Krikštynos - tai ne tik šeimos šventė, bet ir svarbus įvykis jauno žmogaus gyvenime, žymintis jo įvedimą į krikščionių bendruomenę. Šiame straipsnyje gilinamės į krikšto apeigų tradicijas, krikšto tėvų vaidmenį ir pareigas, taip pat aptariame, kaip šios tradicijos keitėsi bėgant laikui.
Krikštynų Tradicijos: Nuo Senovės Iki Šių Dienų
Kadaise krikštynos buvo viena svarbiausių šeimos švenčių, o gimus vaikeliui, žmonės stengdavosi jį kuo greičiau pakrikštyti. Senesniais laikais buvo manoma, kad kol vaikas nepakrikštytas, jis yra labai nesaugus. Prie jo lovelės žibindavo žiburį ir saugodavo jį budėdami, nes sakydavo, kad laumės gali vaikus sukeisti. Taigi, atsižvelgiant į religinę kultūrą, buvo numatomas krikšto metas ir apeigos.
Kaip matome iš senųjų krikšto metrikų registravimo knygų, vaikas labai greitai po gimimo (2-7 dienų amžiaus) būdavo vežamas į bažnyčią ir pakrikštijamas. Tarp vyresnės kartos žmonių ir dabar randame, kad gimimo datos dokumentuose dažnai būna supainiotos, užrašyta ne ta data, kada gimė, o ta, kada krikštyta. Tačiau jos nedaug viena nuo kitos skiriasi.
Jei vaikelis gimdavo labai silpnas, jį iš karto krikštydavo bobutė pribuvėja ar kas nors iš šeimos narių. Visiems buvo žinoma, kad vandens krikštą gali atlikti kiekvienas žmogus, jei tik pats yra krikštytas. Tai vykdavo labai paprastai: pirmiausiai ištardavo vardą, kuriuo krikštija kūdikį, toliau sekdavo žodžiai "Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios", tik nesakydavo „amen", tam, kad vaikas išgyventų, kad ta formuluotė nebūtų visiškai užbaigta. Vėliau, jeigu vaikas sustiprėdavo, jį nuveždavo į bažnyčią padaryti įrašus krikšto metrikų knygoje. Kunigui pasakydavo, kad vandens krikštas jau yra atliktas, tad kunigas patepdavo aliejais, atlikdavo kitas privalomas apeigos dalis ir dažniausiai vardo nebekeisdavo, palikdavo tą, kuris duotas vandens krikšto metu.
Vardo Suteikimo Svarba
Krikštynos - tai naujo, ką tik gimusio žmogučio įvedimas į žmonių bendruomenę. Per krikštynas jis gauna vardą, kuris daug ką nusako. Vardas yra ženklas, įvedantis žmogų į bendruomenę, ir bendruomenė imasi atsakomybės jį ginti ir globoti.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Kartais vardą parinkdavo pagal gimimo datą. Sakydavo: „Ateina žmogus ir atsineša vardą". Kartais, atvežus vaiką krikštyti, buvo pasižiūrima į liturginį kalendorių ir duodamas tą dieną užrašytas šventojo vardas. Taip vardas žmogui suteikiamas dar ir tam, kad dangiškoji globa turėtų konkretų adresatą.
Ankstyvosios istorijos laikais buvo praktikos, kad vardą suteikdavo jau paaugusiems, kai būdavo įžvelgiamos tam tikros charakterio ar išvaizdos savybės. Tad ir vardai buvo nusakantys žmogų, pvz, Mantvydas „mąstantis ir matantis", Algirdas „visa girdintis", Ramutė „ramaus būdo"… Buvo tikimasi, kad žmogus toks ir bus. Kartais žmonės pakeisdavo vardus - mažą vaiką vadindavo vienaip, o vėliau iniciacijos apeigose duodavo tikrą vardą, kuris nulemdavo žmogaus vietą bei pareigas bendruomenėje, ir t.t.
Ar būdavo suteikiamas vienas vardas ar daugiau, priklausydavo nuo luomo. Didžiūnų, bajorų aplinkoje, pradėjus tobulėti suvokimui, kad tai yra giminė, kurios istoriją reikia išsaugoti, į žmogaus vardyną sudėdavo daug vardų. Dažnai duodavo vardą giminės įkūrėjo, kuris tose žemėse pasistatė pirmuosius namus, iš kurių po to išaugo kaimas ar miestelis. Taip pat, susijungus dviems didikų giminėms, vieną vardą duodavo iš motinos giminės pusės, kitą iš tėvo. Dar prisidėdavo keletas kitų giminių vardų bei kilmės vardas. Tačiau, kad ir kiek vardų bebūtų, vis tiek žmogaus gyvenime būdavo vienas pagrindinis vardas, kuris figūruodavo, į kurį remdavosi žmogaus asmenybė, todėl jis būdavo labai svarbus.
