depresija, nerimo sutrikimai, piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nesaugi lytinė elgsena. Be to, šių vaikų pažintinė branda taip pat dažniau atsilieka nuo bendraamžių. Jie sunkiau suvokia kitų žmonių emocinius išgyvenimus, agresyviai elgiasi su bendraamžiais, jiems būdinga silpna savikontrolė bei neigiami emociniai išgyvenimai. Nuolat emociškai terorizuojamas vaikas netenka pasitikėjimo savimi, tampa bailus, pasyvus, laukiantis kitų nurodymų ir pritarimo, lengvai pasijunta kaltas ir menkavertis. Jį lydi įtampa, nepasitikėjimas savimi, vengimas bendrauti, nesaugumo, bejėgiškumo, pasimetimo, vienišumo ir apleistumo jausmai, uždarumas, nesugebėjimas rasti ir ieškoti pagalbos, prislėgta nuotaika ir save žalojantis elgesys. Prievartą vaikystėje patyrę žmonės nesugeba tinkamai patenkinti savo globos ir artumo poreikio.
Nėra kokios nors vienos universalios prievartą šeimoje lemiančios priežasties. Tai tragedija, kurią lemia įvairių veiksnių rinkinys: tėvų patirtis ir asmenybė, socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaka, menkos pajamos, išsilavinimas, alkoholio ir narkotikų vartojimas. Tačiau kyla klausimas - kur ta riba, kur vaiko auklėjimas perauga į smurtą prieš vaikus? Fizinės bausmės yra neigiamas ir vengtinas dalykas. Smurtas, ypač emocinis, seksualinis ir vaikų nepriežiūra yra visuomenės yda.
Tėvų Auklėjimo Stilius ir Paauglių Socialinė Emocinė Gerovė
Tėvystė vaidina lemiamą vaidmenį vaiko psichologinei sveikatai. Auklėjimo stilius susideda iš dviejų pagrindinių elementų: tėvų jautrumo ir reiklumo. Tėvų jautrumas formuoja vaikų savireguliaciją ir savisaugą. Tėvų reiklumu siekiama integruoti vaikus į visą šeimą, keliant jiems suaugusiųjų reikalavimus ir mokant drausmės. Pernelyg didelė globa, kai tėvai per daug įsitraukia, griežtai kontroliuoja vaiko pasiekimus. Emocinė tėvų šiluma - tai dėmesingumas ir neįkyrus palaikymas kartu su pagarba vaiko savarankiškumui. Tėvai išlaiko aiškius lūkesčius dėl mokyklos, bendraamžių bendravimo ir suaugusiųjų santykių. Užuot pasikliovę bausme, šie tėvai nustato taisykles ir ribas per atvirą diskusiją ir samprotavimus, aktyviai palaiko ir puoselėja savo vaiko savarankiškumą. Šis auklėjimo metodas, dar žinomas kaip demokratinė arba palaikanti tėvystė, turi didesnį teigiamą poveikį vaikams nei baudžiamieji drausminimo metodai. Atstūmimo auklėjimo stilius pasireiškia per fizines bausmes, priešiškumą, pagarbos stoką ir vaiko kritiką kitų akivaizdoje.
Tyrimai rodo, kad abiejų tėvų atstūmimas neigiamai susijęs su paauglių socialine emocine gerove, abiejų tėvų hipergloba teigiamai koreliuoja su socialinės emocinės sveikatos rodikliais, o pačios reikšmingiausios sąsajos gautos tarp abiejų tėvų emocinės šilumos ir socialinės emocinės sveikatos rodiklių. Motinos atstūmimas ir tėvo atstūmimas neigiamai koreliuoja su atsparumu stresui, tuo tarpu motinos emocinė šiluma ir tėvo emocinė šiluma reikšmingai teigiamai siejasi su atsparumu stresui. Tėvų auklėjimo stiliai, išskyrus atstūmimą, paauglių suvokiami labai teigiamai.
