Įvadas
Motinos ir vaiko santykiai yra vienas iš svarbiausių ir sudėtingiausių žmogaus gyvenimo ryšių. Šis ryšys, prasidedantis dar prieš gimstant vaikui, turi didelę įtaką vaiko fizinei, protinei ir emocinei raidai. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kaip formuojasi, keičiasi ir kokią įtaką daro motinos ir vaiko santykiai skirtingais vaiko gyvenimo etapais. Aptarsime, kokios klaidos daromos ir kaip jas galima ištaisyti, kad šis ryšys būtų tvirtas ir sveikas.
Santykių formavimasis
Santykių pradžia nėštumo metu
Mamos santykis su vaiku pradeda formuotis dar nėštumo metu. Būsimoji mama jau tada pradeda jausti ryšį su savo kūdikiu, rūpinasi jo sveikata ir gerove. Po gimdymo moteris gali jausti nerimą, ypač jei tai pirmas vaikas. Svarbu suprasti, kad tik gimęs vaikelis pamato mamą ir visą pasaulį. Pirmosios paros ir visi pirmi kūdikystės metai yra labai svarbūs, kad vaikelis jaustųsi saugus.
Prieraišioji tėvystė
Prieraišioji tėvystė rekomenduoja glaudų mamos ir vaiko santykį, atliepiant vaiko fiziologinius ir emocinius poreikius. Tačiau po gimdymo moteriai gali atrodyti, kad rūpinimasis kūdikiu yra neįmanoma misija, ypač gimus pirmam vaikeliui. Moteris gali turėti nepakankamai žinių ir baimių apie vaiko auginimą.
Baimės ir nerimas po gimdymo
Labai dažnai mamos išsigąsta, kad nemyli savo tik gimusio kūdikio. Jos nerimauja, kada pajus meilę ir kas bus, jei nepajaus. Gali atrodyti, kad jei iškart nemyli savo vaiko, esi nenormali mama. Tačiau laikui bėgant prisirišimas tik stiprėja. Kūdikėliai natūraliai greičiau nurimsta mamos glėbyje, nes atpažįsta balsą, kūno kvapą. Vien mamos buvimas šalia veikia raminančiai, nes tai yra sava - girdėta, jausta jau ir prieš gimstant.
Tinkamų pagrindų kūrimas
Realūs lūkesčiai
Pirmiausia svarbu nesusikurti nerealių lūkesčių ir fantazijų nei apie vaiką, nei apie motinystę. Reikia priimti, kad labai sunku susiplanuoti savo gyvenimą ir veiklą po vaikelio gimimo. Besilaukiančios mamos dažnai pasakoja nerealius pasakojimus apie gyvenimą gimus vaikeliui. Pavyzdžiui: „Dirbsiu toliau, vaikelį pažiūrės kaimynė, kuri už sienos gyvena ir turės panašaus amžiaus vaikelį“ arba „Mes kūdikį migdysime kitam kambaryje“, „Mūsų vaikas niekada neisterikuos parduotuvėje“.
Taip pat skaitykite: Naujovės gimdymo namuose
Būti su vaiku ir priimti pagalbą
Svarbiausia mamai leisti sau būti su vaiku tiek, kiek norisi, atsižvelgiant į vaiko ir savo poreikius. Reikia priimti, kad pirmieji metai svarbiausi vaiko vystymesi ir augime, taigi kuo daugiau būsite kartu, tuo abiems bus geriau. Nebūti mamai herojei, kuri neša visą kūdikio priežiūrą ir namų buitį ant savo pečių, prašyti ir priimti artimųjų pagalbą.
Kokybiškas dėmesys
Reikia priimti tai, kad vienos mamos labiau mėgaujasi motinyste, o kitos tik prisiima pareigą. Jei mama pailsėjusi, ji skirs kokybiškesnio dėmesio vaikui. Daugiau šnekins vaikelį, daugiau šypsosis, glostys ir lavins, o tai labai svarbu vaiko ir mamos tarpusavio santykiui.
Santykio ypatumai su tėčiu
Skirtumai tarp mamos ir tėčio
Mamos daugiau teikia meilę, šilumą, užuojautą, paramą, ramybę, o tėčiai natūraliai daugiau įneša į vaikų gyvenimus žaidimų, pramogų, nuotykių. Bet nebūtinai reikia vadovautis šiais stereotipais. Gali būti visaip, bet geriau, kai yra pusiausvyra šeimoje. Šiais laikais ir tėčiai geba teikti meilę, rūpestį, saugumą. Tikrai tenka matyti žaidimų aikštelėse, kad vaikus guodžia tiek mamos, tiek tėčiai.
