Gabrielė Petkevičaitė-Bitė - išskirtinė asmenybė, kurios interesų laukas buvo labai platus. Nuo kasdienio darbo ir rūpesčių, talkinant gydytojui tėvui, remiant ir šelpiant stokojančius, iki lietuviškosios spaudos konspiracijos, slaptų lietuvybės puoselėtojų susirinkimų, kūrybos, publicistikos ir pedagoginės veiklos. Visiems šiems dalykams užteko jos laiko, nuoširdumo ir energijos. Šiame straipsnyje panagrinėsime jos gyvenimo kelią, veiklą ir palikimą Lietuvai.
Ankstyvasis gyvenimas ir šeima
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gimė 1861 m. kovo 18 d. tėvams priklausiusiame Puziniškio dvarelyje Panevėžio rajone. Jos gimimo dieną minėtos arkangelo Gabrieliaus vardinės, todėl šiuo vardu ir buvo pakrikštyta. Kaip pati rašė atsiminimuose, namas lyg kokia sala iš visų pusių anuomet buvo apsuptas traškančios girios, pilnos paukščių paukštelių, žvėrių žvėrelių. Šeimoje ji buvo pirmasis vaikas, todėl labai mylimas. Gabrielės tėvas - Jonas Leonas Petkevičius, motina - Malvina Ona Chodakauskaitė.
Petkevičių šeima buvo turtinga, niekada nesusidūrusi su jokiais nepritekliais. Tai bajoriška giminė, nuo seno krašte turėjusi savo dvarelių ir valdomos žemės plotų, ištikima bajoriškoms tradicijoms. Daugelį jos atstovų glaudžiai siejo asmeninių interesų platumas ir taurus humanizmas, puikus išsilavinimas, iš kartos į kartą perduodamos dvasinės vertybės, ypač meilė gimtajam kraštui. Petkevičių ir Chodakauskų giminių palikuonių asmeniniai likimai liudija gilų jų ryšį su svarbiausiais krašto istorijos įvykiais, stipresnį jos jutimą ir išgyvenimą.
Be Gabrielės, šeimoje augo dar penki vaikai: sesutė Judita (1867-1880) ir keturi broliai: Vladislovas Juozapas Ipolitas, Jonas Tadas (1864-1893), Petras (1866-apie 1882), Leonas Aleksandras (1869-1918). Petkevičių vaikai buvo puošniai rengiami ir gerai prižiūrimi, jiems nieko netrūko. Pirmasis Gabrielės prisiminimas susijęs su gyvenimu Puziniškio dvarelyje - bačiukai. „Buvo jie odiniai, raudoni. Užmovė man ant kojyčių. Auklė pastatė mane ant stalo, paėmusi po pažasčių, šokdino mane dainuodama. Man nei auklės dainavimas nerūpėjo, tik lenkiuos, tik lenkiuos bačiukų žiūrėti“, - rašė ji prisiminimuose. Iki šešerių metų Gabrielė, dažnai žaisdavusi su valstiečių vaikais, girdėjo tik lietuvių kalbą.
Sulaukusi devynerių liko be mamos, kuri lankydama ligonius užsikrėtė dėmėtąja šiltine. Gabrielei visas pasaulis iškart tapo tamsesnis - ji liko vyriausia šeimoje. Meilės ir rūpesčio vargstančiaisiais daigus skiepijusios motinos netektis sukrėtė Gabrielę, kuri vėliau motinai atminti skyrė tokius žodžius: „Kai sekmadieniais girdžiu skambant varpus, šaukiančius žmones pagarbinti Aukščiausiąjį iš širdies plaukiančiais žodžiais, skrenda į mane iš motinos kapo balsas, kviečiantis pagarbinti Aukščiausiąjį iš širdies plaukiančiais darbais.“
Taip pat skaitykite: Apie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką
Mokslas ir visuomeninė veikla
Vaikystėje Gabrielę mokė poetas, liaudies švietėjas Laurynas Ivinskis, atradęs prieglobstį Petkevičių šeimoje. 1872 m. Gabrielė išsiųsta į Mintaujos mergaičių gimnaziją, kurioje mokydamasi užsikrėtė džiova nuo kitos mergaitės. Tėvas, nepastebėjęs ligos, susigriebė tik po laiko, kai džiova jau rietė mergaitės nugarkaulį. 1878 m. pabaigusi gimnaziją itin gabi matematikai Gabrielė norėjo stoti į kokį nors universitetą Rusijoje, tačiau tėvas, matydamas dukros liguistumą, neleido studijuoti. Vietoj studijų pasiūlė dirbti ir tarnauti visuomenei.
