Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma kaip Žemaitė, yra viena ryškiausių lietuvių literatūros figūrų. Jos kūryba atspindi XIX amžiaus pabaigos Lietuvos socialinę tikrovę, ypač valstiečių ir dvarininkų gyvenimus. Žemaitės biografija - tai istorija apie moterį, kuri nepaisant luomo skirtumų ir gyvenimo iššūkių, tapo tautos balsu.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Bajoriška Kilmė
Būsimoji rašytoja Julija Beniuševičiūtė gimė nuskurdusių bajorų šeimoje. Savo „Autobiografiją“ Žemaitė pradeda tėvų kilmės konstatavimu: „Mano tėvas, Antanas Beniuševyčia, bajoras. Motina, Julijana Scepuraitė, taipogi bajoraitė, kaip visuomet sakėsi, iš aukštos giminės esanti kilusi.“ Vaikystę Julija su trimis seserimis praleido Bukantės dvarelyje, kur tėvas dirbo ūkvedžiu. Sulaukusi dvylikos metų, ji persikėlė gyventi pas velionio dėdės žmoną Albertiną Beniuševičienę į Šėmų dvarą netoli Žarėnų.
Šėmų dvare, mergaitė kartu su pusseserėmis turėjo įgyti deramą išsilavinimą. Julija konkuravo su pusseserėmis žiniomis ir noru mokytis, lenkė jas imlumu, proto aštrumu. Per trejus mokslų metus būsimoji rašytoja daugmaž „perbėgo“ vidurinės mokyklos kursą, - anuomet tai laikyta neblogu merginos išsilavinimu. Šiuose namuose Julija atrado ir lentynas su Adomo Mickevičiaus, Juozapo Kraševskio ir kitų autorių knygomis. Jos išmokė fantazuoti apie nepaprastą gyvenimą, kilnius, herojiškus poelgius. Vėliau ir pati bandė miklinti plunksną, lenkiškai skrebeno dienoraštį „Swoje pamiętniki“, šį saugojo žalioje skrynelėje.
Gyvenimas Po 1863 m. Sukilimo
Po 1863 metų sukilimo dvarų kultūros pamatai ėmė klibėti. Jaunoji bajoraitė turėjo palikti daug emocijų keliančią vietą ir pasiieškoti tarnybos. Per rekomendacijas ji įsidarbino „kompanione“ Gorskių šeimos dvare Džiuginėnuose - netoli Telšių. Julijai buvo pažadėta gera alga ir nesunkios pareigos - patarnauti senyvai dvaro savininko seseriai.
Prašmatnioje Džiuginėnų dvaro aplinkoje ji nebesijautė lygi su dvaro šeimininkais, tad vis dažniau užklysdavo į samdinių pastatą. Ilgais vakarais siuvėjų kambaryje būdavo jauku, klegėdavo juokas ir kalbos. Ten Julija sutiko eigulį, dvaro medžioklės prievaizdą Lauryną Žymantą.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Vis dažniau Julija ir dvylika metų vyresnis Laurynas pasilikdavo dviese. Dvaro samdinius užvaldžiusią aistrą pastebėjo šeimininkai, net bandė Juliją atkalbėti nuo santykių su „mužiku“, bet aistra buvo stipresnė nei racionalūs argumentai. Moters įsčiose užsimezgė gyvybė, ir porai teko skubiai galvoti apie vestuves. 1865 m. pora susituokė Plungės bažnyčioje. Šis mezaliansas - nelygi santuoka su „mužiku“ - buvo galutinis atsisveikinimas su bajorų luomu.
Šeimyninis Gyvenimas ir Ūkininkavimas
Jaunavedžiai ryžosi pradėti savarankiškai ūkininkauti. Julijai teko įprasti keltis ketvirtą ryto, pačiai užsiimti ūkiu ir namų ruoša. Dvaruose gyvenusi moteris daug ko nemokėjo, tad ją dažnai užgriūdavo vyro priekaištų lavina. Jaunoji Žymantienė netruko suvokti, kad pasirinko skurdą ir sunkų likimą. Kone pamečiui pabiro vaikai. 1866 metų žiemą Julija susilaukė pirmagimės Ievos, o 26-erių jau buvo pagimdžiusi keturias atžalas. Žymantai per savo bendrą gyvenimą susilaukė net septynių vaikų, bet viena dukrelė mirė dar kūdikystėje.
Su kiekvienos atžalos gimimu buitis darėsi vis sunkesnė, ūkininkauti nesisekė, šeima klimpo į skurdą. Vyras nuo rūpesčių bėgdavo į medžioklę, bandė užsimiršti lošdamas kortomis. Norėdami prasigyventi, Žymantai vienoje vietoje neužsibūdavo - po metų kitų susikraudavo visą mantą ir traukdavo ieškoti naujų žemių.
Šeima buvo įsikūrusi Kolainių, Laukuvos, Varnių ir Užvenčio apylinkėse. Ilgiausiai išgyveno Lauryno brolio sodyboje Ušnėnuose, ten galiausiai prasigyveno. Tik po vyro mirties 1900 m. Julija atitrūko nuo Ušnėnų - įsidarbino ekonome Puziniškio dvare. Šeiminio gyvenimo patirtis, nutylėti skauduliai rašytoją paskatino sukurti apsakymų ciklą „Laimė nutekėjimo“.
