Šiandien, minint Tėvo dieną, svarbu atkreipti dėmesį į tėvystės iššūkius ir džiaugsmus. Tapti tėvu yra didelis džiaugsmas, bet neretai tai tampa ir iššūkiu, nes vaiko gimimas sukelia stresą motinai, tėvui ir pačiam vaikui. Vaiko gimimas yra įspūdingas reiškinys, o apie jį galvodami ir jį planuodami tėvai dažnai pamiršta šalia to džiaugsmo vykstančius pasikeitimus, kurie gali būti tiek teigiami, tiek neigiami. Straipsnyje aptariamas tėvo vaidmuo šeimoje gimus kūdikiui, jo patiriami iššūkiai, santykių su partnere pokyčiai ir būdai, kaip stiprinti ryšį su vaiku.
Tėvo vaidmens svarba vaiko vystymuisi
Kurį laiką psichologijos literatūroje vis buvo keliamas klausimas apie tėvo svarbą vaiko auklėjime ir vystymesi. Šiuo metu jau nebekyla abejonių, kad tėvo vaidmuo vaiko gyvenime yra labai svarbus ir daro teigiamą įtaką. Didėjantis tėvo įsitraukimas yra siejamas su didėjančiu pasitenkinimu tėvyste bei stiprėjančiu artumo jausmu vaikui. Kaip mama atlieka savo vaidmenį, dažniausiai vertinama remiantis tuo, koks yra jos ryšys su vaiku.
Psichoanalitikas Luigi Zoja teigia, kad gyvename savitame betėvystės amžiuje, kai tėvo vaidmuo stipriai nunykęs. Dėl to patiriame nesaugumo jausmą ir nuolat jaučiame tėvo ilgesį. Apie tėvo vaidmenį per mažai kalbama ir rašoma. Tėvas vis mažiau dalyvauja vaikų gyvenime. Motina yra priversta biologiškai būti vaiko gyvenime, be to, pati motinystė yra labiau ir puoselėjama ir aukštinama, pavyzdžiui, nuolat kalbama, kad būtina maitinti krūtimi, nuolat glausti vaiką, o ką tuo metu daro tėvas? Kokios jo funkcijos? Ir tada mes sugalvojame, kad gal geriausia tėvo funkcija - tiesiog padėti mamai, t. y. dalytis su ja tais pačiais rūpesčiais. O iš tikrųjų tėvo ir motinos vaidmuo yra skirtingas, tai mes esame jau pamiršę.
Motinos vaidmuo yra, metaforiškai kalbant, supažindinti vaiką su tėčiu. Tokia mamos užduotis ir jeigu ji „užsigrobia“ vaiką visiškai ir nenori juo dalytis, tuomet tėtis tėčiu gali ir netapti. Tėvas turi būti mamos pakviestas, supažindintas ir tik tuomet jis atranda savo vietą vaiko gyvenime.
Pokyčiai šeimoje gimus kūdikiui
Kai į šeimą ateina kūdikis, kuris yra visiškai priklausomas nuo kitų žmonių, prasideda didelių permainų laikas. Kūdikio atėjimas į šeimą įneša daug gilesnius pokyčius nei bet kuri kita šeimos gyvenimo ciklo vystymosi fazė. Reikia išmokti naujų vaidmenų, sukurti naujus santykius bei perstruktūruoti jau egzistuojančius. Stresas, kuris lydi pirmąjį kartą tapus tėvais, gali stipriai įtakoti poros santykius bei pačius individus, kurie kuria tuos santykius. Pokyčiai gimus pirmam vaikui yra tokie gilūs, kad anksčiau tyrėjai šį periodą priskirdavo prie krizių. Dabar tyrėjai perėjimo į tėvystę periodą vadina „vystymosi faze” ar „procesu”. Kiek ilgai trunka šita vystymosi fazė priklauso nuo asmens, bet mokslininkai, tyrinėję šią sritį užsimena apie 2 prisitaikymo prie tėvo vaidmens metus. Beje, vyrų ir moterų perėjimas į tėvystę apima skirtingus dalykus, todėl reikia kiekvienam iš jų skirti atitinkamą dėmesį.
