Įžanga
Marijampolė, Sūduvos sostinė, turi turtingą ir įvairialypę istoriją, kurioje svarbų vaidmenį atlieka ne tik politiniai įvykiai, bet ir švietimo bei sporto tradicijos. Šiame straipsnyje panagrinėsime reikšmingus momentus, pradedant nuo Marijampolės miesto Tarybos šimtmečio paminėjimo ir pirmosios Tarybos posėdžio vietos, baigiant krepšinio istorijos ištakomis ir švietimo įstaigų indėliu į miesto raidą.
Šimtmetį menantis pastatas: pirmosios Marijampolės miesto Tarybos posėdžio vieta
Netrukus bus minima svarbi data - Marijampolės miesto Tarybos šimtmetis. Iš istorijos išliko įdomių faktų apie tą laikotarpį, taip pat ir pastatas (J. Basanavičiaus a. 16), kuriame posėdžiavo pirmoji Marijampolės Taryba. Šis mūrinis dviejų aukštų namas buvo pastatytas 1894 metais, po didelio gaisro, nusiaubusio Marijampolės centrinę aikštę. Gaisro metu sudegė čia stovėjęs kitas mūrinis namas, kuris minimas dar 1782 m. miesto surašyme. Senesnio pastato vaizdas yra užfiksuotas 1866 metų nuotraukoje, kurią Sankt Peterburgo archyvuose aptiko fotografijos istorikas Dainius Junevičius. Naujesnio statinio projekto autorius - apskrities architektas Valerijus Vikentijus Rybarskis.
Iki gaisro prie namo kieme šliejosi didelis medinis pastatas - jame 1867 metais veiklą pradėjo Marijampolės gimnazija. Čia teko mokytis ir lietuvių tautos patriarchui Jonui Basanavičiui. Direktorius ir mokytojai naudojosi darbo kabinetais, įrengtais pagrindiniame mūriniame pastate, o moksleiviai mokėsi mediniame priestate.
Pirmasis iki šiol išlikusio namo savininkas nėra žinomas. Kadangi namas (ar tik jame buvusi salė) iki Pirmojo pasaulinio karo vadintas Haskehenės namu (ar sale), tai galima manyti, kad namas priklausė tokią pavardę turėjusiems žmonėms. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą namą nupirko pasiturinčių lietuvių Petronėlės ir Adomo Babarskų šeima, susilaukusi penkių vaikų (1913 metais Adomas Babarskas jau gyveno šiame name). Tuomet name veikė „Žiburio“ draugijos arbatinė. Adomo Babarsko namo salėje 1918 m. lapkričio 19 d. posėdžiavo pirmoji Marijampolės miesto Taryba, susidėjusi iš 21 asmens. Pirmąjį posėdį pradėjo daktaras Eliziejus Draugelis, ėjęs Marijampolės apskrities komisaro pareigas. Vyrai išrinko penkių asmenų Tarybos prezidiumą ir jo laikinąjį pirmininką E. Draugelį, kuris realiai ėjo miesto burmistro pareigas.