Pastarosios apklausos rodikliai žemesni, nei rezultatai, kurie buvo gauti ankstesnių apklausų metu. Pandemijos grėsmė, nuotolinis ugdymas, kuomet visi buvome prikausyti prie išmaniųjų įrenginių, nustojome bendrauti kontaktiniu būdu. Jaunimui jau sunku rasti tinkamus žodžius, lengviau parašyti, išreikšti emocijas ženklais, vertiniais, trumpiniais. Jaunimo pastarojo laikmečio pagrindinis laisvalaikio praleidimo būdas - išimtinai - išmanieji įrenginiai. Pasaulinė karo grėsmė, baimės ir nerimo eskalavimas, ekologinė situacija, nesveika aplinka, chemizuotas maistas, per didelis cukraus kiekis maisto produktuose. Dabartinio laikmečio problema - sutrikdyta komunikacija: nėra lygiavertiško suaugusiųjų ir paauglių bendravimo, paauglys su savo bendraamžiu nemoka pagarbiai komunikuoti. Dėl to atsiranda tarpusavio supratimo nebuvimas; tai turi įtakos žemiems pasiekimų rezultatams, neatitinkantiems paauglio vystymosi lygio, atsiranda netinkamas paauglių elgesys, nuokrypiai nuo socialinių normų ir taisyklių.
Dabartinė epocha - individualistų, egoistų laikmetis. Šiuolaikinio jaunimo vertybės kitos, nei šeima, motinystė. Pasaulyje kuo toliau tampa nepopuliaru kurti šeimą. Jaunimas ateitį įsivaizduoja - viskas turi būti pasiekiama čia pat, lengvai ir greitai. Jie nori mažai ir lengvai dirbti, nedaug įdėdami pastangų, gauti gerą atlyginimą. Tačiau, tyrimais yra įrodyta, jog be veiklos žmogus degraduoja, nesivysto jo smegenys. Žmogus tobulėja tik įveikdamas krizes. Mes dabar gyvename turbulentiniame laikotarpyje. Informacijos srautas, vystymasis vyksta žaibišku greičiu. Techninis progresas - neįtikėtinas. Žmonės nespėja vystytis su technologine pažanga. Taip greitai keičiasi technologijos, kad dabartinio jaunimo įgyto išsilavinimo jiems užteks 5-7 metams, po to reikės įgyti vėl naują kryptį, naują specialybę. Taip bus mokymasis visą gyvenimą.
Tėvų ir mokytojų užduotis - stebėti ir būti prieinamiems, bet nedaryti už vaiką jo užduočių, neprisiimti jo pareigų, nesistengti palengvinti vaiko kelio! Jis pats turi išmokti įveikti sunkumus, susidoroti su kliūtimis, iššūkiais. Hipergloba yra pražūtinga, nes ji pasiglemžia paauglio iniciatyvą bei pasitikėjimą savimi. Geriausia elgtis taip: nedaryti nieko už vaiką, ką kasdieniniame gyvenime jis gali pasidaryti pats. Vos tik tėvai nustoja vaiką perdėtai globoti, dažnai paauglys ima galvoti, jog pats negali tvarkytis gyvenime ir kad pasaulis yra pernelyg pavojingas. Toks vaikas/paauglys nenorės prisiimti atsakomybės, todėl suaugęs jis negali būti savarankiškas. Tokiam paaugliui net sunku pagalvoti, kad gyvenimas reikalauja ne tik imti, bet ir duoti. Toks vaikas, tapęs paaugliu, galvoja: „Aš galiu daryti, ką tik noriu ir kada tik noriu. Viskas tik man priklauso“.
