Šis esė - tai bandymas pažvelgti į Lietuvą vaiko akimis, per Marcelijaus Martinaičio kūrybą ir kitų autorių darbus, atskleidžiant vaikystės prisiminimų svarbą, tėvynės meilę ir sudėtingą istorijos bei kultūros kontekstą.
Vaikystė kaip savęs kūrimo metas
Marcelijus Martinaitis knygoje „Mes gyvenome“ autobiografiškai aprašo savo vaikystę ir paauglystę kaime, laikotarpį, kai formavosi jo asmenybė ir kūrybinis kelias. Knyga atkuria kaimo aplinką, žmones, papročius ir įvykius, kurie turėjo įtakos būsimojo poeto pasaulėžiūrai. Šie biografiniai užrašai - tai apmąstymai apie sudėtingą laikų sankirtą, Nepriklausomos Lietuvos okupaciją, karą ir pokarį, stebint vaiko akimis ir visa tai vertinant jau iš kito žiūros taško.
Martinaitis teigia, kad vaikystė yra metas, kai aš pats kūriau save. Prisiminimai apie vaikystę yra tarsi pirmykštis sapnas, iš kurio ištraukiami padriki vaizdai, balsai, žodžiai, veidai ir spalvos. Istoriniai įvykiai pailgina gyvenimą ir padaro jį ilgesnį, negu iš tikrųjų gyvenai. Visa, ką rašysiu, nebus dokumentiškai tikslu. Ta praeitis taip atrodo dabar, rašant, o po kelerių metų ji vėl atrodys kitaip.
Atmintis ir kūryba
Prisiminimai yra mąstymo arba apmąstymo būdas apie save, savo gyvenimą ir jo prasmę. Jie skleidžiasi atmintyje iššaukti kokių nors įvykių, nuotaikų, sapnų, ligų, kūrybos, noro pasipasakoti, paaiškinti ar pasiteisinti, ir vėl dingsta. Jie yra liudytojai, atsakinėjant į savo paties ar gyvenimo, kūrybos užduotus klausimus. Atmintis labai daug ką nuslepia, perkuria, ir aš jau niekada nesužinosiu, ką mačiau kažkada, sakysime, gulinėdamas pievoje ant Šlynos kranto, vieną gražų gegužės vakarą prie trobos sėdėdamas ant suolelio, ką ten galvojau nieko neveikdamas.
Ar ne kūryba visa tai padeda suprasti ir suteikia prasmės dalykams, kurie, rodos, jau seniai užmiršti? Taigi ar kūryba nėra ypatinga, kartais į praeitį nugrimzdusios atminties balsas, aidas, bangos? Be galo daug svarbių konkrečių atsitikimų atminties „diskelyje“ atmesta, ištrinta, o kartais palikta tai, kas, rodos, visiškai nereikšminga, laikina, atsitiktina. Atmintis nuolat perkuria, pats sau ne visada esu tas, kurį matė kiti, prisimena arba aš prisimenu. Prisiminimai yra labiau gyvenimo filosofija nei konkrečių įvykių dokumentaliai tikslūs aprašymai, nors to tikroviškumo visokiais būdais siekiama arba jis imituojamas.
Taip pat skaitykite: Idėjos vaikų kūrybai
Gyvenimas prie kelių valdžių
Man teko gyventi prie kelių valdžių ar net keliose civilizacijose, mano atmintyje maždaug penkis šešis kartus keitėsi pinigai. Mano senelis, pamatęs mane prie kompiuterio, nesuprastų, kas pasaulyje per keliasdešimt metų atsitiko, kad štai pačios raidės rašosi kažkokioj dėžėj, šneku prie ausies prisidėjęs tokią degtukų dydžio dėžutę ir mane girdi net Amerikoje! Keletą ankstyvųjų vaikystės metų teko pagyventi į mūsų kaimą grįžusioje XIX amžiaus balanos gadynėje. Į tą gadynę grįžome karo ir okupacijų visiškai nuskurdinti. Žinau, kas yra ilga rudens ir žiemos vakarų tamsa, kai niekur jokio žiburio, nieko negirdi ir nematai, net ir žvaigždžių.