Berniukų ir mergaičių prisirišimas
Berniukai vaikystėje dažniau stipriau prisiriša prie mamų. Jie dažniau sako: „Mama, kai aš užaugsiu, vesiu tave“. Mažiau yra stebimas mergaičių prisirišimas prie tėčių, nebent tais atvejais, kai tėčiai retai būna namuose, nes dirba užsienyje arba skyrybų metu. Berniukai augdami daugiau reikalauja dėmesio, jų išdaigos būna pavojingesnės, jie būna energingesni. Tad natūraliai, kur daugiau energijos, aktyvumo, geriau susitvarko tėčiai, nei mamos.
Skirtingi požiūriai į riziką
Mamos labiau linkusios nuogąstauti ir stengtis nuo visko apsaugoti vaikus. O tėčiai skatina rizikuoti, jie rečiau stabdys aukštyn lipantį vaiką, arba gaudys, arba leis natūraliai patirti pasekmes. Vyrai geriau įsijaučia į žaidimus, jie labiau linkę konkuruoti su vaikais. Mamos nesupranta, kodėl tėtis negali nusileisti vaikui ir pralaimėti, ar negali atiduoti vaiko norimo žaislo.
Taip pat skaitykite: Naujagimių apsauga nuo virusų
Santykių kaita bėgant laikui
Vaikystė
Vaikystėje tėvai vaikams būna kaip dievai - patys gražiausi, protingiausi, geriausi.
Paauglystė
Paauglystėje būna keisti pokyčiai, jei vaikas geriau sutarė su mama, labiau ima vertinti tėčio teikiamą laisvę. Nors paauglystėje labiau būdinga tai, kad abu tėvai tampa kvaili, nieko neišmanantys ir geriau bendrauti tik su draugais. Tad labai svarbu stengtis išlaikyti pakankamai gerus santykius su paauglėjančiais vaikais. Jei atimsite viską iš paauglio ir sieksite jį sukontroliuoti vien tik bausmėmis, gąsdinimais, paaugliai vis tiek ras spragų, kaip apeiti taisykles. Liksite kvailio vietoje ir neliks itin svarbaus santykiuose bendrumo jausmo. Paauglystė reikalinga tam, kad vaikai išsilaisvintų iš tėvų glėbio ir taptų savarankiškomis asmenybėmis.
Jaunystė
Jaunystėje vaikams nebeturi likti priklausomybės nuo tėvų. Reikia paleisti vaikus, leisti jiems spręsti ir klysti patiems. Galima tik patarti, bet sprendimus turi priimti jaunuoliai patys. Tik suteikdami laisvę, išlaikysime artimus santykius su vaiku, ir vaikai nebėgs tolyn nuo mūsų į kitą pasaulio kraštą.
Susilaukus savo vaikų
Dažniausiai moterys ima spręsti su mama susijusias psichologines problemas nėštumo metu arba gimus vaikeliui. Labai dažnai tik atsiradus vaikeliui moterys ima geriau suprasti savo mamas. Jei sąmoningai prisiimame motinystę, mama tampama visam likusiam gyvenimui. Net ir suaugę vaikai lieka vaikais savo mamoms. Mamos darbas apmokamas tik vaiko meile ir šypsena, nors kartais dirbama 24 valandas per parą ir visą likusį gyvenimą.
Pavojai sugadinti santykius
Mamos atsakomybė
Vis tik manau, kad pačios mamos yra atsakingesnės už savo santykius su vaikais, nei patys vaikai vaikystėje ir paauglystėje. Tikrai naivu tikėtis, kad vaikas savaime mylės, atleis klaidas ir rūpinsis senatvėje, jei visą gyvenimą mama atmestinai žiūrės į motinystės pareigas. Ne veltui sakoma, mamos meilė begalinė ir mamos širdis atleidžia įvairias vaikų išdaigas ir blogus darbus.
Taip pat skaitykite: Emociniai kūdikio maitinimo aspektai
Suaugusio vaiko klaidos
Suaugusiame amžiuje didžiausi pavojai, kurie sugriauna santykius su mama dėl vaiko kaltės:
- Gyvenimas ne pagal šeimos suformuotas vertybes.
