Neseniai lankantis Graikijos salose, apėmė apmąstymai apie salų fenomeną, jų unikalumą ir įtaką kultūrai bei mitologijai. Salos, dėl savo riboto ploto, klimato sąlygų ir izoliacijos, dažnai sukuria savitą atmosferą, išskirtinius papročius, architektūrą ir net aprangą. Nors jose galima rasti dalykų, būdingų ir žemyninei daliai, vis dėlto salos išlieka unikaliais dariniais. Daug rašytojų savo kūrinių siužetams pasirenka būtent salas, pavyzdžiui, Ž. Verno „Paslaptingoji sala“, H. Velso „Daktaro Moro sala“, D. Defo „Robinzonas Kruzas“, Dž. Svifto „Guliverio kelionės“ ir R. Stevensono „Lobių sala“.
Salos Biblijoje ir Žmonijos Padalijimas
Pirmuose Biblijos skyriuose aprašoma pasaulio kūrimas, jūros ir kontinentai: „Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma! Ir taip įvyko. Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį - jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai (Pr 1, 9-10).“ Manoma, kad pradžioje egzistavo vienas pasaulinio vandenyno skalaujamas superkontinentas - Pangėja, kuris vėliau suskilęs į atskirus žemynus bei saleles, todėl pasaulio žemėlapyje galime įžvelgti Afriką, Pietų Ameriką ar Madagaskaro salą, kaip atskirtas išardytos dėlionės detales.
Pradžios knygoje rašoma, kad buvo padalinta Žemė, o 11 skyriuje jau skaitome, kaip statant Babelės bokštą buvo išsklaidyta žmonija: Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus (Pr 11, 9). Kaip Žemė suskyla dėl kataklizmų, nuodėmių iššaukto tvano, taip ir žmonija - lyg atskiros, atsiribojusios ir sunkiai prieinamos, viena nuo kitos nepriklausomos salos atsiranda dėl kritimo, nuodėmės nulemtų užkardų bei užtvankų. Kažkada buvę vientisi žemynai - žmonija - tampa pusiasaliais, o vėliau ir atskiromis salomis. Jau pirmuose Biblijos skyriuose skaitome, kad žmogui nusidėjus prasideda slėpynių nuo savo Kūrėjo ir vienam nuo kito „žaidimai“ (Pr 3, 6-11). Galima slėptis po vieną, galima slėptis šeimomis ir netgi izoliuotis didesnėmis grupėmis ar tautomis.
Odisėjo Klajonės Salose: Mitologinis Kelias Namo
Plaukiant laivu pro Graikijos salas (šiai šaliai priklauso net 3 054 salos!), vaizduotėje pakankamai lengvai kyla įvairūs vaizdiniai. Galima geriau suprasti aplinką, kurioje gimė garsieji mitai apie Iliadą ir Odisėją, argonautų keliones.
Senovės graikų poetas Homeras (VIII a. pr. Kr.) aprašė grįžtančio iš Trojos karo didvyrio Odisėjo dešimties metų klajones, keliaujant namo gimtojon Itakėn. Kelionės metu Odisėjas su įgula aplanko skirtingas salas, kurios skiriasi dydžiu, grožiu, prabanga, atitolimu nuo pagrindinio žemyno ir t. t. Štai, svečiuodamiesi pas Lotofagus, Odisėjo vyrai, užvalgę lotoso lapų, pamiršta savo kelionės tikslą - gimtinę Itakę ir nebenori niekur keliauti, jaučiasi tarsi pasiekę šio laikinojo pasaulio pilnatvę. Odisėjui tenka savo apsvaigusius vyrus jėga atvesti į laivą ir pririšti, kad nepabėgtų. Kiklopų - vienaakių milžinų - saloje radę oloje maisto jie pradeda lengvabūdiškai puotauti, bet juos įkalinęs milžinas vėliau po truputį pradeda valgyti juos pačius. Vos ne vos, išdūrę jam akį, pasinaudoję avimis, jie vėl tęsia savo kelionę. Dar kitoje saloje burtininkė Kirkė pavaišino vyrus vynu, sumaišytu su stebuklingomis žolelėmis, kurio išgėrus jie visi pavirto kiaulėmis. O garsioji istorija apie plaukimą pro sirenų salas! Sirenos savo dainomis viliodavusios narsius jūreivius, o tie būdavo apakinti nuostabių garsų, ir jų laivai atsitrenkę į uolas suduždavo. Odisėjas labai norėjo jas išgirsti, tad užlipdė ausis bendrakeleiviams, pats prisirišo prie stiebo ir klausėsi, - taip vos ne vos liko gyvas… Pro sirenas, ieškant Aukso Vilnos, teko plaukti ir Jasono argonautams. Su jais buvo ir puikusis muzikantas Orfėjas.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Šis mitologinis kontekstas leidžia suprasti, kaip salos buvo suvokiamos senovės Graikijoje. Jos nebuvo tik geografiniai objektai, bet ir pavojų, pagundų bei išbandymų vietos, kur herojai turėjo įveikti savo silpnybes ir įrodyti savo vertę.
