Šiandienos visuomenėje vis daugiau dėmesio skiriama ne tik fizinei, bet ir psichologinei gerovei, ypač motinystės kontekste. Gimdymas, kaip vienas svarbiausių įvykių moters gyvenime, turėtų būti ne tik saugus, bet ir pagarbus, be smurto. Tačiau, ar visada taip yra?
Tėvystės filosofija: nuo pareigų iki pagarbos
Šiandien, Tėvo dieną, „filosofijos tėvai“ įgyja kitokią prasmę. Filosofas, kino scenarijų autorius Nerijus Milerius augina 8-erių metų dukrytę. Jis teigia, kad tėvo pareiga - nebūti Dievo vietininku Žemėje, kuris minko vaiką pagal savo įsivaizdavimus. Svarbu nepaversti vaiko savo paties kompleksų atpirkėju. Kai tik vaikas gimsta, jis iš karto pasirodo socialinių, kultūrinių, teisinių, sveikatos santykių aplinkoje. Taip pat tenka atverti ar pristabdyti komunikacijos kanalus, gundymus, kuriais vartotojiška visuomenė nuo pirmos dienos mėgina pagrobti tavo vaiko širdį.
Nėra iš anksto duotų skirtingų vaidmenų tėvui ir motinai, tačiau tradicinė visuomenė ir Bažnyčia mėgina tokius sukonstruoti. Laimė, atsirado ir priešingų tendencijų, dar mažai paplitusių, kai tėvas lygina drabužius, verda valgyti, o mama - lekia į verslus.
Atsakingumas ir pasaulis: Vaiko akimis. Pasaulis šnekasi su vaiku, o tu tik gali įsitraukti į šį pokalbį, nesi vienintelis pasaulio atstovas. Pasaulis į vaiką kas akimirką kreipiasi įvairiausiais pasiūlymais, pranešimais, paliepimais, gundymais. Tačiau nereikia manyti, kad kiekvienas vaiko „kodėl?“ yra klausimas. Vaikas - galimybė vėl žaisti visus tuos žaidimus, kurių kažkada nespėjai, arba išmokti naujų, apie kuriuos negirdėjai. Visos vaikų sūpynės yra skirtos ir tėvams, visos balos - taip pat. Vaikas tave išmokys labai daug ko. Tik reikia bendrauti ne su savo „vieninteliu“ vaiku, o su jais, su daugeliu.
Vis dėlto gaila, kad pasakų laikai išstumiami ir už jas, pasakas, dar galima kovoti, nes ir pats dar gali būti vaikas ir paauglys. O jei mes abu esame vaikai, tai ko aš tau turiu nusileisti? Kalbant apie santykį su savo vaiku itin svarbu atminti, jog ta maža būtybė, tokia panaši į tave patį, atrodytų kartojanti tavo manieras, išraiškas, kalbos įpročius, nepaisant visų šių panašumų, nėra nei tavo tęsinys, nei juo labiau priklausinys. Tad prie besąlyginės meilės, kurią jaučia visi ar beveik visi tėvai, filosofas pridurtų ir pagarbą savo vaikui. Netikėti, neplanuoti vaiko pasirinkimai tada tampa atradimais, pažinties dalimi, o ne deviacija ar nukrypimu nuo normos. Vaikai šiaip yra išradingi, dažnai patys to nesuvokdami. Pastebėti ir stebėti tą išradingumą - kalboje, elgsenoje, sprendimuose - vienas didžiausių mano kasdienybės malonumų ir pramogų. Iš pagarbos vaiko autonomijai išplaukia ir kitas dalykas - poreikiai: emociniai, psichologiniai, intelektiniai. Jie yra lygiai tiek svarbūs, kiek ir kitų. Būtent todėl į rimtus vaiko klausimus visada stengiuosi atsakyti rimtai, kas, žinia, neretai yra iššūkis dėl išsilavinimo ir žodyno skirtybių.
