Įvadas
Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Antano Vienažindžio (1841-1892) gyvenimą ir kūrybą, taip pat jo ryšius su Pelesos kraštu, lietuvių tautiniu atgimimu ir dainų švenčių tradicija. Straipsnyje remiamasi istorinėmis šaltiniais, literatūros tyrinėjimais ir dabartinėmis įžvalgomis, siekiant atskleisti šio poeto ir kunigo svarbą Lietuvos kultūrai.
Pelesos kraštas: lietuviškumo sala Baltarusijoje
Pelesà (bltr. Пеляса, rus. Пелеса, Peliasa) - kaimas Baltarusijoje, Gardino srities Varanavo rajone, įsikūręs lietuvių etninėse žemėse. Šis kaimas, nutolęs 25 km į šiaurės vakarus nuo Lydos ir apie 10 km į pietvakarius nuo Rodūnios, stovi prie Pelesos upės. Istorijos šaltiniuose Pelesa pirmą kartą paminėta 1553 m. kaip parapija, o 1636 m. - kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaitystės centras.
Šis kraštas išsaugojo lietuvišką dvasią net ir sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. 1917 m. Pelesoje pastatyta medinė, o 1935 m. - mūrinė Šv. Lino bažnyčia, kurioje lietuviškai pamaldas aukojo kunigai B. Budreckas, J. Tutinas ir J. Vienažindis. 1920-1939 m., kai Pelesą buvo okupavusi Lenkija, lietuvių kalba ir kultūra patyrė spaudimą. Nepaisant to, lietuviškos pradinės mokyklos kurtos beveik visuose parapijos lietuviškuose kaimuose, o Šv. Kazimiero draugija išlaikė skaityklą.
Sovietmečiu Pelesos bažnyčia buvo uždaryta, o kunigas J. Vienažindis suimtas. Tačiau vietos lietuvių dzūkų tarmė ir liaudies kūryba sulaukė kalbininkų ir tautosakininkų ekspedicijų dėmesio. Nepaisant draudimų, vietos lietuviai stengėsi išsaugoti savo kalbą ir tradicijas.
1992 m. Vilnijos draugijos iniciatyva Pelesoje Lietuvos Respublikos lėšomis pastatyta bendrojo lavinimo vidurinė mokykla lietuvių mokomąja kalba. 2021 m. mokykloje mokėsi 100 lietuvių mokinių ir 20 ikimokyklinio amžiaus vaikų iš Pelesos ir aplinkinių gyvenviečių. Deja, nuo 2022 m. rugsėjo mėn. mokykloje mokoma rusų kalba, laikantis naujo Baltarusijos Švietimo kodekso nuostatų. 1993 m. įkurtas Pelesos lietuvių visuomeninis susivienijimas "Gimtinė", kuris 2021 m. turėjo 170 narių.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Antanas Vienažindys: gyvenimas ir kūryba
Antanas Vienažindys (1841-1892) - XIX a. lietuvių poetas, kunigas, dainų autorius ir vertėjas. Jo kūryba, persmelkta liaudies dvasios ir romantizmo idealų, turėjo didelės įtakos lietuvių tautiniam atgimimui.
Gimęs Anapolyje (Rokiškio rajonas), A. Vienažindys mokėsi Panevėžio gimnazijoje, vėliau baigė Varnių kunigų seminariją. Dirbo vikaru įvairiose parapijose: Panevėžyje, Šiaulėnuose, Krinčine, Vainute, Breslaujoje.
Dainas A. Vienažindys pradėjo kurti besimokydamas kunigų seminarijoje. Juozas Tumas-Vaižgantas yra užrašęs tokį poeto prisipažinimą: „Iš kiekvieno tokio lindėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą dainą. Aš jas ir profesoriams padainuodavau."
Literatūros tyrinėtojai mano, kad A. Vienažindžio poezija kartais buvo ir rašoma kaip dainuojamoji. Jo jaunystės eilėraščiai sklido nuorašais, buvo paties poeto platinami, dainuojami, todėl skirtis tarp dainos ir eilėraščio čia labai menka. Sukurtas dainas A. Vienažindys išdainuodavęs seminarijos draugams, o, grįžęs į gimtinę, jaunimui, bendraamžiams.