Taip pat skaitykite: Kraujavimas akyje: simptomai ir gydymas
Perėjimo į tėvystę periodu vyrams yra būdingi tokie jausmai kaip nerimas, nereikalingumas ir vienišumo jausmas, šiuo laikotarpiu pasikeičia finansinė padėtis, laisvalaikio praleidimo galimybės, darbo planai, santykiai su draugais ir artimaisiais. Taip pat tėvai išreiškia nepasitenkinimą dėl sumažėjusio laiko sau ir apribotos individualios laisvės. Mokslininkai teigia, kad vyrai tik po kurio laiko pajunta neigiamą tėvystės įtaką. Kaip matome, yra daugybė dalykų, kurie pasikeičia gimus vaikui.
Vaiko gimimas yra džiugus įvykis, bet kartu ir didelis iššūkis, nes pakeičia daugelį dalykų šeimos gyvenime. Vaiko gimimas, bet kokiu atveju, yra stresas. Pats vaiko gimimas, savaime, nei pablogina, nei pagerina tėvų tarpusavio santykius. Tai yra iššūkis, kurį tėtis ir mama mokosi/nesimoko įveikti, o pats vaiko gimimas nei suvienija, nei išskiria tėvus. Tai nereiškia, kad iš pablogėjusių tarpusavio santykių nėra išeičių ir kad taip bus visada. Pagrindinis klausimas - kokie tėvų tarpusavio santykiai buvo iki vaiko gimimo. Tai papildomas stresas, bet kaip šeima su tuo susitvarkys, priklausys nuo santykių brandumo.
Tėvo vaidmens paieškos ir ryšio su vaiku kūrimas
Tėvui, LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ pašnekovo, psichologo Justino Buroko manymu, ne pats kūdikio atsiradimas, bet santykio su partnere pasikeitimas pakeičia daug dalykų, tad suprasti, kas tuo metu su ja vyksta, svarbu.
Labai įdomus dalykas: tėvui atrasti savo vaidmenį gana nelengva. Vienas dalykas, ką turime suprasti ir žinoti, kad iš tikrųjų vaikas ateina į pasaulį ne tik su įgimtu poreikiu būti pamaitintas, pagirdytas, sausas ir šiltas, bet ir gauti emocinę šilumą. Jis renkasi tam tikrą išgyvenimo strategiją: kad gautų emocinę šilumą, jis rišasi. Yra visa prieraišumo teorija, kad vaikai prisiriša prie prieraišumo objekto. Tipiškai tai bus mama, ypač kai tai yra tas žmogus, su kuriuo jis leidžia daugiausiai laiko. Esmė tokia, kad vaikas pradžioje negali rištis prie kelių. Visą laiką yra pirminis prieraišumo objektas, kuris yra pats svarbiausias. Tad pradžioje pagrindinis tėvo vaidmuo yra raminti mamą.
Bet tėvas nuo pat pirmų dienų, nuo laukimosi periodo gali formuoti savo ryšį. Tipiškai tėvas prisiima kokias nors pareigas ar vaidmenį: pirmadienį-penktadienį mamytė su vežimėliu, šeštadienį, sekmadienį - tėvelis. Bet bendras tėčio ir vaiko laikas gali atsirasti nebūtinai nuo to momento, kai jis pradeda kalbėti.
Taip pat skaitykite: Kūdikio pasiekimai
Mamos turi siekti jokiu būdu neatriboti tėčio nuo vaiko auginimo. Dažniausiai mamos anksčiau pradeda megzti ryšį su kūdikiu, nes nešioja jį savyje, pradeda anksčiau už tėčius į jį investuoti. Tad dažniausiai mamų ryšys vaiku užsimezga anksčiau nei tėčių. Norint užmegzti tarpusavio ryšį su vaiku, tiek tėčiai, tiek mamos turi investuoti, t. y. aukoti savo laiką, resursus, laisvalaikį, sveikatą. Tad labai svarbu įtraukti tėčius ir neatriboti jų nuo vaiko auklėjimo bei kasdieninių rūpesčių. Tai padeda jiems užmegzti ryšį su vaiku ir pamilti jį dar stipriau, lygiaverčiai su mama dalyvauti vaiko gyvenime. Tai sustiprina ir šeimos santykius. Tėčių ir vaikų tarpusavio santykis gali stiprėti kasdien - leisti jam atsikelti naktį, maudyti, pamaitinti, nes jis liks tėčiu visą gyvenimą. Tad turime suprasti, kad kiekvienos šeimos situacija kitokia, vienose praktikuojami nuolat besikartojantys susitarimai, o kitose yra įsisenėję konfliktai, kurie greitai nesisprendžia.
