Šiame straipsnyje apžvelgiamos žymių Lietuvos kultūros veikėjų - D. Liškevičiaus, V. Miškinio, A. Narušytės, V. Petkevičiaus, R. Treigio ir D. Vyčinienės - biografijos ir kūrybiniai pasiekimai. Kiekvienas iš jų savo darbais reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kultūros turtinimo ir sklaidos.
Dainius Liškevičius: Kultūrinių stereotipų kritika šiuolaikinio meno formomis
D. Liškevičius, skulptorius, performansų kūrėjas ir videomenininkas, yra vienas aktyviausių „lūžio kartos“ menininkų. Jau kūrybos pradžioje jis stengėsi provokuoti publiką, pasirinkdamas aktualias temas ir nevengdamas visuomenės bei socialinės realybės kritikos.
Kai kurios instaliacijos, tokios kaip kūrinys „In/Out“, kai žiūrovui priėjus prie automatinių stiklinių durų, jos ne atsidarydavo, bet užsidarydavo, publikos buvo traktuojamos kaip pokštai. Tačiau dauguma jo kūrinių verčia rimčiau susimąstyti.
2015 metais D. Liškevičius atstovavo Lietuvai 56-oje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kurioje pristatė projektą „Muziejus“. Tai buvo tarsi sovietmečio „atminties kapsulė“, kurioje surinkti daiktai, susiję su paties menininko biografija, nukeldavo žiūrovą į okupuotą Lietuvą. Šio muziejaus eksponatas buvo ne tik pats menininkas, bet ir trys išskirtinės, kontraversiškai vertinamos asmenybės: paskutinysis Lietuvos partizanas A. Kraujelis-Siaubūnas, R. Kalanta ir B. Maigys.
D. Liškevičius gimė 1970 m. Kaune, baigė skulptūros studijas ir meno aspirantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Jis apdovanotas A. Mončio premija (2003), II laipsnio diplomu už kūrybinius darbus „Cite Internationale des Arts“ rezidencijoje Paryžiuje (1995) ir įdomiausio jaunojo menininko prizu parodoje „Duona ir druska“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (1994). Jo kūrinių yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Taip pat skaitykite: Kūrybinė veikla
Vytautas Miškinis: Chorinės kultūros turtinimas ir sklaida
Choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius V. Miškinis yra žinomas kiekvienam lietuviui. Be V. Miškinio neapsieina nė viena šalies dainų šventė, kur jis yra nuolatinis dirigentas ir vienas vadovų. Tūkstantiniai chorai jau kelis dešimtmečius šventėse atlieka ir jo kūrinius.
V. Miškiniui net neprireikė vadybininkų pagalbos susikurti sėkmingą kompozitoriaus karjerą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Jo kūrinius leidžia užsienio leidyklos, jie įvertinti įvairiais apdovanojimais, įtraukti į privalomą repertuarą tarptautiniuose choro dirigentų konkursuose, jau dukart pelnė kūrėjui dažniausiai svetur atliekamo lietuvių autoriaus titulą.
Daugiau laiko nei bet kur kitur V. Miškinis praleido legendiniame „Ąžuoliuko“ chore, kuriam vadovauja jau daugiau kaip 40 metų, o pateko į jį būdamas 7-erių. Šis kolektyvas stipriai prisidėjo prie lietuvių chorinės muzikos populiarinimo Lietuvoje ir svetur, tapo nepakeičiamu sudėtingų oratorijų, kantatų, mišių interpretuotoju.
Be „Ąžuoliuko“ šiandien gal neturėtume daugelio čia užaugintų žinomų vokalistų, kompozitorių, chorvedžių ir muzikantų, vadinančių šį chorą ne tik dainavimo, bet ir gyvenimo mokykla.
Agnė Narušytė: Vertybiška šiuolaikinės kultūros refleksija
A. Narušytė - menotyrininkė ir kuratorė, tyrinėjanti Lietuvos fotografijos palikimą ir nuolat analizuojanti šalies kultūrinio gyvenimo viršūnes, nuopuolius ir problemas. Ji neužsidaro fotomeno pasaulyje, bet nuolat reaguoja į aktualijas.
Taip pat skaitykite: Milda Karklytės gyvenimas
Baigusi menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, ji studijavo dailės ir architektūros istoriją bei filosofiją Centriniame Europos universitete Prahoje, vėliau - kino teoriją Anglijoje, Niukastlo universitete.
Nors nuo 1997 dėsto Vilniaus dailės akademijoje, dirbo savaitraštyje „7 meno dienos“, o 2000-2001 metais buvo Lietuvos televizijos laidų „Kultūros spąstai“ ir „Kūrybos metas“ menotyrininkė, išgarsėjo pasirodžius jos knygai „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (2008). Tai buvo viena pirmųjų profesionalių ir išsamių sovietmečio pabaigos lietuvių fotografijos studijų. Jos sukurtas „nuobodulio estetikos“ terminas iki šiol naudojamas visuose to meto fotomeno tyrimuose.