Rašytojos Karjeros Pradžia
Šeimai įsikūrus Ušnėnų kaime, ekstravertiškos natūros J. Žymantienė netruko susidraugauti su kaimynų Višinskių sūnumi Povilu, besimokančiu Šiaulių gimnazijoje. Vėliau šis tautinio atgimimo veikėjas išvyko studijuoti į Peterburgą. Kartą perskaičiusi P. Višinskio atneštą „Aušros“ numerį, beveik penkiasdešimtmetė moteris išrėžė: „Didelė čia kupeta! Juk aš mokėčiau taip parašyti!“ Ir netrukus ant prasto popieriaus lenkiškomis raidėmis sudėliojo pirmąjį savo kūrinį „Piršlybos“. Ši tema Julijai pasirodė įdomiausia kaimo žmonių gyvenimo realija.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Nedrąsiai įdavusi kūrinį P. Višinskiui į rankas, ji po kiek laiko sulaukė staigmenos - „Rudens vakaru“ pavadintas kūrinys buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Po rašiniu ji išvydo Žemaitės pseudonimą. Šis kalbininko J. Jablonskio redakcijai pasiūlytas slapyvardis prilipo visam laikui. Be to, P. Višinskis supažindino Juliją su studentais „litvomanais“, kūrėjomis Gabriele Petkevičaite-Bite, Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana (ši perrašinėdavo Žemaitės kūrinius ir siųsdavo P. Višinskiui). Julija su džiaugsmu priimdavo jai P. Višinskio ir Bitės glėbiais siunčiamas knygas.
Žemaitės kūriniai buvo publikuojami leidiniuose „Varpas“, „Vienybė lietuvininkų“, „Ūkininkas“ ir kituose. Ne visi J. Žymantienės kūrybiniai bandymai sulaukė globėjų pagyrų. Iš pradžių P. Višinskis Juliją skatino, bet vėliau ėmė rėžti kritines pastabas. Gal ir būta kartėlio moters širdyje, tačiau jis greitai nuslūgdavo - apimdavo dar didesnis azartas rašyti.
Asmeninis Gyvenimas ir Meilės Istorijos
Perkopusi per šešiasdešimt metų, Žemaitė netikėtai įpuolė į jausmų bedugnę. Ugninga jos prigimtis pražydo visa jėga, kai gyvendama G. Petkevičaitės-Bitės tėvo dvare Puziniškyje susipažino su trisdešimčia metų jaunesniu ūkvedžiu Konstantinu Petrausku. Natūraliai užsimezgusi draugystė tarp inteligentiško, Varšuvoje ir Gardine mokslus baigusio Konstantino ir vitališkos Julijos peraugo į karštesnius jausmus, bent jau tokius jautė rašytoja.
„Mano! Mano! Mano ir dar mano vaikeli“, - mylimajam būdama Joniškėlyje 1912 metais rašė Žemaitė. „Man ilgu! Man ilgu! Man ilgu. No, ir kam ir dar kam man reikėjo taip širdį sau suėsti.“ Net 62 jos rašyti laiškai - toks sukauptas simbolinis kraitis, per atstumą siejusi tarpusavio gija. Laiškai iš Julijos tekėjo lyg upė, o Konstantinas buvo santūresnis.
Susiformavo keistas romano vertas keturkampis: Julija buvo įsimylėjusi Konstantiną, šis žvalgėsi į jos dukrą Juzę, o dar labiau - į anūkę Elzę. Galiausiai vyriškis pasipiršo rašytojos dukrai Juzei, mat aštuoniolikmetės Elzės nedomino įmetėjęs „jaunikis“.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Visuomeninė Veikla ir Emigracija į Ameriką
1907 m. Kaune vykusiame Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime buvo organizacinio komiteto narė, skaitė pranešimus „Sodžiaus moterų skriaudos“ ir „Apie moterų girtuoklystę“. 1908 m. Žemaitė traukiniu nudardėjo į Peterburgą, kad pasiklausytų kalbų Rusijos moterų suvažiavime. Buvo vienintelė „egzotiškai“ apsirengusi dalyvė tarp šilko drabužiais šlamančių moterų.
1911 metais rašytoja persikėlė į Vilnių, pasinėrė į kultūrinį gyvenimą, lankė parodas, koncertus. Iškart ėmėsi ir veiklos - organizavo pramonės ir liaudies dirbinių parodą, rinko aukas karo pabėgėliams. Tokia veikla neretai užgoždavo kūrybinį darbą. 1913 metais J. Žymantienei buvo patikėtos „Lietuvos žinių“ atsakingosios redaktorės pareigos. Vienas niūriausių epizodų rašytojos gyvenime nutiko 1915 metais - dėl laikraštyje publikuoto straipsnio apie Valstybės dūmą ji buvo nuteista kalėti dviem savaitėms.
Pirmojo pasaulinio karo metais rašytoja rūpinosi nukentėjusiųjų nuo karo reikalais - maisto tiekimu, rinko lėšas. Išsikapsčiusi iš ligos, ji susikrovė daiktus ir išplaukė į Ameriką - rinkti aukų nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. Miestų salėse tarsi Holivudo šlovės alėjoje Žemaitė rinko pripažinimo žvaigždes. Galiausiai rašytoja apsistojo sūnaus Antano namuose.