- Suaugusio vaiko priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų, kai mama suprasdama, kad tik atstūmimas ar mintyse palaidojimas vaiko, gali padėti jam pasiekti dugną ir kilti aukštyn.
- Kraštutiniai religiniai ar kultūriniai įsitikinimai, trukdantys bendrauti, kai renkamasi kita bendruomenė, kitoks gyvenimas.
- Padaryti nusikaltimai šeimai ar visuomenei.
Tik kraštutiniais atvejais pakankamai geros mamos nusisuka nuo savo vaikų.
Dažniausios mamų klaidos
Meilės trūkumas
Tikiu, kad meilės galime duoti kitiems tiek, kiek patys gavome vaikystėje. Jei moteris buvo nemylima, nepatyrė šilumos, priėmimo ir pripažinimo iš savo šeimos, jai gali būti sunku priimti savo vaiką ir jo pasirinkimus.
Klaidos suaugusio vaiko gyvenime
Mamų dažniausios klaidos vaikui suaugus:
- Per didelė kontrolė ir kišimasis į savo vaiko šeimos gyvenimą. Blogiausia, ką gali padaryti mama, tai priimti gyventi suaugusį vaiką ir jo partnerį į savo namus. Išimtys tinka tik kraštutiniais atvejais ir trumpam, o ne metams. Gyvenant vienoje erdvėje, išlaviruoti nesikišant tampa labai sudėtinga. Nuolatinis kontroliavimas, kad ir per atstumą, skatina vaikus kraustytis kuo toliau. Netikėti atėjimai į svečius, tikrinimas, kaip tvarkosi, kelia pasipiktinimą, atstūmimo jausmą, o ne dėkingumą.
- Nuteikinėjimas prieš pasirinktą partnerį. Mamoms kartais atrodo, kad jos yra išmintingesnės, daugiau gyvenimo mačiusios, daugiau turi patirties bendraujant su žmonėmis, tad gali išsakyti savo nuomonę ir apsaugoti savo vaiką nuo lemtingos klaidos gyvenime. Tačiau vaikams geriau patiems išgyventi klaidas, nei jausti pyktį, kad praleido gyvenimo šansą su pasirinktu žmogumi.
- Mokymai, kaip auginti, auklėti vaikus. Viską kritikuoti. Močiučių pareiga lepinti anūkus ir pasitikėti savo vaikų auklėjimu. Jei jūs gerai išauklėjote savo vaikus, anūkai bus gerai išauklėti.
- Vaikų apleistumas ir nepriežiūra. Jei mamos neaugina ir nesirūpina savo vaikais, neverta tikėtis pagalbos ir paramos, kai jos prireiks. Vaikai nieko neprivalo tėvams. Pasirinkdami gimdyti vaikus, mes prisiimame atsakomybę už juos.
Perdėta meilė ir rūpestis
Neigiamas poveikis
Jei motinos meilė per didelė, kaip ir per stipri saulės šviesa - ji nebešildo, o degina. Per daug rūpestingų mamų vaikai jaučiasi bejėgiai, nieko nesugebantys patys. Viskas, ką jie daro, yra blogai ir mama už juos padarys greičiau ir geriau. Tai kam iš viso ir ką bepradėti, jei pats nieko nesugebi? Per daug globojančių mamų vaikai dažnai serga depresija, ar tampa priklausomi nuo kitų asmenų.
Pasekmės
Kartais mamos atsibunda ir sako: „Savo vaiką taip mylėjau, viską dariau už jį. Atrodė, pagailėsiu, padarysiu už jį, o po to jau kitaip ir nebeišeina“. Arba tiems vaikams reikia surasti antras puses, arba jie taip ir lieka namie su ta specialybe, ar su tuo žmogumi, ką mama išrinko, ir su nusistatymu, kad pats nieko nemoka.
Toksiški santykiai
Toksiški jausmai
Kai pabendravus su mama lieka toksiški jausmai - jautiesi kaltas, piktas, liūdnas. Atrodo, kad vien bendravimas su mama sekina, atima norą džiaugtis gyvenimu. Paskambinai mamai pasidžiaugti savo sėkme, o ji tau išrėžia, kad nėra čia kuo džiaugtis, kitiems sekasi geriau ir jie gyvena daug geriau. Kai galvoji išsprendusi problemą, o mama pažeria dar krūvą problemų, už kurias esi atsakinga. Arba tampi blogas vien todėl, kad džiaugiesi, o tuo metu mamai labai blogai: skauda galvą, serga.