Mamos ryšys su kūdikiu prasideda žymiai anksčiau nei tėčių, nes mamos į jį investuoja visą nėštumo laikotarpį, o tėčiams ši galimybė atsiranda tik kūdikiui gimus. Tas rūpestis gali būti toks stiprus, kad dažnu atveju net nepastebima, kaip visas dėmesys būna sutelktas į kūdikį ir rūpinimąsi juo, tad tėvas nesąmoningai ar sąmoningai gali būti atribotas nuo vaiko priežiūros. Skirdama daug dėmesio kūdikiui, mama netenka daug jėgų, tad atsiranda nuovargis, miego trūkumas, sveikatos problemos, nuotaikų kaita, susierzinimas. O tėčiai, jeigu nedalyvauja kūdikių priežiūroje, jaučiasi nereikalingi, ryšys su kūdikiu vystosi lėtai arba visai nesivysto.
Santykių su partnere išsaugojimas
Statistika rodo, kad pagrindinė porų skyrybų priežastis - arba finansai, arba vaikas iki 3 metų. Kaip suprantu, apsitarimas, kieno ir kokios bus pareigos su vaiku, yra vienas iš svarbiausių dalykų norint nepalūžti atsiradus naujam šeimos nariui. Svarbus bendras supratimas, kad atsiradęs kūdikis nėra tik vaivorykštės ir vienaragiai, bet ir tam tikras vargas, nuovargis. Supratimas, kas vyksta su partnere tuo metu, gana svarbus. Turime suprasti, kad mama tam, kad galėtų susikalibruoti su kūdikiu, turi nusileisti į tam tikrą jo lygį. Kitaip tu negali galvoti tik apie sauskelnes, su vaiku guguoti. Gali išprotėti, tam tikra prasme mama viena koja ir išprotėja. Svarbus supratimas, kad ji truputėlį yra neadekvati. Antras dalykas - susitarti, kaip reaguosime, kai bus sudėtinga, kas ką darys. Kartais sunku susitarti iš anksto, bet svarbus vaidmens supratimas - palaikytojo, šeimos galvos, kuris užtikrina stabilumą, gali įnešti sveikesnio proto.
Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Tai klausimas, kaip mes jaučiamės ir, kokia mūsų vidinė pozicija bei nusiteikimas, kaip reaguojame į vaiką ir jo atsiradimą. Jeigu jums nepavyksta greitai išeiti iš konfliktinių situacijų, tai nereiškia, kad ir ateityje negali pavykti. Ogi daug kas, todėl šeimos santykiai patiria sukrėtimą. Keičiasi šeimos narių socialiniai santykiai. Mažiau laiko lieka pabendrauti su draugais, kitais šeimos nariais, šeimos narių tėvais.
Kas lemia santykių pagerėjimą ar pablogėjimą gimus vaikui? Jeigu pagalvotume ir įsivertintume, kokio brandumo buvo mūsų tarpusavio santykiai iki vaiko gimimo, tikriausiai rastume paralelių, kad ir anksčiau kilusius sunkumus spręsdavome nebrandžiai, stokodami empatijos ir pagarbos vienas kitam. Esmė yra ne pats įvykis, bet šeimos santykių brandumas.
Taip pat skaitykite: Filmo „Nusikaltėlis kūdikio veidu“ sėkmė
Brandūs santykiai grįsti abipuse pagarba, jie vienas kitą priima su empatija, todėl stengsis padėti vienas kitam, nekaltinti, nepriekaištauti, neatsiriboti. Gali būti taip, kad partnerių būsenos keičiasi. Vienas būna labiau emociškai raštingas ir brandus, o kitas mažiau brandus ar labiau pavargęs, išsekęs. Kiekvienas šeimos narys gali būti skirtingos emocinės būsenos. Visko būna gyvenime. Tas, kuris turi daugiau vidinių resursų, rodo pagarbą ir tiesia pagalbos ranką partneriui, kuriam tuo metu to reikia. Tada kitas imasi atsakomybės padėti prastesnės emocinės būsenos partneriui. Žmogus jausis saugus šalia partnerio, kuris jam padeda sustiprinti vidinius resursus.