Mūsų namuose ilgai nebuvo jokio radijo, jokio laikraščio, iš rašytinių tekstų - maldaknygė. Tik su manimi mūsų namuose atsirado eilėraščiai, romanai, lietuvių klasikų knygos. Mūsų mažame iš alksnių suręstame namelyje nebuvo grindų - tik plūktinė molio asla, kurioje mažas šliaužiodavau, žiemą vata ar pakulom apkamšyti langeliai apiburbėdavo storu nepermatomu šerkšnu. Prapūtęs lange tokią duobutę, žiūrėdavau į kelią, kada pareis tėvas ar motina. Per šalčius vadinamajame užpečkyje karkdavo vištos, kerčioje atitvertas strapinėdavo ką tiktai atvestas veršelis ar ėriukai. Keista, bet tai šiandien labai malonu prisiminti, net pajusti savotišką to meto jaukumą, kvapą, nuo galvijų sklindančią šilumą, aslos vėsą. Tai nebuvo skurdas, kaip šiandien pasakytume.
Laimės paieškos
Jeigu skaitydami šiuos žodžius paklaustumėte manęs, kas yra laimė, dabar papasakočiau atmintyje staiga šmėstelėjusį vaizdelį jau iš vėlesnio laiko, kai mokiausi Kaune. Gruodžio 24 dieną smarkokai šąlant sunkvežimio kėbule užsiklojęs brezentu jau prietemoj važiavau į namus. Po to iš Raseinių tamsoje aštuonis kilometrus sniegu beveik bėgau iki savo kaimo, kol iš tolo išvydau mūsų trobos šviesas. Tada nieko svarbaus vienas kitam nepasakėme, bet sėdėjome kartu už vieno stalo. Ir visai buvo nesvarbu, kad beveik neteko miegoti, gaidgyste tėvas pasikinkė arkliuką, apklojęs kailiniais mane paguldė rogėse - reikėjo suspėti į rytinius politechnikumo užsiėmimus. Gulėjau tose rogėse žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, kurį mintyse matau ir dabar, galvodamas, jog jame kažkas yra, dėl ko verta gyventi.
Gal tada ir pajutau, o gal tik dabar supratau, kad niekur kitur viso to nerasi, už jokius pinigus nenusipirksi, nepatirsi valdydamas didžiausius turtus ar pasaulio šalis, turėdamas dideles valdžios galias. Kažin, ar norėčiau tokį gyvenimą pakartoti? Tikrai jį kartočiau, jeigu būtų galimybė vėlei užaugti, išlikti, išmokti skaityti ir rašyti, per speigus sušilti, laukti artėjančio pavasario, prapūtus šerkšnu apiburbėjusį langelį ko nors laukti, džiaugtis pirmąja po žiemos speigų atsibudusia leisgyve ropojančia muse, staiga pamatyti, kaip išgražėjo mano klasės mergaitės, rašyti eilėraščius, sulaukti Lietuvos Nepriklausomybės, pačiam tuose įvykiuose dalyvauti, būti pačiame Kremliuje, iš kurio mano vaikystėje sklido netikri, šalti, žudantys tariamos laimės spinduliai. To gyvenimo negaliu išsižadėti, nes jis buvo mano, mūsų. Mes mokėmės būti gyvi. Ir aš to išmokau labai sunkiu laiku.
O ar daug kas žino, kokia nepaprastai gardi sušalusi morka, kurią pokario badmečiu tėvas iš kažin kur parnešė, dėdės atnešta žalia bulvė, pusiau su pelais iškepta naminė duona? Tai buvo laimė, apie kurią norėčiau papasakoti, prisimindamas ne vien to meto baisybes, dėl kurių kažkodėl esame pratinami nekęsti gyvenimo. Juk ir skurdas gali būti gražus, jeigu jis nėra mirtinas, represinis, kokį mūsų žmonės patyrė baisiuose amžiaus lageriuose bei Sibiro tremtyje. Mūsų namų skurdas buvo laisvas. Juk ir elgetos moka džiaugtis savo laisve. Ir aš per įvairias negandas kartais mokėjau būti laisvas vien todėl, kad mačiau, girdėjau, ėjau, supratau, prisiminiau, kalbėjau.
