Gyvybės pradžia yra neįtikėtinai sudėtingas ir stebuklingas procesas, kurio metu daugybė veiksnių susijungia, kad vėliau pasaulį išvystų dar vienas žmogus. Šiame straipsnyje panagrinėsime žmogaus vystymosi etapus nuo apvaisinimo iki gimimo, įskaitant ikigemalinį, gemalo ir vaisiaus laikotarpius. Taip pat aptarsime, kurioje vietoje įsitvirtina embrionas ir kokie veiksniai tai lemia.
Ikigemalinis Laikotarpis (Progenezė): Pasirengimas Gyvybės Pradžiai
Prenatalinis laikotarpis, arba periodus prenatalis, skirstomas į tris pagrindinius etapus: ikigemalinį (periodus preembryonica), gemalo (periodus embryonica) ir vaisiaus (periodus fetalis). Žmogaus embriologija, mokslas, nagrinėjantis šiuos tarpsnius, leidžia suprasti, kaip ląstelės, audiniai, organai ir visas kūnas transformuojasi nuo dviejų lytinių ląstelių susijungimo momento iki naujagimio gimimo. Sparti sklaida, augimas ir brendimas iki gimimo yra nepalyginamai greitesni nei po gimimo.
Ikigemalinis laikotarpis, dar vadinamas progeneze (progenesis), apima lytinių ląstelių raidą ir apvaisinimą. Lytinių ląstelių, arba gametų, raida - gametogenezė (moters - ovogenezė, ovogenesis, vyro - spermatogenezė, spermatogenesis) - yra esminis pasirengimas apvaisinimui. Šio proceso metu lytinės ląstelės patiria mejozę, kurios metu chromosomų skaičius sumažėja dvigubai - nuo diploidinio iki haploidinio rinkinio, taip pat kinta jų dydis ir forma. Spermatogenezės metu spermatozoidas netenka beveik visos citoplazmos.
Embrionui užsimegzti reikalingos dvi lytinės ląstelės: moteriškoji (kiaušialąstė) ir vyriškoji (spermatozoidas). Kai jos susilieja apvaisinimo metu, jų branduoliai, kuriuose yra moteriškosios ir vyriškosios ląstelių genetinė medžiaga, susijungia ir susiformuoja zigota. Gamtoje egzistuoja ir kitokių embriono užsimezgimo būdų, pavyzdžiui, partenogenezė, kai suaktyvinta kiaušialąstė pradeda rutuliotis į embrioną be spermatozoido genetinės medžiagos.
Apvaisinimas: Ląstelių Susijungimo Procesas
Apvaisinimas (fertilisatio, fecundatio) yra sudėtingas ir nuoseklus lytinių ląstelių susijungimo procesas. Natūralus apvaisinimas dažniausiai įvyksta kiaušintakio ampulėje, o kartais ir kitoje kiaušintakio dalyje ar pilvaplėvės ertmėje ne vėliau kaip per 12 valandų (kai kurių autorių duomenimis - per 24 valandas) po ovuliacijos ir ne vėliau kaip per 2 paras (kai kurių autorių duomenimis - per 3 paras) po ejakuliacijos. Lytinio akto metu į moters makštį patenka keli šimtai milijonų (nuo 200 iki 600 milijonų) spermatozoidų, tačiau kiaušintakių ampulę pasiekia tik apie 200-500 jų (kiti degeneruoja ir rezorbuojami moters lytiniuose takuose).
Taip pat skaitykite: Miesto mokestis ir šeimos
Tiksliai nežinoma, per kiek laiko spermatozoidas nukeliauja iki kiaušintakio ampulės. Jis juda dėka savo uodegos banguojančių ir sukamųjų judesių 1,5-3 mm/min. greičiu. Gimdoje jam „padeda“ šarminė terpė ir gimdos sienos raumenų susitraukimai, o kiaušintakiuose - sienos raumenų ir jie išsklaido folikulines ląsteles. Manoma, kad spindulinį vainiką padeda išskaidyti ir kiaušintakių gleivinės gaminami fermentai. Pirmojo pro spindulinį vainiką prasiskverbusio spermatozoido galvos citolema jungiasi prie skaidriosios srities receptorių, glikoproteinų ZP3.