Taip pat skaitykite: Nerijaus Varno kūrybinis palikimas
Svarbus balansas tarp tėviško vedimo ir vaiko laisvės. Svarbiausia nemėginti primesti vaikui savo paties projekcijų. Žmogus nėra Dievas, jis negali auginti vaiko pagal savo paties „atvaizdą ir pavidalą“. T. y. nereikia projektuoti į vaiką savo paties lūkesčių.
Psichologinis smurtas gimdymo metu: realybė, kurią reikia pripažinti
Psichologinis smurtas gimdymo metu - tai bet koks elgesys, kuris žemina, įžeidžia, gąsdina ar kitaip pažeidžia moters orumą ir autonomiją gimdymo metu. Tai gali būti verbalinis smurtas (šaukimas, įžeidinėjimai), grasinimai, ignoravimas, manipuliavimas, spaudimas atlikti medicinines procedūras be paaiškinimo ar sutikimo, taip pat bet koks kitas elgesys, kuris sukelia moteriai baimę, nerimą ar bejėgiškumą.
Tyrimai rodo, kad psichologinis smurtas gimdymo metu yra plačiau paplitęs, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Moterys dažnai jaučiasi bejėgės ir nesiryžta apie tai kalbėti, bijodamos būti nepatikėtos ar pasmerktos. Tačiau, tylėjimas tik įtvirtina šią problemą ir neleidžia jai spręsti.
Gimdymo patirtis Lietuvoje: tyrimų duomenys
Lietuvoje 2024 metais atlikto tyrimo metu nustatyta, kad dažnesnės mintys apie savižudybę po gimdymo susijusios su jaunesniu gimdyvės amžiumi ir atlikta Cezario pjūvio operacija.
Tačiau neatsižvelgiant į gimdymo eigos nesklandumus ar kūdikio gimimo būdą, tiek pogimdyminės depresijos, tiek pogimdyminio potrauminio streso sutrikimo simptomai reikšmingai susiję su menkesniu subjektyviu gimdymo patirties vertinimu, kaip tą mato pati moteris, su didesne neatitiktimi gimdyvių turėtiems lūkesčiams gimdymo atžvilgiu, mažesniu saugumo jausmu ligoninėje, patirtu gąsdinimu, patyčiomis ar prievarta, menkesniu pasitenkinimu gimdymo metu suteikta priežiūra, menkesniu pasitenkinimu po gimdymo suteikta priežiūra.
Taip pat skaitykite: Nerijaus Varno biografija: svarbiausi faktai
Pasak dr. E. Mažulytės-Rašytinės, potrauminio streso sąsaja su gimdymo patirtimi yra tiesioginė, kaip gimdymo metu patiriama psichologinė trauma. Tuo tarpu gimdymo patirties sąryšis su depresija - ne tiesioginis, bet taip pat reikšmingas. Todėl negalima gimdymo patirties tiesiog nubraukti, sakant, kad čia tik kelios valandos ir svarbiausia rezultatas, nes tiek psichologinių, tiek ir emocinių pasekmių vien kiekybiniuose rodikliuose nematyti.
Pogimdyminė depresija: ne tik hormonai
Pernai Lietuvoje atliktos apklausos duomenimis, tarp gimdžiusiųjų metų bėgyje, 5 proc. moterų galima įtarti potrauminio streso sutrikimą (PTSS) po gimdymo, tuo tarpu pogimdyminę depresiją - net 23 proc. respondenčių. Depresijos simptomus po gimdymo patiriančių moterų skaičius išlieka stabilus tarp 22-24 proc. nuo pat 2020-ųjų metų, o dėl gimdymo patirto potrauminio streso lygis net išaugo: 2020 m. jis siekė 3 proc., 2021 ir 2022 m. - po 1 proc., o 2023 m. - net 5 proc.
Tai rodo, kad pogimdyminė depresija yra rimta problema, kurią reikia spręsti. Svarbu suprasti, kad tai nėra tik „hormonų šėlsmas“ ar „motinystės liūdesys“. Tai yra rimta liga, kuri gali turėti ilgalaikių pasekmių moters ir jos šeimos gyvenimui.