Nepakankamumo jausmas
Atrodo, ką bedarytum ir kaip besielgtum, niekada negausi palaikymo, o tik kritiką, priekaištus dėl nepakankamo dėmesio skyrimo vienišai ir apleistai mamai. Kiek bedarytų vaikas, vis negana arba ne taip. Dažniau svarbiau įvaizdis nei tikri jausmai. Nori didelių pompastiškų dovanų, kad pasididžiuotų aplinkiniams, nevertins nuoširdaus darbo. Pavyzdžiui: vaikų rankų darbo atvirukai, o ne rožės gali būti įžeidimas. Arba dejuos, kad neišeina ir namų, suorganizuosi kelionę, pasiūlysi pramogų, neturės kuo apsirengti ir iš vis tokiame amžiuje tik vežioti visur reiktų mamą mašina.
Pasekmės
Šalia tokios mamos vaikai visada jaučiasi nepakankamai geri, nepakankami mylintys ir vertinantys mamą. Juos lydi nuolatinis jausmas, kad esi blogas ir mama pyksta arba tuoj tuoj supyks, verks, ar net mirs. Nuolatinis neužtikrintumo jausmas persikelia ir į kitus santykius.
Sūnų ir dukrų santykiai su mama
Santykių svarba
Tiek sūnui, tiek dukrai svarbus santykis su mama. Abiems mama formuoja požiūrį į save, į kitus ir pasaulį. Jei mama tiki ir giria vaikus, jie auga pasitikėdami savimi. Tiek berniukus, tiek mergaites mokina emocijų valdymo, savęs priėmimo, disciplinos, tvarkos.
Ilgalaikės pasekmės neturint tvirto ryšio
Problemos santykiuose
Tyrimai rodo, kad jei vaikas neturėjo glaudaus ir gero santykio su mama vaikystėje, labai tikėtina, kad kils problemų santykiuose suaugusiame amžiuje su savo partneriu. Galite likti ilgam santykiuose, kurie neteikia laimės, arba vis tiek jausitės nepakankamai gera/s, jei partneris ir geras. Gali atrodyti, kad nenusipelnote tokios laimės ir tokio gero gyvenimo.
Psichinė ir fizinė sveikata
Jei vis tik nutiko taip, kad mama ir joks kitas suaugęs žmogus nepasirūpino taip, kad vaikas jaustų meilę ir saugumą, tai tikrai atsilieps suaugusiame amžiuje žmogaus tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai. Motiniška meilė reikalinga vaiko fizinei, protinei ir psichologinei raidai.
Sėkmingų santykių privalumai
Sėkmingi santykiai su kitais
Sėkmingi santykiai su mama daugumoje atvejų garantuoja sėkmingus santykius su antra puse, tik jei mama ir pati turėjo sėkmingus santykius su savo partneriu. Tik bėda ta, kad kai žmogus, neturėjęs kitokio mamos pavyzdžio, gali pradžioje net neatpažinti, kad jo santykiai su mama toksiški. Labai dažnai suaugę žmonės neigia turintys problemų su tėvais. Tiesiog sako, kad buvo tokie laikai, mus taip visus auklėjo. Dar sako, kad mama sunkaus charakterio, bet sutariame gerai.
Pokalbio svarba
Tik nuoširdus pokalbis leidžia pamatyti mamą kitoje šviesoje. Sėkmingi santykiai su mama yra tada, kai žinau, kad mama rūpi, bet jaučiuosi laisvas savo poelgiuose, kai žinau, kad mama palaikys, jei pavyks ar suklysiu. Žinojimas, kad mylinti mama šalia, leidžia suaugusiems sūnums ir dukroms savarankiškai gyventi laimingą gyvenimą.
Mama - draugė: gerai ar blogai?
Santykių ribos
Mama - draugė daugiau blogai nei gerai. Vis tik yra tokių temų, kurių su mama geriau neaptarinėti. Pavyzdžiui: intymus gyvenimas, santykiai su vyru. Tam geriau bendraamžės draugės, o ne rūpestinga mama, kuriai užkrauta emocinė našta gali atsiliepti ir sveikatai, ir norui gelbėti dukrą. Ir atvirkščiai, kas būtų, jei mama dejuotų apie sekso ir švelnumo trūkumą ar prašytų pagalbos, sprendžiant problemas, kai dukra vis dar paauglė?