Kiaušinėlis, atvirkščiai, per ovogenezę didėja, nes daugėja citoplazmos, kurioje kaupiasi medžiagų užsimezgusiai gyvybei maitinti. Be to, gametos įgyja specialių struktūrų, pavyzdžiui, spermatozoidas tampa uodeguotas, kad galėtų judėti, o kiaušinėlio citoplazmoje atsiranda organoidų, jį apsupa dangalai, kurie svarbūs apvaisinimui, implantacijai ir kt. Apvaisinime dalyvauja subrendęs, t. y. baigęs spermatogenezę, spermatozoidas, o kiaušinėlis mejozę užbaigia tik apvaisinimo momentu. Dar iki gemalo užsimezgimo gali sutrikti lytinių ląstelių raida, tokios būklės vadinamos gametopatijomis. Šiandien, statistikos duomenimis, net kas penkta pora susiduria su nevaisingumo problema.
Apvaisinimo procesas sukelia spermatozoido akrosominę reakciją, kurios metu plyšta akrosomos pūslelė (vesicula acrosomatica), esanti priekiniame jo galvos poliuje ir pripildyta fermentų. Išorinė akrosomos pūslelės membrana daugelyje vietų susilieja su spermatozoido citolema ir joje buvę fermentai - akrozinas, esterazė, neuraminidazė ir kt. - išsilieja ir pradeda toje vietoje ardyti skaidriąją kiaušinėlio sritį. Spermatozoidas pro nedidelį skaidriosios srities plyšį patenka į aplinkinį trynio tarpą (spatium perivitellinum).
Spermatozoidui prisiglaudus prie kiaušinėlio, susijungia abiejų lytinių ląstelių citolemų baltymai, vyksta kiaušinėlio citolemos depoliarizacija, o citoplazmoje padidėja kalcio jonų koncentracija. Tai lemia kiaušinėlio antrosios mejozės pabaigą, kai iš antrinio ovocito (ovocytus secundarius) susidaro subrendęs kiaušinėlis (ovum maturum), turintis haploidinį chromosomų rinkinį, ir nedidelis antrinis polocitas arba redukcinis kūnelis (corpus polare secundum), kuris išstumiamas į aplinkinį trynio tarpą. Be to, tai įjungia tolesnį dalijimosi ir metabolizmo mechanizmą bei sukelia žievinę (kortikinę) reakciją.
Žievinės reakcijos metu kiaušinėlio žievės granulės išlieja savo turinį į aplinkinį trynio tarpą. Žievės granulės (granulae corticales) - tai kiaušinėlio citoplazmos periferijoje esančios, membrana apgaubtos, 500 nm skersmens, prisipildžiusios glikozaminoglikanų ir fermentų granulės. Atsipalaidavę šių granulių fermentai modifikuoja ZP3 receptorius. Vyksta skaidriosios srities zoninė reakcija, todėl kiti spermatozoidai prie šių receptorių prisijungti nebegali ir nepajėgia prasiskverbti pro skaidriąją sritį (keletas jų gali likti „įmūryti“ skaidriojoje srityje). Taigi skaidrioji sritis tampa polispermijos bloku ir dabar vadinama apvaisinimo dangalu (membrana fertilisationis).