Tačiau naujajai Tarybai dirbti nebuvo lengva - kairieji, sekdami aplinkinių miestų ir miestelių pavyzdžiu, taip pat siekė užimti valdžią. Apie tai įdomiai tarpukario spaudoje rašė tų įvykių liudininkas, Meškučių kaimo gyventojas J.: „Marijampolėje 1918 m. gruodžio mėnesį buvo suruošta kairiųjų demonstracija, paminėti dekabristų sukilimą Rusijoje. Pirmiausiai iniciatoriai sušaukė darbininkų mitingą dabartinėje J. Basanavičiaus aikštėje, ties Babarskio namais (dabar J. Basanavičiaus a. 16 - B.M.); į balkoną išėjo kalbėtojai ir iškabino raudoną vėliavą. Bet vokiečiai atėmė raudoną vėliavą ir susirinkusius išvaikė. Vienas pranešėjas pasveikino susirinkusius pabrėždamas, kad pasibaigė ne tik karas, bet ir carizmas: darbo žmonės gali džiaugtis iškovota laisve organizuoti savo valdžią ir miliciją. Siūlė steigti revoliucinius komitetus ir perimti iš okupantų valdžią. Kalbų buvo daug, bet jos visos vedė į vieną centrą - niekinti kunigus ir Valstybės Tarybą. Aš kaip tik buvau grįžęs iš Mokolų - Šunskų valsčiaus raštinės - tą dieną ir buvo suformuotas valsčiaus komitetas. Kaimuose persvara buvo „tarybininkų“ pusėje. Iš valsčiaus sueigos žmonės patekę į šį mitingą ir išgirdę tokias kalbas - kaip žemės gauti ir darbdavių neklausyti - pradėjo grūstis ir diskutuoti. Mitingo ruošėjai pamatę, kad minia nerimsta ir vokiečiai gali pradėti daryti tvarką, ėmė žmones raminti, nes jokių nutarimų čia dar nebus daroma. Pagaliau pasiūlė visiems pereiti miesto gatvėmis. Nuleido vėliavą ir pradėjo rikiuotis. Keletas vyrų ir merginų pradėjo prie krūtinių segti raudonus kaspinus. Senesnieji - ypatingai kaimiečiai - šalinosi ir liko tik apie 200 žmonių, kurie sustojo po du ir dainuodami revoliucines dainas nuėjo Kęstučio gatve į Laisvės aikštę (dabar turgavietė Laisvės - V. Kudirkos gatvių kampe - B.M.) ir išsiskirstė.
Taip pat skaitykite: Lopšeliai-darželiai Marijampolėje: tėvų nuomonės
Tarpukariu pastate veikė Lietuvos ūkio bankas, arbatinė, o nuo 1925 m. ir savivaldybės vaistinė. Namo savininkai Jadvyga ir Alfonsas Babarskai 1942 - 1945 m. gelbėjo žydų vaikus ir už tai pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais.
Marijampolės sporto ištakos: nuo beisbolo iki krepšinio
Marijampolės sporto istorija yra neatsiejama nuo miesto bendruomenės entuziazmo ir meilės fizinei kultūrai. Nors Kaune 1919 metais buvo įsteigta pirmoji sporto organizacija - Lietuvos sporto sąjunga, Marijampolėje tokia sąjunga pradėjo veikti 1921 m. Įdomu tai, kad 1921 m. čia gana populiarus buvo… beisbolas. Netrukus atsirado pirmosios futbolo komandos. 1923 m. Rygiškių Jono gimnazijoje įsteigti vieni pirmųjų Lietuvoje sporto klubai: berniukų - „Vaidotas“, mergaičių - „Mirga“.
Pirmieji sporto entuziastai ir jų indėlis
Vienas pirmųjų miesto sporto entuziastų ir organizatorių buvo 1925 m. Rygiškių Jono gimnazijos abiturientas Juozas Kudirka. Iš to meto kartos išaugo nepriklausomoje Lietuvoje žinomi sportininkai:
- Anupras Tamulynas - lengvaatletis ir sporto veikėjas, vėliau apsigyvenęs ir miręs Amerikoje.
- 1928 m. Amsterdamo olimpiados dalyviai, Rygiškių Jono gimnazijos auklėtiniai Lietuvos rekordininkai Viktoras Ražaitis ir Adolfas Akelaitis.
- Tos pačios gimnazijos 1931 m. abiturientas, daugkartinis Lietuvos ir Pabaltijos dailiojo čiuožimo meisteris Vincas Ignaitis.
- Garsiausias tarp Marijampolės sporto pradininkų yra iš Sasnavos apylinkių kilęs Stasys Šačkus. Jis 1937 m. Europos vyrų krepšinio čempionas, labai universalus sportininkas, daugkartinis Lietuvos lengvosios atletikos čempionas ir rekordininkas, tarptautinės krepšinio kategorijos teisėjas, vienas žinomiausių tarpukario Lietuvos sporto veikėjų.
- Įdomi ir paslaptinga Antano Jelensko (Jelinsko) asmenybė - tai 1939 m.
