Šiame straipsnyje pasakosime apie moteris, kurios savo širdis ir namus atvėrė vaikams, likusiems be tėvų globos. Išgirsite istorijas apie meilę, atsakomybę, iššūkius ir džiaugsmus, kuriuos patiria globojančios šeimos. Sužinosite, kaip skirtingos moterys nusprendė tapti globėjomis, kokie sunkumai iškyla ir kaip jie įveikiami. Taip pat aptarsime vaikų teisių apsaugos sistemą Lietuvoje ir kaip ji padeda vaikams bei šeimoms, susidūrusioms su sunkumais.
Nuo zuikučių iki šeimynos: Vilmos istorija
"Šiuos du zuikius Raimonda augina, šitą aš, dar du zuikiai yra įvaikinti ir mes neturime informacijos apie juos, o dar vieną augina močiutė, vieno iš tėvų mama", - taip 46-erių Vilma pradeda pasakoti savo istoriją, dėliodama pliušinius zuikučius su išsiuvinėtais vardais. Moteris, turinti šešis vaikus, iš kurių nė vienas nėra jos biologinis, netrukus laukia septinto globotinio.
Vilma kartu su kitomis moterimis, auginančiomis globojamus vaikus, siekia, kad vaikai pažintų savo biologines šeimas. Moterys retkarčiais net organizuoja mažus jų giminės susitikimus. „Norime, kad vaikai augtų suvokdami savo šeimą, nes mes ir savo vaikų turime, o mano namuose apskritai auga vaikai iš trijų šeimų: mano biologiniai vaikai, šios zuikių šeimynos vaikas ir dar brolis su sese iš kitos šeimos. Vaikams sunku suvokti, kur yra jų šeima", - pasakoja Vilma.
Mažiausią šeimos zuikį Vilma globoja nuo pat gimimo, vos nuo vienuoliktos mažylės gyvenimo dienos. Moteris teigia, kad ją sukrėtė suvokimas, jog vaiko, kuriam vos vienuolika dienų, nėra kur dėti. Nėra kur dėti, šalyje, kurioje gyvena trys milijonai žmonių. „Juk jis ne piktybinis, jis nieko nenuskriaudė, o mes jį jau visi skriaudžiame", - sako Vilma.
Ji neslepia, kad ir vyras, priimdamas šią žinią, patyrė šoką, tačiau netrukus jausmai persimainė ir, jos teigimu, tą vakarą šeimoje buvo šventė. „Mes per vakarą išgyvenome visą nėštumą, visą laukimą ir tos kelios dienos, kai reikėjo jos laukti, atrodė tokios ilgos kaip du metai", - nusijuokė moteris ir pridūrė, kad ši mergaitė buvo tarsi Dievo siųstas stebuklas - į šeimą ji atkeliavo likus vos dviem dienoms iki Šv. Kalėdų.
Taip pat skaitykite: Viza, jei mama gimė Rusijoje
Vilma pasakoja, kad vienam berniukui ji buvo tapusi tik laikina globotoja. Pastarosios į šeimas priima vaikus tuo metu, kai vaiko teisių specialistai paima juos iš nesaugios aplinkos. Vilma berniuką augino penkis mėnesius, o į jos šeimos namus jis pakliuvo sulaukęs vos 25 dienos. Ar lengva buvo atsisveikinti? „Sunku. Su ašaromis. Uostydavau drabužius parėjusi namo", - pasakoja mama.
Vis dėlto, jos teigimu, kad ir kaip buvo sunku, nė akimirkos savęs negailėjo ir nesuabejojo savo žingsniu. „Vaiką pakylėjome jo laimės link, tie žmonės jo laukė nežinia kiek, jie svajojo, dėliojo planus, tą vaikelį įsimylėjo vos pamatę nuotrauką, nepaisant to, kad tai buvo narkomanės vaikas ir jam buvo piešiama labai niūri ateitis", - kalbėjo Vilma.