Taip pat skaitykite: Darželis ir gyvenamosios vietos deklaracija
Būtent dėl šios priežasties tik vienas vienintelis spermatozoidas „įveikia“ visus kiaušinėlio dangalus ir jį apvaisina (tai monospermija). Kiaušinėlio paviršiuje, kur prisiliečia spermatozoido galva, susidaro apvaisinimo kūgis (conus fertilisationis). Susiliejus citolemoms (tuo metu, kai vyksta žievinė ir zoninė reakcijos), susilieja ir gametų citoplazma. Spermatozoido galva ir uodega įplaukia į kiaušinėlio citoplazmą, o jo citolema lieka išorėje. Tolesnis spermatozoido kelias vadinamas lytinio susijungimo keliu (via copulativa). Jo galvutė su branduoliu pasisuka 180° kampu, uodega degeneruoja.
Abiejų ląstelių branduoliai dabar vadinami moteriškuoju ir vyriškuoju probranduoliais (pronucleus femininus et masculinus), persitvarko. Jie didėja, artėja vienas prie kito, netenka apvalkalų - tai vadinama probranduolių šokiu. Jiems susiliejus į vieną apvaisinto kiaušinėlio, arba zigotos, branduolį (nucleus zygoticus), susidaro nauja ląstelė - vienaląstė gemalo užuomazga - zigota. Netrukus susidaro dalijimosi verpstė.
Pagalbinis Apvaisinimas: Kai Gamta Reikalauja Pagalbos
Dirbtinė reprodukcija yra donoro arba genetinių tėvų spermos ir kiaušidžių (gametų) dirbtinis suliejimas, jei natūraliai yra sunku ar neįmanoma susilaukti vaiko. Lietuvoje dirbtinę apvaisinimo procedūrą iš dalies finansuoja valstybė, jei įvykdomi tam tikri reikalavimai. Teisė susilaukti vaiko dirbtinio apvaisinimo būdu yra saugoma teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Tačiau darbas su žmogaus ląstelėmis yra susijęs su tam tikrais teisiniais ir etikos klausimais, todėl šios teisės įgyvendinimui gali būti taikomos tam tikros sąlygos ir apribojimai. Egzistuoja tam tikri etinio pobūdžio apribojimų, pavyzdžiui, dirbtinio apvaisinimo procedūra negali būti naudojama žmogaus klonavimui. Neleidžiama pasirinkti vaiko lyties, išskyrus atvejus, kai konkrečios lyties vaikas gali paveldėti genetinę ligą.
Vaisingumo klinikos neįsivaizduojamos be pagalbinio apvaisinimo laboratorijos ir joje dirbančių embriologų. Pagalbinio apvaisinimo metodai apima:
Taip pat skaitykite: Pagalba Ukrainos piliečiams Lietuvoje
- Intrauterinę inseminaciją (IUI)
- In vitro fertilizaciją (IVF)
- Gametų intrafalopinį patalpinimą (GIFT)
- Zigotų intrafalopinį patalpinimą (ZIFT)
- Intracitoplazminę spermatozoido injekciją (ICSI)
Gemalo Laikotarpis (Embrioninis): Intensyvi Raida
Gemalo laikotarpis trunka nuo apvaisinimo iki 8-osios savaitės. Pirmąsias dvi savaites vyksta gemalo užuomazgos raida, vadinama blastogeneze (blastogenesis). Gemalo užuomazga skyla, migruoja į gimdą, kur įsitvirtina ir plinta ne tik į gemalo kūną, bet ir į jo plėves bei priedus. Žmogui būdinga ankstyva plėvių ir priedų sklaida: amnionas, trynio maišas ir chorionas susidaro dar neatsiradus gemaliniams lapeliams. Raidos sutrikimai, atsiradę per pirmąsias dvi savaites, vadinami blastopatijomis. Dažniausiai atsakas į žalojantį faktorių pirmąsias dvi savaites vyksta principu „arba viskas, arba nieko“: arba gemalo užuomazga žūsta ir nėštumas baigiasi savaiminiu abortu, arba nepažeistos daugiagalės ląstelės „ištaiso“ pažeidimą ir gemalas toliau auga normaliai.