Rizikos faktoriai ir pagalbos svarba
PSO duomenimis, nėštumo metu ir pirmaisiais metais po gimdymo psichikos sutrikimai gali pasireikšti praktiškai visoms moterims. Deja skurdas, migracija, didžiulis stresas, smurto (buitinio, seksualinio ir lytinio) poveikis, nepaprastosios ir konfliktinės situacijos, stichinės nelaimės, iki tol turėti psichikos sveikatos sutrikimai, suicido, priklausomybių patirtis ir menka socialinė parama padidina konkrečių sutrikimų riziką.
Labai svarbu suprasti, kad iš tokios būklės žmogus ne visuomet gali išsikapstyti pats. Šiuo kritiniu laikotarpiu - nuo nėštumo pradžios iki kol kūdikiui sueis metai, bet žinoma - ir vėliau, labai svarbu moterims sulaukti palaikymo ir pagalbos iš jų partnerių, šeimos narių, draugų, bendruomenės, sveikatos įstaigų personalo.
Taip pat skaitykite: Kada taikoma vakuumo pagalba gimdyme?
Depresijos padariniai ir savižudybių rizika
Depresija žmogui sukelia didžiules kančias ir negalią, nulemia mažesnį motinos atsaką į vaiko poreikius, kas beje yra pastebima ir kitų ligų atvejais, pavyzdžiui, esant didelio laipsnio skausmui ar aukštai kūno temperatūrai. PSO tyrimai rodo, kad gydant motinų depresiją pagerėja mamos sveikata, o taip pat - ir naujagimių augimas bei vystymasis, sumažėja jų viduriavimo ir nepakankamos mitybos tikimybė.
Savižudybės yra svarbi nėščiųjų ir moterų po gimdymo mirties priežastis. Pagal Higienos instituto (HI) suteiktus duomenis iš Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos (SVEIDRA), 2016-2022 metais Lietuvoje nusižudė 9 moterys, kurioms metų laikotarpyje iki savižudybės buvo patvirtintas nėštumas.
Pagalba ir rekomendacijos
Tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvoje moterys dažniausiai sulaukia emocinės pagalbos iš partnerio (76 proc.), taip pat iš artimųjų, bendraujančių gyvai arba nuotoliniu būdu (60-64 proc.), dar - iš draugių, su kuriomis dažniau susisiekia nuotoliu (55 proc.), rečiau - gyvai (39 proc.). Tik 55 proc. moterų po gimdymo emocinės paramos ieškojo pačios, kviesdamos pasikalbėti draugus ir artimuosius, 27 proc. jungėsi į mamas palaikančias grupes, 19 proc. - į vaikų užimtumo grupes ir tik 3 proc. kreipėsi į emocinės paramos tarnybas.
Rekomendacijos iš lūpų į lūpas tebėra viena veiksmingiausių informacijos sklaidos formų, todėl psichologai dėkoja visiems, kurie prisideda prie pagalbos sklaidos.
Deja prastėjančios psichinės sveikatos dinamika veikia taip, kad moterys, patiriančios depresiją, psichozę ar kitus psichinės sveikatos iššūkius yra linkusios šiuos požymius priskirti įprastoms motinystės būsenoms arba ima kaltinti save, jog yra nepakankamai geros mamos ir žada labiau pasistengti. Tačiau sunkėjant depresijai nebelieka jėgų, užvaldo beviltiškumo jausmas, moterys užsisklendžia savyje, jaučia kaltę, baimę. Kartais net iš pažiūros nesudėtingi rūpesčiai ima atrodyti neįveikiami, nelieka gyvenimo džiaugsmo, sunku užmegzti prieraišumo ryšį su kūdikiu. Sudėtingais atvejais moterys nebeturi jėgų net ieškoti pagalbos, nežino pas ką kreiptis, jas gąsdina apsunkinta registracija, ilgos eilės, sunkumai nusigauti iki kabineto. Todėl atsakomybę už pagalbos prieinamumą turėtų prisiimti visi šeimos nariai.