Nenorimas draugiškumas
Labai blogai, jei mama nori būti dukros draugė, o dukra to visai nenori. Visi mamos apsirengimai pernelyg jaunatviškais rūbais gali tik atstumti paauglę dukrą. Labiau tikiu pasakymu, bendraujame lyg labai geros draugės. Kaip ir tiesa, bet lieka ir išimčių.
Santykių gerinimas suaugus
Brandos svarba
Jei suaugęs vaikas nesutaria su mama, bet dar neturi savo šeimos ir savo vaikų, tas žmogus vis dar yra paauglystėje ir dar nepasiekė brandos. Tik suaugusiame amžiuje žmogus sugeba priimti mamą tokią, kokia ji yra su visais trūkumais ir privalumais.
Ribų nustatymas
Vis tik jei santykiai su mama yra labai toksiški, patyrėte fizinį, psichologinį smurtą, gali būti naudinga sustabdyti bendravimą kuriam laikui arba nutraukti visam laikui, jei mama nesikeičia. Priešingu atveju naudingiau išmokti bendrauti su mama, tai bus geriausias pavyzdys jūsų vaikams, kaip bendrauti su jumis, kai jūs pasensite. Savo pavyzdžiu mokiname vaikus, kaip bendrauti su tėvais.
Kontrolė ir perdėtas rūpestis
Kontroliuojanti motina
Kontrolė - kai vaikas neturi pasirinkimo teisės. Niekam neįdomu, ko jis nori. Mama diktuoja, kaip rengtis, kur mokytis, su kuo draugauti, ką žiūrėti, ką skaityti. Viską kontroliuojanti motina nuo gimimo nepaiso vaiko norų. Iš šalies tai sudaro idealaus vaizdo įspūdį. Vaikas švarus, protingas, užsiima tam tikra veikla, gal sportuoja, viskas atrodo idealiai. Bet kai į tokią šeimą žiūri iš vidaus, pamatai, kas vyksta. Ten vaikui negalima draugauti su kuo jis nori, negalima mokytis arba stoti į tą mokymo įstaigą, į kurią jis nori, jis arba ji negali pasirinkti, ką apsirengti, net maisto negali rinktis.
Pasekmės
Kai toks vaikas užauga ir įgyja laisvę, tokią „nelaisvą“ laisvę, jis nežino, ko jis nori iš gyvenimo. Jis nesupranta, ko jis nori. Jeigu vaikas išvažiuoja kažkur toli, pavyzdžiui, išvyksta studijuoti į kitą miestą ar šalį, ta separacija įvyksta lengviau ir staigiau. Pasaulio matymas apsiverčia: oho, pasaulis juk visai kitoks. Ko aš noriu šiame pasaulyje, kas aš esu jame? Žmogus nežino, ko jis nori. Ir norėdamas suprasti, ko jis nori, jis pradeda rinktis. Bet dėl savo nerimavimo, dėl socialinio spaudimo, kad jau turi apsispręsti dėl profesijos, pradėti karjerą, gali atsitikti taip: žmogus nežino, ko nori, arba supranta savo norus, bet nieko nepadaro iki galo, ir galiausiai jam pradeda atrodyti, kad jis nevykėlis.
Grįžimas pas tėvus
Tokie vaikai dažnai grįžta pas tėvus, jeigu jie dar gyvi, kad vėl pajustų kontrolę, su kuria gyventi paprasčiau. Nerimas sumažėja, jie žino, kad neprivalo nieko spręsti. Nereikia galvoti, nes kiti pasakys, ką reikia daryti. Atrodo, kad taip saugiau. Arba, kai tokie vaikai užauga, jie sau ieško kontroliuojančių partnerių. Vyrai taip pat renkasi kontroliuojančias moteris - tai lyg kontroliuojančios „mamytės“.
Perdėtas rūpestis
Kadangi toks perdėtas rūpestis nepalieka pasirinkimo teisės, žmogui kyla nerimas: kaip aš kursiu savo šeimą? Ir toks žmogus nuolat grįžtą pas mamą ar tėtį, kad gautų patarimą. Arba, jeigu tokio žmogaus, kuris patartų, jau nėra, pasineria į įvairius socialinius tinklus, kreipiasi į įvairius ekspertus, norėdamas sužinoti jų nuomonę. Dažniausiai reikia klausyti savo „vidinio vaiko“, klausyti savęs, kad rastum balansą. Pas tokius tėvus dažnai užauga nerimaujantys vaikai. Jie nuolat nerimauja, ką jie ne taip padarė, arba, kaip mama reaguos.
