Lietuvių poezija vaikams - tai neįkainojamas lobynas, pilnas jautriai parašytų ir dailiai nulietų eilių. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl poezija yra svarbi vaikystės dalis, kaip kūrybiškai skaityti eilėraščius ir kokie poetai yra mėgstamiausi. Taip pat atskleisime, kuo lietuvių liaudies dainos vaikams yra unikalios ir vertingos.
Poezijos svarba vaikystei
Eilėraštis - tai iš raidžių ir žodžių išlietas meno kūrinys. Per kitų kūrybą mes mokomės reikšti save. Todėl poezija, mano manymu, yra labai svarbi vaikystės, paauglystės ir netgi suaugusystės dalis. Anksčiau manyta, kad per literatūros pamokas eilėraščius nagrinėjame tik todėl, kad lietuvių mokytoja tiesiog labai baisiai mūsų nemėgo. Tačiau pasirodo, visai ne. Juk per kitų kūrybą mes mokėmės reikšti save. Todėl poezija, mano manymu, yra labai svarbi vaikystės… ir paauglystės… ir netgi suaugusystės dalis.
Kaip draugauti su poezija?
Ieškant tinkamo formato, dažnai mėtomasi. Tarkim, skaitoma tik vieno poeto eiles savaitę ar dvi, paskui pabosta. Tuomet skaitomi rinkiniai, bet juose kartais būna skurdus pasirinkimas, todėl grįžtama prie vieno poeto. Ir taip pirmyn atgal - be jokios tvarkos. Problema dažnai būna tame, kad orientuojamasi į kiekybę, o ne kokybę. Kuo daugiau, tuo geriau. Kad ir dešimt, dvidešimt eilėraščių per savaitę. Tačiau tai beprasmiška. Poetinis persivalgymas - valgai, kad valgyt.
Geriausias tempas - 2 eilėraščiai per savaitę. O dar geriau, mano nuomone, yra vienas poetas mėnesiui ir po du jo eilėraščius į savaitę. Trečias reikalas: rinkinys ar vienas poetas? Čia jau nuo tikslo ir skonio priklauso. Rinkiniuose viskas pagal temą arba sezonus. Ten autoriai į vieną krūvą sumesti ir tu vieno nuo kito neatskirsi. Tačiau, jeigu ieškote eilėraščių viena tema arba norite skaityti sezoniškai - tai puiku. Įdomu yra palyginti, ką apie vieną ar kitą dalyką (tarkim metų laikus) rašė keli skirtingi poetai. Galima parodyti vaikams, kad apie tą patį dalyką galima parašyti ne vieną eilėraštį.
kita vertus, bešlifuojant vieną poetą kurį laiką, anksčiau ar vėliau pradedi atpažinti jo stilių, atrodo netgi akies krašteliu prisilieti prie paties autoriaus širdies. Vėliau atverti naujo poeto eiles, ir - stebuklas! - jos tikrai skiriasi nuo prieš tai buvusio. Per skirtingų poetų eiles vaikai mokosi ne vien tik pačių eilėraščių, o būdų, kaip reikšti tai, kas tupi ir jų širdelėse. O galima juk tą kažką tupintį išreikšti ilgesingai, galima trumpai drūtai, galima paslaptingai, galima paprastai, galima labai jau poetiškai. Ir visko šito galime išmokti iš tų pačių iki kaulų smegenų žinomų eilėraščių. Beje, kai skaitote vieno poeto eiles, labai rekomenduoju išmokyti vaikus poeto vardą ir pavardę; papasakoti bent keliais žodžiais apie jo vaikystę. Pažadu - eilėraščiai skaitysis visiškai kitaip. Taip, tikrai!
Taip pat skaitykite: Lietuvių poezija apie paukščius vaikams
Kūrybiškas poezijos skaitymas
Jei tik plačiai atversite širdį ir užsidėsite ant nosies kūrybiškumo akinius, pamatysite, kad poezijoje marios įkvėpimo, apstu džiaugsmo ir žaidimo, pilni kiemai muzikos ir nuotykių. Na ne visus. Ir ne visų poetų. Tačiau visai nemažai galima.
Eilėraščių dainavimas
Sudainuota. Tokie prašyte prašosi būti sudainuojami, o gal ir pašokami. Ir turbūt mes darželyje darėm ir vieną, ir antrą. Tik jau nebepamenu. Tad jei aptinku tokį eilėraštuką, bac imu ir sudainuoju. Vaikams tai be galo patinka ir jie prašo manęs dainuot dar ir dar. Tuomet mus nugirsta Aurimas, griebia gitarą ir pritaiko akordus. Jau esu kažkur rašiusi apie tai, kad esame dideli Ramutės Skučaitės eilių fanai ir kad šios unikalios poetės eiles tobulai tinka dainuoti.