Žmonės galvodavo, kad vardas turi įtakos žmogaus gyvenimui, todėl jį rinkdavo atsakingai. Dažnai duodavo šeimos geradario arba bendruomenės gerbiamo žmogaus vardą, arba šventojo - kad būtų globėjas danguje. Buvo sakoma, jog labai gerai, kuomet mergaitėms vardą parenka tėvas, o berniukams - motina.
Krikšto Tėvelių Parinkimas: Atsakinga Užduotis
Krikštatėvių parinkimas labai svarbus. Jei vaikas silpnas ir labai skubiai vežamas krikštyti, tuomet prašydavo bet ką, dažnai elgetas, kuriuos rasdavo prie bažnyčios, arba bažnyčios patarnautojus. Juo labiau, jeigu prieš tai jau buvo mirusių tos šeimos kūdikių. Buvo manoma, kad elgeta - žmogus arčiau Dievo, jo maldos stipresnės, nes jis nebeturi žemiškų turtų, kurie žmones į visas pagundas veda.
Taip pat skaitykite: Nuoširdūs gimtadienio sveikinimai
Kviečiamam į krikštatėvius be itin svarbios priežasties atsisakyti negalima, nes tai yra labai svarbus ir neatidėliotinas dalykas - padėti žmogui įeiti į visuomenę. Yra toks pasakymas: „svočia bagočka, o kūma tai jau rinktinė“. Krikštatėviai turėdavo būti žmonės, kurie yra pavyzdys, be to yra pakankamai gražūs, nes sakydavo, jei krikštatėviai su negalia, tai gali ir vaikas tokiu atsikrikštyt.
Nelabai norėdavo imti viengungių (senmergių, senbernių), tikėdavo kad ir vaikas gali šeimos nesukurti. Todėl kviesdavo arba jaunus krikštatėvius, kadangi jie jauni, galės ilgiau vaiką pagloboti, ypač jei patys tėvai būdavo vyresnio amžiaus. Arba kviesdavo jau vedusius, bet iš skirtingų šeimų. Poros nekviesdavo, sakydavo, kad vyras su žmona gyvendami kasdienybėje, vistiek apsibars, balsą pakels ar grubesnį žodį pasakys, tad ir krikštijamam vaikui tai gali persiduoti - bus rėksnys. O kai kūmai iš skirtingų šeimų, retai susitikdami vienas kitu džiaugiasi, myli - tuomet ir vaiko charakteris bus labai malonus ir palankus. Tai tiko ir racionaliąja prasme: jeigu krikštatėviai - viena šeima, tuomet reikiant paramos į mokslus išleisti ar kokios kitos, viena šeima ir gali duoti vienos šeimos dalį, o iš dviejų šeimų vaikelis visada didesnę paramą gaus.
Šiais laikais, renkantis krikšto tėvus, svarbu atsižvelgti į tai, ar jie praktikuoja katalikų tikėjimą, yra priėmę Sutvirtinimo sakramentą ir yra ne jaunesni nei 16 metų. Jei tai sutuoktinių pora, jų santuoka turi būti palaiminta Bažnyčios.
Krikšto Tėvelių Pareigos: Dvasinis Vedlys Ir Parama
Krikštatėvių globą privaloma laiko evangelikai liuteronai iki sutvirtinimo, o katalikai dažniausiai iki tol, kol krikštaduktė ar krikštasūnis išteka arba veda. Dažnai krikštamotė savo krikšto dukrai turėdavo būti svočia, o krikštatėvis krikšto sūnui piršliu. Tačiau dažnai palankūs ryšiai išsilaikydavo visą gyvenimą.
Atsisakyti krikštyti nesantuokinį vaiką nebuvo galima jokiu būdu, sakydavo, kad jis jau ir taip patyręs skriaudą, tėvo neturi, tad jį kaip tik būtina palaikyti. Vyresnės kartos žmonės net buvo gąsdinami, kad atsisakius tokiam vaikeliui dalią duot, ir jų turtas dalim išeis. Antra vertus ir pamasindavo, teigdami, jog Dievas iš vaiko dalios ir krikštatėviams geresnę dalį pridės.
