Laimonas Noreika - aktorius, poezijos skaitovas ir memuaristas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Šis straipsnis apžvelgia jo gyvenimą, kūrybinį kelią ir indėlį į Lietuvos teatrą, kiną ir literatūrą.
Ankstyvieji Metai ir Kelias į Teatrą
Laimonas Noreika gimė 1926 m. lapkričio 27 d. Joniškyje. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, tačiau nebaigė, nes 1944 m. režisierius Borisas Dauguvietis pakvietė dirbti Vilniaus valstybiniame dramos teatre. 1948 m. baigė dramos studiją Vilniuje, o 1952 m. - Lunačarskio teatro meno institutą Maskvoje.
Karjera Teatre
Nuo 1952 iki 1959 m. L. Noreika dirbo Kauno muzikiniame dramos teatre, o 1959-1963 m. - Kauno dramos teatre. 1963 m. jis persikėlė į Vilnių ir iki 1998 m. buvo LSSR valstybinio akademinio dramos teatro (vėliau - Lietuvos nacionalinio dramos teatro) aktorius. 1984-1996 m. jis taip pat dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.
L. Noreika sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų teatre. Tarp jų - pagrindiniai vaidmenys Justino Marcinkevičiaus trilogijoje „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, taip pat vaidmenys Jono Vaitkaus ir Eimunto Nekrošiaus spektakliuose. Paskutinis aktoriaus vaidmuo scenoje buvo Oskaro Koršunovo spektaklyje „Parazitai“.
Apie jo darbą teatre aktorius Regimantas Adomaitis sakė: „Jis buvo sukaupęs didžiulį poezijos, geriausių Lietuvos poetų arsenalą. Užsikrovė sau tą naštą ir garbingai nešė visą gyvenimą. Turėjo puikią atmintį, nors jį nuolat kankino galvos skausmai - fizinius negalavimus kompensuodavo kažkuo kitu. Atsiminti šitiek eilėraščių! Ir buvo be galo darbštus. Buvo kuklus, ir tas kuklumas plaukė iš jo vertybių sampratos. Teatras, poezija - jis tarsi ištirpdavo tame, išnykdavo… Ir sugebėjo išlikti savaip vaikiškas - tas aktoriui labai svarbu. Nes kai pasidarai labai suaugęs ir išmintingas, tau kūrybos nebereikia, ji baigiasi. O Laimonas turėjo tokio vaikiško žavėjimosi, euforijos. Ir savo personažus buvo įsimylėjęs - Dausprungą, Mažvydą.“
Taip pat skaitykite: L. Ubavičiaus gyvenimas ir darbai
Aktorius Dainius Gavenonis pabrėžė L. Noreikos profesionalumą ir atsidavimą: „Noreika, nors ir buvo gyva legenda, labai įsiklausydavo į režisieriaus žodžius. Kita vertus, jis labai savarankiškas aktorius, per darbo patirtį supratęs, kas yra teisinga ir gera vaidyba. Galėjai suabejoti, ar jis teisus, ar neteisus savo sprendimais, bet buvo akivaizdu, kad jis yra tikras dėl to, ką daro, ir dėl savo vaidmens traktuotės. Taip tarsi primindavo, kad aktorius yra didžiąja raide rašoma profesija. Aktorius scenoje gali padaryti daug, net ir nepriklausomai nuo režisieriaus. Šiandien, man atrodo, mažai kas taip tiki savo galimybėmis, kaip tikėjo Laimonas. Jis galėjo atlikti daugelį režisieriaus reikalavimų, bet jo vaidyba buvo vidinė. Vidinio personažo kelio režisierius negali padiktuoti, negali taip giliai įsiskverbti į aktorių. Ir Laimonas tą žinojo, su daug kuo sutikdavo ir atlikdavo režisieriaus užduotį, bet vaidino tai, kas jam šiame gyvenime svarbiausia.“
Darbai Kine
L. Noreika taip pat sukūrė vaidmenų kine. Jis debiutavo 1947 m. filme „Marytė“. Žymiausias jo vaidmuo - Aitvaras 1966 m. filme „Niekas nenorėjo mirti“. Jis taip pat vaidino filmuose „Jausmai“, „Laiptai į dangų“, „Sodybų tuštėjimo metas“ ir kituose.
Poezijos Skaitovas
Nuo 1964 m. L. Noreika aktyviai reiškėsi kaip poezijos skaitovas. Jis skaitė Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio, Juliaus Janonio, Salomėjos Nėries, Vytauto Mačernio ir išeivijos poetų kūrinius. Jo poezijos vakarai buvo labai populiarūs ir sulaukdavo didelio susidomėjimo.
Literatūrinė Kūryba
Pauzė teatre, kine ir poezijos skaitymuose leido jam pajusti rašytojiškos duonos skonį. Atgimimo atneštos permainos, cenzūros nustūmimas į tolimą praeitį leido jam rašyti taip, kaip jis nori, ką galvoja.
L. Noreika išleido tris atsiminimų knygas: „Aktoriaus dienoraščiai: esė“ (1999), „Vidurnakčio užrašai“ (2001) ir „Čiurlionio 16” (2003). Šiose knygose jis dalijosi savo mintimis apie aktorystę, teatrą, poeziją, kultūrą ir gyvenimą. Jo rašymo stilius pasižymėjo nuoširdumu, tikslumu ir vaizdingumu. Laimonas aiškino, kad labai daug padėjo jo dienoraščiai, kai jis vėlų vakarą, paprastai apie vidurnaktį, fiksuodavo visai šviežius įvykius. O paskui, pasitaikius progai, pasitikrindavo juos su savo „personažais“ - ar teisingai viską užrašė. Ir prisipažįsta, kad kartais, „teisybės dėlei“, truputį persūdo. Bet druskos įberia tik tiek, kad vaizdas butų dar ryškesnis, nors neprarandantis tikrumo.
Taip pat skaitykite: Jono Noreikos veikla
Visuomeninė Veikla ir Įvertinimas
L. Noreika aktyviai dalyvavo Sąjūdžio Vilniaus grupės veikloje. 1993 m. jis tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. 1996 m. apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu, o 2000 m. gavo Lietuvos nepriklausomybės medalį.
Asmeninis Gyvenimas
Laimonas Noreika buvo vedęs Sigitą Paleckaitę. Po jos mirties daugiau nevedė.
Atminimas
Apie L. Noreiką sukurti dokumentiniai filmai „Laimonas Noreika“ (2002, režisierius A. Tarvydas) ir „Ištraukos iš dienoraščio“ (2005, režisierius A. Jančoras). 2011 m. išleista atsiminimų knyga „Laimono laimė: atsiminimai apie aktorių Laimoną Noreiką“ (sudarytoja J. Čiuladaitė).
Laimonas Noreika mirė 2007 m. gegužės 31 d. Vilniuje, po sunkios ligos. Jis paliko didelį kultūrinį palikimą, kuris ir toliau įkvepia naujas kartas.
Taip pat skaitykite: Tenoras Virgilijus Noreika