Kas rytą visus septynis vaikus Vilma sodina į autobusiuką ir trisdešimt kilometrų keliauja į mokyklas ir darželius. Kaip nepasimesti ir viską teisingai sudiriguoti? „Gyvenime labiausiai nekenčiu vadybos", - tvirtina Vilma, tačiau priduria, kad būtent šių įgūdžiu su septynių vaikų šeima reikia labiausiai. Operatyviai reikia suktis ir kiekvieną rytą. Kaip pasakoja Vilma, visi vaikai savo daiktus turi būti susiruošę iš vakaro, drabužiai taip pat turi būti paruošti. „Puse septynių aš keliuose, dvi minutės po pusės septynių žadinu vaikus. Po septynių 10-15 min".
Jūratės šeimos nuotykiai: nuo įvaikinimo iki biologinės dukters
46-erių Jūratė įsivaikinti nusprendė prieš penkiolika metų. Pirmoji mergaitė, kuri atkeliavo į jos šeimą, buvo trylikos. Moteris juokiasi, kad norėjo mažo vaiko, kuriuo galėtų rūpintis, o gavo seserį. Netrukus šeimą papildė berniukas, o tada Jūratė susilaukė savo dukros. Tiesa, apie dar gausesnę šeimą Jūratė negalvoja, nors vaikui, kuriam reikės namų, ji teigia durų neužversianti. „Mano mergaitė dabar išėjo į pirmą klasę ir jai sako: atsinešk šeimos nuotrauką. Ji atsineša, ten šeši vaikai. Ji tai suvokia, bet jei vaikų būtų dvylika… Aš bijau tapti institucija", - teigė Jūratė.
Raimondos kelias: įkalbėti vyrą susilaukti vaiko ir priimti globotinius
43-ejų Raimondos namuose auga trys vaikai, dar du jau pilnamečiai ir savo gyvenimus kuria atskirai. Du jau pilnamečius vaikus ir dar tris jaunėlius auginanti Raimonda pasakoja, kad jos vyras buvo tas, kurį reikėjo įkalbėti ne priimti globoti du vaikus, o įkalbėti susilaukti jaunėlio, kai pirmieji vaikai jau buvo gerokai paaugę. Jos namuose dabar auga aštuonerių, šešerių ir ketverių metų vaikai. Vyriausiems, jau išėjusiems iš namų: dvidešimt penkeri ir dvidešimt vieneri.
Taip pat skaitykite: Kas Priklauso Daugiavaikėms Šeimoms?
Kaip vyriausi vaikai reagavo, kai tėvai nusprendė įsivaikinti? „Manau, kad mano sūnus lengviau į šeimą priimtų globojamą vaiką, nei mano vyras", - juokiasi Raimonda. Moterys tvirtina, kad globojant vaikus labai greitai ištirpsta riba tarp biologinio ir kitos motinos pagimdyto vaiko.
Sigitos iššūkiai ir atradimai auginant devynis vaikus
Biržuose gyvenanti Sigita sutinka duoti interviu, tačiau prašo, kad straipsnyje nebūtų atvirų jos vaikų nuotraukų ir kad tai nebūtų tik "rožinis" interviu. Devynis vaikus auginanti moteris sako, kad yra kaip ir visi mirtingieji - ne be nuodėmių, todėl piešti tobulos mamos ir globėjos paveikslo nereikia.
Du vaikus pagimdžiusi moteris pirmąją mergaitę globoti ėmėsi prieš 10 metų. Paklausta, kaip kilo tokia mintis, leidžiasi į prisiminimus.
Vaikai - gyvenimo variklis
„Vaikai yra mano gyvenimas. Juk kai turi vaikų, augini juos, tai neklausi savęs kasdien - kodėl jie atėjo į mano gyvenimą? Aš daug dalykų priimu kaip duotybę. Nesijaučiu išskirtinė. Tai, ką aš darau, gali kiekvienas, kuris jaučia įkvėpimą ir pašaukimą. Turiu du svarbiausius kriterijus gyvenime: klausau Dievo ir savo širdies.