Taip pat skaitykite: Lininiai rūbeliai krikštynoms
Krikštamotė dažniausiai pasiūdavo ir išsiuvinėdavo krikšto marškinėlius, nors kai kur, pavyzdžiui, Sūduvoje, yra tokia patarlė: „Nesitikėk krikštamotės marškinių". Tame krašte, ypač Šakių rajone, kiek tik gimdavo šeimoje vaikų, visus juos stengdavosi krikštyti tais pačiais marškinėliais, tada, sakydavo, labai broliai ir seserys bus vieningi, mokės vienas su kitu dalintis, nesipyks. Krikšto tėvas vaikui dovanodavo didesnį pinigą ir saldainiais visus apdalindavo. Krikšto mama pasirūpindavo marškinėliais, nupirkdavo kryžiuką pakabinti ant kaklo. Vaikams nuolatos buvo primenama, kad jie turi krikšto tėvelius. Netgi būdavo tokia tradicija nuo Velykų iki Atvelykio eiti pas krikštatėvius vaikams priklausančio margučio. Jei netoli gyveno, eidavo pėsčiomis, jei toliau - tai krikštatėviai margutį su dovanėle atsiųsdavo arba patys lankydami atveždavo.
Krikštatėviai turi padėti tėvams ugdyti vaiko tikėjimą ir bendruomeniškumą. Jie puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi. Visą gyvenimą krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą lydi tikėjimo kelyje ir palaiko juos sunkumuose. Paaugusius Krikšto vaikus jie turi skatinti dalyvauti Bažnyčios gyvenime, švęsti sekmadienius ir krikščioniškai gyventi.
Krikštynų Apeigos: Simbolika Ir Reikšmė
Krikštas - tai viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai. Krikštas nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir laimingas. Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių ir žmogus iš tiesų taptų laimingu. Gyvenimas kaip ir Krikštas yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Krikštas palieka neišdildomą žymę žmogaus gyvenime ir niekas iš jo jau nebeatims Dievo vaiko vardo.
Krikšto Simboliai:
- Kryžiaus ženklas - krikščioniško identiteto simbolis. Daromas ant vaiko kaktos.
- Pašventintas vanduo nuplauna gimtąją nuodėmę ir atgimdo naujam Dievo vaiko gyvenimui. Užpilamas ant vaiko galvos.
- Katechumenų aliejus primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės išsprūsti iš piktojo gniaužtų, o nuodėmės sužeistiesiems - išgyti. Jis yra tepamas ant vaiko krūtinės.
- Krizmos aliejus - tai išrinkimo ženklas. Jis primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi Dievui už save ir kitus. Jis - karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais, ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems. Juo yra patepama krikštijamo vaiko kakta.
- Baltas drabužis - tai pakrikštytojo dvasinę būseną atspindintis ženklas. Po Krikšto žmogus yra tyras, šventas, be dėmės. Juo yra apgaubiamas pakrikštytasis.
- Krikšto žvakė simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos. Ją tėvai įteiks vaikui Pirmosios Komunijos dieną. Ji simbolizuoja naują gyvenimo šviesą, kurią pakrikštytajam dovanoja Viešpats.
Krikšto Eiga:
Apeigos pradedamos persižegnojant. Kunigas klausia tėvų: „Kokį vardą išrinkote šiam kūdikiui?” Pasakomas vaiko vardas. Po to kunigas klausia tėvų, ko jie prašo šiam kūdikiui iš Dievo Bažnyčios. Tėvai atsako: „Krikšto”Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Tada vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Toliau yra skaitoma Šv. Rašto ištrauka. Paskui visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį, atsiliepdami į visuotinės maldos kreipinius: „Prašom Tave, Viešpatie.” Po jos naujakrikštui prašoma šventųjų globos - dabar atsiliepiama į kreipinius: „Melski už mus.”Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Į klausimus atsakome: „Tikiu!”Pačios Krikšto apeigos - vandens užpylimas (kaip ir panardinimas) - primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Tai gimimas iš vandens ir Dvasios, Dievo kaip Gelbėtojo priėmimas, apsisprendimas gyventi kaip Viešpats moko.Pakrikštytojo kakta patepama Šventąja Krizma. Tada uždedamas baltas drabužis ir nuo Velykinės žvakės uždegama Krikšto žvakė. Dėkodami Dievui už Krikšto malonę visi drauge meldžiasi Viešpaties malda (Tėve mūsų). Apeigų pabaigoje yra suteikiamas palaiminimas, visi Krikšto apeigų dalyviai persižegnoja.
