Kūdikis Sukinėja Galvą Rytais: Priežastys ir Ką Daryti

Kūdikio galvos sukinėjimas rytais gali kelti nerimą tėvams. Svarbu suprasti galimas priežastis ir žinoti, kaip elgtis tokioje situacijoje. Šiame straipsnyje aptarsime galimas priežastis, kada kreiptis į gydytoją ir ką galite padaryti patys.

Galvos skausmas vaikams

Kiekvienas vaiko nusiskundimas sveikata, ypač šiais laikais, tėvams yra tarsi smūgis į paširdžius. Galvos skausmas vaikams yra gana dažnas reiškinys, tačiau labiau būdingas 4 metų ir vyresniems vaikams. Pagrindinės galvos skausmo priežastys vaikams - dehidratacija, stresas, infekcinės ligos, suprastėjusi rega ir traumos. Žinoma, tų priežasčių yra daugiau, bet dabar kalbėsiu apie pagrindines.

Dehidratacija

Dehidratacija vaiko organizme įvyksta tada, kai vaikas negauna pakankamai skysčių (t.y. gauna mažiau nei yra jo fiziologinis skysčių poreikis arba vaikas tų skysčių daug netenka / padidėja skysčių poreikis - pvz., sporto metu). Todėl galvos skausmų prevencijai yra būtina vaikui gauti pakankamai skysčių.

Stresas

Kaip ir suaugusiems, taip ir vaikams stresas gali sukelti galvos skausmą. Tad reikėtų identifikuoti streso priežastį ir ją bandyti eliminuoti arba bent kažkaip mažinti.

Infekcija

Daugelis virusinių ligų sukelia galvos skausmą, taip pat ir bakterinės, tokios kaip sinusitas. Tad jei vaikui yra peršalimo ligos simptomų, šalia gali būti ir galvos skausmas.

Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais

Ką daryti, jei vaikui skauda galvą

Galvos skausmo simptominiam gydymui rekomenduojamas ibuprofenas (10mg/kg dozė) arba paracetamolis (15mg/kg dozė), vaikams aspirinas yra kontraindikuotinas (t.y. jo vartoti vaikams stipriai nerekomenduojama). Tačiau jei galvos skausmai yra dažni, reikėtų vaikų neurologo konsultacijos, kad galėtų įvertinti skausmų priežastį. Viską “nurašyti” stresui arba dehidratacijai yra labai lengva, tačiau ne visada gudru, nes už galvos skausmo gali slypėti ir rimtesnė priežastis.

Taigi, mano rekomenduojamas algoritmas esant galvos skausmams:

1. Jei tai vienkartinis atvejis ir vaikui tikrai stipriai skauda - duoti ibuprofeno arba paracetamolio bei skysčių;

2. Jeigu skausmas nestirpus - paguldykite vaiką, pakelkite galvūgalį ir duokite skysčių. Taip pat gali gelbėti vėsus kompresas ant kaktos, šilta vonia;

3. Jei skausmas kartojasi - žiūrėti ar geria pakankamai skysčių, ar nepatiria pernelyg daug streso, ar nesuprastėjo rega, reikėtų stengtis laikytis miego higienos ir užtikrinti kokybišką maisto racioną;

   Taip pat skaitykite: Kalbos raidos patarimai

4. Jeigu visgi gaunant adekvatų skysčių kiekį ir sumažinus stresorius galvos skausmas išlieka -vaikų neurologo konsultacija;

5. Skubiai reikėtų kreiptis į gydytoją jeigu:

   • vaikas pabunda nuo naktinio galvos skausmo;
   • keičiasi vaiko elgesys;
   • skausmas atsiranda po traumos;
   • galvos skausmo fone atsiranda pykinimas, vėmimas, regėjimo sutrikimai, aukšta temperatūra ir/ar kaklo raumenų rigidiškumas (vaikas negali smakru paliesti krūtinės);
   • Galvos skausmas lokalizuotas pakaušyje.

Kūdikių traumos

Vien 2017 m. Lietuvoje dėl nukritus patirtų sužalojimų ambulatoriškai buvo gydyta beveik 35 tūkst. vaikų, 3132 patyrė sunkesnes traumas ir gydyti stacionare. Dažniausiai pasitaikanti trauma nukritus yra rankų ir pečių lanko lūžiai. Nuo jų mažai atsilieka galvos traumos.