Krepšinio istorijos puslapiai Marijampolėje
Marijampolės krepšinio istorija taip pat turi savo ryškių puslapių. Jau 1924 m. Marijampolės „Mirgos“ mergaičių krepšinio komanda pirmą kartą pasirodė Šiauliuose surengtoje sporto šventėje. Kitais metais rajoninėje sporto olimpiadoje krepšiasvydžio (taip tada vadintas krepšinis) vyrų varžybas laimėjo Marijampolės komanda, aplenkusi Lazdijų ir Vilkaviškio ekipas. Iš Vilkaviškio kilęs Petras Kijauskas, apie 1936 m. atvykęs į Rygiškių Jono gimnaziją dirbti kūno kultūros mokytoju, buvo vienas pirmųjų Sūduvos sostinės krepšinio puoselėtojų. Kaip ir Mamertas Duliūnas, vadinamas vienu pirmųjų vyrų krepšinio komandų organizatoriumi ir treneriu. Apie 1929 m. iš Marijampolės į Urugvajų išvyko trijų olimpiadų dalyvis, Urugvajaus rinktinės žaidėjas V. Cieslinskas.
Svarbūs Marijampolės krepšiniui ir kiti įvykiai bei jų dalyviai, tačiau surinkti informaciją nelengva. 1952 m. Šiauliuose Marijampolės vyrų komanda pirmą ir vienintelį kartą iškovojo Lietuvos čempionato bronzos medalius, 1954 m. Lietuvos moterų ir vyrų čempionatai vyko Rygiškių Jono gimnazijos krepšinio aikštelėse.
Taip pat skaitykite: Integracija Marijampolės globos namuose
Švietimo vaidmuo Marijampolės istorijoje: nuo carinės priespaudos iki modernių iniciatyvų
Švietimas visada buvo svarbus Marijampolės vystymosi veiksnys. Mieste veikė įvairios mokyklos, kurios formavo jaunosios kartos pasaulėžiūrą ir ugdė patriotiškumą.
Rygiškių Jono gimnazija: tautinio atgimimo židinys
,,Senoji Marijampolės gimnazija, išdidžiai stovinti ant Šešupės kranto,- daugelio žymių žmonių kelio pradžia. Įsteigta 1867 metais carinės Rusijos, kad kuom greičiau surusintų pietinę Lietuvos provinciją - Sūduvą, atitraukdama lietuvius nuo lenkų kultūros ir bažnyčios įtakos. Tačiau, priešingai okupantų norams, rusiškoje gimnazijoje įsižiebė lietuvių tautinio atgimimo židinys. Jonas Vizbaras - Sūduvas , rašytojas, 1936 m.
XIX a. Užnemunė. Napoleonui pralaimėjus karą prieš Rusiją, lietuviškoji Užnemunė atiteko Rusijai. Tačiau Varšuvos kunigaikštystėje liko galioti Napoleono kodeksas. Jis skelbė, kad visi gyventojai pagal įstatymą lygūs: valstiečiams suteikta laisvė, anksčiau nei Rusijoje jie atleisti nuo baudžiavos, gavo žemės, nors turėjo ją išsipirkti, ir stipriai pagerino ekonominę padėtį, norėjo išmokslinti vaikus ir reikalavo mokyklos. Tuo pačiu sustiprėjo lenkiškoji kultūra, kuri kėlė pavojų Rusijos imperijos interesams. O lenkų kalba ir kultūra ypač dominavo Sūduvos krašto mokyklose.
Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, dėl žiaurumo malšinant 1863 m. J. Augustaitytė - Vaičiūnienė, buvusi Rygiškių Jono gimnazijos mokytoja, rašo: ,,1863 metų sukilimas įsakmiau parodė, kad Lietuva ne užgesęs ugnikalnis, bet veikiąs gelmėse ir dabar kibirkštimis iš jų prasiveržęs… Rusai, apčiuopę Lietuvos gyvybę, nutarė geriau patiems sūduvius prisivilioti, negu palikti Lenkijai…. Iš lietuvių atėmus spaudą (1864 - 1904), reikia atimti iš lenkų Sūduvoj mokyklas, o vietoj jų įsteigti rusiškas, įleidžiant į jas truputį lietuviškumo, ir tuo papirkti lietuvius… Štai jums gimnazija, o per ją atiduosite kalbą, tautybę, religiją, turėsite užmiršti praeitį, savo valstybę, tautybę, nusikabinti lenkišką iškabą ir būti ištikimi Rusijos patriotai, caro ir jos režimo laimingi tarnai.“
1839 m. Seniau buvo gandas, kad į Seinų mokyklą važiuodavo mokytis daug jaunuolių iš Marijampolės apskrities. Valdžia, į tai atsižiūrėdama, tą mokyklą kėlusi į Marijampolę (1839 m.). Marijampolėje ji išbuvusi iki 1867 m. Iki lenkmečio ta keturių klasių apskrities mokykla buvo lenkiška, visi dalykai buvo mokomi lenkų kalba. Po 1863 metų lenkų kalba iš jos buvo visai išmesta ir įvesta rusų kalba - buvusi lenkiška mokykla virto rusiška.