Krikštynų Papročiai Ir Mitas
Nuo senų laikų yra išlikę kai kurie krikštynų papročiai ir mitai. Seniau buvo įprasta, kad krikšto drabužėliais pasirūpina abu krikštatėviai, o krikštynų tortu - krikštamotė. Šiais laikais dažniausiai dėl šių papročių tariamasi su krikštijamo vaikelio tėvais.
Buvo tikima, kad vaikas „atsigims į kūmus“, todėl svarbu juos teisingai išsirinkti. Būti pakviestam tapti krikšto tėvais yra garbė, o atsisakyti nevalia. Blogai, jei nėščia moteris kviečiama krikštyti vaiką, senoliai sakydavo, kad „vaikas mirs“. Per krikštynas krikštatėviai turėdavo sėdėti vienas šalia kito, susiglaudę, nes manyta, kad priešingu atveju, pas krikštasūnį ar krikštadukrę bus tarpas tarp priekinių dantukų.
Buvo įprasta, jog krikšto tėvai lepina krikšto vaiką dovanomis, o per jų vestuves - sėdi garbingoje vietoje kaip ir tikrieji tėvai. Krikšto tėvai įsipareigodavo pasirūpinti krikštavaikiais, atsitikus nelaimei ir šiems netekus tėvų.
Pagal tradicijas, kurių dažnas laikosi iki šiol, krikštatėviai gauna krikštavaikį nuogą, ir jį aprengia patys. Manoma, kad prie kiekvienų namų durų stovi Giltinė, todėl tėvai vaikelį paduoda krikšto tėvams per langą, kad apgautų piktąsias dvasias. Į bažnyčią reikia važiuoti pagrindine gatve: jei važiuosi į krikštą tiesiu keliu, tai ir gyvenimas nenueis šunkeliais. Į bažnyčią krikštatėviai turėtų važiuoti atskirai nuo krikšto vaiko, o grįžti kartu.
Po ceremonijos bažnyčioje paprastai būna fotosesija ir linksmoji šventės dalis, kurioje svečius užima krikštatėviai. Žodžiais „išvežėm pagonį, parvežėm krikščionį“ pradedama krikštynų šventė ir svečiams pristatomas krikšto liudijimas.
Krikštynų Šventė: Tradicijos Ir Šiuolaikiniai Elementai
Iki kūdikio krikštynų gimdyvės ir kūdikio negalėdavo lankyti jokie vyriškos giminės atstovai, išskyrus nuosavą vyrą - pas ją užeidavo tik moterys. Jos atsinešdavo kiaušinienės, medaus, virtinukų, kokio nors kito lengvo maisto, dalindavosi patarimais, kaip prižiūrėti, saugoti, auginti vaiką. Jei koks vyras netyčia užeidavo į tą kambarį, tai moterys jam nugriebdavo kepurę. Ir jis turėdavo išsipirkti: duoti saldainių ar riestainių. Kai pakrikštytas vaikelis tapdavo pilnateisiu bendruomenės nariu, tuomet ir vyrai galėdavo jį pasveikinti.
Išvažiuojant į bažnyčią, motina krikšto tėvams kūdikio vardą pašnibždėdavo į ausį. Iki krikštynų niekas viešai vaiko vardo nesakydavo. Grįžus po krikšto, visi išbėgdavo pasitikti krikšto tėvų. Kūmas pasitinkančius pavaišindavo saldainiais ir garsiai paskelbdavo vaikelio vardą. Buvo sakoma taip: „Išvežėm pagoniuką (ar pagonytę), parvežėm, tarkim, Jonuką (arba Onytę)". Tuomet visi susirinkusieji prieidavo jų pasveikinti. Vėliau, įnešę vaikelį į pirkią, prinešdavo prie krosnies ir jo rankyte paliesdavo mūrą, kad vaikas nenutoltų nuo namų, būtų prisirišęs prie šeimos. Tuomet vaikelį nunešdavo mamai, o kūma iš karto jį išvystydavo, kad būtų greitas. Tuo metu svečiai sėsdavo prie stalo, ir po kurio laiko, mamai pamaitinus vaiką, bobutė išnešdavo jį parodyti svečiams. Kūmus sodindavo į garbingiausią vietą - krikštasuolę, kuri būdavo stalo gale, po šventaisiais paveikslais. Svečiai sėsdavo kuo tankiau, suspausdami kūmus, kad vaikučio dantukai būtų tankūs, be pradantės. Kūmus apdainuodavo, ir dažniausiai dainuojama būdavo intymiomis temomis, skatinant, kad pakrikštytasis kūdikėlis „atsivestų“ ir kitų brolių bei seserų, kad augtų ne vienas, ypač jei buvo pirmagimis.