Taip pat skaitykite: Mitai ir legendos Lietuvoje
Meilė Tėvynei
Dabar įsigalėjo įprotis nekęsti ar atsisakyti savo gyvenimo iš tribūnų, laikraščiuose, knygose, prisiminimuose, jį slapstyti, bijoti įslaptintų dokumentų, laikyti nieko vertais tuos laikotarpius, kurie buvo susiję su politine priespauda, kada žmogus būdavo visaip žlugdomas, persekiojamas, niekinamas, verčiamas parsiduoti. Bet tremtyje įvyko svarbiausias dalykas - į pasaulį atėjo naujagimis. Juk ir Kristus vaizduojamas tokios pašiūrės prakartėlėje, ką mes kasmet ypač garbiname. Prakartėlė turi sugėdinti tuos, kurie buvimą šioje žemėje įsivaizduoja kaip…
Lietuva yra mūsų tėvynė. Čia mes gimėme ir augame. Kiekvienas lietuvis turėtų mylėti, branginti ir didžiuotis savo tėvyne. Aš myliu Lietuvą, nes ji yra be galo gražus kraštas, turintis daugybę gražių švenčių tradicijų, kurių daugumos laikomasi dar iki šiol, ir už tai, kad mūsų kalba yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų.
Konkursai, skatinantys meilę Lietuvai, rodo, kad jaunimas jaučia dėkingumą tiems žmonėms, kurie kovojo už Tėvynę, todėl ir meilę išreiškia santūriau, paprasčiausiai būdami dėkingi. Ir todėl, galbūt, jaunų žmonių meilė Tėvynei ne tokia gili, gal ne taip didvyriškai išreiškiama, bet tikrai lygiai tokia pat stipri. Ir nors jie nestovėjo prieš tankus, nekovojo už žodžio laisvę, už Lietuvos Nepriklausomybę, bet galiu užtikrinti, kad kiekvienas bent dalelytę geros širdies turintis jaunuolis Tėvynei papuolus į bėdą nesudvejodamas ir prieš tanką atsistotų, ir žodžiu gintų, kovotų. Taigi tėvynė man niekada nebuvo kažkoks žemės plotas.
Literatūros įtaka suvokiant Lietuvą
Literatūra atlieka svarbų vaidmenį formuojant jaunosios kartos požiūrį į Tėvynę, istoriją ir kultūrą. Dalios Staponkutės esė knyga „Iš dviejų renkuosi trečią“ atskleidžia lietuviškų refleksijų ir tėvynės sąvokos virsmą. Kūrinys paliečia globalizacijos, orumo, mirties mito, pagarbos senoliams, draugystės sąvokos, atsiminimų reišmės, prisitaikymo svetimoje aplinkoje, kelionių atradimų, vienišumo, tėvynės lietaus gaivumo, vaikystės nuotrupų temas.
Staponkutė svarsto, kokiai šaliai priklauso jos dukros ir kaip ji liepia joms laužyti liežuvį reiškiant mintis lietuviškai. Kalbą ji įvardina ne kaip pamatinių vertybių perdavimą, bet kaip rezistenciją. Įdomūs abiejų šalių palyginimai, netgi daugybės panašumų suradimas: „Kipriečiams tai parkas, lietuviams - parkelis. Užtat kas kipriečiams - akmenukas, lietuviams - uola. Lietuviams ežeras, o kipriečiams - bala ieškanti jūros..“ O kokiais gražiais žodžiais aprašyti grįžimai į Lietuvą ir visiems lietuviams nusibodęs lietus. Skaitai ir atrodo, kad tik be proto tėvynės pasiilgęs žmogus galėtų šitaip romanizuoti lietų.
Taip pat skaitykite: Pažink Lietuvą per animacinius filmus