Taip pat skaitykite: Nuo ištakų iki šiandienos: Marijampolės vaikų globos namai
1867 m. Ir keturklasė, ir gimnazija pradžioje įsikūrė mediniame name, kur dabar J. Basanavičiaus aikštėje yra mūrinis pirklio Adomo Babarskio namas. (Pagal J. J. Totoraičio parodymu, dabartinį dviejų aukštų gimnazijos rūmą valdžia pastatė 1870 m.; planus jai darė ir darbus prižiūrėjo inžinierius prancūzas. (Kituose šaltiniuose šis faktas paneigiamas. Aut pastaba. ) Apie 1890 m. tas pirmykštis rūmas visu trečdaliu buvo padidintas, apgadinus jo proporcingumą. A. Miškinis knygoje ,, Marijampolės miestas iki 1940 m.“, 1995, p. 79 teigia, kad gimnazijos patalpomis susirūpinta dar 1868 m.
Miesto gyventojai 1868 m. gegužės 17 d. įsipareigojo kasmet mokėti iždui po 350 sidabro rublių pirkti arba statyti pastatą 7- ių klasių gimnazijai. 1867-1868 m. buvo įmokėta 700 rublių, o 1869 m., kai jau reikėjo pradėti statyti pastatą, kai kurie miestiečiai pranešė negalį mokėti pinigų, nes po miestą ištikusio gaisro yra nuskurdę. Tačiau dėl to gimnazijos statybos reikalai nesustojo. Nupirktas evangelikams liuteronams priklausęs sklypas Jame gimnazija ir pradėta statyti. Gimnazija buvo baigta 1870 m.
Carinės Rusijos valdžios ir Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo Koriko tikslas - užgniaužti iš Vakarų (per Rusiją) kylančias demokratines idėjas, slopinti tautinį sąmoningumą, atitraukti lietuvius nuo lenkų kultūros, užgniaužti Marijampolės gimnazijoje bręstančią besiformuojančią inteligentiją. Tuo tikslu carinė valdžia ėmėsi įvairių priemonių lietuvių tautai rusinti, galiausiai - ją sunaikinti. Ko nepadarė rusiškas kardas, padarys rusiška raidė.
1864 m. uždrausta lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis, trukusi 40 metų, iki 1904 m. Marijampolės gimnazijoje mokoma rusiškai, vadovėliai, knygos parašyti graždanka (lietuviškas tekstas rusiškomis raidėmis). Mokiniams uždrausta kalbėti lietuviškai. J. Totoraičio pateiktuose šios gimnazijos auklėtinio J. Kudirkos atsiminimuose rašoma: ,, Lietuviškai kalbėti buvo uždrausta mokiniams ne tik pačioje gimnazijoje, bet ir namie, ne tik su mokiniais, bet net ir su tėvais. Kai sūnų atveždavo po švenčių ar šiaip kada atvažiuodavo lankyti, už kalbėjimą lietuviškai buvo baudžiama; prakalbusiam lietuviškai užkabindavo ant kaklo lentelę, vadinamą ,,metelingą“, su rusišku žodžiu asilas - pažeminimo ir paniekos ženklą. Mokinys ją nešiodavęs, kol gaudavęs užkabinti kitam, lietuviškai prašnekėjusiam. Be tokio pažeminimo, turintysis tą lentelę pačioje progimnazijoje būdavo baudžiamas šeštadieniais dar aštresnėmis ypatingomis bausmėmis, gaudavęs rykščių ar uždaromas į mokyklos karcerį, dėl to kiekvienam rūpėdavę ta lentele nusikratyti ir, turintysis ją, nesugriebdamas kito prasitariant lietuviškai, sekiodavo net ir paskui tėvus, atvažiavusius savo vaikų lankyti, kad, išgirdęs ką lietuviškai pasakant, galėtų ją užkabinti. Šeštadienio, (kitais šaltiniais - sekmadienio, mat šeštadieniais vykdavo pamokos), karcerio, bijodamas nakčia staiga budindavo miegančius (internate, aut.