Kaip spręsti nesutarimus dėl vaiko auginimo
Normalu, kad tėvų požiūriai į vaiko auginimą ir jo priežiūrą skiriasi. O vaikas rūpi abiem tėvams. Spęsti galima per konfliktą arba susitarimą, ir tai priklauso nuo tėvų tarpusavio santykių. Jeigu jie brandūs ir sąmoningi, sprendžiama susitariant, o jeigu infantilūs, sprendžiama konfliktuojant. Vaikas yra bendras, o jų požiūriai skiriasi. Gaili vaiko ir gina jį nuo tėčio arba atvirkščiai - nuo mamos.
Kokie požymiai rodo, kad tėvų santykių pamatai nėra brandūs ir stiprūs, net ir gimus vaikui?
Jie kaltina, barasi, reiškia pretenzijas, numeta kitam atsakomybę. Elgesys paremtas pretenzijomis vienas kitam. Tai neatsirado vaikui gimus, tai jau buvo prieš tai. Vaikui gimus, tai tik paaštrėjo, nes atsirado naujų iššūkių, kas sukelia partneriui dar didesnį apmaudą, įtampą, nepasitenkinimą, nusivylimą ir t. t.
Kai poros kalbasi tarpusavyje, žino vienas apie kitą ir stengiasi viską spręsti: vienas uždaro, o kitas atlaidžiau žiūri į neuždarytus stalčius. Jie priima vienas kito silpnybes ir nekelia konflikto. Tad konfliktai yra natūralus dalykas, svarbu susitarti, kaip juos spręsti ir kaip tartis tarpusavyje. Norint susitarti, reikia žinoti, kaip kitas jaučiasi, gal yra pavargęs, alkanas ar kt. Pvz., jeigu tėčio ir mamos tarpusavio santykiai yra atviri ir nuoširdūs, jie skiria laiko pokalbiams apie tai, turi galimybę vienas kitą pažinti.
Individualių konsultacijų metu pora rado sprendimą, kuris gali tikti ir jums - vieną kartą vienas taikosi, kitas atsako tuo pačiu, o kitą kartą - kitas tai daro. Tas partneris, kuris turėjo daugiau energijos, ją prarado ir teko kalbėtis apie tai bei spręsti. Yra įvairių sprendimų.
Patarimai tėvams, siekiantiems darnaus santykio šeimoje
Maria Montessori, sukūrusi pedagoginę sistemą, kur visas dėmesys sutelktas į mokymąsi ir besimokantįjį, teigė, kad vaiko gimimo istoriją galima pamatyti jo akyse. Jeigu iki vaiko gimimo poros sukūrė empatija, parama ir pagalba grįstus tarpusavio santykius, o vaiko gimimas buvo abiejų laukiamas, jie ir gimus vaikui rodys vienas kitam empatiją. Jeigu vaikas nebuvo laukiamas, jo gimimas abiem ar vienam iš tėvų bus našta.
Ką daryti, norint išsaugoti darnius santykius šeimoje gimus kūdikiui:
- ATSISAKYTI PRETENZIJŲ.
- ŽIŪRĖTI Į SAVO GYVENIMO PARTNERĮ SU EMPATIJA.
- RŪPINTIS SAVO EMOCINE BŪSENA. Pažinti ir reikšti emocijas, neslėpti ir nemeluoti apie savo emocinę būseną.
- NEPERMESTI ATSAKOMYBĖS UŽ SAVO VEIKSMUS KITAM. Nebijoti atsiprašyti už savo veiksmus ir nesistengti kitą perauklėti, nes ši misija neįmanoma.
- PASIRŪPINTI SAVIMI IR SAVO FIZINE BEI EMOCINE GEROVE. Nepamiršti pasirūpinti savimi, tai padės nurimti. Nepamiršti fizinių pratimų, nes jie padės pašalinti susikaupusį stresą. Nepamiršti intymumo, nenutraukti socialinių ryšių, pasirūpinti savo sveikata, daryti fizinius pratimus.