Deja, poeto gyvenimas buvo trumpas ir kupinas išbandymų. Nebeturėdamas jokių vilčių pasveikti, Vienažindys dar tikisi kažkokio stebuklo, važiuoja pas Varšuvos ir Rygos gydytojus. Bet medikų išvada negailestinga - paskutinės stadijos skrandžio vėžys. Būtent Rygos notariate jis parašo testamentą, kuriuo visas jo užgyventas turtas paliekamas keturiems asmenims.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Vienintelė jo rankraštinė knygelė „Dainos lietuvninko Žemaičiuose. Parašė Vienužis, /Pakuršėj prisigūžęs", kurioje vos 26 dainos, pasaulio šviesą išvydo Amerikoje ir tik praėjus dvejiems metams po jo mirties… O žmonės dainavo Vienažindžio eiles. Poeto parašyti tekstai buvo dažnai improvizuojami, papildomi, koreguojami. Tautoje Vienažindys, gavęs Vienužio slapyvardę, tapo legenda.
Vienažindžio eiles spausdino antologijos, pavienes dainas barstė spaudos leidiniai. Vienažindžio dainos išleistos Plimuto ir Bruklino (Amerika) miestuose, Tilžėje, Rygoje. 1894 - 1912 metų laikotarpiu išėjo net keturi jo dainų rinkiniai. Tarpukario metais jo knygų neišleista; užtat įsidėmėtina įdomi ir išsami Juozo Tumo-Vaižganto paskaitų pavidalu išleista Vienažindžio biografija bei jo dainų analizė (1925).
Meilės lyrika ir įkvėpimo šaltiniai
Tikroji Vienažindžio meilės lyrikos įkvėpėja buvo gretimame jo kaime gyvenusi Rožė Stauskaitė. Ji poetą žavėjo savo nepaprastu grožiu, tapo tikrąja moterimi - mūza. Tokia dramatiška mylimosios lemtis skaudino poetą, žadino jausmingus kūrybinius klodus. „Mylėjau tave ir mylėsiu, /Pakol man žemėm užkas",- eiliavo Vienažindys, dažnai ir pats pravirkdavęs, vos prisimindavo Rožės asmenybę.
Tremtyje Rožė Stauskaitė ištekėjo už lenko ir kartu su juo vėliau apsigyveno Varšuvoje. Kai dėl sunkios ligos Vienažindys 1892 metais buvo pasiųstas pas Varšuvos gydytojus, ten dainų kūrėjas atsitiktinai sutiko Rožę. Apleista ir nuskurdusi Laižuvos parapija nustūmė Vienažindžio kūrybinius užmojus į antrą planą - jis remontavo bažnytėlę, statė kleboniją, špitolę. Viskas sudegė per 1884 metų gaisrą Laižuvoje. 1892 metų vasarą naujoji bažnyčia buvo šventinama.
Vienažindys ir tautinis atgimimas
Antanas Vienažindys, kartu su kitais XIX a. inteligentais, tokiais kaip Simonas Stanevičius, broliai Antanas ir Jonas Juškos, Jonas Basanavičius, Antanas Baranauskas, Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Kudirka, atliko didžiulį vaidmenį renkant ir skelbiant lietuvių liaudies dainas. Šios dainos tapo svarbia tautinės savimonės išraiška ir įkvėpė lietuvius kovai už savo kalbą ir kultūrą.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
XIX a. antroje pusėje lietuviai ėmė rimtai rūpintis lietuviškų giesmių grąžinimu į religinį gyvenimą. Nors caro valdžia bažnyčioje giedoti gimtąja kalba nedraudė, bet tam ypač priešinosi vietinė sulenkėjusi dvasininkija. Vis tik atsvara tapo nauja kunigų karta, kuri buvo ne tik intelektuali, bet ir nusiteikusi patriotiškai. Tad priešakinėse linijose ugdant tautiškumą stovėjo jau minėtos asmenybės - J. Tumas-Vaižgantas, A. Baranauskas, Maironis, taip pat Motiejus Valančius, Antanas Vienažindys, Adomas Jakštas ir daugelis kitų, kurie klojo pamatą lietuviškai giesmei.
