Nuo 1940 metų katino Tomo ir peliuko Džerio nuotykiai džiugina žiūrovus visame pasaulyje. Šis animacinis serialas, sukurtas Williamo Hannos ir Josepho Barberos, tapo tikra vaikystės klasika, žinoma ir mėgstama įvairiose kultūrose. Nepaisant nuolatinių Tomo pastangų sugauti Džerį, šis gudrus peliukas visada randa būdą išsisukti ir netgi paerzinti savo priešininką. Šiame straipsnyje panagrinėsime Tomo ir Džerio fenomeną, jo kūrimo istoriją, įtaką animacijos pasauliui ir priežastis, kodėl šis serialas išlieka populiarus iki šių dienų.
Gimimas sudėtingu metu
Tomo ir Džerio istorija prasidėjo sudėtingu laikotarpiu MGM (Metro-Goldwyn-Mayer) kino studijai. Williamas Hanna ir Joe Barbera ieškojo būdų, kaip atkartoti kitų studijų sėkmę, kurios jau turėjo populiarius animacinius personažus, tokius kaip peliukas Mikis ar paršiukas Porkis. Hanna ir Barbera, tuo metu dar jauni animatoriai, sugalvojo paprastą, bet genialią idėją - katės ir pelės konfliktą. Nors ši tema jau buvo eksploatuota, jie įžvelgė galimybę sukurti kažką naujo ir įdomaus.
Pirmasis Tomo ir Džerio pasirodymas įvyko 1940 metais trumpametražiame filmuke „Katinėlis išspiriamas“ („Puss Gets the Boot“). Tiesa, tuomet katinas vadinosi Džasperas, o peliukas - Džinksas. Šis debiutas buvo itin sėkmingas - filmukas buvo nominuotas „Oskaro“ statulėlei kaip geriausias trumpametražis animacinis filmas. Nors tiek Hanna, tiek Barbera prisidėjo prie šio kūrinio, jų vardai nebuvo įtraukti į kūrėjų sąrašą. Tai sukėlė nusivylimą, tačiau vadybininkai ragino vyrus nenutraukti savo veiklos.
Lemiamas momentas įvyko, kai jie sulaukė įtakingo prodiuserio iš Teksaso laiško, kuriame buvo išreikštas susižavėjimas filmu ir paklausta, kada bus galima pamatyti daugiau nuotykių, kuriuose katinas vejasi peliuką. Taip Džasperas ir Džinksas netrukus tapo Tomu ir Džeriu.
Nebylus humoras ir vizualinė meistrystė
Vienas iš pagrindinių Tomo ir Džerio bruožų - tai nebylus humoras. Kūrėjai net nesvarstė galimybės, kad pagrindiniai serialo herojai prabiltų žmonių balsu. Hanna ir Barbera, užaugę su nebyliaisiais Charlie Chaplino filmais, žinojo, kad animacinių gyvūnų pokštai gali būti smagūs net ir be papildomo dialogo. Didelis dėmesys buvo skiriamas vizualiniam pasakojimui, mimikai ir judesiams, kurie puikiai perteikė personažų emocijas ir intencijas.
Taip pat skaitykite: Klasikiniai animaciniai filmukai
Svarbų vaidmenį serialo sėkmėje atliko kompozitoriaus Scotto Bradley sukurta muzika, kuri puikiai papildė vizualinį veiksmą ir sustiprino komišką efektą. Tomo firminis riksmas iš skausmo buvo įgarsintas paties Hannos.
Per du dešimtmečius Hanna ir Barbera sukūrė daugiau nei 100 animacinio serialo serijų. Vienai serijai reikėjo bent poros savaičių, o jos kaina siekdavo apie 50 tūkst. JAV dolerių. Šių animatorių sukurti filmukai laikomi geriausiais dėl nuostabiai nupieštų ne tik veikėjų, bet ir fono, visų detalių. Serialas ne tik užkariavo vaikų širdis, bet ir pelnė 7 „Oskarų“ apdovanojimus geriausio trumpametražio animacinio filmo kategorijoje.