Rusiška mokyklos administracija ir mokytojai niekino lietuvių kalbą, ją vadindavo čigonų kalba, ,,mišiniu bei žargonu,“, kuriuo gilesnių minčių neišreikši. Su pasipiktinimu tiek J. Basanavičius, tiek V. Pietaris mini sulenkėjusį mokyklos inspektorių prancūzą A. Langrį. V. Pietaris prisiminimuose reiškia jaunatvišką pasipiktinimą A. Langrio elgesiu: ,,Būnant man trečioje klasėje, inspektorius, mūsų mokintuvis Al. Lingris, kaipo karštas aplenkintojas, ant lekcijos aiškino sykį mums gražumą lenkiškosios kalbos ir bjaurumą lietuviškosios. Klausau aš ir misliju: jeigu tiesa, kad ji neturi gramatikos, tai aš tą gramatiką sustatysiu. Ir, kad tu nemistum, jeigu dar aš tau į nosį jąja neįdursiu.“ (J. P. Kriaučiūnas, atsiimdamas gimnazijos baigimo atestatą, išdrįso direktoriaus ruso paprašyti leidimo iškilmėse perskaityti lietuviškai eilėraštį, kurį pats išvertė iš lenkų kalbos. Direktorius leido tik todėl, kad pažemintų lenkus. Salėje buvo garbingų svečių, miesto valdininkų, gimnazistų tėvų. Išgirdę lietuviškai deklamuojant viešumoje, susirinkusieji nuščiuvo, motinos braukė ašaras: niekinama ir žeminama lietuvių kalba pirmą kartą nuskambėjo tokioj garbingoj aplinkoj. Ir vėliau P.
Rusinimo, nutautinimo tikslais ir kitaip mokiniai ,,spaudžiami, tramdomi“. Gimnazijos tvarka griežta. Kasdien privaloma mokinio uniforma. Ji griežto stiliaus, panaši į rusų ,,aficierių“, anot Maironio, užvilktas svetimųjų rūbas. Šalia gimnazijos buvo du fligeliai - direktoriaus ir inspektoriaus butai. Virš inspektoriaus namų stogo iškeltas varpas. Mieste pastatytas internatas, kuriame už tam tikrą mokestį turėjo apsigyvent atvykę mokiniai. Daug kartų mokinių tėvai prieštaravo dėl priverstinio apgyvendinimo internate, skundėsi miesto valdžiai, jų netenkino didelis mokestis, tačiau gimnazijos administracijai buvo patogu kontroliuoti mokinius, sekti lietuvišką spaudą, be to, surinkti nemažai lėšų. Po nuolatinių skundų ir reikalavimų prievartos atsisakyta. Apsigyvenus privačiai, samdytuose miestelėnų namuose, gyvenamąją vietą reikėjo deklaruoti mokyklos administracijai, gauti jos leidimą. Paskirti mokytojai, auklėtojai neperspėję lankydavosi auklėtinių nuomojamuose butuose. Gimnazijos atmosfera rusiška - direktoriai - rusai, uoliai vykdantys rusinimo, nutautinimo politiką. ,,Mokinio geram vardui parodyti tarnavo privalomas elgesio pažymys. Jis, žemesnis negu penketas, visada žalingas, o atestate tuo labiau… O blogo pažymio atestate gavėjui gali būti kliūtis įstoti į aukštąją ar kitą kurią mokyklą.“
Nežiūrint visko, norint pabrėžti, kad gimnazija lietuviška, į rusišką Marijampolės gimnaziją buvo įvestas vienas visai naujas dalykas, kurio pirmiau jokia lenkiška Lietuvoje buvusi aukštesnė mokykla nebuvo turėjusi, - tai lietuvių kalba. Tai kalbai buvo skiriama viena pamoka per savaitę (vėliau - dvi): ji būdavo paskutinė, laisvai pasirenkama ir niekas už pabėgimą iš jos nieko nesakydavo. Iki P. Kriaučiūno ir P. Armino - Trupinėlio, pirmųjų lietuvių kalbos mokytojų, tos kalbos mokymas buvo paviršutinis, nekokybiškas, neprofesionalus. Tačiau marijampoliečiai gimnazistai rinkosi lankyti lietuvių kalbos pamokas, ar tėvų paskatinti, ar sąmoningai, norėdami studijuoti Rusijos universitetuose. Mat tolesni caro valdžios nutautinimo politikos žingsniai - įsteigta po 10 stipendijų