Iliustracijų kūrimas
Girdėjau iš vienos pedagogės, kad mažiems vaikams labai naudinga piešti abstrakčius dalykus (pvz. džiaugsmą, liūdesį, laimę, laiką ir pan) - taip lavinama jų saviraiška. Tad įsivaizduokit, kaip turėtų būti lavinama vaikų saviraiške, jei užduotumėt nupiešti iliustraciją abstrakčiam eilėraščiui. Na gerai. Vienos šukės?
Spektaklių statymas
Stato pagal eilėraščius spektaklius…. yra ir Grybų karas, ir Voro vestuvės, ir Zuikių mokykla, ir Kiškių sukilimas. Namie taip pat galite sukurti vaidinimą. Galite vaidinti patys, o gali vaidinti lėlės. Aš gi - ąžuolas esu. Pastatykit vieną vaiką į vidurį. Sustokit aplink jį ir pūskit. O tas vidury tegul stipruolį vaidiną (leiskit vaikui pačiam nuspręsti, kaip gali stipruolis atrodyt). Dar vienas žmogus gali skaityti patį eilėraštį, jei vidurinysis baiminsis jį deklamuoti pats… Net jei turit vieną vaiką (man bepigu, pas mane trys - aktorių gausa), galit padaryt tą patį. Ąžuolu būkit jūs, o vaikas tegul pučia kiek galėdamas.
Muzikos instrumentų panaudojimas
Kai kuriuos eilėraščius tinka papuošti muzikos instrumentų garsais. Tie muzikos instrumentai neturi būti kažkokie super-puper. Galima iš kinder kiaušinių pasigaminti barškučius (vienus su ryžiais, kitus su pupelėm ir pan), iš lazdelių pasigaminti tauškučius (lazdeles muši … tauškini … viena į kitą). Būgnelis gali būti ir puodas (mušant ranka - švelnesnis garsas). Mums taip nutiko, kad pradėję lankyti Kindermusik, pradėjom kolekcionuoti visokius paprastus instrumentus, tad dabar namie turim įvairiausiu barškučių, žvangučių, būgnelių, gitarų (ir didelių ir vaikiškų), dūdelių. Kas pirkta, kas dovanota, kas iš Kindermusik, kas iš komisų sužvejota. Taigi. Randat eilėraštį, kurį galima pagroti ir grojat kartu su vaikais. Paklausykim… Gaudžia - rylužia-railia… Bitei nuleidus žiedą. Pu pu pu! Lietus prapliupo. Pu pu pu! Lašų kaip pupų. Po lapu. Jau baigiau.
Taip pat skaitykite: Lietuvių vaikų literatūra
Taigi būkite atviri (kaip anglai sako: keep an open mind). Ir kai aptiksit eilėraštyje užstrigusią natą, skambesį, žvangesį, papsėjimą, tuksėjimą, liūliavimą, šiurenimą, dundenimą…griebkite savo instrumentus ir kurkite eilėraščiui simfoniją. Turbūt šis gabaliukas būtų vertas atskiro įrašo, bet rašau čia, kad viskas būtų į temą.
Mėgstamiausi poetai: Atraskite perlus
Su Skučaitės eilėmis draugaujam jau labai ilgai. Prieš kelis metus vienam komise sužvejojau štai tokią knygą: Ramutė Skučaitė „Susiradom smuiko raktą“, 1980. Eilėraščiai apie muzikos instrumentus. Pirkau iš inercijos, bet parsinešus namo supratau, kad nei viršelis, nei turinys ypatingo patrauklumo man neturi, todėl paskyriau knygelę dulkių rinkimo misijai - į lentyną. Na va. Iš bibliotekos parsinešėm naujai išleistą R.Skučaitės rinkinį: „Aš - eilėraščių knyga“, 2009. Kvepianti, naujai išmarginta - tikras malonumas skaitytojui. Rinkinyje aptikome ir visus anuos muzikos instrumentų eilėraščius iš to seno rinkinio. Taigi. Prie reikalo. Štai kaip viskas išsirutuliojo. Skaitau eilėraščių pavadinimus: „Paklausykim skrabalų“, „Lamzdelis“, „Birbynės daina“, „Čelesta“… „Rojaliai“, „Voltorna“, „Vargonai“, „Fagotas“. Na gerai. Kas yra voltorna ir fagotas dar daugmaž žinau, o kas anie? Kas tas lamzdelis, skrabalai? Kai nežinai, kreipiesi į geriausią homeschoolerių draugą… tėtušį Youtube. Pradėjom nuo