Traumos pagal amžių

Skiriasi ir sužalojimų pobūdis - kūdikiai ir maži vaikai dažniausiai susižaloja galvą, kaklą, susitrenkia smegenis, išsimuša dantis. 5-14 metų amžiaus vaikai žymiai dažniau susilaužo kaulus ar patiria išnirimus. 15-17 metų amžiaus paaugliai dažniausiai patiria sausgyslių patempimus ar kitokius minkštųjų audinių sužalojimus. Gana dažnai maži vaikai iškrenta pro langus, vyresni vaikai krinta nuo stogų, balkonų ir priešgaisrinių išėjimų, kitų aukštų vietų. Paaugliai gali nukristi darbo aplinkoje arba užsiimdami rizikingais pomėgiais (pavyzdžiui, laisvuoju bėgimu, riedučių sportu ir kt.). Sužalojimo sunkumas priklauso nuo kritimo aukščio, paviršiaus, ant kurio krintama, ypatybių, apsaugos priemonių. Pastebėtina, kad sužalojimų dėl nukritimų sunkumas mažėja priklausomai nuo vaikų amžiaus - vyresnių vaikų sužalojimai yra lengvesni.

Kaip sumažinti riziką?

Suaugusieji ne visada supranta, kad aplinka, kuri yra įprasta suaugusiajam, mažam vaikui gali kelti pavojų. Tėvai, vaikų ugdymo įstaigų darbuotojai ir administracija turėtų pasirūpinti, kad vaikai nepatirtų stiprių sužalojimų.

Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)

Kad būtų maksimaliai sumažinta kūdikių, vyresnių vaikų ir paauglių nukritimų rizika, tėvai ar kiti vaikus prižiūrintys asmenys turėtų:

• Naudoti tik nesulūžusią, tvarkingą kūdikiams skirtą priežiūros įrangą: vežimėlius, vystymo stalus, maitinimo kėdutes ir kt.
• Pasirūpinti, kad visi vaikų priežiūros baldai būtų stabilūs, stovėtų ant lygių paviršių.
• Vaiko lovytės dugną laikyti žemiausioje pozicijoje, lovytės kraštą visada pakelti vaikui esant lovytėje.
• Atsisakyti vaikštynių. Vaikštynės kelia didelį pavojų, ypač, jei gyvenamojoje aplinkoje yra laiptų, skirtingo lygio grindų. Apvirtus vaikštynei, kūdikis visada krinta ant galvos!
• Vaikui esant vežimėlyje, maitinimo kėdutėje, sūpynėse, visuomet jį prisegti saugos diržais. Ten, kur saugos diržų nėra, pavyzdžiui, ant vystymo stalo, niekuomet nepalikti vaiko be priežiūros. Net trumpam nusisukus, prilaikyti vaiką ranka.
• Nepalikti kūdikių ir mažų vaikų be priežiūros ant sofų, lovų, žaidimų aikštelėse ar kitose aukštose vietose.
• Dėti vaiką į nešiojamą automobilinę kėdutę ją pastačius ant žemės, o ne ant stalo ar kitų baldų.
• Naudoti apsaugos priemones: apsauginius vartelius laiptų viršuje ir apačioje, langų apsaugas, groteles, langų fiksatorius ir kt. Apsauginiai langų tinkleliai nuo uodų nėra tinkama apsauga nuo iškritimo! Jie gali neatlaikyti vaiko svorio.
• Ant grindų, ypač laiptų, neturėtų būti pašalinių daiktų, nesimėtyti žaislai, išpilti skysčiai turėtų būti greitai išvalomi. Reikėtų vengti slidžios grindų dangos.
• Akylai prižiūrėti vaiką, esantį ant slidaus paviršiaus: stovintį vonioje, ant šlapių plytelių ir t. t.
• Gerai apšviesti erdves, kuriose būna vaikai.
• Pritvirtinti kilimus. Naudoti neslystančius kilimėlius.
• Nepalikti vaikų vienų prie langų, verandose, balkonuose. Baldai turėtų būti toliau nuo langų.
• Nesodinti mažų vaikų į tam nepritaikytus prekių vežimėlius parduotuvėse, neleisti vaikams išdykauti ir važinėtis jais.
• Neleisti vaikams lipti ant baldų, kėdžių, kopėčių ir kt. aukštų vietų. Pritvirtinti nestabilius baldus prie sienos.
• Neleisti vaikams lakstyti potencialiai pavojingose vietose.
• Vaikų žaidimų aikštelės turėtų būti padengtos smūgius sugeriančia danga - smėliu, specialia guma, medžio žieve ar kt.
• Rekomenduojama, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtų žaidimų aikštelių įrenginiai nebūtų aukštesni nei 1,5 m aukščio, vyresniems vaikams - ne aukštesni nei 2,5 m aukščio.
• Batutai kelia ypač didelį pavojų! Reikėtų naudoti tvarkingus, vaikų svorį atitinkančius, tik su šonų apsauga batutus. Pasirūpinti, kad vienu metu ant batuto pramogautų ne daugiau vaikų, nei rekomenduojama instrukcijoje.
• Svarbus tinkamų veiklų pasirinkimas. Fizinio aktyvumo rūšis turėtų būti pasirinkta priklausomai nuo vaiko amžiaus ir išsivystymo, fizinių duomenų, įgūdžių ir gebėjimų. Užsiimant didesnės rizikos veiklomis turi būti taikoma aktyvi suaugusiųjų priežiūra, apsaugos priemonės ir mokymo programos.
• Pasirūpinti tinkama apranga ir įranga. Apranga turi atitikti fizinės veiklos pobūdį ir oro sąlygas. Šalmai rekomenduojami važiuojant dviračiu, riedučiais ir kitomis priemonėmis, taip pat užsiimant žiemos sportu - slidinėjant, žaidžiant ledo ritulį ir kt. Šalmas turi būti parinktas pagal sporto rūšį ir galvos dydį.
• Mažiems ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams suaugusiųjų priežiūra žaidimų ir sporto metu yra būtina. Jie turėtų užtikrinti rizikingo elgesio kontrolę bei vaikų, naudojančių įrangą tuo pačiu metu, ribojimą.
• Fizinę veiklą organizuojantys suaugusieji turi išmanyti atitinkamą sporto šaką, mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Svarbu vaikams nustatyti žaidimo taisykles ir skatinti sąžiningą žaidimą.
• Mokykite vaikus žaisti saugiai. Vyresnio amžiaus vaikams mokymas yra viena pagrindinių prevencijos priemonių!