lietuviams Maskvos ir Petrapilio universitetuose (360 rublių per metus). Studijuoti norintys turėjo būti aukso ir sidabro medalininkai, valstietiškos kilmės, lietuvių tautybės, kilę iš Suvalkų gubernijos ir atestate turintys gerą pažymį iš lietuvių kalbos. Šiomis stipendijomis ir pasinaudojo daugiausia marijampoliečiai. Tolesnis caro politikos žingsnis nutautinimo link - baigusieji mokslus, darbo Lietuvoje negalėjo gauti, turėjo likti Rusijoje, manyta, sukurs mišrias šeimas ir tokiu būdu nutautės, asimiliuosis. Norint po mokslų grįžti į tėvynę, reikėjo priimti pravoslavų tikėjimą, o tai reikštų tėvynės ir savo tapatybės išdavystę. Mūsų mokiniai (J. Basanavičius, J. Jablonskis ir kiti) nepasirinko šio kelio, todėl daugelį metų blaškėsi po svetimus kraštus (J. Basanavičius - 25 - erius metus Bulgarijoje, J. Jablonskis, persekiojamas ir mėtomas po įvairias Rusijos provincijas, - iki lietuviškos spaudos grąžinimo).
Gimnazijos direktorius Solovjovičius, nepalankus lietuviams, kad išėję gimnaziją nevirsta rusais pravoslavais, buvo pakišęs valdžiai sumanymą, kad gimnaziją uždarytų. XIX a. II p. - XX a. pr. Sūduvos ūkininkų vaikai (Gimnazija buvo vadinama Sūduvos ūkininkų gimnazija.) sunkiais carinės priespaudos metais neapleido Lietuvos reikalų, būdami toli nuo Lietuvos, ryžtingai stojo darbuotis savo kalbos ir savo tautos laisvei ir gerovei. Šiomis aplinkybėmis formuojasi XIX a. II p. - XX a. pr. Lietuvių kalbos pamokos Marijampolės gimnazijoje atliko didžiulį vaidmenį nacionalinio sąjūdžio laikotarpiu.
Lietuviškas žodis sunkiai žengė į viešumą, o kartu į mokyklą. Todėl su didžiule pagarba kalbame apie tuos moksleivius, kurie nesidrovėjo savo kilmės bei tautybės. Garbė jų tėvams, paprastiems kaimiečiams, išsaugojusiems tautinę savigarbą bei žmogiškąjį orumą ir perdavusiems savo vaikams. Slegiama lenkiškos kultūros ir carinės priespaudos, tauta ima dusti. Tėvynės nevilties šauksmą išgirdo Sūduvos krašto kaimo vaikai ir stojo į žūtbūtinę kovą už savo ir visos tautos teises ir egzistenciją. Didžioji dauguma šių pasišventėlių - Marijampolės gimnazijos auklėtiniai.
J Basanavičius: ,,Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia. Toks mūsų troškimas ir noras.“ (,,Priekalba“, virtusi tautos manifestu. ,,Aušros“ Nr. 1, 1883 m.) Ši prakalba paveikė sulenkėjusį gimnazistą ir Varšuvos universiteto studentą V. Kudirką, būsimą ,,Tautiškos giesmės“ - Lietuvos himno - autorių: ,, …gavau Nr. 1 ,,Aušros“. Žiūriu ant pirmo puslapio stovi Basanavičius. ,,Pranašas“,- pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai, … rodos, girdėjau Lietuvos balsą… O tu paklydėli, kur ik šiol buvai? … Rodos, užaugau išsyk… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau Lietuviu esąs.“ (V. Kudirka, ,,Keletas žodelių iš mano atsiminimų‘). J. Basanavičiaus ,,Aušra“ žadino tautiečių savimonę, o V. Kudirkos ,,Varpas“ būrė tautiečius vienybėn : ,, Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…“ 1901 m. 5 - ame ,,Varpo“ Nr. paskelbtas credo: ,,Mūsų idealai laisva nepriklausoma Lietuva, nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų“. Jau vėliau prie varpininkų veiklos daug prisidėjo kalbininkas J. Jablonskis (Jo namuose vyko slaptas varpininkų suvažiavimas.), prezidentas K Grinius (Jo namai Marijampolėje buvo lietuvybės meka.) ir kiti.