Būdama kokių 10-11 metų skaitydavau „Šeimos“ žurnalą, man buvo įdomu viskas apie vaikus, nors bendraamžiai tokiais dalykais nesidomėjo. Gėriau informaciją į save ir vaikiškai svajojau, kad užaugusi dirbsiu internate arba vaikų namuose. Baigiau ikimokyklinę pedagogiką. Stebėdavau grupės draugus, kurie neturi nieko bendro su vaikais, tiesiog jie atėjo įgyti specialybės, o aš tuo gyvenau. Negalvojau apie vaikų globą, nes anuomet nebuvo jos skatinimo, juk uždarydavo tuos vaikus į vaikų namus, ir jie ten gyvendavo.
Taip pat skaitykite: Motinos ir vaikų teisės skyrybų procese Lietuvoje
Toks įdomus sutapimas: mano močiutė, pasirodo, irgi iš internato parsivesdavo į namus vaiką. Prieš mirtį ji sakė, kad apgavo jį, žadėjo, kad vieną dieną pasiims ir nepadarė to. „Man visą gyvenimą buvo negera ir aš graužiausi šio sprendimo…", - prieš pat mirtį gailėjosi ji.
Kai dukteriai buvo 10 metų, o sūnui 7, susėdom su vaikais atvirai pasikalbėti. Lankėme vaikų dienos grupę prie bažnyčios ir pažinojom vieną mergaitę, kurią kilo mintis globoti. Vieną naktį mergaitė pasibeldė į duris prašydama pagalbos, nes tėvas ją suspardė ir eiti ji daugiau neturėjo kur. „Yra taip ir taip, vaikai, ką mes turėtume daryti?", - paklausiau jų. Abu turėjo galimybę pasisakyti. Kaip ir man, taip ir jiems, buvo (ir yra) artimas požiūris - „Jeigu gali padėti, padėk. Kas kitas, jei ne tu? Kas kitas, jei ne mes?" Paimti globoti Dianą buvo mūsų trijų sprendimas. Mūsų nerašyta sutartis, po kurios kelio atgal nėra.
Kaip ir dabar, tada neturėjau materialių turtų. Nuomojausi butą, dirbau dviejuose darbuose, auginau du vaikus. Gyvenau viena, nes vaikų tėvas iš šeimos išėjo kuomet studijavau evangelišką teologiją antrame kurse. Esu labai dėkinga Klaipėdos vaikų teisių skyriaus darbuotojoms, kurios padrąsino ir padėjo. Pamenu, atėjo apžiūrėti gyvenimo sąlygų. „Puiku, vaikas turi lovą, mylinčią mamą, pirmyn",- pasakė. Man tai buvo labai svarbu. Tuo tarpu labai neramino auklėtojos ištarti žodžiai, kuomet lankiau Dianą apgyvendintą vaikų namuose, kol bus sutvarkyti globos dokumentai: „Aš nė vieno iš tų vaikų neimčiau nei už milijoną"…
Kiekvienas vaikas nusipelno meilės
Globojamai mergaitei buvo 11, kai ją pasiėmėm. Trintis buvo, nes namuose du paaugliai ir vienas tuoj būsiantis juo. Nebuvo lengva. Neleidau sau galvoti, ar gerai pasielgiau. Uždariau praeities duris ir žiūrėjau į priekį. Negaliu sakyti, kad viskas buvo kaip sviestu patepta. Kai ateidavo krizės, susėdavome ir vėl kalbėdavomės. Jeigu žmogus pasielgia netinkamai, ne jis yra blogas, o jo elgesys. Tai nepadaro jo mažiau mylimu ar vertingu. Reikia bandyti keisti elgesį, kad būtų gerai. Šiandien jau suaugę mano vaikai įsitikinę, kad tai buvo teisingas sprendimas.