Savo vaidmenį krikštynose turėdavo bobutė (pribuvėja), jei galėdavo likti šventėje, nebūdavo išvykus pas kitą gimdyvę. Jei jos nebūdavo, tai kartais tą žaidybinį vaidmenį atlikdavo mamos mama arba anyta. Bobutė svečius vaišindavo bobutės koše. Tai būdavo kelių rūšių grūdų [vėlesniais laikais - manų] košė, pagardinta saldumynais, razinomis, migdolais. Svečiai ragaudavo, girdavo ir duodavo bobutei po pinigėlį už tą košę. Bobutė pribuvėja turėdavo būti aukštos moralės, tvarkinga, protinga, nes tai - pirmas žmogus, kuris sutinka vaikelį, paima jį ant rankų.
Krikštynose dalyvaudavo tik artimų, supratingų, linkinčių viso ko geriausio vaikeliui, žmonių ratas. Taip buvo tarsi formuojama gyvenimo pradžia, programuojamas prasmingo, laimingo gyvenimo modelis. Krikštynose žmonių būdavo nedaug, užstalėje dalyvaudavo tik vedę žmonės. Net suaugęs jaunimas, išskyrus nevedusius kūmus, negalėdavo ten būti. Krikštynose yra kalbamos tam tikros kalbos, dainuojamos dainos - tai, ką jau išmano vedę žmonės, bet nenori, kad vaikai per anksti girdėtų. Vaikai tuo metu žaisdavo kieme arba atskirai klėtyje vaišindavosi, prižiūrimi paauglių giminaičių. Dažnai bėgiojantiems tiesiog įduodavo gabalą pyrago arba vadinamą „lėlės koją" - duonos su sūriu. Į krikštynas kviesdavo tiktai kaimynus ir artimiausius gimines. Seniau sakydavo, kad "geras kaimynas yra geriau už tolimą giminę". Kaimynystę žmonės labai vertino - atsitikus nelaimei, pirmas į pagalbą atskubėdavo kaimynas.
Specialių krikštynų valgių nebūdavo, tiesiog šventadieniniai valgiai - kiaušinienė, pyragas, sūris, medus, kūmo pirkti saldumynai… Išskirtinis patiekalas - tai bobutės košė.
Krikštynų Tradicijų Nykimas Ir Atsigavimas
Krikštynų papročiai iki Antrojo pasaulinio karo buvo nekvestionuojamas dalykas. Vienur krikštynos būdavo puikesnės, kitur paprastesnės, bet kad vaikas būtų nekrikštytas - neįsivaizduojama. Po Antrojo pasaulinio karo, pasikeitus situacijai ir atėjus ateistiniam metui, krikštydavo labai paslapčia, dažnai nakčia arba kunigą kviesdami į namus. Be abejo, vaišių tokiais atvejais nekeldavo. Tuo metu buvo mėginama įvesti tarybinių vardynų ritualą, atliekamą kultūros namuose, palydimą kaukėto „gandro", pionierių ir spaliukų melo deklamacijų.
Dabar krikštynos vėl sugrįžta. Tik kartais yra perlenkiama, daugiausia dėmesio sutelkiant ne į krikšto ritualo prasmę, o į kuo įspūdingesnes linksmybes po to. Dažniausiai būtent dėl to lūkuriuojama, kol vaikas gerokai paaugs, kol galės pats būto podiumo modelis ar pagrindinis krikštynų spektaklio aktorius. Anksčiau niekas taip ilgai nekrikštyto vaiko nelaikydavo ir nelaukdavo, kol pradės bėgioti ar taps modeliuku. Žmonėms vertėtų prisiminti svarbią tiesą: netgi pati puikiausia forma nepripildyta prasmės tampa tuštybės apraiška.