Namuose augo jaunesnieji vaikai, o tėvas, nuolat kartodavęs, kad „klebonijos durys turi būti visada atviros, o gydytojo - neužrakintos…“, buvo paskendęs savo darbuose. Tai ir nulėmė Gabrielės apsisprendimą likti jo pagalbininke, šeimininkauti namuose, vaistinėje bei ambulatorijoje. 1885 m. įstojo į Deltuvos dvare suorganizuotus bitininkystės ir sodininkystės kursus. Kartu su ja kursus lankė dar aštuonios merginos iš visos Lietuvos. Grįžusi po metų užveisė 50 avilių bityną, kurio pajamos ėjo neturtingų moksleivių šalpai. Išalkę duonos ir mokslo našlaičiai tapo pagrindiniu Gabrielės rūpesčiu.
Įsitraukimas į tautinį atgimimą
„Pirmas „Varpo“ numeris netrukus po savo išėjimo 1889 m. pakliuvo man netikėtai į rankas. Nėra čia taip pat nė ko aiškinti, kokį įspūdį „Varpas“ tuomet man, kaip ir kiekvienam lietuviui, savo raštų pasiilgusiam, padarė. Sukėlė tiesiog visą revoliuciją idėjos gyvenime. Iš karto, kaip kaži kokios stebuklingos rykštės paliesti, prasivėrė nauji gyvenimo ir veikimo horizontai…“, - savo atsiminimuose rašo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1890 m., pasirašiusi Gabrielos vardu, nusiuntė į „Varpą“ savo pirmąją publikaciją. Po metų jau pasirašydavo Bitės slapyvardžiu.
Kova už moterų teises
1892 m. „Varpe“ pasirodė jos publikacija „Moterų darbai ant platesnės dirvos“, kurioje Bitė, viena pirmųjų lietuvių feminisčių, prabilo apie moterų teisių lygybę. Supama paprastų žmonių ji matė baisią valstiečių moterų būklę, didžiulį tamsumą, prietarus, nežmoniškumą, kurį aprašė savo garsiajame etiude „Dievui atkišus“ ir kituose apsakymuose. Moterų teisės jai tapo esmine tema. Kartu su Žemaite, su kuria ją supažindino Povilas Višinskis, 1906 m. dalyvavo visos Rusijos moterų suvažiavime, o 1907 m. pirmininkavo I Lietuvos moterų suvažiavimui. 1911-1913 m. redagavo pirmąjį Lietuvos moterų laikraštį „Žibutė“, o 1922 m. kartu su bičiulėmis įsteigia Lietuvos moterų sąjungą. 1928 m. išrinkta Lietuvos moterų sąjungos valdybos pirmininke.
Pedagoginė veikla ir "Žiburėlis"
Paraleliai su bendraminčiais gabeno, slėpė ir platino lietuvišką spaudą, rėmė neturtingus jaunuolius. Susipažinusi su knygnešiais ir pamačiusi didžiulį valstiečių alkį knygai, ėmėsi mokyti vaikus ir jaunuolius. Rašytojos Bitės gyvenime, kaip ir medų nešančios bitelės, nebuvo laisvų dienų. Jos visos užimtos darbu. Darbų dar labiau padaugėjo 1909 m. mirus tėvui. O netrukus anapilin iškeliavus ir broliui, Bitei teko rūpintis jo vaikais. Nors pati niekada neištekėjo ir nesusilaukė savų vaikų, tačiau ant savo ligotos nugaros nešė sunkią motinystės naštą.
Taip pat skaitykite: Viskas apie bites
1893 m. Gabrielė Petkevičaitė su bendraminte Jadvyga Juškyte įkūrė slaptą draugiją, skirtą kultūros darbuotojų ir moksleivių šelpimui. Pavadinimą „Žiburėlis“ draugijai pasiūlė Jonas Jablonskis, Gabrielės pažįstamas nuo mokslų Mintaujoje laikų. Pradžioje draugija buvo slapta, 1906 m. oficialiai įteisinta, veikė iki pat 1940 m. Nuo 1903 m. vadovauti jai ėmėsi Felicija Bortkevičienė. Sunku net suskaičiuoti, kiek žmonių „Žiburėlio“ lėšų pagalba baigė mokslus ir tapo garsiais menininkais, mokslininkais, visuomenininkais. Tarp šios draugijos globotinių buvo Jonas Biliūnas, Adomas Varnas, Kazys Būga, Kipras Petrauskas, Petras Avižonis ir dar daug kitų.