Pirmieji lietuvių kalbos mokytojai P. Kriaučiūnas, P. Arminas - Trupinėlis žadino jaunimo savimonę : ,,Kuo buvo vyskupas M. Valančius žemaičiams, tuo suvalkiečiams - P. Kriaučiūnas. Didis lietuvis, visą širdį atidavęs jaunimo auklėjimui ir tautinio atgimimo žadinimui Lietuvoje“. ( Prof. dr. J. Totoraitis apie Petrapilio dvasinės akademijos klieriką P.
Lietuviška spauda leista Mažojoje Lietuvoje, JAV ir slaptai gabenta į Lietuvą. Šis 40 metų spaudos draudimo laikotarpis - tai žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Per šį laikotarpį kovoti dėl lietuviško žodžio išėjo apie 2000 knygnešių. Sūduvos krašto knygnešiai: Juozas Akelaitis (Liudvinavo apskr., Paežerėlių km.), Juozas Kancleris (g. Igliaukoje, palaidotas Kalvarijoje), pramintas Suvalkijos knygnešių karaliumi, Pijus Pajaujis ( iš Padovinio), Vincentas Penčyla ( Liudvinavo apskr.), Karolis Senkus (Marijampolės apskr., Gyviškių km.) ir daugelis kitų,- pasiaukojo lietuviško žodžio idėjai. Steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos - ,,Atžala“, ,,Aušrinė“, ,,Atgaja“, Darželis“, ,,Sietynas“.
Didelį smūgį Marijampolės nacionaliniam sąjūdžiui sudavė žandarų viršininkas Vonsiackis, iššifravęs ,,Sietyno“ draugijos veiklą. 1899 m. Stasys Matulaitis, gimnazijos auklėtinis, Maskvos universitete įgijęs gydytojo diplomą ir juo dirbęs Pilviškiuose bei priklausęs Pilviškių ,,Sietyno‘ kuopelei, pasakoja : ,,Rankraščius ir laikraščius slėpdavom lengvai prieinamoj vietoj - paprastai mano svečių kambary stovinčio stalo kojoj, kurios vidurys buvo tuščias. Pakėlus stalo lentą, iš ten lengvai ir greitai buvo galima išimti ir įdėti rankraščius ir literatūrą. Man norėjosi juoktis, kai žandaras Vonsiackis, 1897 m. darydamas kratą, sėdėjo prie stalo ir rašė kratos protokolą, kad kratos metu pas mane rasta tik ,,nusikalstamo‘ lietuviško kalendoriaus dalis. Tuo metu stalo kojoje gulėjo net ir labai ,,nusikalstami‘ rankraščiai ir ką tik iš Tilžės gauti lietuviški laikraščiai. Be to, turėjau konspiratyviai įtaisytas dvi vietas drabužinėje spintoje.“ D. Griniuvienė, ,,Pašešupio knygnešiai“, 2004.
Lemtingais 1904 m., gegužės 7 d., caras Nikolajus II įsaku panaikino lietuviškos spaudos draudimą. Medžioklės Lietuvoje metu tai padaryti jį įtikino Vilniaus ir Kauno generalgubernatoriai rusai, neapsikentę nuolatinių lietuvių prašymų. Gimnazijoje mokėsi ir brendo šeši iš dvidešimties 1918 m. Vasario 16 - osios signatarų, Nepriklausomybės Akto Tarybos narių: J. Basanavičius, S. Banaitis, Pr. Dovydaitis, P. Klimas, Just. Staugaitis, J. Vailokaitis. ,,Tarp jų nebuvo atsitiktinių, ,,ant bangos“ pakliuvusių žmonių.“ (G. Ilgūnas). Į Nepriklausomybę jie ėjo visą sąmoningą gyvenimą. Jų tautos meilė nesireiškė ugningais ir sparnuotais žodžiais, bet visą amžių buvo lydėta kie…
#
tags: #marijampoles #suduvos #gim