Užvaldanti motina
Apie užvaldančias motinas svarbu suprasti, kuo jos skiriasi nuo kontroliuojančių. Jos ne tik neduoda jums pasirinkimo teisės. Jos tarsi realizuoja save per jus. Tai yra, jos pasiima jūsų gyvenimą. Pilnai jus užvaldo. Ir vaikas neturi supratimo, kur jis, o kur mama. Tai vyksta visą gyvenimą, ir kai vaikas jau suaugęs. Kai mama visiškai užvaldžiusi vaiką, neduoda jam pasirinkimo teisės. Neduoda jam laisvės. Ji tampa jau lyg ne mama, o tarsi draugė, kuri praleidžia visas savo emocijas, visus norus, viską, ką norėjo padaryti, bet neįgyvendino, per vaiką. Ir vaikas jau nesupranta, kur jo norai, jausmai, o kur motinos. Paaugę, tokie vaikai iš viso nesupranta, kas jie. Iš čia kyla tokie klausimai - kuo aš norėčiau būti? Kur mano vieta pasaulyje? Kur mano jausmai?
Pasekmės
Labai dažnai pas mane ateina klientai, kurie sako: aš nieko nejaučiu. Aš nesuprantu, ką jaučiu. Kai mes pradedame kalbėtis, paaiškėja, kad tie vaikai visą gyvenimą aptarnavo motinų jausmus. Jie labai gerai supranta kitų jausmus, nes gerai žinojo mamos jausmus. Bet yra ir kita pusė: jie nesupranta, ką jaučia patys. Ir kai žmogus patiria emocijas, bet jų nesupranta, prasideda fiziniai pakitimai. Tai autoagresija, pasireiškianti dermatitu, akne, įvairiomis odos ligomis. Gali būti virsvoris. Dažnai emocinis intelektas pakankamai žemas. Nes jie negali apibūdinti, ką jie jaučia, o jausmų spektras labai didelis. Ir dažniausiai su tokiais klientais mes dirbame per kūną. Žiūrime, kaip atsiliepia kūnas. Toks užvaldymas vyksta iki gyvenimo pabaigos. Dažnai dėl to kenčia moterys, kurios lieka vienišos, dažniausiai be vaikų, nes jos susiliejusios su mama, ir vietos kitokiems santykiams tiesiog nelieka.
Kaip suprasti, kad motina užvaldanti?
Tai sudėtingiau. Jeigu kontroliuojančios mamos atveju kyla klausimas „Ko aš noriu?“, tai užvaldančios atveju - klausimas „Kas aš?“ Kontroliuojančios mamos vaikas bent jau supranta, kad jis egzistuoja kaip atskiras žmogus. Užvaldančios mamos vaikas neturi atskiro „aš“. Motina realizuoja save per vaiką, įgyvendina savo norus.
Kaip sustabdyti tokį elgesį?
Jeigu kalbame apie kontroliuojančią motiną, vaikas pradeda tai signalizuoti, kai jūs labai stipriai jį kontroliuojate. Nes vaikai maištauja, tai normalu. Bet kokiame amžiuje. Tarkime, trijų metų krizė - tai pirmoji separacija. Tuo metu svarbiausia - „aš pats“, „aš noriu“, „aš nedarysiu“. Ir jeigu tai sveiki santykiai, tėvai parodo, kad yra ribos, kurios mums padeda gyventi vieni su kitais. Bet kontroliuojantys tėvai tuos visus „aš noriu, čia ir dabar“ griežtai nutraukia, be paaiškinimų. Vaikas sako „aš pats“, o jam pasakoma „ne, aš geriau žinau, tu nesusidorosi“. Ir taip prasideda kontrolė. Tu nežinai, aš žinau, kaip tau geriau. Kaip suprasti, kad tu tai darai? Atsekti savo veiksmus. Pažiūrėkite, kaip jūs elgiatės su vaiku. Ar suteikiate jam pasirinkimo teisę.
Kaip padėti vaikams suprasti, kas vyksta?
Tokiems suaugusiems vaikams galima atlikti tokią užduotį: nupiešti portretą žmogaus, kuriuo jie norėtų būti. Dažnai tokiame portrete ir atsispindi atsakymai į klausimus „kas aš?“ „ko aš noriu?“ Portretas žmogaus, kuriuo aš norėčiau būti.