Mums reikėtų atsakingiau vartoti sąvoką MYLIU. Mes, lietuviai, labai mėgstame ja švaistytis, sakydami vaikui tai „Myliu", tai jau „Nebemyliu“… „Nemylėsiu tavęs, nes tu blogai elgiesi". Man tai nesuvokiama. Kartais ir aš klystu, bet tada yra žodis „Atsiprašau“. Savo vaikams sakau visada, kad jei davėte žodį, jį reikia tesėti.
Pati dirbau vaikų namuose, išėjau iš jų, nes supratau, kaip tai beprasmiška ir laikina. Mes sakom, kad mylim, bet tai tik žodžiai. Sakom, kad duodam geriausia, o tai neteisybė. Geriausia, ką gali duoti žmogui, mylėti jį tokį, koks jis yra ir auklėti jį, ugdyti, atiduoti tai, ką turim geriausio.
Dirbdama globos namuose mačiau grąžinamų iš globėjų vaikų akis, tai pati didžiausia tragedija, kokia gali būti - būti paimtam į šeimą ir po to vėl grąžintam į vaikų namus. Vaikams ne vieta vaikų namuose, nesvarbu, kokie geri jie bebūtų, kokios sienos ten gražios būtų. Žiūriu į tuos vaikus ir matau, kad jie turi potencialo. Taip pat suprantu, kaip tas potencialas gesta. Vaikų namuose vaikai - it tiksinčios bombos, kurios kartais iššauna. Vaikai čia neleidžia sau rodyti jausmų. Mano vaikai visi tik po metų ar pusantrų pradėjo rodyti savo emocijas. Vaikų namuose vaikai neleidžia sau rodyti emocijų, nes iš jų tyčiosis, juoksis, galbūt barsis. Kai vaikas namuose pirmą kartą apsiverkė, supratau, jis jau savas. Jis jaučiasi saugiai, mokėdamas parodyti, kad jam skauda. Tai ženklas, kad vaikas atšilo ir rodo emocijas. Vienam reikia daugiau laiko, kitam- mažiau“.
Šeimynos įkūrimas
Prieš aštuonerius metus Sigitos namuose vietos atsirado dar vienai globotinei. „Paėmėm mergytę. Tai buvo vaikas, kurį vaikų namuose skriaudė, o aš negaliu to matyti. Vyriausia duktė tada pasakė: „Mama, yra namuose laisva lova, pasiimkim ją". Taip į mūsų namus atėjo naujas žmogeliukas. Metus laiko iki globos įteisinimo atsiveždavome ją į namus savaitgaliais. Buvo laiko susipažinti. Ji atėjo pas mus gyventi ir pradėjo eiti į pirmą klasę.
Daugelis globėjų ar įtėvių nori labai mažų vaikų, bet jei tėvai turi patirties auginant vaikus, manau, kad labai geras laikas globoti ir vyresnius vaikus, pavyzdžiui, būsimus pirmokus. Tuo metu iš namų iškeliavo visi trys užaugę vyresnieji vaikai. Mane ėmė kalbinti Vaikų teisių darbuotojai, gal noriu steigti šeimyną. Sakiau, kad gal pailsėsiu, bet tada atėjo ir pasiliko trys vaikai - du broliukai ir sesutė. Klausiate, kodėl? Matai vaiką ir supranti, kad jis galėtų būti tavo. Per tam tikrą laiką jis ir tampa tavo.