Lėšos šelpimui buvo renkamos įvairiai. Pirmiausia - iš narių mokesčių. Dalį aukojo turtingieji ir Amerikos lietuviai. Kitą dalį surinkdavo iš įvairiausių pasirodymų, renginių. Gabrielės tėvo dvarelyje mėgo rinktis apylinkių bajorai palošti kortomis, o šeimininko dukters sąlyga buvo paaukoti „Žiburėlio“ draugijai 30 procentų išloštų pinigų. Pati Gabrielė visada skirdavo labdarai dalį pelno, gauto už jos auginamų bičių medų.
1899 metų vasarą Palangoje buvo pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“, kurį režisavo Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Gautos iš spektaklio lėšos buvo skirtos „Žiburėlio“ draugijai. Povilas Višinskis supažindino Gabrielę su rašytoja Žemaite.
Pirmasis pasaulinis karas ir Steigiamasis Seimas
Besisukant kasdienybės rūpesčiuose prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Puziniškį užplūdo kariaujantys vokiečiai ir rusai. Su visais teko rasti bendrą kalbą, tramdyti įsisiautėjusius, ginti moteris ir merginas. Pas Bitę užuovėjos ieškojo aplinkinių kaimelių žmonės, net vokiečių kareiviai glaudėsi prie jos ir savo „Didžiąja mama“ vadino, jausdami jos didžiulę vidinę stiprybę ir orumą. Bitei rūpėjo visi, kenčiantys nuo karo. Gailėjo net rusų kareivių, matydama jų apleistumą. Tuo metu rašė „Karo metų dienoraštį“. Tai - neįkainojamas palikimas Lietuvai. Slapta aprašydama karo realybę, Bitė atskleidė, kaip kariaujantys tarpusavyje vokiečiai ir rusai elgėsi su civiliais gyventojais, moterimis.
1918 m. balandį Bitė sužinojo, kad Lietuvoje paskelbta nepriklausomybė. 1920 m. susirinko Steigiamasis Seimas, kurį atidarė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Savo kalboje ji pabrėžė, kad „moterų teisių lygybė nėra mūsų tikslas, bet įrankis“. Kartu su Bite į Seimą išrinktos moterys su vyrais dirbo petys petin ir stengėsi kurti teigiamą moters politikės įvaizdį visuomenėje.
Taip pat skaitykite: Kostiumo aprašymas
Į politiką Gabrielė Petkevičaitė atėjo 1902 m., kai susibūrę jos bendraminčiai „varpininkai“ Jonas Vileišis, Povilas Višinskis ir kiti įsteigė Lietuvių demokratų partiją. Partijos programoje buvo numatyta ir kova už abiejų lyčių politinę ir švietimo lygybę. Į Didįjį Vilniaus Seimą 1905 m. buvo kviečiami lietuviai „neskiriant lyties, luomų ir politikos pažiūrų“, tarp dalyvių buvo nemažai moterų, taip pat ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tačiau Taryboje ir tarp Nepriklausomybės akto signatarų moteriškų pavardžių nėra. Moterys savo darbu prisidėjo prie valstybės kūrimo, tačiau buvo traktuojamos kaip pagalbininkės, žmonos, palaikančios vyrų idėjas. Pavyzdžiui, į slaptą „12 apaštalų“ draugiją moterų nepriėmė, nes manė, kad jos išplepės visas paslaptis.
Po poros metų Gabrielė Petkevičaitė pamėgino pakeisti šias nuostatas, pasiūliusi savo kandidatūrą į I Lietuvos moterų suvažiavimo pirmininkes. Nuo pat pradžių buvo numatyta, kad pirmininku taps ir moterims vadovaus kunigas, bet Gabrielė šią tvarką pakeitė. Ji pati rengė ir suvažiavimo nuostatus. Vėliau šiuos du įvykius (Didįjį Vilniaus Seimą ir Moterų suvažiavimą) Gabrielė Petkevičaitė vertino kaip svarbiausius to meto Lietuvos istorijai. Kartu su rašytoja Žemaite Gabrielė Petkevičaitė vyko į 1908 m. Visos Rusijos moterų suvažiavimą. Vėliau Gabrielė Petkevičaitė dalyvavo Stokholme vykusiame 6-ame tarptautiniame moterų suvažiavime bei Ženevos 8-ame tarptautiniame moterų kongrese.