Prieraišumo teorija
Prieraišumo formavimasis
Prieraišumas vystomas iš karto gimus kūdikiui. Žindymas yra vienas iš svarbiausių ir pačių pirminių prieraišumo formavimosi būdų, kurio metu motinos organizmas ne tik skiria prolaktiną, hormoną, kuris teikia vaikui imuninę apsaugą, tačiau maitinimo, būvimo kartu metu vaikas jaučiasi saugus, mylimas ir rūpimas.
Prieraišumo etapai
Prieraišumas kūdikystėje ir vaikystėje vystosi keturiais etapais, tačiau jų ribos nėra aiškios:
- Orientacija ir signalai be diskriminuojančios figūros: nuo gimimo iki maždaug 8 savaičių kūdikis naudoja įvairius signalus, skirtus atkreipti ir reaguoti į globėjus.
- Orientacija ir signalai vienas arba keliems prieraišumo figūroms: vaikas dėl gerėjančios regos ir klausos ima daug geriau diskriminuoti pažįstamus ir nepažįstamus suaugusiuosius ir tampa labiau dėmesingesnis globėjo signalams.
- Artumo išskirtai figūrai palaikymas taikant judėjimą ir signalus: prasideda apie 6 mėnesį, tačiau gali prasidėti ir apie pirmuosius metus, o trunka iki trečiojo vaiko gimtadienio. Fazėje svarbūs trys momentai: vaiko prieraišumas motinai tampa organizuotas ir tikslingas, vaikas jau ima skirti kas jam kelia neigiamus jausmus ir kas padeda jaustis saugiu, taigi jis geba planuoti elgesį, kad pasiektų šias sąlygas. Antra, vaikas jau gerai skiria suaugusiuosius.
- Į tikslą nukreiptos partnerystės formavimasis: ši galutinė fazė pasižymi vaiko egocentriškumo mažėjimu. Jis ima skirti, kad motina yra laisvas ir nepriklausomas asmuo su savasi tikslais.
Prieraišumo tipai
Antroji grupė - susirūpinę asmenys, kurie pasižymi nerimastingumu santykiuose su aplinkiniais, o su globėju - retai sutrinka ir tampa pikti arba pasyvūs, tėvus dažnai laiko nevykėliais. Neryžtingu prieraišumu pasižymintys suaugusieji dažnai nėra pajėgūs įvertinti vaikystės išgyvenimus ir traumas, jie jų bijo ir vengia. Taip pat elgiamasi ir santykiuose su aplinkiniais - bijoma būti atstumtais ar traumuotais.
Tėvų vaidmuo vaiko laimei
Ramūs ir laimingi tėvai
Nepaisant gausybės teorijų ir pedagoginių metodų, yra viso labo vienas teisingas atsakymas - ramūs ir laimingi tėvai. Nuo to, kaip susiklosto tėvų ir vaikų santykiai, priklauso labai daug, pradedant vaiko sveikata, baigiant jo asmeniniu gyvenimu jau suaugus.
Šeimos bazė
Psichologų nuomone, būtent tėvai, kaip šeimos bazė, yra pagrindiniai vaiko psichologinio komforto garantai. Sveikai funkcionuojančioje šeimoje tėvai atsakingi už vaikus ir turi visą valdžią. Vėliau, kai vaikai užauga, jie tampa atsakingi patys už save, tuo pat metu likdami savo tėvams sūnumis ir dukterimis. Ir niekuo daugiau.
Ribų svarba
Šeimos psichologinės sveikatos ir komforto garantas yra aiški ir griežta distancija tarp skirtingų kartų. Tėvai - savotiška šeimos bazė, užtikrinanti vaikams saugumą.
Vaiko įtraukimas į suaugusių santykius
Nesveikoje šeimoje, kur vidinės ribos neaiškios, tėvai gali paversti vaikus savo emociniais partneriais. Pavyzdys - „Dukra-draugė“. Mama bendrauja su dukra kaip su suaugusia, kaip su drauge, kas sukelia vaikui psichologinį diskomfortą, supainioja vaidmenis, atima iš vaiko daug jėgų. Normalioje situacijoje vaiko energija turi būti nukreipta į sociumą, būti naudojama bendravimui su bendraamžiais, draugais, broliais ir seserimis.
#