Kai turėjau keturis globotinius, susigyvenau su mintimi, kad galėčiau steigti ir šeimyną. Reiktų pasakyti ačiū miesto merei, kuri matė manyje potencialią globėją, skatino šeimynos steigimą. Visą laiką nuomojausi 3 kambarių butą ir sakiau, kad šeimynai neturiu vietos. Miesto taryba nusprendė skirti būstą šeimynos reikmėm - 4 kambarių butą. Buvo negražių spekuliacijų iš miesto tarybos narių, kai kurie klausė, o kas gali paneigti, kad tai darau dėl biznio?.. Taip kalbėjo išsilavinę žmonės… Skaudino labai tokios kalbos, bet pagalvoji, negi tavo visi vaikai nėra brangesni už kažkieno nuomonę. Iki šiol yra žmonių, kurie sutinka gatvėje ir klausia „Kaip biznis sekasi?". Iš pradžių be galo skaudu buvo, dabar jau išmokau atsakyti į tai juokais: „O gal norite tapti šio biznio dalininku?". Kai tu atiduodi širdį, gyvenimą ir tau taip pasako, skauda… Ir dabar negaliu apie tai ramiai kalbėti… Įsikraustėm į naują būstą prieš pusantrų metų, kai tik oficialiai įsteigėm šeimyną.
Minimumas ir maksimumas
Šiandien Sigita gyvena su šešiais vaikais nuo 4 iki 14 metų. Kaip pati sako, gal būtų norėjusi auginti 4, bet tai neįmanoma, nes įstatymas numato, kad steigiant šeimyną, minimumas globojamų vaikų yra 6, o jei auginamas vaikas su negalia - 5. Sigita augina šešis, vienam iš kurių jau jos namuose buvo nustatyta fizinė negalia. „Pirmi metai mums buvo sunkūs. Labai sunkūs. Vaikai daug sirgo, neišėjom iš namų praktiškai - peršalimo ligos puolė nuolat. Mažiausiajam, turinčiam fizinę negalią dėl širdutės, tai ypač pavojinga. Tačiau džiaugiuosi, kad mažasis, augęs beveik tik ligoninėse, dabar į jas užsuka vis rečiau. Nuvažiuoju į Biržų ligoninę, tai medikai juokaudami klausia, kur Vilių paslėpiau. Štai dėl tokių akimirkų tikrai smagu ir gera. Šeimoje įvyko vaidmenų persiskirstymas, jauniausia šeimoje buvusi Ingrida tapo vyriausiąja visų sese, tai yra didelis iššūkis ir jai, ir mažiesiems.
Pirma, ką mes padarėme, tai nusistatėme taisykles, kaip mes turime gyventi, kad visiems būtų geriau. Metus laiko taisyklės, jų buvo gal 18, kabojo kiekviename kambaryje. Jos padėjo. Taisyklių laikymasis yra svarbi gyvenimo dalis. Jei nesilaikai visuomenės taisyklių, taisyklių mokykloje ar darbe, iš esmės tu niekada negyvensi laimingai. Vaikams globos namuose tai sunkiai įgyvendinama - nes viena auklėtojo reikalauja, kita - nekreipia dėmesio. Aš esu „bjauri" mama, ta, kuri liepia laikytis taisyklių. Žiūriu į vyresniuosius vaikus ir džiaugiuosi, kad pavyko jų išmokyti. Didelė paskata vaikams šiemet buvo važiavimas į Škotiją pas sesę, vyriausiąją dukterį. Trys važiavo rudenį o kiti trys - dabar, pavasarį. Pasakiau, kad jie turi stengtis savo elgesiu, kitaip kelionė gali ir neįvykti. Vaikai žino, kad aš nemeluoju. Jei pasakiau, tai yra tiesa. Man nereikia, kad vaikai neštų dešimtukus, aš noriu matyti jų mokslo pažangą, jų pastangas. Šiandien vaikai, paprašyti nupiešti savo šeimą, piešia visus iš eilės, kol pavargsta. Darželį lanko du mažiausi vaikai ir per Šeimos dieną paprašyti užrašyti mintis apie savo šeimą, pareiškė, kad „mūsų šeima labai didelė". Kaip smagu, kad jaučiasi didelės šeimos nariu, šeimos dalimi.