Nuo 3-osios savaitės vyksta embriogenezė (embryogenesis) - susidaro trys gemaliniai lapeliai, kuriuose laipsniškai atsiranda ir formuojasi audiniai (histogenezė) ir organai (organogenezė). Baigia formuotis gemalo plėvės ir priedai, rišantys jį su motina. Gemalas pamažu tampa išoriškai panašus į žmogų: ryškėja veidas, galūnės, kinta žiaunos, nyksta uodega. Taigi ryškiausi organizmo sandaros pokyčiai stebimi būtent nuo 3-osios iki 8-osios gemalo savaitės.
Gemalo laikotarpiu, kai vyksta organogenezė, kiekvienas organas turi savo „jautrųjį laiką“. Tai tas laikotarpis, per kurį vyksta aktyviausia konkretaus organo sklaida ir jis yra jautriausias įvairių teratogenų poveikiui. Pavyzdžiui, galūnių „jautrusis laikas“ - nuo 4-osios iki 8-osios savaitės, gomurio - nuo 6-osios iki 9-osios savaitės ir t. t. Sklaidos ydos, atsiradusios gemalo laikotarpiu, vadinamos embriopatijomis. Sunkiausios jų, nesuderinamos su gyvybe (pvz., besmegenystė, beširdystė ir kt.), lemia gemalo ar vaisiaus žūtį intrauteriniu laikotarpiu. Kitos, suderinamos su gyvybe (pvz., gomurio nesuaugimas, bepirštystė, riestinis inkstas ir kt.), palieka ryškių morfologinių bei funkcinių pokyčių ir vadinamos „didžiosiomis“ ydomis.
Žmogaus embrionu yra vadinamas organizmas nuo apsivaisinusios kiaušialąstės iki 8 vystymosi savaitės, kuomet embrionas tampa žmogaus vaisiumi ir įgauna žmogui būdingą pavidalą. Tačiau, pagalbinio apvaisinimo procedūrų ribose embrionas yra 2 - 8 nediferencijuotų ląstelių organizmas. Tam, kad kiaušialąstė galėtų būti apvaisinta, užtenka ją patalpinti į terpę, kurioje būtų šimtas tūkstančių spermatozoidų. Sekančią dieną yra tikrinamas kiaušialąsčių apsivaisinimas. Apsivaisinusi kiaušialąstė yra vadinama zigota, kuri turi būti kruopščiai įvertinama.
Netrukus zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dvejų, vėliau keturių ląstelių embrionu. Pagrindiniai kriterijai yra ląstelių skaičius vertinimo parą, dydžio vienodumas ir fragmentacija. Šie kriterijai yra įvertinami balais, nuo 1 (žemiausias balas) iki 4 (aukščiausias balas). Auginant embrionus iki blastocistos stadijos yra atrenkami patys stipriausi embrionai, nes ne visi embrionai pasiekia šią vystymosi stadiją, dalis embrionų nustoja vystytis 2-3 parą. Jei susiformuoja daugiau blastocistų, nei perkeliama į moters gimdą, jos užšaldomos.
Kiekvieno embriono individualų vystymąsi lemia genų rinkinys, gaunamas iš motinos ir tėvo susijungusių lytinių ląstelių. Jie ir yra vidiniai veiksniai, kurie koduoja ir reguliuoja žmogaus raidą. Išoriniais veiksniais vadinami tie, kurie būdami embriono aplinkoje gali veikti jo raidą. „Embrioną ir vaisių supantys priedai ir membranos (placenta, virkštelė, amnionas ir kt.) užtikrina glaudų ryšį su motinos organizmu, atlieka apsauginę ir kitas funkcijas. Maisto medžiagos, deguonis, vitaminai, kai kurie hormonai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos, pereinančios per placentą iš motinos į embriono ir vaisiaus kraują, užtikrina normalią raidą. Žalingą poveikį turintys veiksniai vadinami teratogenais. Tai alkoholis, infekcinių ligų sukėlėjai, motinos vartojami vaistai, cheminiai teršalai, esantys geriamajame vandenyje ar maiste, ir kitos medžiagos, radiacija. Priklausomai nuo poveikio laiko, trukmės, dozės, kilmės ar specifiško veikimo mechanizmo, teratogenai gali lemti vystymosi sulėtėjimą, funkcinius sutrikimus, įvairių organų ar kūno dalių įgimtas raidos ydas ir net embriono žūtį.