Hiperglobojantys tėvai dažniausiai leidžia daryti vaikui viską, nes trokšta apsaugoti jį nuo nusivylimų ir bijo, kad neprarastų jų palankumo. Todėl jie nelinkę sakyti „ne“ ir neleidžia savo atžalai pajusti jo neatsakingo elgesio pasekmių. Jei hiperglobojantys tėvai perdėtai pataikauja savo paaugliui arba nelinkę su juo ginčytis, tai griežti arba atstumiantys tėvai stengiasi priversti paauglį elgtis pagal jų valią. Jie remiasi tokiomis idėjomis: „Tu privalai daryti taip, kaip aš pasakiau, o aš prižiūrėsiu, kad tu padarytum taip, kaip reikia“.
Viena - nudrąsinimas. Kritika ir bausmės, lydinčios šį auklėjimo metodą, yra interpretuojamos taip: „Kažkas su manimi negerai. Mano tėvai galvoja, kad aš negaliu savarankiškai gyventi“. Kita reakcija, kurią mes paprastai pastebime, yra pasipriešinimas. Jaunas žmogus nusprendžia: „Jūs net neįsivaizduojate, koks aš piktas. Jums nepatinka mano mokykliniai pasiekimai, mano pasirinkti draugai, tai, kaip aš rengiuosi, kaip aš elgiuosi ir t.t., tačiau aš bent galiu pademonstruoti jums vieną dalyką: parodyti, kad viską spręsiu aš pats, o ne jūs“. Kai santykiai įkaista iki tokio lygio, atsiveria kovos laukas. Gali būti kovojama atvirai arba slaptai, bet tai visdėlto yra kova. Pasipriešinimas yra įprasčiausia reakcija į prievartinį paauglio auklėjimą, tačiau ne vienintelė. Jauni žmonės patys sprendžia, kaip tvarkyti gyvenimą ir ką daryti su gyvenimiška patirtimi. Tokie paaugliai tampa tikri maištininkai, kenčia jų psichinė sveikata, jie stokoja pasitikėjimo, nerimauja dėl klaidų arba jaučiasi nieko neverti. Jų energija nukreipiama ne į produktyvumą ir pasiekimus, o kaip išvengti klaidų ar suaugusiųjų pykčio ir bausmių.
Tėvai ir mokytojai, kurie labai kontroliuoja vaikus, elgiasi klaidingai, kadangi jie įbaugina paauglį, priverčia jį paklusti. Vaikystėje ar paauglystėje tokį auklėjimo metodą patyrę vaikai yra labiau įsisąmoninę, kokia jų jėga, kai jie atsisako bendradarbiauti su suaugusiais. Kai tėvai pamato, kad jie negali kontroliuoti savo vaikų, jie dar griežčiau juos ima kontroliuoti. Emociškai šilti santykiai, pagarbus elgesys, kurio suaugusieji moko savo jaunąją kartą yra emocinio ir socialinio brandumo pagrindas. Vaikai negyvens taip, kaip mes, suaugusieji, kalbame, jie darys taip, kaip mes gyvename, t.y. atkartos mūsų pavyzdį, bet ne žodžius. Tėvų autoritetas paremtas tik tėvų elgesiu. Anksčiau žinios, informacija formavo tėvų ir kitų suaugusiųjų autoritetą, dabar jaunimas tai labai lengvai gali pasiekti kelių mygtukų kombinacija išmaniajame įrenginyje. Žinios - ne vertybė. Tik tėvų poelgiai, asmeniniai pasiekimai, žodžio laikymasis, nuomonė apie kitus žmones, kai jų nėra šalia, mūsų vidinė kultūra, diplomatija, išmintis - tikrosios vertybės, formuojančios jaunimo pasaulėvoką.