Pirmoji pagalba įvykus nukritimui

Skambinkite 112, jeigu vaikui pasireiškia bent vienas iš šių simptomų:

• Vaikas nekvėpuoja (jei mokate, atlikite dirbtinį kvėpavimą ir krūtinės paspaudimus).
• Įtariate, kad gali būti rimtai pažeistas kaklas, galva, nugara, dubens kaulai ar galūnės.
• Vaikas yra ar buvo praradęs sąmonę.
• Vaikui sunku kvėpuoti.
• Pasireiškia traukuliai.

Jei vaikas nevemia ir nepasireiškia nė vienas iš minėtų simptomų, apžiūrėkite vaiką, ar nėra matomų sužalojimų. Ant sumušimų uždėkite šaltą kompresą ar į rankšluostį įvynioto ledo. Leiskite vaikui pailsėti tiek laiko, kiek jis nori. Patariama artimiausias 24 val. stebėti vaiką, ar neatsiranda neįprastų simptomų ar elgesio pokyčių.

Tokie simptomai gali būti:

• Vaikas tampa labai mieguistas, jam sunku pabusti.
• Labai lengvai susierzina ir nuliūsta.
• Pradeda vemti.
• Skundžiasi galvos, kaklo ar nugaros skausmu.
• Skundžiasi kitų kūno dalių didėjančiu skausmu.
• Negali normaliai paeiti.
• Sutrinka rega.

Jei yra sumušta galva, vaiko negalima raminti jį sūpuojant, siūlant atsigerti ar pan. Svarbu kuo greičiau pasikonsultuoti su gydytoju.

Jei yra žaizda, būtina pirmiau ją apvalyti, tik tuomet dėti šaltą kompresą. Žaizdas rekomenduojama plauti švariu tekančiu vandeniu.

Nerekomenduojama duoti vaikui vaistų, kol jo neapžiūrėjo asmens sveikatos priežiūros specialistas.