Kurioje Vieta Įsitvirtina Embrionas?
Po apvaisinimo zigota keliauja per moters kiaušintakius link gimdos. Šis kelionės etapas paprastai trunka kelias dienas. Pasiekęs gimdą, zigota (embrionas) įsitvirtina gimdos gleivinėje (endometriume). Šis procesas vadinamas implantacija ir yra vienas iš svarbiausių etapų nėštumo pradžioje.
Gimdos gleivinė turi būti tinkamai paruošta, kad embrionas galėtų sėkmingai įsitvirtinti. Tai priklauso nuo hormonų, ypač progesterono, kiekio. Progesteronas paruošia gimdos gleivinę implantacijai, todėl ji tampa storesnė ir gausiau aprūpinta kraujagyslėmis. Jei gimdos gleivinė nėra tinkamai paruošta, embrionas negalės sėkmingai įsitvirtinti ir nėštumas neįvyks.
Kartais embrionas gali įsitvirtinti ne gimdoje, o kiaušintakyje ar kitoje vietoje. Tai vadinama negimdiniu nėštumu ir yra pavojinga moters sveikatai. Negimdinis nėštumas turi būti nutrauktas.
Vaisiaus Laikotarpis (Fetalinis): Augimas ir Tobulėjimas
Nuo 9-osios savaitės gemalas vadinamas vaisiumi (fetus). Šiuo laikotarpiu vaisius auga ir tobulėja, bręsta organai ir sistemos. Nėštumo kalendorius suskirstytas į tris trimestrus, kurie savo ruožtu skirstomi į savaites. Kiekviena savaitė pasižymi naujais moters organizmo ir vaikelio pokyčiais.
Per pirmas savaites gemalą jau sudaro visa grupė ląstelių, kurios ima dalintis į dvi dalis: vienos jų formuos vaisiaus kūną, kitos - vaisių maitinantį organą - placentą. Šioje stadijoje pradeda formuotis kraujagyslės, būsimų organų užuomazgos. Apvaisintas kiaušinėlis implantuojamas į gimdos gleivinę.
4 nėštumo savaitę gemalas jau vystosi greičiau, gimda po truputį prisitaiko prie besiformuojančio embriono, organizme pastebima daugiau pokyčių ir simptomų. Širdis pradeda plakti, pradeda formuotis kraujotakos sistema.
5 nėštumo savaitę formuojasi vaisiaus širdis bei centrinė nervų sistema, kaulai, raumenys. Po truputį formuojasi veido bruožai, kurie keisis iki pat nėštumo pabaigos.
6 nėštumo savaitę jau pastebimos organų užuomazgos, ima plakti vaisiaus širdelė. Placenta toliau vykdo savo funkciją ir tiekia maistines medžiagas bei deguonį embrionui. Atsiranda galūnių pumpurai, o embrionas pradeda įgauti žmogaus pavidalą.
Dauguma embrionų 7 savaitę jau turi aktyviai plakančią širdį, nors ji dar labai maža. Po truputį formuojasi kojos ir rankos, vystosi plaučiai, pasirodo bronchų užuomazgos, auga galvos smegenų pusrutuliai, vystosi akys ir nosies šnervės. Embrionas dabar yra maždaug avietės dydžio (1,6 cm).