Salos kaip Izoliacijos ir Vienybės Simbolis
Anglų poetas, rašytojas ir pamokslininkas Džonas Donas (John Donne (1572-1631) yra pasakęs: „Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jeigu jūra grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekada neklausk, kam skambina varpai - jie skambina tau.“
Žinomas katalikų vienuolis ir rašytojas Tomas Mertonas (1915-1968) knygoje „Nė vienas žmogus nėra sala“ rašo: „Tačiau draugystė su visais žmonėmis turi bendrą pagrindą: visi esame Dievo mylimi… Tam tikra prasme galime būti draugai visiems žmonėms, nes nėra žemėje nė vieno žmogaus, su kuriuo mes neturėtume kažką bendra. Visų žmonių, kuriuos sutinkame ir pažįstame, gyvenimai yra įpinti į mūsų gyvenimą kartu su daugelio, kurių niekada žemėje nepažinosime, gyvenimais… Gyvendamas žemėje Jėzus turėjo labai nedaug artimų draugų, ir vis dėlto Jis mylėjo ir myli visus žmones ir kiekvienai pasaulyje gimusiai sielai yra artimiausias draugas…"
Šios citatos atspindi paradoksą: nors salos yra atskirtos nuo žemyno, jos vis tiek yra susijusios su juo ir su visais kitais dariniais. Taip pat ir žmonės, nors ir skirtingi, yra tarpusavyje susiję.
Dieviškoji Meilė kaip Jungiantis Vanduo
Visi mes esame tarsi atskiros, unikalios ir savaip įdomios, neatrastos ir neištirtos salos ar salų junginiai - archipelagai: turintys savą istoriją, gamtovaizdį, susiformavusią kultūrą ir papročius. Tačiau vis dėlto yra ir tai, kas visoms saloms, nepriklausomai nuo jų dydžio, floros ir faunos gausos, ekonominio ar kultūrinio išsivystymo, bendrai būdinga - tai jas supantis ir sujungiantis vanduo. Jis simbolizuoja tą bendrą vardiklį, dėl kurio mes galėtume susišnekėti, priartėti vienas prie kito - tai Dievas ir Jo maloningoji Dvasia, sklandžiusi virš vandenų (Pr 1, 2). Kad ir kiek salos būtų nutolusios viena nuo kitos, vis dėlto yra Tas, kuris jas visada jungia - tai Vanduo - Kūrėjas, tobuliausiai mums apsireiškęs per įsikūnijusį Žmogaus Sūnų. Jis ir yra sutaikinimas sugriovęs mus skyrusią sieną. Atėjęs Jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti (Ef 2, 12-18).
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Iliada ir Odisėja: Herojų Kelionės ir Dievų Intrigos
„Iliada“ ir „Odisėja“ yra kūriniai, kuriuose remiamasi Trojos karo metų ciklu (apytikslė karo data XII - XIII a. pr. Kr. ). „Iliada“ - karinė herojinė poema, kurioje kalbama apie dešimtųjų metų įvykius. Centre - Achilo pyktis. Achilas kaip karo grobį parsigabeno vergę gražuolę Briseidę, bet ją iš Achilo pagrobė Agamemnonas. Achilas įsižeidžia dėl tokių įvykių, atsisako dalyvauti mūšiuose. Jo pyktis nuslūgsta tik žuvus draugui Patroklui. Pagalbiniai epizodai vaizduoja kovos ir buitinę karo aplinką. „Iliados“ pasakojimai apie žmogaus gyvenimą žemėje yra kaitaliojami su Olimpo vaizdais, t.y. ką veikia dievai. Homeras dievus vaizduoja pasidalinusius į dvi stovyklas, kurios lemia įvairius įvykius. Jie, žinoma, vyksta vienu metu, tačiau atrodo, kad vyksta vienas po kito.