2019 metais A. Narušytei įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Vidas Petkevičius: Įtaigūs vaidmenys teatre ir kine
Aktorius V. Petkevičius yra teatro elito žvaigždė. Santūrus, asketiškas, tokio neįprasto aktoriui būdo. Uždaras būdas nesutrukdė pasiekti karjeros aukštumų.
V. Petkevičius yra garsiosios režisierės D. Tamulevičiūtės aktorių dešimtuko auklėtinis, jau daugiau kaip keturis dešimtmečius vaidinantis Jaunimo teatre, taip pat „Meno forte“, O. Koršunovo ir „Domino“ teatruose.
Taip pat skaitykite: Noreikaitės karjera
Daugelis prisimena jo žavingą Raganą iš D. Tamulevičiūtės režisuoto „Bebenčiuko“, tylųjį Sargą iš E. Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani…“, Tansikbajevą iš „Ilga kaip šimtmečiai diena“, Voinickį iš „Dėdės Vanios“ ir kitus vaidmenis, dažniausiai kurtus E. Nekrošiaus spektakliuose. Dauguma vaidmenų kartu su spektakliais jau įėjo į Lietuvos teatro istoriją.
Ryškūs V. Petkevičiaus personažai ir A. Puipos filmuose „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, „Vilko dantų karoliai“, „Ir ten krantai smėlėti“, Erkiulis Puaro B. Bratkausko režisuotame TV filme „Endhauzo paslaptis“, Gruinius D. Ulvydo nuotykių filme „Tadas Blinda. Pradžia“, V. Daubaras I. Miškinio „Karalių pamainoje“.
Remigijus Treigys: Laiko ženklų poetika fotografijoje
Fotomenininko R. Treigio darbai dažnai pavadinami fotografine tapyba. Dėl įvairiausių dėmelių ir įbrėžimų sovietmečio spaustuvėse jo fotografijos net buvo retušuojamos.
„Jį domina tik tie statiniai ir daiktai, su kuriais susilietė kelių kartų gyvenimas, kurie keitė savo pavidalus ir apgriuvo, įtrūko, suskilo“, - įsitikinusi menotyrininkė R. Jurėnaitė. „Man įdomi nežinia iš kur sklindanti, fotografuojamo objekto paviršiumi slenkanti šviesa, kartais naikinanti net pačią formą. Įbrėžimai, taškai, brūkšniai, tonavimas - tarsi fotografijos įgarsinimas. Tada ji atgyja traškėdama kaip seno gramofono sukama antikvarinė vinilo plokštelė. Vaizdai įgauna papildomos informacijos. Fotografijose niekada neįvardiju konkrečių vietų ir laiko“, - apie savo darbus sakė pats autorius.
Menininkas gimė 1961 metų birželio 26 dieną Kaune. 1987 baige Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailė akademija) Klaipedos vizualinio dizaino katedrą. Nuo 1988 metų - Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Buvo Klaipėdos menininkų grupės „DOOOOORIS“ narys. Dalyvavo ir grupės „TTL“ (Trimakas, Treigys, Lukys) veikloje.
Dirbo kūrybinėse studijose - „Proartibus“ Suomijoje, Roberto Boscho kultūros fondo studijoje Berlyne. Yra pelnęs „Arts Link“ stipendiją Niujorke.
2006 metais R. Treigys apdovanotas Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija.
Daiva Vyčinienė: Folkloristikos aktualizavimas
Tradicinės muzikos propaguotojos, atlikėjos ir skleidėjos D. Vyčinienės kūrybos scena - erdvi. Ji apima ir Lietuvos kaimus bei miestelius, ir Europos folkloro bei alternatyviosios muzikos festivalius, ir kamerinius pasirodymus subtiliai Japonijos publikai, prestižines Europos bei JAV sales.
Pasak D. Vyčinienės, etnomuzikologijoje yra labai daug veiklos sričių, o jos pačios veikla yra suaugusi su sutartinėmis.
D. Vyčinienės dėka folkloro mėgėjai sulaukė net kelių sutartinių pradžiamokslių su kompaktinėmis plokštelėmis, „Erasmus“ mainų programos studentai - sutartinių kurso anglų kalba. Paklausta, kokių savybių reikia etnomuzikologui, Daiva įvardijo žingeidumą ir užsispyrimą.
Ji pati, nors vadovauja Etnomuzikologijos katedrai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mėgsta ir džiazą, klausosi elektroninės muzikos, seka jauniausios kartos kompozitorių kūrybą.
tags: #milda #seibokaite #gimimo #diena