- SUSITARTI. TARPUSAVIO BENDRAVIMAS paremtas susitarimais. Susitarti, kaip spręsti.
- APSIKABINTI. GREITAI IŠEITI IŠ KONFLIKTINIŲ SITUACIJŲ. Greitai išeiti iš sunkių situacijų ir toliau džiugiai gyventi. Dažniau šypsotis, nežiūrėti į smulkmenas kaip į tragediją. Džiaugtis gyvenimu, nes vaikas labai greitai užaugs.
Tėvas kaip autoritetas ir saugumo užtikrintojas
Vyras, tėvas yra natūraliai orientuotas reaguoti į laimėjimus, kad jis šiaip sau ūbautų - „utiu tiu tiu“ nėra labai natūralu ir tikra. Tėvo darbas - ir parvilkti namo mamutą, ir apsaugoti nuo pasaulio pavojų, dėl to tėčio taip ir reikia, su juo drąsiau, kad ir koks jis būtų.
Tėtis turėtų būti tas, kuris užbrėžia ribas, o ne mama, kuri vaiką myli besąlygiškai. Tėtis nustatyti taisykles geba tvirčiau ir drąsiau, nes jis yra truputį „per atstumą“ truputį už mamos. Jis saugo ir žmoną, ir savo vaikus nuo išorinio pasaulio grėsmių ir tuo pačiu metu parodo vaikui, kur yra tos ribos, kurių peržengti negalima, nes nesaugu.
Tėvas vaikus turėtų mokyti fizinio aktyvumo, nes jam taip lengviau užmegzti ryšį su savo vaiku. Tai teikia džiaugsmo abiem pusėms - ir tėvui, ir vaikui.
Kaip tėvo vaidmuo keičiasi vaikui augant
Tėvo vaidmuo tampa labai svarbus nuo maždaug 3 metų. Tėvas drąsesnis, mama pasaugo. Tėvas parodo nesąmonių darymą, feisbuke yra labai gerų memų, kaip mama maitina, prausia, kaip tėvas maitina, prausia. Tėvas suteikia drąsos. Visi mes paskui gyvenime nešamės patyrimus - nuo raminančio mamos iki tėčio drąsos įpučiantį. Tas vaidmuo labai svarbus nuo maždaug 3 gyvenimo metų, kai vaikas įšoka į oidipinę stadiją. Ji mistifikuojama, bet tai labai svarbu mergaitėms - gauti tėvo dėmesio, ko niekaip negali kompensuoti mama. Jeigu berniukai auga be tėvo, jiems tai nebus labai jautru, bet mergaitėms matyti tėvišką dėmesį yra labai svarbu. Tai yra iki maždaug 5-6 gyvenimo metų. Mergaitė pradeda norėti būti princese, kad ja žavėtųsi, bet jai reikia, kad ja žavėtųsi ne mama, o tėvas, vyras. Tokiu būdu formuojasi moters savęs suvokimas, kad ji yra princesė gerąja prasme. Jei to suvokimo ji negaus dabar, gali būti sudėtinga suaugus, nes visą laiką norėsis tą deficitą panaikinti ir niekaip neišeis. Ji vis ieškos vyrų dėmesio, vis nesiklostys santykiai, nes vyrų dėmesys to deficito neužpildys.
Ką daryti, jei vaikystėje neturėjote tėvo
Dažnai klientams kyla klausimas, kaip suteikti sau saugumo jausmą, jei tėvas vaikystėje to padaryti negalėjo?
Psichologijoje yra tokia sąvoka kaip „gero tėvo vaizdinys“. Pasitelkę technikas ir pratimus galite užauginti savyje „gerą tėvą“, nepriklausomai nuo to, kokį tėtį turėjote iš tikrųjų.
Iš praktikos galiu pasakyti, kad klientai apie savo tėvą kalba mažiau nei apie motiną, todėl pirmajame etape užduotis yra įvesti tėvo figūrą kaip tokią į kliento lauką. Tai nelengvas procesas, jam reikia laiko, tačiau jis padės suteikti saugumo jausmą pačiams sau ir pasirūpinti savimi.