Jei vaikui yra sutrenktos smegenys, jis gali išlikti sąmoningas, tačiau ilgai ir nepertraukiamai verkti, būti neramus, blogai miegoti, vemti, žindomi vaikai nenoriai ima krūtį. Tokiu atveju reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju.

Jei sužalojimo metu vaikas išsimušė ar išjudino dantį, rekomenduojama:

• Jei dantys yra pieniniai - uždėkite švarią marlę kraujavimo vietoje ir kreipkitės į odontologą.
• Jei dantys nuolatiniai ir yra išmušti, laikykite dantį už jo vainiko, o ne šaknies (ne už dalies, kuri turi būti dantenoje). Jei dantis yra nešvarus, jį švelniai nuskalaukite, nevalydami ir neliesdami šaknies. Nenaudokite jokių valiklių, tik šaltą tekantį vandenį arba pieną. Įdėkite dantį į kiaušinio baltymą, pieną, fiziologinį tirpalą ar vandenį ir skubiai vykite kartu su vaiku pas odontologus.
• Jei dantis nulaužtas, jo dalis taip pat transportuokite piene.

Psichologinės nevalgymo priežastys

Ką daryti, kai mažylis, užuot sėdėjęs prie stalo, bėgioja po visą butą purtydamas galvą, suprask, nenori valgyti? Bėgti su šaukštu iš paskos? Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė.

Beveik kiekviena mama gali papasakoti, kad kuriuo nors gyvenimo periodu jos vaikas nevalgė, tad tekdavo nukreipti dėmesį, kad pavyktų įkišti bent šaukštą košės. Kodėl taip atsitinka?

Vaikas gali atsisakyti valgyti sėdėdamas prie stalo dėl įvairių priežasčių. Gal jis per dieną jau prisiskanavo įvairių skanėstų ir nėra alkanas, gal jam neskanus maistas arba jaučia konfliktą su tėvais, kurie valgydina prieš jo valią. Mažylis, kuris maitinamas probėgomis visą dieną, be tvarkos ir režimo, praranda alkio pojūtį. Su dvejų-trejų metukų vaiku susitarti sunku, nes jis gali griūti ant žemės, spjaudytis, kandžiotis, rėkti.

Labai dažnai dėl maisto su vaiku susipykę tėvai ne ieško būdų susitaikyti su juo, o bando prisitaikyti, nusileisti ir kaip nors nejučiom primaitinti, pavyzdžiui, įjungia filmuką ir suduoda košę šaukštelis po šaukštelio. Vaikas net nepajunta, kad valgo, bet vis tiek tai daroma prieš jo valią. O konfliktas, prasidėjęs nuo maitinimo, gali suardyti visą dienotvarkę ir gerokai apgadinti tėvų ir vaiko santykius. Tokios kovos dėl maisto (vaikymasis su šaukšteliu, maitinimas nejučiomis, per prievartą) paprastai baigiasi arba dideliais vaiko pykčio priepuoliais arba, priešingai, jis tampa apatiškas, nedrįsta ko nors paklausti, nes bijo.

Neretai nevalgymas yra tik trumpas epizodas mažylio gyvenime, jis pamaištauja - ir tiek, bet mama intuityviai jaučia, kaip elgtis, kad apetitas vėl taptų geras. Būna ir taip, kad namuose nevalgo, o išėjęs į darželį kemša pilnais žandais kartu su kitais.

Kaip prasideda kova dėl maisto?

Nuo pat gimimo kūdikis valgo tada, kai išalksta. Jeigu mama yra rami ir savimi pasitiki, dažniausiai jokių bėdų dėl nevalgymo nebūna. Kartais net ir mažytis kūdikis praleidžia maitinimą, nes naktį gėrė daugiau pieno ir nesijaučia alkanas arba jo toks organizmas, kad valgo mažiau, nei rašoma knygose. Nereikia pamiršti, kad kiekvienas vaikas kitoks. Yra mamų (dažniausiai jos savimi nepasitiki), kurios jaučiasi nevisavertės, jeigu kūdikis atsisako valgyti. Taip ir prasideda nesąmoninga kova, noras įrodyti pačiai sau, kad yra gera mama. Dažniausiai tėvai nesuvokia, nepastebi, kad namuose prasidėjo konfliktas su mažyliu. Mama neįsiklauso į vaiko norus ir sako, kad jis turi valgyti. Ji negali pakelti vidinės įtampos, jeigu mažylis lieka nevalgęs. Tačiau kas gali atsitikti, jeigu vaikutis liks be pietų ar pusryčių? Galų gale jis taip pasirinko.

