Įvadas
Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Juozapo Jurijaus Jurkūno, talentingo, bet mažai žinomo lietuvių kilmės rašytojo, grafiko ir meno kolekcionieriaus, gyvenimą ir kūrybą. Jo likimas, paženklintas netekčių ir sudėtingų santykių, atspindi tragišką XX amžiaus istoriją.
Ankstyvasis gyvenimas ir kūrybos pradžia
Juozapas Jurkūnas gimė Sedūnuose, Vilniaus gubernijoje. Šykštūs šaltiniai nurodo, kad Juozas Jurkūnas gimė Sedūnuose, kurie Vilniaus gubernijoje. Tačiau Sedūnai yra ir netoli Pabaisko, dabartinėje Ukmergės rajono teritorijoje. Carinėje Rusijoje katalikų bažnyčios knygos buvo rašomos rusiškai, taigi ir vardai būdavo įrašomi surusinta forma. Iš įrašo paaiškėja, kad Juozo Jurkūno motina buvo Veronika Ananytė, ištekėjusi už valstiečio Jono Jurkūno. Juozo krikšto tėvais buvo Motiejus ir Filomena Ananiai. Berniukas pakrikštytas praėjus savaitei po gimimo. Didelė sėkmė, kad portale ePaveldas prieinama suskaitmeninta to laikotarpio Bagaslaviškio šv. Kryžiaus atradimo parapijos gimimų metrika. Joje randamas kunigo altaristos Silvestro Gimžausko (1845-1897) ranka padarytas įrašas, kad Sedūnuose gimė Juozas Jurkūnas, kuris čia įrašytas Osipo vardu.
Būdamas lietuvis, Juozas Jurkūnas rašė tik rusiškai. Apie pirmąją jo gyvenimo pusę, vaikystę tėvų namuose Vilniuje ir paauglystės metus, kai penkiolikmečiui jaunuoliui teko savarankiškai verstis vaidinant keliaujančios teatro trupės spektakliuose, sužinome iš debiutinio pusiau autobiografinio Jurkūno romano „Švediškos pirštinės“ (1914), kurį jis užbaigė aštuoniolikos ir kuris susilaukė nemažai, tarp jų ir gana palankių, atsiliepimų. Toliau sekė „Apsakymai, parašyti Kiročnaja gatvės 48 name“ (1916), dviejų apysakų knyga „Netikusi kompanija“, išleista su garsaus rusų avangardo dailininko Jurijaus Annenkovo iliustracijomis 1917 metais. Apie ją gerai atsiliepė Borisas Pasternakas: „Aš perskaičiau jūsų kvoštelėtą ir keistuolišką Pičiūną, kuris, žinoma, man artimesnis ir brangesnis už šiandieninę ir vakarykštę, gegužės ir kovo, Maskvos ir Petrogrado, laikiną ir vietinę „grožinę“ prozą“ (iš 1922 m. Pasternako laiško Jurkūnui).
Pažintis su Michailu Kuzminu ir gyvenimas Sankt Peterburge
Kaip apie jį rašo Wikipedia, 1913 metais Juozas Jurkūnas susipažino su garsiu rusų rašytoju, poetu, kritiku, kompozitoriumi Michailu Kuzminu, kuris padėjo jam išleisti pirmąjį poezijos rinkinį „Švedijos pirštinės“. Su Jurkūnu Kuzminas artimai bendravo nuo 1913 metų pavasario, tačiau metams bėgant jų gyvenimas vis labiau priminė tėvo ir sūnaus sąjungą. Juozas Jurkūnas ir Michailas Kuzminas gyvenime buvo pora. Nuo 1915 metų jie kartu „civilinėje santuokoje“ gyveno Kuzmino bute Sankt Peterburge, kuriame šeimininkavo Juozo Jurkūno motina. Įdomu, kad 1918 metais į jų bendrą gyvenimą natūraliai įsiliejo iš Vilniaus po antrojo vyro mirties atvykusi Jurkūno motina Veronika Ambrazevič, kuri faktiškai tapo jų namų šeimininke. Dviejų vyrų ryšys, trukęs 23-ejus metus iki pat Kuzmino mirties, buvo sudėtingas, permainingas, tačiau neabejotinai pagrįstas abipuse meile, pagarba ir ypatingu, švelniu prieraišumu. Kuzminas tėviškai išgyveno visas juos užgriuvusias negandas - du Jurkūno suėmimus, kratas, Jurkūno rašinių, dokumentų, piešinių konfiskavimą, NKVD bandymą užverbuoti, nuolatinį pinigų stygių. Jis naudojosi visomis savo pažintimis su bolševikų valdžios ešelonuose įtakingais, kažkada jam artimais draugais, kad išgelbėtų jaunąjį draugą nuo pražūties.