Kokybė, kuri stebina ir šiandien
Animacinio kino istorikas Jerry Beckas teigia, kad „animacija nesensta, ji visžalė“. Jis lygina Tomą ir Džerį su įžymiausiais tapybos darbais, pabrėždamas, kad animaciniai filmai išlieka aktualūs nepriklausomai nuo jų sukūrimo datos. Beckas neabejoja, kad tokie animaciniai filmai kaip „Tomas ir Džeris“ turi neblėstantį poveikį ir nėra greitai pamirštamas industrinis produktas.
Šaltojo karo šešėlyje
XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio viduryje prodiuseris Fredas Quimby išėjo į pensiją, o Hanna ir Barbera perėmė MGM animacinių filmų studijos kontrolę. Tačiau biudžetas buvo smarkiai apkarpytas, o MGM vadovai nusprendė, kad retransliuodami senas serijas jie uždirbs daugiau pinigų nei kurdami naujus epizodus. Kai J. Barberos ir W. Hannos animacijos departamentas buvo uždarytas, abu animatoriai įkūrė savo prodiuserinę kompaniją.
MGM nusprendė toliau kurti Tomo ir Džerio nuotykius, tačiau siekdami sutaupyti pinigų, jie perkėlė šį darbą į Prahą, tuometinės Čekoslovakijos sostinę. Čikagoje gimęs kūrėjas Gene’as Deitchas turėjo sukurti atnaujintą animacinio serialo versiją, tačiau jam trūko pinigų ir patyrusio kolektyvo. Jo studija slapta kūrė ir kitus animacinius serialus, įskaitant ir garsųjį „Popajų“. Čekiški animacinio filmuko kūrėjų vardai buvo perkurti į angliškus, kad nekiltų jokių asociacijų su komunistiniu režimu.
Taip pat skaitykite: Animacijos vaikams: klasika ir naujienos
„Dėl geležinės uždangos mūsų studijos Prahoje kūrėjai niekad nebuvo matę Tomo ir Džerio nuotykių, tad užduotis buvo labai sunki“, - viename Čekoslovakijos radijų praeityje kalbėjo G.Deitchas. Čekoslovakijoje sukurtos filmuko serijos buvo nušvilptos žiūrovų, 13 jų buvo pavadintos blogiausiomis istorijoje. G.Deitchas netgi sulaukė grasinimų mirtimi dėl itin prastos serialo kokybės.
Vėliau kurti garsiuosius katino ir peliuko nuotykius teko Chuckui Jonesui. Katinas Tomas neatpažįstamai pasikeitė - užsiaugino storus antakius, įžūlią šypseną ir pasidarė panašus į kultinį Kalėdų vagišių Grinčą, kurį taip pat sukūrė Ch.Jonesas.
Įtaka animacijos pasauliui
„Tomas ir Džeris“ turėjo didelę įtaką animacijos pasauliui. Serialo stilius, humoras ir personažų dinamika įkvėpė daugybę kitų animatorių ir kūrėjų. Vienas garsiausių JAV animatorių, Markas Kausleris, teigia, kad „tai, kaip jie atrodo ir kaip viskas dera su muzika, yra nuostabu. Viskas tarpusavyje buvo susipynę ir atrodė išties estetiškai. Kai studija surado naujus kūrėjus, nauja serialo versija atrodė keistai ir neautentiškai.“
Kausleris pats turėjo galimybę prisiliesti prie „Tomo ir Džerio“ kūrybos proceso, kai Hanna ir Barbera pasitelkė naujus talentus, kad šie padėtų pigesniais animacijos būdais paspartinti animatorių darbą.
Hanna ir Barbera sukūrė ir kitų populiarių animacinių serialų, tokių kaip „Flinstounai“, „Skūbis Dū“ ir daugelį kitų, kurie užkariavo TV ekranus XX amžiaus 6-7 dešimtmečiais.
Taip pat skaitykite: Animacinis filmas "Maša ir Lokys": apžvalga
Bandymai keisti formulę
Aštuntajame dešimtmetyje Hanna ir Barbera grįžo prie katino ir peliuko tandemo. Tačiau šįsyk „Tomo ir Džerio“ serijos buvo kitokios - jose buvo mažiau smurto, patyčių, nes taip reikalavo serialą transliuojančios televizijos. Vis dėlto tokia formulė nenusisekė, o katino ir pelės draugystė nesužavėjo televizijos žiūrovų. Žiūrovai troško kovos, gaudynių ir klasikinio Tomo ir Džerio konflikto.