Du paskutiniai vaikučiai atėję į šeimyną turi prieraišumo sutrikimą. Daug vaikų globos namuose jį turi. Kas labiausiai sugraudina žmones, kurie ateina į globos namus? Kad vaikas prisiliečia, apkabina, kalbina. Bet tą jis daro visiems suaugusiems. Vaikas, neturėjęs vieno asmens, prie kurio prisirištų, mato kiekviename žmoguje potencialų žmogų, kuris galėtų būti jo. Mano vaikai gali kavinėje prieiti prie žmogaus, apsikabinti. Nejaučia ribos tarp to, kur yra artimas, mano žmogus ir šiaip žmogus. Jeigu jūsų vaikas bėgtų prie kiekvieno žmogaus, pažįstamo ar ne, juk atrodytų keistai, ar ne? Labai daug informacijos apie tai surandu užsienio mamų, globojančių vaikus, internetiniuose dienoraščiuose. Skaitau, semiuosi patirties. Pavyzdžiui, jie, parsivežę vaiką iš globos įstaigos namo, neleidžia pusė metų jam matytis su artimaisiais, kad vaikas suprastų, kas yra šeima, būtų sukurti ryšiai tarp šeimos narių. Tam, kad vaikas sukurtų santykius, reikia laiko. Ypač, kai ateina į šeimą ne kūdikis, o didesnis vaikas, kuris jau yra turėjęs milijoną santykių, draugysčių ir nusivylimų. Jam reikia atrasti savo vietą šeimoje. Šiandien džiaugiuosi matydama, kaip vyriausias šeimynos berniukas, kuris nieko bendro neturėjo su mažiausiuoju, ima jį už rankos ir vedasi pažaisti į smėlio dėžę. Vaikas prisiima atsakomybę už jaunesnį brolį, o dar svarbiau - jis nori leisti laiką kartu su juo. Žaisti, pažinti. Dar vienas iš būdų kurti tokius santykius - kelionės. Kodėl man svarbu pakeliauti su vaikais? Tai ne tik didžiulė galimybė pažinti pasaulį, bet ir vienas kitą. Kai atsitraukiam nuo įprastos aplinkos, gali pamatyti vienas kitą kitokiose situacijose. Nepamiršiu mažiausiojo reakcijos, kai jis pirmą kartą pamatė juodaodį!.. Manau, kad vaikas turi matyti daugiau pasaulio, ne tik Biržus ir Lietuvą. Vaikai jaučia pasididžiavimą, kad gimė Lietuvoje, bet jie turi būti atviri pasauliui. Šiandien aš darau maksimumą, ką galiu. Dabar sakau, kad daugiau neimsiu vaikų, bet gal rytoj ar poryt nuomonė pasikeis. Štai buvau globėjų konferencijoje Seime, ten aukštas pareigas užimantys pareigūnai gal 10 kartų pakartojo „Ačiū, kad globojate svetimus vaikus“. Palaukit, kodėl jie svetimi? Jie mano, tavo, jūsų. Aš neauginu svetimų vaikų, auginu savo vaikus ir niekada neleisiu jų skirstyti - kuris biologinis, kuris - globojamas. Būna, einu gatve ir sutikti žmonės manęs klausia - o tai kurie čia tavo vaikai? „O kurie ne mano?, - atsakau. Pajuokaujam, bet širdyje liūdna, kad suaugę taip sako girdint vaikams. Juk visi jie yra mano vaikai, mano gyvenimo dalis ir visi vienodai mane vadina - mama“.