Gyvenimas ir darbai Panevėžyje
1919-1924 m. Bitė gyveno ir dirbo Panevėžyje. Sykiu su ja gyveno ir iš Rusijos grįžę jos globotiniai - brolio Vladislovo sūnūs. Mokytojavo Panevėžio gimnazijoje, dėstė lietuvių, lenkų, vokiečių kalbas, pasaulinę literatūrą, rašė pasaulinės literatūros vadovėlį. Tebegyvuojančio „Žiburėlio“ pastangomis šelpė mokinius, mokėjo už jų mokslą, rėmė tolesnes studijas. 1924 m. paliko gimnaziją. Redagavo „Karo metų dienoraštį“, atsiminimus, rašė romaną „Ad astra“ - savąjį alter ego, susirašinėjo, toliau rūpinosi „Žiburėliu“. Sūnėnus nenuilsadama šelpė iš savo pensijos, pati kęsdama didžiulį nepriteklių.
Paskutiniais gyvenimo metais kartu su tarnaite Maryte gyveno nedideliame namelyje Šv. Zitos gatvėje. Senatvė sunki. Moteris apako.
Penkerius metus (1919-1924) Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dėstė pasaulio literatūrą, istoriją, lietuvių, vokiečių, lenkų kalbas Panevėžio vyrų gimnazijoje, taip pat buvo mergaičių gimnazijos inspektorė. Nors jau šešiasdešimtmetė ir silpnos sveikatos, Gabrielė pedagoginės veiklos ėmėsi su nepaprastu užsidegimu, pati kūrė mokymo programas, be dėstymo, organizavo popamokinę veiklą, ekskursijas po Lietuvą, „Žiburėlio“ renginius. Mokiniai gerbė mokytoją Petkevičaitę ir prisibijojo, nes ji buvo labai griežta ir reikli, ypač mergaitėms, iš kurių reikalavo pavyzdingumo - pradedant moterišku orumu, baigiant švariomis, baltomis apykaklaitėmis.
Dirbant gimnazijoje bene labiausiai kliuvo Gabrielės Petkevičaitės religinės pažiūros - ji buvo netikinti, nelankė bažnyčios. Nors savo pažiūrų mokiniams nepiršo ir bažnyčios nekritikavo, tokia panelės mokytojos laikysena buvo daugeliui nepriimtina. „Mano Dievas turi būti didžiausioji Meilė ir Teisybė“ - rašė dienoraštyje Gabrielė Petkevičaitė. Kunigus vertino pirmiausia kaip žmones, pagal jų nuveiktus darbus. Su kunigu Juozu Tumu Vaižgantu susirašinėjo, jis tapo pirmuoju Gabrielės biografu.
Iš darbo gimnazijoje Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo atleista dėl neaiškių priežasčių. Tuomet jai buvo 63 metai. Daugiau ji niekur neįsidarbino, gyveno kukliai, iš pensijos, nuomojamame kambarėlyje Panevėžyje iki pat mirties 1943 m. Neprašė jokių protekcijų, nors prezidento Antano Smetonos žmona buvo Gabrielės krikšto dukra. Pensijoje Bitė tvarkė užrašus, paskelbė atsiminimus, dienoraščius.
Mirtis ir atminimo įamžinimas
1943 m. birželio 14 d. baigėsi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žemiškoji kelionė.
Minint 150-ąsias G. Petkevičaitės-Bitės gimimo metines senose Panevėžio kapinėse sutvarkytos šių asmenybių kapavietės. 2011-aisiais Lietuvoje plačiai ir turiningai buvo minimos G.
Kovo 30-ąją, per rašytojos, pedagogės, visuomenininkės, kultūros ir visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861-1943) gimtadienį (pagal senąjį kalendorių ir vardadienį), pirmą kartą jos vardu pavadinti atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“ įteikti 19 labiausiai šio garbingo apdovanojimo vertų žmonių iš 44 pasiūlytų kandidatų. Panevėžio miesto Dailės galerijoje atminimo medalius įteikė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, laureatus sveikino Panevėžio miesto meras Vitalijus Satkevičius ir G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ skyrimo komisijos pirmininkas prof.
Atminimo medalis "Tarnaukite Lietuvai"
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį sukurti paskatino 2011 m. minėtos šios iškilios moters 150-osios gimimo metinės. Nutarta kasmet per G. Petkevičaitės-Bitės gimtadienį, kovo 30-ąją, šiuo medaliu apdovanoti pilietiškomis iniciatyvomis pasižymėjusius žmones. Juk ir rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė tarnavimą visuomenei buvo įvardijusi kaip svarbiausią kiekvieno piliečio pareigą. Natūralu, kad medalio teikimo iškilmių vieta turi būti Panevėžys, nes šiame Aukštaitijos mieste nuo 1919 m. iki pat mirties 1943 m. gyveno ir Tėvynei Lietuvai darbavosi G.