Reikia mokyti vaiką kelti tikslus ir juos pasiekti. Kiekvienas vaikas turi turėti savo gyvenimo tikslą. Vaikas turi išmokti būti atsakingu, pvz., - prižiūrėti savo augintinį, juo rūpintis. Tačiau jei nesirūpina, augintinio neturi prižiūrėti tėvai, nes jis yra vaiko pareiga. Tokiu atveju augintinis turi iš namų „išnykti“. Žiauru? Naujajame pasaulyje bus vertinamas unikalumas. Visa, kas nėra unikalu - pakeis robotai. Leisti paaugliui patinginiauti - to reikia, kad jis pailsėtų, persikrautų jo nervinė sistema, nes tuo metu jis apmąsto įvykius, patirtis. Turi būti pirminis - visuminis pasaulio supratimas: kelionės, bendravimas, komunikacija. Dabartiniame laikmetyje emocinis intelektas užima prioritetinę vietą, lyginant su protiniu intelektu. Mylėti save ir gyventi savo gyvenimą. Suteikti galimybę vaikui ar paaugliui pačiam išgyventi savo gyvenimo pamokas.
Tikriausiai daugelis pritars minčiai, kad tobulų tėvų nebūna. Tačiau tėvams svarbu žinoti, kad esminiai vaiko elgesio modeliai, asmenybės savybės dažniausiai formuojasi iki 3 metų. Tai pirmasis ir bene svarbiausias vaiko charakterio ir asmenybės raidos etapas. Antrasis etapas tęsiasi maždaug iki 7-erių metų: iki tokio amžiaus susiformuoja tam tikros vidinės nuostatos, dar labiau įsitvirtina elgesio modeliai, įskaitant konfliktų sprendimo būdus, požiūrį į stresines situacijas ir kt. Taigi, nors klaidų daro visi tėvai, tačiau svarbiausia - rasti balansą, stengiantis įsiklausyti į vaiko poreikius, klausytis savo širdies balso, bet kartu - ir nepamesti sveiko proto. Dažnai tėvai ignoruoja vienas ar kitas problemas, pavyzdžiui, tam tikrus vyresnio amžiaus vaikų potraukius ar besikartojantį netinkamą elgesį. Labai dažnai auklėjantys vaikus tėvai nesugeba išlikti nuoseklūs: vieną akimirką jie yra labai griežti, o kitą jiems tiesiog nerūpi, kuo vaikai užsiima. Pavyzdžiui, jei vaikas šiurkščiau elgiasi su gyvūnu, tėvai vieną kartą mažylį sudrausmina, o kitą kartą tik stebi situaciją iš šalies: vėlgi toks nenuoseklumas nepadeda ir verčia vaiką dvejoti tėvų autoritetu. Taip pat labai dažnai „diržus atlaisvinti“ auklėdami linkę seneliai, tačiau pasitaiko atvejų, kad dėl tam tikrų auklėjimo aspektų nesutaria ir abu tėvai: vienas sako vienaip, o kitas - kitaip. Jeigu vaiko elgesys yra žalingas, tėvai turi būti vieningi. Labai dažnai tėvai turi nepagrįstų lūkesčių. Pavyzdžiui, nusiviliama dvimečiu, kuris dar nesidomi puoduku ir vis dar mūvi sauskelnes, arba šešiamečiu, kuriam niekaip nepavyksta išmokti visų raidžių. Tačiau pirmiausia reikėtų įsitikinti, ar tam tikro amžiaus vaikai jau turi mokėti daryti tam tikrus dalykus, ar tik jūs to iš jų tikitės. Jei leidžiate vaikams daryti viską, ką jie nori, darote „meškos paslaugą“, nes vaikams, ypač mažiems, sunku gyventi be jokių apribojimų ir taisyklių. Neveiksmingi auklėjimo metodai - viena didžiausių problemų. Tad tėvai pirmiausia turi užduoti sau klausimą, ar taikomos auklėjimo priemonės yra tinkamos? Tėvai - pavyzdys vaikams, kaip reikėtų elgtis. Tad jeigu jie vaikui sakys, kad, pavyzdžiui, saldumynai - nesveika, o patys pasislėpę saldainius valgys saujomis, galiausiai vaikas pasimes ir sutriks. Tėvai turi rodyti pavyzdį ir elgtis analogiškai, kaip skatina elgtis ir vaikus.