Apie kaimynus ir lietuvių norą keisti pasaulį
„Dabar namuose yra trys paaugliai -12,13 ir 11 metų. Vėliausiai į šeimyną atėję vaikai dar mokosi pasitikėti. Šie vaikai tikrina nuolat, ar suaugęs dar myli juos tokius, kokie jie yra. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų moka mylėti, net tie, kurie už nusikaltimus sėdi kalėjime, tiesiog skirtumas yra tas, kad pastarųjų kažkas nemylėjo. Jie išmoko tą pamoką geriau, negu meilės pamoką. Manau, labai svarbu, kas gyvena šalia vaiko ir jį auklėja. Ne žodžiais, o darbais. Štai sėdit, rūkot, vaikas šalia vaikšto. Jūs sakysite vaikui „Nerūkyk". Ką jis darys? Arba sakysit „Aš tave myliu" ir duosit už kampo į kuprą. Tai kaip vaikai supras meilę - kaip smurtą? Tai kaip jis elgsis su kitais? Duos kitiems į kuprą, nes galvos, kad tai yra meilė. Mes verkiam, kad užauginam daug baisių žmonių Lietuvoje, bet laikas pradėti nuo savęs - ką aš padariau, ką aš užauginau. Kiek mes prisidedam, kad žmonės užaugtų žmonėmis. Man trūksta Lietuvoje bendruomeniškumo. Net ir mūsų kieme buvo neigiama kaimynų nuomonė (ne visų), kad čia atsikrausto šeimyna gyventi. Vaikus stabdydavo kieme, klausdavo, kiek čia mūsų bus, ar gyvensim čia kaip žmonės, ar nesulaužysim visko. Tai išankstinė nuomonė, kuri užpaišoma vaikui ant kaktos. Sakiau vaikams, kad nekalbėtų su tokiais žmonėmis, bet pasiūlytų pasikalbėti su mama. Šiandien jau taip nenutinka, tikiu, kad savo gyvenimu mes įrodėme, kad gali būti kitaip. Vaikams iš vaikų namų tarsi štampas uždėtas, kad „nieko gero…" Ar iš tiesų nėra gera, kad užaugintas vaikas sukuria savo šeimą, sąžiningai uždirba pinigus ir neateina prašyti lito alkoholiui? Arba tai, kad vaikas, kuris neturėjo tikslo gyvenime, dabar jį turi?.. Jeigu žmonės kuria didelius planus keisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs. Šiandien aš žinau, kad savo vaikams aš pakeičiau pasaulį. Kiekvienas turi teisę būti vertingas ne tik Dievo, bet ir žmogaus akyse.
Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad kaimynystėje yra ir viena senjorų pora, kuri visą žiemą mus vaišino raudonskruosčiais obuoliais iš savo sodo ir visuomet su šypsena pakalbindavo sutiktus vaikus. Kitas kaimynas pavasarį padėjo pataisyti vaikų dviratukus, o šįmet pažadėjo vaikus išmokyti žvejoti. Iš tiesų, juk tiek nedaug tereikia, kad visiems būtų gera: pasidalinimo šypsena, obuoliu, geru žodžiu ar savo laiku…
Negaliu išsirinkti vieno iš savo devynių vaikų, kuris yra „pats geriausias“. Man geriausias yra tas vaikas, kuriam šią akimirką skauda. Man svarbus tam, kuriam reikia pagalbos, aš myliu labiausiai tą, kuris dabar verkia, nes jam manęs reikia. Kiekvienas vaikas turi savo talentą, jei jį pastebi ir pradedi ugdyti, jie yra unikalūs. Vienas vaikas puikiai žaidžia krepšinį, bet tai nereiškia, kad nemylėsiu kito, kuris nemoka žaisti krepšinio. Gal jis skambina gitara?.. Labai svarbu pastebėti, ką vaikai moka ir padėti jam pasirinkti. Man nepatinka šiandieninis požiūris Lietuvoje, kad nereikia nieko daryti, užaugs vaikas ir pasirinks pats. O tai kam tada šalia to vaiko yra suaugusieji? Gal jis nieko nepasirinks pats? Manau, kad vaiko skonį ir talentus reikia ugdyti nuo vaikystės. Skonį rūbams, teatrui, muzikai, žmonėms, su kuriais bendraus. Mano sūnus 14 metų iš Biržų išvažiavo į sporto mokyklą Vilniuje, kiti klausė, ar aš nudurnėjau, ar nebijau. Aš pasitikiu savo vaiku. Kitas vaikas po mokyklos priėmė Lietuv…
Savanorystė - savęs realizavimo priemonė
J. Danylienės teigimu, „Niekieno vaikai“ yra iniciatyva, suburianti savanorius, kurie teikia emocinę pagalbą vaikams ligoninėse, sanatorijose, psichiatrijos skyriuose bei krizių centruose.