Dainų šventės tradicija ir Vienažindžio eilės
Lietuvos dainų šventės tradicija siekia XIX a. pabaigą - XX a. pradžią, kai susiformavo lietuviškų chorų sąjūdis. Šiam sąjūdžiui įtakos turėjo mėgėjų chorų judėjimai, kilę Romantizmo epochoje Šveicarijoje ir Vokietijoje. Tačiau Lietuvoje šis reiškinys įgavo ypatingą reikšmę, nes prisidėjo prie tautinės tapatybės paieškų ir paveikė nacionalinę profesionaliąją muzikinę kultūrą.
Parodos pavadinimas - eilutės iš XIX amžiaus poeto Antano Vienažindžio eilėraščio „Daina“. Anot tyrinėtojų, jos yra A. Taip, nemenkas, nes šiaip jau tai nėra mano domėjimosi sritis. Fondai, dokumentai, su kuriais teko dirbti, man buvo nemaža dalimi naujiena. Reikėjo nuspręsti, kokią parodą rengti: ar tai bus tik renginio istorija, ar vis dėlto platesnės tematikos paroda apie dainas, jų rinkimą, tyrimus ir poetų, kompozitorių kūrybą, siejant su dainų šventėmis. Pasirinkau antrąjį variantą. Man tekęs iššūkis tapo įveikiamas parodą rengti padėjusių kolegių dėka. Pradžioje sumanymas buvo tiesiog rasti gražias eilutes kuriame nors dainų rinkinyje. Jas radau viename iš Kupiškio krašte XX a. pradžioje užrašytų liaudies dainų rinkinių: „Kada aš dainuoju, tada aš laimingas“. Man jos iškart patiko, nes rodė dainos artumą žmogaus širdžiai, nors dar negalėjau pagrįsti, kodėl būtent jas turiu rinktis. Kitą dieną visai kitame rankraštyje atsitiktinai radau tas pačias eilutes, panašiu laikotarpiu užrašytas Veliuonos apylinkėse. Pradėjęs gilintis sužinojau, kad tai - Antano Vienažindžio eilėraštis, kuris vadinasi „Daina“. Bibliotekoje turime rankraštinį Antano Vienažindžio eilėraščių rinkinį, tai - vienintelis išlikęs poeto autografas (išskyrus vieną laišką). Tada dar kiek pasidomėjęs nutariau šį Vienažindžio rinkinį pasirinkti ašiniu parodos eksponatu, nes, viena vertus, poetas sėmėsi įkvėpimo iš liaudies dainų, kita vertus, poeto eilės buvo labai populiarios, plito nuorašais, o kadangi pats kūrė melodijas, tai eilėraščiai kaip dainos plito ir iš lūpų į lūpas, formavosi jų variantai, virstantys tarsi naujomis liaudies dainomis.
Vienažindžio eilės, tokios kaip "Linksminkimos! Linksminkimos!", ilgam "apsigyveno" žmonių atmintyje ir buvo dainuojamos įvairiomis progomis. Jo kūryba įkvėpė daugelį kartų lietuvių ir tapo neatsiejama tautinės kultūros dalimi.
Aukštaitiška dvasia ir žemaitiškas patikrinimas
Literatūros tyrinėtojai pabrėžia, kad Antanas Miškinis buvo tikras aukštaitis, o du dideli aukštaičių mitai yra Strazdas ir Vienažindys. Devynioliktasis amžius, pasak profesoriaus V. Ivanovo, buvęs arčiau tiesos nei dvidešimtasis.
Strazdas ir Vienažindys - du svarbūs savo amžiaus aukštaičiai, kurių lemtis neatskiriama nuo Žemaitijos. Žemaičiai rinkosi tik teisingus dievus, o jeigu dievelis pasirodydavo neteisingas, jį nuplakdavę. Vienaip ar kitaip versi, o lietuviška dvasia turėtų būti šifruojama iš Žemaitijos.
tags: #kur #gime #vienazindis