2011 m. balandžio 13 d. buvo priimtas LR Seimo sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ nuostatų patvirtinimo“. Dokumente nustatyti apdovanojimo tikslai, apdovanojimo skyrimo ir teikimo komisijos sudarymo ir jos darbo tvarka. Atminimo medalis skiriamas siekiant Lietuvos visuomenę skatinti dirbti valstybės labui, įgyvendinti pozityvias idėjas, brandinančias visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą. Tai Seimo paskatinimas už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui, filantropinę veiklą, savanorystės kultūros sklaidą, parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą ir skleidimą, visuomeniškai aktualią publicistiką.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūryba ir veikla Pakruojo krašte
Rašytojos, publicistės, visuomenės veikėjos ir lietuviškos spaudos bendradarbės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimas bei veikla neatsiejami nuo Puziniškio bei Joniškėlio. Tačiau su Pakruojo kraštu ją sieja giminės. Pirmieji čia apsigyveno rašytojos seneliai Felicijonas Petkevičius (1788-1863) ir Justina Janulevičiūtė, Janulytė (1798-1854). Tai buvo XIX a. Felicijonas Petkevičius buvo dvarininko Stanislovo Bialozaro, kuriam priklausė Padubysio dvaras, prievaizdas. Susituokę rašytojos seneliai Petkevičiai kurį laiką gyveno Padubysio dvare.
Kartu su tėvais Čelkiuose apsigyveno ir paauglė Malvina Ona Chodakauskaitė (1839-1870) - būsimoji Leono Jono Petkevičiaus žmona bei rašytojos motina, gimusi Kazliškių dvare. Čelkiuose Chodakauskai gyveno tol, kol gimnazijose mokėsi jų vaikai. Vėliau senieji Chodakauskai iš dvarininko Karpio išsinuomojo Smilgių dvarą. Čelkių dvare pas savo senelius ne kartą lankėsi ir viešėjo Gabrielė, čia praleido ir 1865-ųjų vasarą.
Gabrielei Petkevičaitei-Bitei Pakruojo krašte teko ir mokytis. Tai truko nuo 1869 metų rugsėjo 2-osios iki 1870-ųjų gegužės Didžiojo Pamūšio dvare (dab. Linkuvos seniūnija). Dvaras tuomet priklausė Liudvikui Smogorževskiui (Smogoževskiui).
Dabartiniame Pakruojo krašte gyveno ne tik rašytojos seneliai, bet ir jos dėdės - motinos broliai. Du iš jų kurį laiką iš dvarininko Karpio nuomojo šiame krašte buvusius dvarus. Gavenonių dvarą - Antanas Chodakauskas (1850-1925), Rimkūnų - Steponas Jonas Chodakauskas (1843--1915).
Artimiausias dvasia Gabrielei buvo dėdė, motinos brolis Antanas Chodakauskas, 1884-1906 m. gyvenęs Gavenonių dvare (dab. Šiaudinių kaimas Pakruojo r.). Nežiūrint to, kad buvo lenkas, A. Chodakauskas save laikė lietuviu ir visa širdimi pritarė lietuviškajam sąjūdžiui, bendravo su jo veikėjais: Povilu Višinskiu, Adomu Sketeriu, Motiejumi Čepu, bičiuliavosi su kalbininku Jonu Jablonskiu. Jablonskis su šeima Gavenoniuose ilsėjosi ne vieną vasarą.
Pakruojo krašte rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė turėjo ir artimų bičiulių. Viena jų - Rozalimo (Padubysio) dvaro savininkė Konstancija Bagdonavičienė (Bogdanavičienė). Šį dvarą valdė iki 1914-ųjų. Bagdonavičienė pasižymėjo tvirtu charakteriu, griežta, savita nuomone, kur kas platesniu akiračiu, nei kiti provincijos dvarininkai. Ji buvo tas žmogus, su kuriuo Gabrielei Petkevičaitei buvo malonu bendrauti. Jos dažni apsilankymai Puziniškyje minimi rašytojos „Karo meto dienoraštyje“.
Su Petkevičaite-Bite buvo pažįstamas ir Linkuvos apylinkių knygnešys Jonas Žąsinas. Spaudos draudimo metais jis į Joniškėlį Petkevičiams pristatydavo lietuviškos spaudos.
Rozalimo miestelio senosiose kapinėse palaidota rašytojos motina Malvina Petkevičienė, seneliai Marija ir Kazimieras Chodakauskai bei jų vaikai Vanda ir Aleksandras, anūkas Aleksandras - Zbignevo Chodakausko sūnus. Pašakių kapuose palaidoti rašytojos seneliai Felicijonas ir Justina Petkevičiai bei jų vaikai Juozas Vladislovas ir Florijonas Felicijonas, Stačiūnų - G.
tags: #petkevicaites #bites #gimimo #vieta