Kontroversijos ir kritika
Kaip ir kiti to meto serialai ar TV šou, „Tomas ir Džeris“ neišvengė kritikos dėl įvairių rasių žmonių vaizdavimo. Juodaodės namų tvarkytojos personažas buvo kritikuojamas dėl pietietiško akcento, o jos veidas taip ir niekad nebuvo parodytas. Žmogaus teisių aktyvistai tokį karikatūrinį personažo vaizdavimą pavadino nederamu ir įžeidžiančiu juodaodžius.
Dalis serialo epizodų taip pat pašaipiai vaizdavo azijiečius bei indėnus. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje tokie epizodai buvo perpiešiami, o įžeidžiantys personažai pakeisti naujais. Šiandien tokios serialo serijos šalinamos iš internete platinamų kolekcijų ir internetinių televizijų platformų.
2014 metais „Amazon Prime“ kompanija platindama paskelbė prierašą, kad „Tomo ir Džerio šou“ gali įžeisti skirtingų rasių žiūrovus. Tačiau, nepaisant politinio korektiškumo trūkumo, garsieji katės ir pelės nuotykiai populiarūs iki šių dienų.
Populiarumas ir palikimas
„Tomas ir Džeris“ išlieka populiarus iki šių dienų. Serialą transliuoja viso pasaulio televizijos, nuo Japonijos iki Pakistano, o mobilųjį žaidimą, kuriame vaizduojami katės ir pelės nuotykiai, žaidžia 100 mln. Kinijos vartotojų.
Kartkartėmis filmukas sumirga politinių straipsnių antraštėse. 2016 metais vienas Egipto pareigūnas apkaltino „Tomą ir Džerį“ dėl kylančio smurto Viduriniuose Rytuose, o Irano aukščiausias lyderis santykius su JAV palygino su Tomo ir Džerio draugyste.
Tačiau per 80 serialo gyvavimo metų, katinas Tomas ir peliukas Džeris ne tik konfliktavo - 1992 metais buvo išleistas ir miuziklas, kuriame šaunieji herojai šoko ir dainavo.
Williamas Hanna mirė 2001 metais, o Josephas Barbera - 2006-aisiais. Likus metams iki savo mirties J.Barbera prisiminė šiltus santykius su W.Hanna ir jų kelionę animacijos Olimpo link. „Mes puikiai supratome vienas kitą ir labai gerbėme vienas kito indėlį“, - 2005 metais sakė J.Barbera.
Animacinius serialus analizuojantis istorikas J.Beckas nesistebi, kad pelės ir katino nuotykiai iki šiol nepraranda aktualumo: „Manau, kad daugelis žmonių gali tapatintis su Džeriu. Kasdien mūsų gyvenime atsiranda engėjų - ar tai būtų politikai, aš viršininkai, ar net artimi žmonės.“
Pamokos iš animacijos klasikos
„Tomas ir Džeris“ ne tik linksmino, bet ir mokė svarbių gyvenimo pamokų. Šių personažų ryšys, nors ir paremtas nuolatiniu konfliktu, parodė, kad net ir didžiausi priešai gali turėti bendrų interesų ir netgi tapti draugais. Serialas taip pat pabrėžė išradingumo, sumanumo ir atkaklumo svarbą, net kai susiduriama su didesniu ir stipresniu priešininku.
Kaip teigė J.R.Barbera, „filmas nėra sudėtinė realaus pasaulio dalis. Todėl kiekvienas žiūrovas nuo to, ką pamato animaciniame filme, pasąmonėje atsiriboja, nes to pakartoti iš principo neįmanoma. Trečia, niekas vaikams geriau negali pavaizduoti gėrio ir blogio nei animaciniai filmai. Visų šių filmų pagrindinė idėja ta, kad bet kuris iš mūsų gali nugalėti stipresnį už save. Reikia tik pasikliauti išmintimi, vikrumu, geru humoro jausmu. Tai yra pamokos visam likusiam gyvenimui.”