Prie sunkios savijautos prisideda ir visuomenėje gajūs stereotipai apie tai, kad mama privalo viską sugebėti ir susitvarkyti pati, taip pat veikia skaudžios aplinkinių pastabos, tokios kaip „pakentėk, čia tik hormonai“, „visos susitvarko“, „čia normalu“ ir pan. - taip iš tiesų tik giliname problemą, ignoruojame tikrąją moters būseną, nuvertiname ir atstumiame. Dėl šios priežasties centro konsultantai ir lektoriai kviečia prie pogimdyminės depresijos atpažinimo ir prevencijos jungtis visus visuomenės narius - ir ne tik tuos, kieno aplinkoje gimė kūdikis. Svarbu prisiimti atsakomybę už viešus pasisakymus, komentarus, darbdavių, kolegų ar net praeivių pastabas.
Prevencija: kaip užbėgti už akių?
Nuo 2024 metų liepos 1 d. įsigaliojo LR sveikatos ministro įsakymai, numatantys naujagimio šeimos informavimą apie depresijos po gimdymo atpažinimą, reagavimą ir pagalbos suteikimą bei pogimdyminės depresijos rizikos vertinimą taikant atrankinius klausimus, taip pat Edinburgo pogimdyminės depresijos klausimyno (EPDS) pildymą 32 nėštumo savaitę ir gimus kūdikiui - apsilankymų pas šeimos gydytoją metu, kai kūdikiui sueina 1, 2, 4 ir 6 mėnesiai. Jei užpildyto Edinburgo klausimyno rezultatų suma siekia 12 ir daugiau balų, pacientei rekomenduojama skubiai kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, informuojama, kur suteikiama reikalinga pagalba, nemokamai dalinamas Pogimdyminės depresijos centro parengtas lankstinukas su pagrindiniais patarimais. Kaip ši praktika padės gimdyvėms bus galima tiksliau įvertinti apklausus jau šiemet gimdžiusias moteris, tačiau konsultantai pataria nepalikti visos atsakomybės tik gydytojams, nes artimieji nerimo ženklus pastebi daug anksčiau.
Dar viena priemonė - tai psichinio atsparumo didinimas mokymų, konsultacijų, grupių metu. Pasirengimą sudėtingoms situacijoms galima lavinti suteikiant žinių, kaip sąmoningai atpažinti depresijos simptomus ir kur kreiptis.
Mes taip pat rengiame emocinio atsparumo didinimo, savitarpio palaikymo ir sutrikimų prevencijai skirtas mamų grupes, kad moterys išmoktų susikurti savo pagalbos planą: mobilizuoti, apjungti, numatyti įvairias pagalbos galimybes ir jas naudoti kompleksiškai, kartu, pagal individualius poreikius ir galimybes. Tokių mokymų ir konsultacijų metu lavinami psichosocialinio sveikatingumo įgūdžiai ir psichiniai gebėjimai, reikalingi prireikus adaptuotis prie kintančių gyvenimo sąlygų.
Visuomenės sąmoningumas: raktas į pokyčius
Pogimdyminės depresijos centro vadovė ragina nepalikti mamų vienų ir visiems drauge dalintis atsakomybe už mamų savijautą ir ant jų rankų augančią jaunąją kartą, kuri jau vadinsis beta karta. Pasak N. Vildžiūnaitės, pogimdyminės depresijos statistika kalba ne tik apie mamas, bet daug daugiau pasako apie visuomenę ir motinystei ne visuomet palankią aplinką, kuri pati savaime nepasikeis. Tam reikia aktyvių kiekvieno iš mūsų pastangų.
Griežtas auklėjimas: ar tai smurtas?