„Odisėja“ - tai poema, artima pasakai, pasižymi buitiškumo elementais. Joje kalbama apie įvykius, vykusius po Trojos karo, t.y. „Odisėja“ pasižymi epui būdinga pradžia - kreipimusi į mūzas prašant įkvėpimo. Po kreipimosi pereinama prie pasakojimo apie gyvenimą Itakėje - Odisėjo gimtinėje. Ten jo jau dvidešimt metų laukia žmona Penelopė. Ji apsupta daugybės jaunikių, kurie jai peršasi, bet ji nuolat bando nutolinti savo pasirinkimą. Odisėjo sūnus Telemachas nerimauja dėl tėvo, nori išsiaiškinti, kas jam nutiko, todėl keliauja ieškoti.
Palyginimas: „Iliados“ pasakojimas sukomponuotas į vieną liniją, o „Odisėjoje“ yra dvi siužetinės linijos: 1) Odisėjo klajonės; 2) Įvykiai Itakėje.
Graikų Dievai: Nuo Chaoso iki Olimpo
Graikų mitologija - tai gausi dievų, didvyrių ir mitinių būtybių galerija, kuri tūkstantmečius formavo senovės pasaulėvaizdį. Graikų dievų kultas klestėjo klasikinės Graikijos teritorijoje - dabartinėje Graikijoje (ypač Atikuose, Peloponese, salose), pietinėje Italijoje (Magna Graecia) ir Mažosios Azijos pakrantėse (dab. Turkijoje).
Pradžioje buvo Chaosas - beribė tuštuma, iš kurios atsirado pirmosios dievybės: Gaja (Žemė), Uranas (Dangus), Tartaras (požemio pragaras) ir Erosas (meilės jėga). Gaja ir Uranas sukūrė titanus, o vėliau Kronas užgrobė valdžią, bet pats buvo nuverstas savo sūnaus Dzeuso. Po dešimtmečio trukusio karo su titanais (Titanomachija) Dzeusas, kartu su broliais Poseidonu ir Hadu, įkūrė naują dievų kartą - Olimpo valdovus, kurie valdė žmonių pasaulį.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Graikų dievai ne tik valdė gamtos jėgas - jie buvo ir žmonių gyvenimo dalis. Jiems statė šventyklas, aukojamos dovanos, maldauta už pagalbą ar gerovę. Bet dievai taip pat kišosi į žmogiškuosius reikalus: Afroditė sukeldavo meilę, Atėnė davydavo išminties, o Aresas įkvėpdavo karinių siaubų. Neretai dievai bausdavo išdidžius (kaip Prometėją, kuris atidavė žmonėms ugnį) ar netgi žudydavo tuos, kurie juos įžeidė. Mituose dievų veiksmai dažnai atspindėjo žmogiškąsias silpnybes - meilę, pavydą, kerštą.
Graikų dievai nuo romėnų iš pradžių stipriai skyrėsi - graikų mitologija su detaliais dievų biografijomis ir dramatiškais konfliktais susiformavo jau archajiniu laikotarpiu (VIII-VI a. pr. Kr.), o romėnų religija iki IV-III a. pr. Kr. buvo daugiau formalus praktinių ritualų ir abstrakčių dievybių (kaip Terminas ar Kvirinas) sistema. Tačiau Helenizmo laikotarpiu (nuo IV a. pr. Kr.), romėnai perėmė graikų mitologiją, bet adaptavo ją savo poreikiams - graikų dievų asmenybės ir istorijos buvo pritaikytos romėniškam disciplinuotam pasaulėžiūrai. Pavyzdžiui, emocingas graikų Aresas tapo karingesniu, bet ir tvarkingesniu romėnų Marsu, o meilės deivė Afroditė - ne tik grožio, bet ir valstybės idealų įkūnijimo Venera. Taigi, pagrindinis skirtumas - graikų dievai buvo individualūs ir žmogiški, o romėnų (ypač ankstyvaisiais laikais) - funkcionalūs ir valstybiniai, nors vėliau šios dvi sistemos susiliejo.