8 savaitę mažytė gemalo galva pradeda didėti, riestis, rankos ima ilgėti (netrukus vystysis ir pirštukai) ir tampa didesnės už kojas, kadangi viršutinė kūno dalis auga greičiau nei apatinė. Šią savaitę toliau formuojasi akys, nosis, ausys. Pradeda formuotis tokie organai kaip kepenys, inkstai ir plaučiai. Gemalo veidukas atrodo geriau atpažįstamas, susiformavusi maža burna ir net liežuvis su mažais skonio receptoriais, ryškėja nosis ir ausys. Embrionas jau gali judinti galūnes.
10 savaitę baigsis embriono vystymosi etapas ir nuo šio laiko nauja gyvybė bus vadinama vaisiumi. Šiuo periodu mažylio organai augs ir bręs ypač greitai. Jau pradės funkcionuoti nors dar labai maži, bet gyvybiškai svarbūs organai - žarnynas, plaučiai, kepenys, inkstai. Ant rankų pirštukų pradeda formuotis nagučiai, kurie netrukus uždengs ir kojų pirštukus. Vaisius gali atlikti nedidelius judesius.
11 savaitę per apsilankymą pas nėštumą prižiūrintį gydytoją turėtumėte pirmąkart išgirsti vaikelio širdelės dūžius. Išsivysčius galūnėms vaisius ima aktyviai spardytis ir rąžytis, praveria burnytę, paliečia veidelį, vystantis diafragmai vaikelis gali pradėti žagsėti, tačiau nei judesių, nei žagsulio greičiausiai nejausite dar kelias savaites. Jau pradeda veikti ir žarnyno peristaltika, ima funkcionuoti inkstai. Tvirtėja vaisiaus griaučių sistema, kauluose prasideda kaulėjimo procesas.
Tai paskutinioji pirmojo nėštumo trimestro savaitė, kai dauguma svarbiausių vaisiaus vystymosi etapų netrukus baigsis. Vienas ryškiausių kūdikio vystymosi pokyčių tryliktą nėštumo savaitę yra vaikelio galvos augimo sulėtėjimas lyginant su likusiu kūnu. Dabar kūdikio kūnelis jau proporcingas ir sudaro ⅓ viso kūno. Nors iki vaikelio atėjimo į šį pasaulį dar toli, bet krūtys jau gali pradėti gaminti priešpienį. Žymiai sumažėja persileidimo rizika.
14 savaitę jūsų kūdikėlis tokio dydžio kaip citrina! Ši nėštumo savaitė - ypatinga, kadangi prasideda antrasis nėštumo trimestras, kuris žymi svarbiausio vaisiaus raidos etapo pabaigą. Šios savaitės pabaigoje susiformuoja stemplė, trachėja ir gerklos, tad jūsų vaikelis jau gali kvėpuoti, ryti. Visos pagrindinės vidinės ir išorinės vaikelio kūno dalys jau susiformavusios, nuo šiol jos toliau augs ir stiprės. Smulkūs plaukai, vadinami lanugo, pradeda dengti kūdikio kūną. Vaisius toliau sparčiai auga, o jo judesius jau galite pamatyti ultragarsinio tyrimo metu (jeigu tai ne pirmas nėštumas, judesius jau galite ir pajusti). Kūdikis jau moka aktyviai įkvėpti ir iškvėpto vaisiaus vandenis - taip treniruojami plaučių oro maišeliai. Vaisius taip pat nuryja šiek tiek vandenų ir taip mokosi gerti mamos pieną. Kūdikio oda padengta plonu plaukelių sluoksniu, kaulai sparčiai kietėja. Šiuo metu jau formuojasi kūdikio skonio receptoriai. Atlikti tyrimai rodo, kad jis jau gali jausti skonį. Nors pilvas atsikišęs visai nedaug, gali tapti sunkiau rasti tinkamą miego pozą. Šiuo metu rekomenduojama miegoti ant kairiojo šono su pagalvėlė, tarp kojų.