Vaikai gana anksti nori patys valgyti, bet iš pradžių jiems sunkiai sekasi. Neleisdamos to daryti nesukeliame priešiškų jausmų?

Apie antruosius gyvenimo metus vaikas labai nori būti savarankiškas. Jaučia poreikį pats rengtis, eiti, lipti, aišku, ir valgyti. Mažylis labai džiaugiasi, kad gali pats tai daryti. Maža to, šiuo periodu jis nepriima niekieno pagalbos. Labai gerai, jeigu tėvai sustiprina vaikučio norą būti savarankiškam ir padeda jam taip, kad šis nė nepajunta pagalbos. Žinojimas, kad pats kažką padarė, yra labai svarbus. Gaila, bet ne visi tėvai savo mažyliui leidžia augti savarankiškam. Vienas vaikas susitaiko, sėdi su seilinuku nuleidęs rankas, išsižioja „pagal komandą“. Kitas nė už ką nesileidžia mamos maitinamas: spjaudosi, pyksta arba išvis atsisako valgyti. Taip „užverda“ karas, nes mažylis nori pats, o mama - kuo švariau ar „teisingiau“. Mama bėgioja su šaukšteliu, o vaikas purto galvą ir nevalgo. Mama mano, kad išalkęs paprašys valgyti, o kai paprašo, pasijuokia: „Matai, jau užsimanei valgyti.“ Taip dar labiau sustiprinamas priešiškumas.

Manau, reikia nepamiršti, kad ankstyvieji maitinimosi įpročiai turi įtakos vėlesniam gyvenimui. Todėl labai svarbu, kad mažylis išmoktų laiku pavalgyti ir laiku paragauti naujų produktų. „Netvarkingas“ valgymas ankstyvoje vaikystėje vėliau gali virsti nutukimu, bulimija ar kitais sutrikimais.

Būtų gerai, jei pagimdžiusi kūdikį mama po truputį jau pratintųsi prie minties, kad jis taps vis savarankiškesnis, kad vaikutis irgi turi vidinius poreikius ir net ir mama ne viską žino apie savo kūdikį.

Valgo tik vieną ar kelis produktus

Taip, būna ir taip, kad vaikas nevalgo praktiškai nieko, tik vieną ar kelis produktus. Tai gali nulemti kelios priežastys. Pasitaiko maistui išrankių vaikų, kurie nevalgo tų produktų, kurių nemėgsta, arba intuityviai atsisako tų, kuriems yra alergiški. Paprastai valgo mėsą, o bulves palieka, arba, priešingai, tarsi žinotų, kad taip sveikiau. O mama, teta ar močiutė bando per prievartą „įkišti“ ir vieną, ir kitą. Pasitaiko, kad mažylis „bijo“ kokio nors produkto, nes buvo juo paspringęs.

Išrankumas maistui gali rodyti, kad vaiko ir tėvų santykiai nekokie. Mažylis maždaug iki penkerių metų amžiaus prisiriša prie mamos, tėčio ar senelių. Bet jeigu su jais bendraudamas jaučiasi nesaugiai, nesuprastas ir neišklausytas, gali prisirišti, pavyzdžiui, prie buteliuko pieno ar duonos riekės. Tokių vaikų maistas būna labai vienodas, kartais tik iki dešimties produktų. Vaikui, išaugusiam iš kūdikystės amžiaus, jau nepakanka vien tik košių ar pieno. Tačiau valgydamas vienodą kasdien tą patį maistą jis jaučiasi saugus.

Maitinimosi režimo sureguliavimas

Jeigu maitinimosi režimas yra išderintas, kaip grįžti į vėžes, įpratinti maitintis „tvarkingai“?