Kūryba ir meninė veikla
Netekęs galimybių spausdintis, Jurkūnas ėmė piešti. Pirmieji išlikę darbai datuojami 1923-iais, paskutinieji 1937 metais. Jokių meno mokslų nebaigęs, piešti jis mokėsi iš savo draugo dailininko Vladimiro Milaševskio, įstojo į jo sukurtą grupę „13“, 1929-aisiais dalyvavo grupės parodoje. Viena parodos Vilniuje kuratorių Svetlana Gruševskaja-Bobkova, Jurkūno darbų saugotoja ir tyrinėtoja Annos Achmatovos muziejuje Fontanų name Sankt Peterburge, teigia, kad „Jurkūno proza ir grafika savo kūrybiniu metodu yra vientisos. Panaši jų raidos logika - nuo sunkumo ir tapybiškumo prie lengvumo ir grafiškumo.“ Jos nuomone, „literatūra subrandino Jurkūną kaip menininką: savo prozoje jis gludina „idealiosios akies“ meistriškumą, kurio dėka skaitytojas tarsi išplėšiamas iš tikrovės gniaužtų, įvedamas į pasakojimą, priverčiamas išgirsti garsus, įsižiūrėti į personažus ir interjero detales“. Toks kūrybos metodas, siejamas, visų pirma, su emociniu kūrėjo intelektu, jo gebėjimu įsijausti į vaizduojamą turinį, buvo deklaruotas poeto Michailo Kuzmino surašytoje Emocionalizmo programoje, kurią pasirašė ir Jurkūnas.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Santykiai su Olga Gildebrandt-Arbenina
Yra žinoma, kad būtent iš Bagaslaviškio parapijos kilęs vyras nuo Osipo Mandelštamo ir Nikolajaus Gumiliovo nuviliojo aktorę, dailininkę Olgą Gildebrandt-Arbeniną, kuri kai kuriuose šaltiniuose (pvz., Wikipedia) yra įvardijama kaip Jurij’aus Jurkun’o žmona. Tačiau tuo pačiu rašoma, kad jų santykiai oficialiai nebuvo įforminti. Skaudama širdimi, tačiau besąlygiškai Kuzminas susitaikė ir su lemtinga Jurkūno meile moteriai - aktorei, vėliau tapusiai dailininke, Olgai Gildebrandt-Arbeninai, kurios dėmesio tuo metu uoliai siekė poetai Nikolajus Gumiliovas ir Osipas Mandelštamas.
Tragiškas likimas
1933 metais Sovietų Sąjungoje prasidėjo homoseksualių asmenų persekiojimai, dažniausiai jie buvo kaltinami šnipinėjimu ir kontrrevoliucine veikla. Po Kuzmino mirties nepraėjus nė dvejiems metams, 1938 metų vasario 3 dieną iš mūsų krašto kilęs dailininkas buvo suimtas. Prisiminta sena istorija, kad 1918 metais jis buvo jau įtartas įsipainiojęs į Petrogrado ČK viršininko Urickio nužudymo peripetijas. „Juriką“ suėmė sukurpus „Leningrado rašytojų bylą“. Apkaltintas, kaip tada buvo madinga, dalyvavimu trockistinėje organizacijoje ir pan., Juozas buvo nuteistas mirties bausme už tariamą šnipinėjimą ir su trimis kitais santykinai mažai žinomais rašytojais sušaudytas tą pačią dieną, vos paskelbus nuosprendį - 1938 metų rugsėjo 21-ąją. Tikėtina, kad ryšys su Kuzminu galėjo tapti lemiančia susidorojimo priežastimi - 1933 metais Sovietų Sąjungoje prasidėjo homoseksualių asmenų persekiojimai, dažniausiai jie buvo kaltinami šnipinėjimu ir kontrrevoliucine veikla. Jurkūno motina mirė nebesulaukusi žinios apie sūnaus likimą, tais pačiais 1938 metais. Reabilituotas 1958 metų kovo 22 dieną.
Atminimo įamžinimas
Ir vis dėlto jei ne ištikimų draugų pastangos, Jurijų Jurkūną šiandien, ko gero, mažai kas prisimintų. Arbeninos dėka išliko apie kelis šimtus Jurkūno grafikos darbų, o jos ir Kuzmino dienoraščiai ir prisiminimai palieka gana ryškų Jurkūno gyvenimo ir kūrybos paveikslą. Artimo draugo dailininko Milaševskio plunksnai priklauso įdomi prisiminimų knyga apie to meto bohemos gyvenimą „Vakar, užvakar…“, kurioje išsamiai aprašoma ir autoriaus pažintis su Jurkūnu. Šiandien Rusijoje, antrojoje Jurkūno tėvynėje, jo vardas nėra pamirštas. Išleisti ir išlikę Michailo Kuzmino dienoraščiai, kuriuose, pradedant nuo 1913-ųjų, jų pažinties metų, Jurkūno vardas minimas beveik kiekvienos dienos įrašuose. Jurkūnas Rusijoje įvertintas ir kaip dailininkas - 2009 metais išėjo jo piešinių albumas su išsamia gyvenimo ir kūrybos apžvalga, o jau po metų Annos Achmatovos muziejuje Fontanų name Sankt Peterburge surengta pirmoji personalinė jo piešinių paroda.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui