Bulvės, šiandieninėje Lietuvoje dažnai vadinamos antrąja duona, yra neatsiejama mūsų kulinarinio paveldo dalis. Tačiau ar kada susimąstėme, kaip šis mums įprastas augalas atkeliavo į Lietuvą ir tapo tokiu svarbiu mūsų virtuvės elementu? Šis straipsnis panagrinės bulvių atsiradimo Lietuvoje istoriją, jų paplitimą ir įtaką mūsų kultūrai bei gastronomijai.
Bulvės - ponios ant mūsų stalo
Žinomiausias lietuviškos gastronomijos žinovas, istorikas ir tyrinėtojas Rimvydas Laužikas, bulves vadina poniomis. Anot istoriko, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti tikslesnę bulvių atsiradimo mūsų žemėje istoriją.
Pirmieji paminėjimai
Jau Elžbietos Sofijos Hohencolern-Radvilienės sodo pardavimo sutarties tekste bulvės įvardijamos kaip bulbas americanas, kas išvertus iš lotynų kalbos reikštų amerikietiškas svogūnas. Kiekvienam aukštaičiui gerai pažįstamas tarmiškas žodis bulba.
Bulvių kelias į Europą
Į Europą pirmosios bulvės pateko prieš puspenkto šimto metų. 1565 m. bulvių gumbai pasiekė Europą. Pirmasis juos pamatė Ispanijos karalius Pilypas II (1527-1598). Garsusis anglų kapitonas, karališkasis piratas Francis Drake‘as parplukdė Amerikos pakrantėje užgrobtą ispanų laivą. Pasirodo, išmokę iš indėnų bulves valgyti, ispanų jūrininkai turėdavo jų atsargas laivo triumuose. Ir skanu, ir gerai laikosi… Karalienė paliepusi pasodinti bulves botanikos sode tarp kitų egzotiškų augalų. Taip augalas ir plito: iš vieno sodo į kitą. Rūmų damos bulvių žiedeliais puošdavosi plaukus. Iš tų laikų ir šmaikštusis posakis: „Kam tos gėlės kai bulvės žydi!“
Ši naujoji žemės ūkio kultūra galėjo gelbėti valstiečius ir varguomenę nuo bado, mat anksčiau augintos ropės ar griežčiai žiemą podėliuose neišsilaikydavo iki pavasario, tad maisto ir pristigdavo. Tačiau naujovė plito Senajame žemyne labai pamažu: valstiečiai šventai laikosi to, ką darė jų tėvai ir senoliai. Sakydavo, kad užjūrio bulvės - „velnio išmislas“.
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais
Bulvių auginimo skatinimas Europoje
Bulves auginti maistui imta nuo XVII a. vidurio. Branderburgo burmistras Frydrichas Vilhelmas (1620-1688) bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas II Didysis net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves. Tad tikėtina, jog lietuvių žemėse bulvės atsirado XVIII a. valdant Augustui III. Tačiau plačiau jos paplito iš Prancūzijos Liudviko XVI laikais gana keistomis aplinkybėmis. Po karūnavimo 1775 metais valdovas pakėlė grūdų mokesčius, tada šoktelėjo ir duonos kaina. Valstybėje kilo vadinamasis Miltų maištas. Padėtį gelbėjo geras patarimas: buvęs karys Antoine`as-Augustinas Parmentier, sėdėjęs keletą kartų prūsų kalėjime ir ten maitintas tik bulvėmis, įtikino karalių jų nauda.
Kam kovoti dėl duonos, jeigu galima pramisti bulvėmis, dar ir įvairių patiekalų iš jų pasigaminus. Tačiau teko imtis gudravimų, kad paskatintų bulveles auginti savo šalyje. Karalius liepęs jomis apsodinti nemažus žemės plotus parkuose netoli Paryžiaus. Dieną laukus uoliai saugodavę gvardiečiai. Naktį sargybą pašalindavo, tada kaimiečiai slapčiomis ir pasikasdavo vieną kitą bulvę, pasisodindavo savo žemėje - jeigu net pats karalius jas taip vertina… Ant A. O. Parmentier kapo iki šiol žydi bulvės. O britų kapitonas seras F. Drake`as pagerbtas ir Vokietijoje: Ofenburgo mieste jam pastatytas paminklas. Ten jis pavaizduotas laikantis rankoje bulvės žiedą, o paminklo pjedestale iškaltas ilgas tekstas - vargšų žmonių padėka, kad gelbėjo nuo bado.
Kada bulvės pasiekė Lietuvą?
XVIII a. Vilniaus universiteto medicinos profesorius Josefas Frankas (1771-1842), kartu su tėvu Johannu Peteriu Franku (1745-1821), ne mažiau garsiu mediku, 1804 m. Vyskupas Motiejus Valančius „Antano Tretininko“ pasakojime taip rašo: „Pilypas Brazdauskis, Salantų parakvijos, Nasrėnų sodos, pasiturįs ūkininkas, metuose 1806, pavasarį, iš Klaipėdos parvažiavęs, tarė šeimynai savo: „Šitai pirkau Klaipėdoj septynias kartopeles - vokiečiai sako esant jas iš Amerikos parvežtas, labai naudingas ir skanias… Pilypas, gavęs rudenį iš penkių bulvių tris dešimtis tris, keletą išvirino, ir visi ragavo, o likusiąsias sėklai užlaikė… Užrašiau tai, kad būtų žinoma, kaip neseniai tas vaisius žemės įveistu paliko Žemaičių krašte“. Tautodailininkai tam įvykiui atminti ir bulvę pagerbti Nasrėnuose pastatė stogastulpį.
Bulvių triumfo žygis Lietuvoje
Tikras bulvės triumfo žygis prasidėjo tarpukario Lietuvoje, kai bulvėmis pradėta šerti eksportui skirtus bekonus. R. Laužikas pastebi, kad dabar žmonės mielai susipažįsta su kitų kraštų virtuvėmis, tačiau mažai išmano apie savosios, lietuviškos virtuvės lobius ir didelę įvairovę.
Bulvinių patiekalų įvairovė Lietuvoje
R. Laužikas teigia, kad 1854 m. išleistoje vienoje iš populiariausių kulinarinių knygų galima rasti bene 10 bulvinių patiekalų, tačiau bulvinių blynų, plokštainio ir cepelinų ten dar nebuvo. Cepelinai Lietuvoje atsirado prieš kokius 100-150 metų. 1900 m. Tilžėje buvo išspausdintas bene pirmasis lietuviškas bulvių auginimo vadovėlis - Petro Vileišio parengtas „Bulvių vaisynimas“, kuriame ši daržovė vadinama bulve arba ropute.
Taip pat skaitykite: Kalbos raidos patarimai
Lietuvoje ypač nuo XIX a. paplito bulviniai valgiai: didžkukuliai - cepelinai, bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su pagardais ir daugelis kitų patiekalų.
Anot tyrinėtojų, virtų bulvių tešlą išrado airiai apie 1740 m. O kas išrado žalių bulvių tešlos gaminius, iš kurių ir atsirado mūsų pamėgtieji cepelinai? Cepelinų pusbroliai yra vokiškieji kartoffelklöße, švediškieji kroppkaka (palt), norvegiškieji klubb (kumle, komle, kompe).
Įdomu tai, kad plokštainį dažniau vadiname kugeliu - pagal vokišką apskritą indą pyragams kepti. Didžkukuliai vadinami cepelinais pagal dirižablių kūrėjo vokiečių grafo Ferdinando von Zeppelino pavardę. Pirmojo pasaulinio karo metais šie skraidymo aparatai pasirodė mūsų padangėje. O tariamai lietuviškas patiekalas yra taip pat nesenas pramanas.
1975 m. tuomet dar statomuose Elektrėnuose surengta darbininkų apklausa: kokį patiekalą jie laikytų lietuviškiausiu savo valgyklose? 78 proc. apklaustųjų tada atsakė, kad cepelinus.
Bulviakasio tradicijos ir papročiai
Bulviakasis - bene didžiausias ankstyvojo rudens darbas kaime. Kasamos bulvės su talka: juk atartų negalima palikti šalnoms. O kur talka - ten juokai, pasižodžiavimai. Pagal senoviškus papročius bulves į rūsį ar kapčius pildavo tik per mėnulio pilnatį, kad gerai išsilaikytų iki pavasario. Kol visos bulvės nenukastos, šeimininkė jų nekepdavo - antraip kitąmet menkos teužaugsiančios. O pradėti pilti reikia nuo pietinio kampo - tada žiemą neperšals. Bulviakasį seniau užbaigdavo apie Mykolines, rugsėjo 29-ąją.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
Bulvės šiandien Lietuvoje
Šiandien sakoma, kad bulvės - antroji lietuvio duona. Kasdien jos ant stalo visokių valgių sudėtyje. Ir prie kopūstienės ar šaltibarščių, ir prie mėsos patiekalų. O vaikai mielai traškina bulvinius traškučius.
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, 2021 pasaulyje buvo 18,1 mln. ha bulvių pasėlių, derlius 376 mln. tonos. Lietuvoje daugiausia jų auginama rytiniuose rajonuose ir Žemaitijoje, mažiausiai - šiaurės ir vidurio lygiose, sunkiose dirvose.
Bulvės - ne tik maistas
Bulvės, be savo maistinės vertės, turi ir kitų panaudojimo būdų. Iš jų gaminamas krakmolas, spiritas, naudojamos kosmetikos pramonėje. Taip pat, bulvės yra svarbus pašaras gyvuliams.