Vaikai labai greitai išmoksta manipuliuoti tėvais. Kuo vaikas guvesnis, tuo lengviau sugeba apsukti mamą aplink pirštą ir išsireikalauti ar nugvelbti tą kąsnį, kuris jį domina. Jeigu mažylis išmoko aplandžioti kampus ir pasisotinti sausainiais, saldainiais ar iš tėvų lėkštės, padėtį pakeisti nėra lengva. Mažyliui nepasakysime: „Pradėk gerai valgyti.“ Pirmiausia reikia, kad tėvai iš tikrųjų norėtų sureguliuoti vaiko mitybos įpročius. Maitinimosi režimo atnaujinimas yra ilgas ir sudėtingas procesas tiek tėvams, tiek vaikui. Reikia nusiteikti, kad mažylis priešinsis, verks ir bus nelengva atsispirti jo ašaroms.

Pirmiausia tėvai turėtų nesileisti manipuliuojami, neduoti jokio maisto tarp svarbiausių maitinimų (nei obuolio, nei duonos), išskyrus nesaldintą virintą vandenį ar nesaldintą arbatą troškuliui numalšinti. Šio principo reikia labai griežtai laikytis visiems. Maistą verta pradėti gaminti iš tų produktų, kuriuos vaikas labiausiai mėgsta. Taip pat svarbu sukurti ritualą. Nereikia iškart pulti maitinti pabudusio mažylio, tegul pažaidžia ir išalksta. Jei nepavalgė, duoti valgyti per kitą maitinimą.

Svarbu iki maitinimo režimo sureguliuoti tėvų ir vaikų santykius. Ta nematoma kova, apie kurią kalbėjau, atsiskleidžia dažniausiai žaidžiant, todėl neretai pirmiausia taisomi bendravimo santykiai ir pirmiausia stebima, kaip mama su mažyliu žaidžia, o tik vėliau mityba. Konflikto, kuris jau yra, negalima dar labiau didinti.

Kūdikių sloga

Taip, jūsų žindomas kūdikis irgi gali užsikrėsti sloga. Tai dažniausiai atsitinka, kai namiškiai nežino arba ignoruoja asmens higienos taisykles, pvz., čiaudi, stipriai „šnypščia“ mažylio kambaryje, nusišnypštę nosį nenusiplauna rankų ir pan. Kūdikėliui sloga yra rimta liga. Siauri jo kvėpavimo takai greitai užsikemša. Užsikimšus nosytei, jis nebesugeba žįsti, nemoka kvėpuoti pro burnytę.

Kaip atpažinti?

Jei jūsų mažasis susirgo sloga, jo nosytė paburksta, atsiranda daug įvairaus tirštumo gleivių (dažniausiai skystų, vandeningų). Iš jo nosytės pradeda varvėti., pasunkėja kvėpavimas. Kūdikėlis blogai valgo, neramiai miega, tampa irzlus. Taip pat dėl slogos gali pakilti jo kūnelio temperatūra.

Kaip padėti?

• Galite padėti savo kūdikėliui pagalvėle, kad gleivės netekėtų į nosiaryklę.
• Savo vaikučio kambarį drėkinkite specialiais elektriniais drėkintuvais arba ant radiatoriaus padžiaukite drėgnų švarių paklotėlių ar drabužėlių.
• Iš nosytės kuo dažniau išsiurbkite gleives.
• Jei gydytojas skyrė į nosį lašinamų vaistų, juos lašinkite tik išsiurbę gleives.
• Kūdikio nosytę plaukite specialiu jūros vandeniu, jei tai leido gydytojas.
• Nupirkite specialius kūdikiams skirtus flakonėlius, kurių antgaliai pritaikyti mažoms nosytės landoms.

Darželinuko ar mokyklinuko sloga

Rudenį jūsų mažasis žmogutis jau įsiliejo į kolektyvą: į darželį ar į mokyklą. Čia sulaukė susitikimo su svetimais virusais ir, žinoma, sloga. Slogyte jūsų vaikutis lengvai galėjo susirgti, jei iš šiltos patalpos išėjo į šaltą lauką ar pabuvo skersvėjyje, kuris veikia nosytės gleivinę, susilpnėja kraujotaka ir jos gleivinės plaukelių judėjimas, o virusams susidaro palankios sąlygos joje įsikurti.

Taip pat mažasis galėjo sukontaktuoti su sergančiuoju, kuris ir perdavė virusą sukėlusį jūsų vaikeliui slogyte.