skrabalų (…nes pavadinimas linksmiausiai skambėjo). Sužinojom, kad Lietuva netgi turi tikrų tikriausią skrabalų virtuozą - tokį panevežietį Regimantą Šilinską. Youtube radom dainą „Žirnių malūnas“, sukurta būtent skrabalams. Pasiklausėm, pasiuostinėjom ir tuomet sėdom skaityti paties eilėračio „Pasiklausykim skrabalų“. Nemeluosiu. Man širdis vos į kulnus nenuriedėjo. Mes išgirdom skrabalus! Mes išgirdom eilėraštyje tikrus tikriausius skrabalus! Štai kur poetė. Keliais žodžiais, vienu kitu kableliu, klaustuku, šauktuku sugebėjo perduoti muziką. Neįkainojama. Va, įkėliau apačioje eilėraštį. Kas čia barška, kas čia tarška? Sako laumė sėjus rūtą. Pykšt per rūtos žalią šaką! O tos rūtos - kaip nebūta! Laumės ratai trankiai tarška. (Jei kam užkliuvo laumė - galit pakeisti kokiu kitu žodžiu. Aš kažkaip pernelyg nesureikšminu ir paaiškinu vaikams, kad senovėje žmonės buvo prisigalvoję įvairiausių būtybių, kuriomis tikėdavo… Ten nuorodoj paklausykite, o paskui paskaitykite. Gūžtą. O lietus tik merkia ir merkia! Argi ne nuostabu? Mažą mažą tave supdama. Aš - ugnelė tamsoj iškelta… Nepamirškit manęs. Aš - fleita. Krištolinis lietutis! Genialu! Pažadu - ateityje sukelsiu visus eilėraščius. Išmokom su vaikais deramai išeiti į "sceną", nusilenkti, pristatyti eilėraštį ir eilėraščio autorių ir gražiai eilėraštį padeklamuoti. Ir nors viskas lyg ir žaidimo forma, bet ir štai per tokį žaidimą mokinamės gerbti poetų (o ateityje ir vienas kito) kūrybą. Štai turiu įrašius Sofijos įdeklamuotą J.Marcinkevičiaus "Sapną". Deja garso įraše nesimato oraus nusilenkimo, pasisveikinimo su publika ir rimto atsidėjimo deklamuojant eilėraštį… Na bet vistiek, smagu klausytis (tiesa, šį eilėraštį geriau deklamuoti poroje, tačiau Sofijos porininkė pamiršo atlikti namų darbus..
Bičiuliavomės su daugybe, bet pamilome kelis. Mūsų mėgstamiausi: Ramutė Skučaitė, Justinas Marcinkevičius, Martynas Vainilaitis, Kazys Jakubėnas, Anzelmas Matutis ir Leonardas Gutauskas. Labai raginu iš sena.lt susižvejoti vieną kitą rinktinę (ne mišrią, o vieno poeto).
Liaudies dainos vaikams: Unikalus paveldas
Turim gerą žinią, žiūrėkit, ką atradom: yra toks 1948m. išleistas, labai kruopščiai atrinktas lietuvių liaudies dainų vaikams rinkinys. Jį sudarė Jadvyga Čiurlionytė (M.K.Čiurlionio sesuo) “Lietuvių liaudies dainos vaikams”. Su meile ir atidumu sudarytas rinkinys. Ne komercinis. Ne ant durniaus. Kiekvienai dainai pateiktos natos, kiekviena papuošta gražiomis iliustracijomis. Trumpiau tariant - bandykit įsigyt. Aš susižvejojau pdf kažkur iš interneto. Galbūt kažkur galima įsigyti padevėtą. O štai dar geresnė dalis: rinkinio daineles galima išgirsti įdainuotas, ir ne bet kaip, o garsios dainininkės Beatričės Grincevičiūtės. Malonu ausiai. Tikrai malonu ausiai. Turiu dvi nuorodas, kurios iš esmės yra tos pačios, tik tinklapiai skiriasi. Ir dar viena nuoroda į smagų projektą: Tiliduda dainelės vaikams (įdainuotos ir įdomiai animuotos lietuvių liaudies dainelės "Tindi rindi riuška", "Du gaideliai", "Žvirbli, žvirbli", "Plaukė žąselė", "Aš turėjau gaidį" ir kt; viso dešimt). Tiek pribėgamai apie daineles (man pritiko prie poezijos, nes mes namie eilėraščius dainuojam, o dainas skaitom - taigi viskas persipynę).
Taip pat skaitykite: Draugystės vertė ir grožis poezijoje
tags: #kubilinsko #eilerasciai #vaikams