Nors Jurgita yra baigusi tiksliuosius - chemijos inžinerijos mokslus, susijusius su kokybės sistemomis, standartų tiekimu, ji šioje organizacijoje savanoriauja jau beveik dvejus metus. „Iš prigimties aš jaučiu stiprų ryšį su žmonėmis. Norėjau po savęs palikti žymę šiame pasaulyje ir vieną dieną supratau, kad mano misija nėra vien tik dirbti kompanijoje, bet ir padėti žmonėms. Vieną vakarą, naršant internete, pamačiau „Niekieno vaikų“ kvietimą savanoriauti Klaipėdoje. Tada aš supratau, kad tai yra ženklas - aš turiu kandidatuoti. Tai buvo man lyg šviesa, rodanti, kad einu tinkama kryptimi“, - pasakoja savanorė Jurgita.
Kadangi moteris turi šeimą: vyrą ir dvi dukras, Jurgita nežinojo, ar vyras sutiks su šia moters idėja ir pabus su jų dukromis, kol moteris savanoriaus ir padės kitiems vaikams. „Vyras sutiko ir sakė: žinoma, nes tai - didelis mano troškimas“, - prisimena J. Danylienė.
Sunkumai tik dar labiau sustiprina
Jurgita sako, kad mato tik teigiamas savanorystės puses ir jokie sunkumai didelio troškimo padėti žmonėms neužgožia. „Mano gyvenimo moto: „Geriau duoti nei gauti.“ Man patinka atskleisti savo didelę širdį, dalintis šiluma, apkabinimu, meiliu žvilgsniu su vaikais, kuriems to reikia ir tai įvertina. Ne retai vaikai džiaugiasi kiekviena smulkmena: pasiūlymu pažaisti, pakalbėti, kartu smagiai praleisti laiką. Mes važiuojame su vaikais pažaisti, piešti, bendrauti, linksmai leisti laiką ir paįvairint jų dienotvarkę. Jeigu paskirti budėjimai ligoninėje, turime mums skirtą pacientą. Kartais gauname žinutę, kad labai skubiai nuo tam tikros valandos reikia prižiūrėti negaluojantį vaiką. Tuomet su kolegomis pasiskirstome, kuris nuskubės pagelbėti. Kartais važiuojame padėti neįgaliems, nebendraujantiems arba jokių sutrikimų neturintiems vaikams, kurių mamos nespėja jų prižiūrėti, nes kita atžala guli ligoninėje“, - pasakoja Jurgita.
Pagalba žmonėms atveria akis
„Savanoriaudama supratau, kiek aš daug savo gyvenime turiu. Pradėjau suprasti, kad kiekviena nesėkmė - nėra pasaulio pabaiga. Supratau, kad viskas yra laikina ir turime vienas kitam padėti“, - išgyvenimais dalijasi J. Danylienė.
Moteris pasakoja, kad po sunkios dienos savanoriavimo, važiuodama namo, garsiai pasileidžia muziką - tai padeda moteriai išjausti visas susikaupusias emocijas. „Penkiolika minučių garsiai klausau muzikos. Man to užtenka, nes kai grįžtu namo, jaučiuosi lyg būčiau su nauja oda. Negyvenu vaiko emocijomis, nuoskaudomis, asmeniniu gyvenimu“, - sako Jurgita.
Moters teigimu, blogas emocijas paleisti padeda ir organizacijos rengiami kasmėnesiniai susitikimai, kurių metu visi savanoriai atskleidžia jiems aktualias problemas, gauna patarimų kaip elgtis specifiniais atvejais. „Pavyzdžiui, kartais paaugliai paprašo mūsų asmeninio telefono numerio ir nori paskambinti, parašyti. Visgi to daryti negalime“, - sako savanorė J. Danylienė.
#