Požymiai

Jei jūsų vaikelis susirgo sloga, tai nebūtinai būna gausios išskyros iš nosytės, o tiesiog gali pasunkėti kvėpavimas per nosyte, sumažėti apetitas, prasidėti kosulys, neramus miegelis. Jūsų vaikutis tampa irzlus, nes paburksta kvėpavimo takų gleivinė. Mažylis, sunkiai galintis kvėpuoti per nosytę, išsižioja ir kvėpuoja pro burnytę.

Kaip taisyklingai išsišnypšti?

Labai svarbu, kad išmokytumėte vaikutį teisingai išsišnypšti. Žinokite, kad negalima suformuoti įgūdžio stipriai šnypšti, nes gleivės su ligos sukėlėjais pro klausos vamzdį gali patekti į vidurinę ausį ir sukelti jos uždegimą. Mokykite iš kiekvienos šnervės gleives iššnypšti atskirai - užspaudžiama viena šnervė ir tos pačios pusės išorinės ausies landa ir pučiama pro kitą. Tokiu pat būdu išvaloma ir kita nosytės pusė. Vienkartinė nosinė, t.y. popierinė servetėlė, laikoma taip, kad neišsiteptų veidukas ir rankytės.

Kaip padėti?

• Jei jau pajutote, kad prie mažojo sėlina virusai, tinka karštos kojų vonelės, be jokių priedų, ekstraktų, mažiausiai tris kartus per dieną.
• Jei jau mažylis susirgo sloga, visą laiką reikia vaikučiui duoti gerti karštų gėrimų, geriausia - arbatos.
• Savo mažojo ligoniuko kambarį būtinai dažnai vėdinkite, palaikykite drėgną orą, o kambario temperatūrą iki 20ºC. Dėl vėsaus oro mažiau burksta nosiaryklės gleivinė, ir dėl to jūsų vaikutis lengviau kvėpuos.
• Vaistukų į nosytę lašinkite tik tuomet, kai tai daryti paskiria gydytojas, ir taip dažnai, kaip jis paskiria. Panosės odelę galite patepti minkštinančiu gydomuoju tepalu. Jis skatins sudirgusią, pažeistą odą atsinaujinti, dezinfekuos.
• Vaiko nosytę plaukite specialiu jūros vandeniu.

Kaip taisyklingai sulašinti vaistus?

Pašildykite vaistukus iki kūno temperatūros. Pašildoma paėmus buteliuką į delną ir palaikius kelias minutes. Lašinti vaistukus reikia išvalius gleives. Jeigu jūsų vaikučio gydytojas paskyrė kelių rūšių lašų, juos lašinkite jo nurodyta tvarka. Iš pradžių 1-2 lašai sulašinami į vieną šnervę, o po 2-3 min. - į kitą. Išorinė nosies sienelė nestipriai - 2-3 kartus spustelima prie pertvaros, kad geriau pasklistų vaistai.

Vaistai lašinami priglaudus ranką prie vaikučio smakro, nes mažyliai nesiduoda, sukinėja galvą. Tuomet, kai ranka priglaudžiama, ji juda kartu su vaiko galvyte. Kai vaistai lašinami gulinčiam vaikui, jis guldomas ant to šono, į kurią nosies pusę bus lašinama, o galva truputį atlošiama. Jei vaistukus lašinsite sėdinčiam vaikučiui, jo galvyte truputį atloškite ir pasukite į tą pusę, į kurią lašinami vaistai.

Vaikų skausmai

Kaip elgtis, kai vaikui skauda: ausį, pilvą, galvą, kojas, krūtinę, nugarą, pilvą. Kai vaikas dar nekalba, skausmą išduoda jo pakitęs elgesys - vaikas tampa neramus, dirglus, pasikeičia veido išraiška (veiduke kančia). Kiekvieno bet kurio amžiaus kūdikio, vaiko, suaugusiojo skausmo jutimas yra skirtingas, t.y. vieni stipresnį skausmą suvokia kaip silpną, o kiti - kaip labai stiprų. Skausmą malšina ne tik vaistai, bet ir švelnus suaugusiųjų elgesys, glamonės, žodis, šiluma, dėmesio nukreipimas į neįprastą žaidimą. Baimė skausmą sustiprina.

#

tags: #kudikis #rytais #labai #sukineja #galva