Kūdikis gali ryti ir žįsti, praktikuodamas žindymą. Jau visai netrukus patirsite vieną nuostabiausių nėštumo akimirkų - pirmąkart pajusite savo kūdikio judesius, primenančius burbuliavimą, spragsėjimą. Kūdikio galvutė jau yra padengta lanugo plaukeliais, o kojų ir rankų pirštų nagučiai jau gerai susiformavę. Kūdikio kūnas greitai auga, o galvos ir kaklo raumenys tvirtėja.
Vaikelio veidukas toliau formuojasi ir tampa vis labiau panašus į žmogaus veidą. Svarbūs pokyčiai vyksta ir vaisiaus skelete. Kremzlinis elastingas darinys po truputį kietėja, o kremzlės pradeda virsti kaulais. Tuo tarpu virkštelė, jungianti vaikelį su placenta, tampa vis tvirtesnė ir storesnė. Taip pat vaiko odoje pradeda kauptis riebalinis audinys, svarbus kūno temperatūros reguliavimui.
17 nėštumo savaitę gimda yra pakilusi maždaug 5 cm žemiau bambos, o pilvas tampa aiškiai matomas. Kūdikis pradeda kaupti riebalus, padeda reguliuoti temperatūrą.
Jūsų mažylis 18 savaitę sveria beveik kaip saldžioji bulvė - maždaug 200 g ir yra apie 14 cm ūgio. 18 savaitę kūdikio judesius galite jausti vis aiškiau ir dažniau. Mažylio ausys, slinkusios nuo kaklo į galvos šonus, dabar jau pasiekė galutinį tikslą. Jis pradeda girdėti pirmuosius garsus, tokius kaip širdies plakimas, pilvo gurgimas ir net garsai iš išorės, pavyzdžiui, žmonių balsai, automobilio triukšmas ar muzika. Nors kol kas garsai gali susilieti į vieną foną, vystantis klausos organams ir garsus apdorojančiai smegenų sričiai, mažylis pradės juos atskirti vis geriau.
Jūsų mažylio kūnas toliau auga ir vystosi ir šią savaitę jau yra kaip nemažas pomidoras - yra apie 15 cm ūgio ir sveria maždaug 240 g. Šią savaitę galūnės tampa proporcingos kūneliui, o vaisiaus smegenys ir nervinė sistema toliau aktyviai vystosi. Antrojo trimestro metu subręsta vaisiaus galvos smegenų kamienas, kuris atsakingas už gyvybiškai svarbias funkcijas: kvėpavimą, širdies veiklą, čiulpimą, rijimą. Taip pat jūsų kūdikio kūnas šiuo metu padengtas varškiniu vaisiaus dangalu (vernix caseosa), kuris yra svarbi medžiaga, apsauganti ląsteles ir besivystančias liaukas.
Šiuo metu pastebimi ir odos pasikeitimai - tamsesni speneliai, strazdanos, randai, pažastys, makštis, vidinė šlaunų pusė. Vernix tampa storesnis, kad apsaugotų kūdikio odą. Vaisiaus kūną vis dar dengia vernix caseosa - riebi balta medžiaga, kuri apsaugo odą nuo vaisiaus vandenių ir palengvina jam slinkimą gimdymo takais. Oda jau auga iš dviejų sluoksnių - epidermio ir dermos. Vaisiaus judesiai tampa stipresni, nes kaulai ir kremzlės toliau kietėja, o jo rankos ir kojos tampa vis stipresnės. Vaisius ryja vis daugiau vaisiaus vandenių, treniruodamas savo virškinimo sistemą.