Virtuvės šefas Liutauras Čeprackas turi griežtą nuomonę apie vaikų auklėjimą. Jis teigia, kad šiuolaikiniai tėvai daro savo vaikams didžiulę žalą, leisdami jiems viską ir neįskiepydami vertybių. L. Čeprackas mano, kad mes savo vaikams nesame draugai, mes esame auklėtojai, mūsų tikslas ir pareiga - užauginti vaikus, įskiepyti jiems vertybes, darbštumą, pareigingumą ir visus kitus dalykus, kurių jokioje mokykloje neišmoks.
Jis taip pat kritikuoja tėvus, kurie nuolat liaupsina savo vaikus už kiekvieną smulkmeną, nes tai nesuteikia vaikui realaus vaizdo apie pasaulį. L. Čeprackas mano, kad vaikas jaučiasi saugesnis, kai laikosi taisyklių. Tai faktas, sakau pagal savo patirtį, kurią įgijau stebėdamas savo vaikus, mažoji, aišku, dar visiškas „pimpačkiukas”, tačiau ir ji jau gauna savo taisykles ir auklėjimą. Kiekvieną kartą jai cyptelėjus niekas nepuola jos nešioti ant rankų ir krėsti kitų kvailysčių, kurias daro tik močiutės. Kodėl su vaikais, grįžusiais iš močiučių, negalima net susikalbėti kokią savaitę ar dvi? Todėl, kad paprastai vaikas patenka į aplinką, kurią galima pavadinti ne kitaip, kaip tik palaida bala.
Sprendžiate pagal savo asmeninę patirtį? Jeigu kalbėtume apie mane, aš buvau visiškai kitoks vaikas - toks, kuris pats užsiėmė savišvieta ir saviaukla… Didžiąją dalį „teisingų” knygų perskaičiau iki 12-os metų, pasakas pradėjau skaityti, kai man buvo 16-a. Neseniai skaičiau dar vieną knygą, kaip tėvai netinkamai traktuoja santykius su vaikais, tai itin aktualu, kai vaikai auga nepilnose šeimose. Tada motinos ima krauti vaikui atsakomybę, kuri ne pagal jo pečius, pradeda tartis, klausti nuomonės, tai neteisinga ir taip neturėtų būti.
Vaikai turi turėti ir pareigų, o ne tik teisių. Kai pradėjau gyventi su savo žmona ir jos dukra, ėmiau labai daug mąstyti apie vaikų auklėjimą. Atsiverčiau lentelę, kurioje juodu ant balto buvo surašyta, ką turi mokėti aštuonerių metų vaikas. Ir žinote ką? Ogi tvarkyti namus, plauti grindis ir indus, lyginti paprastus drabužius. Pasakykite man, ar šiandieniniai aštuonmečiai ką nors moka? Ne! Ir kalti dėl to tėvai. Supertėvai savo vaikus tiesiog pamiršta, o vaikų meilės nenupirksi, pirkdamas daiktus, kurių jie užsinori, arba duodamas visišką laisvę.
Šiuolaikiniai tėvai bijo net drausminti vaikus, nes įsivaizduoja, kad taip elgdamiesi praras jų meilę. Anaiptol, vaikai tėvus myli labiau tada, kai žino savo ribas, ir kad „ne” yra „ne”, jei pasako tėvai.
Aš griežtas, nes toks privalau būti, viskas dėl vaiko. Paprastas pavyzdys: kai iš pradžių liepdavau Patricijai valgyti daržovių, ji verkdavo, dabar valgo neatsikalbinėdama. Griežtai elgiuosi, sutinku, bet ar geriau elgčiausi, jei leisčiau jai valgyti, ką ji nori? Pripažinkite, kad tokiu atveju vaikas valgytų tik tai, kas jai absoliučiai nenaudinga, o netgi žalinga. Ar aš blogas, kad liepiu valgyti daržovių?
Šunys ir vaikai labai panašūs. Jie visi bando nustatyti, kur tėvų ar šeimininkų ribos. Juk niekas nekalba apie auklėjimą botagu, švelnumas, auginant mergaites, - savaime suprantamas dalykas. Geri dalykai turėtų būti kaip atlygis už vaiko gerus darbus. Taip nuo mažų dienų vertybės „atsistoja” į savo vietas, kur joms priklauso būti, pavyzdžiui, norint kažką gauti, reikia dirbti.