20 nėštumo savaitę placenta pradeda sverti daugiau nei augantis vaisius, tai yra dar vienas svarbus jūsų kūdikio vystymosi etapas. Svarbu stebėti, ar gimdos augimas vyksta tinkamai, todėl reguliariai atliekami gydytojo ultragarsiniai tyrimai. Taip pat šiuo laikotarpiu svarbu atkreipti dėmesį į savo svorį ir mitybą bei užtikrinti, kad organizmui pakaktų geležies, būtinos hemoglobino gamybai. Kūdikio vystymasis jau įpusėjęs. Kuo toliau, tuo vaisiaus judesiai tampa aktyvesni - juos pajusti galite ir naktį. Tyrimai rodo, kad kūdikis šiuo metu gali atlikti apie 50 judesių per valandą, kurie skatina jo fizinį ir protinį vystymąsi. Intensyvesnis tampa ir širdelės plakimas. Be to, pradeda veikti ir kūdikio virškinimo sistema - jis jau gali nuryti amniotinį skystį.
Vaisiaus Padėtis Gimdoje
Vaisiaus padėtis, pozicija ir pirmeiga yra svarbūs veiksniai, lemiantys gimdymo eigą. Yra trys pagrindinės vaisiaus padėties:
- Išilginė padėtis: pati dažniausia ir normali vaisiaus padėtis, kuomet jo ir mamos kūno ašys sutampa.
- Skersinė padėtis: vaisius guli horizontaliai gimdoje.
- Įstrižinė padėtis: vaisius guli įstrižai gimdoje.
Normalaus gimdymo atveju vaisiaus vaizdas yra priekinis, o pozicija - pirmoji. Vaisiaus pirmeiga nurodo vaisiaus kūno pasisukimą gimdymo takų atžvilgiu. Dažniausia yra pakaušinė galvos pirmeiga. Kitų pirmeigų (viršugalvinė, kaktinė, veidinė galvos pirmeigos, sėdmenų pirmeiga, kojų pirmeiga) pasitaiko rečiau ir gali lemti sudėtingesnį gimdymą.
Gydytojas vaisiaus padėtį gimdoje vertina nuo 36 nėštumo savaitės, išoriškai liesdamas ir reikiamose vietose truputį paspausdamas nėščiosios pilvą, klausydamas vaisiaus širdies tonų. Kiekviena nėščioji gali imtis paprastų priemonių, paskatinančių vaikelį apsiversti, pavyzdžiui, daugiau būti vertikalioje padėtyje ir nepamiršti fizinio aktyvumo.
Lytinės Sistemos Struktūra ir Hormonai
Vyro lytinėse liaukose sėklidėse gaminasi vyriški lytiniai hormonai androgenai ir bręsta lytinės ląstelės - spermatozoidai. Moters lytinėse liaukose kiaušidėse gaminasi moteriški lytiniai hormonai: estrogenai bei progesteronas, ir bręsta lytinės ląstelės - kiaušialąstės. Vaisingumą reguliuoja centrinė nervų sistema - visų pirma pagumburis ir posmegeninė liauka (hipofizė), kurie taip pat yra susiję su smegenų žieve bei kitomis smegenų dalimis.
Pagumburis išskiria gonadotropinus atpalaiduojančius hormonus (GnRH), kurie savo ruožtu skatina posmegeninę liauką hipofizę gaminti gonadotropinius hormonus: folikulus stimuliuojantį hormoną (FSH), liuteinizuojantį hormoną (LH) ir prolaktiną.
Moters lyties organai skirstomi į išorinius (didžiosios bei mažosios lytinės lūpos, varputė, makšties prieangis) ir vidinius (kiaušidė, kiaušintakis, gimda, makštis). Mėnesinių ciklas prasideda pirmąją tikrųjų mėnesinių dieną ir trunka iki paskutinės dienos prieš kitas tikrąsias mėnesines. Norint pažinti vaisingumą, būtina suprasti fiziologinius pokyčius, vykstančius moters organizme mėnesinių ciklo metu. Juos lemia hipofizės, pagumburio ir kiaušidžių išskiriami hormonai.
tags: #kuriije #vietoje #isitvirtina #embrionas