Mūsų vyresnioji, antrokė, pati eina į mokyklą, važiuoja į teniso treniruotes troleibusais. Mane gąsdina, girdi, dabar baisūs laikai. Nesąmonė, jie dabar tikrai ne tokie baisūs, kokie buvo sovietmečiu. Visais laikais buvo blogų žmonių ir įvairiausių iškrypėlių.
Mes, pavyzdžiui, savo dukrai neleidžiame žiūrėti televizoriaus ir patys jo nežiūrime. Televizorius - baisus nuodas, mes skatiname skaityti knygas, filmukus leidžiame žiūrėti kaip atlygį už gerą elgesį, kompiuteriu naudotis draudžiame, telefonu pažaisti - tik už gerą elgesį ir surinkus pliusus, bet ir tai labai ribotai.
Ar tai smurtas? Šis klausimas kelia daug diskusijų. Vieni mano, kad griežtas auklėjimas yra būtinas, norint užauginti dorą ir atsakingą žmogų. Kiti teigia, kad bet koks spaudimas ir kontrolė yra smurtas, kuris žaloja vaiko psichiką.
Svarbu rasti aukso vidurį - nustatyti ribas ir taisykles, bet kartu gerbti vaiko individualumą ir leisti jam pačiam priimti sprendimus. Svarbiausia - mylėti vaiką besąlygiškai ir būti jam atrama, o ne priešu.
Nerijaus Mileriaus patirtis: smurtas gimdymo metu?
Internete galima rasti įrašų, kuriuose Nerijus Milerius kategoriškai teigia, kad jo žmona patyrė smurtą gimdymo metu. Tačiau, kiek suprantama, jokio teismo nuosprendžio dėl gydytojų smurto nėra.
Svarbu prisiminti, kad kol įvykiai nėra patvirtinti teismo, jie neatitinka tikrovės. Formuojant neigiamą nuomonę apie konkretų asmenį remiantis nepatvirtintais įvykiais, tai jau yra šmeižtas.
Ką daryti, jei patyrėte smurtą gimdymo metu?
Jei jaučiatės, kad patyrėte smurtą gimdymo metu, svarbu:
- Kalbėtis. Pasidalinkite savo patirtimi su artimaisiais, draugais ar specialistais.
- Kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Jie padės jums susidoroti su patirta trauma ir atgauti emocinę pusiausvyrą.
- Kreiptis į teisininką. Jei manote, kad jūsų teisės buvo pažeistos, teisininkas padės jums apginti savo interesus.
- Prisijungti prie palaikymo grupių. Jose galėsite pasidalinti savo patirtimi su kitomis moterimis, patyrusiomis panašius išgyvenimus.
Knygos, padedančios suprasti vaiko psichiką
Vaikų psichiatras dr. Bruceʼas D. Perryʼis padeda vaikams, susidūrusiems su neįsivaizduojamu siaubu: išgyvenusiems genocidą, patyrusiems smurtą artimoje aplinkoje, pagrobtiems paaugliams, su vienu ar apskritai be tėvų gyvenantiems. Klasika tapusioje knygoje „Berniukas, kurį augino kaip šunį“ dr. Perryʼis pasakoja jų istorijas apie patirtas traumas ir transformaciją, kurios liudija apie drąsą, žmoniškumą ir viltį. Meistriškai derindamas nepamirštamas vaikų istorijas su paties siūlomomis atjauta grįstomis, įžvalgiomis gydymo strategijomis, Perryʼis paaiškina, kas nutinka vaikų smegenims susidūrus su didžiuliu stresu, ir atskleidžia netikėtus būdus, kurių galima imtis norint palengvinti šį skausmą ir padėti jiems užaugti sveikais suaugusiais žmonėmis.