Šis straipsnis skirtas apžvelgti Kornelijos Tiesnesytės profesinę veiklą, jos indėlį į sporto sritį Lietuvoje, taip pat atskleidžiant jos asmenybę per kūrybinius projektus ir gyvenimo patirtis.
Ankstyvasis etapas ir veikla sporto srityje
Kornelija Tiesnesytė iki 2019 m. balandžio 11 d. dirbo vyresniąja patarėja Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kur nuo 2018 m. atliko generalinio direktoriaus funkcijas. Prieš tai dirbo KKSD Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėja. Jos patirtis apima darbą įvairiose sporto srities ekspertų grupėse.
"Nacionalinio žiedo" ateities perspektyvos
K.Tiesnesnytė kartu su meru V. Makūnu informavo, kad Kauno rajone yra 54 sporto aikštynai, iš jų 80 proc. - renovuotų. Garliavoje kartu su Lietuvos futbolo federacija jau pradėtas įrenginėti tarptautinius standartus atitinkantis futbolo stadionas. Atnaujinimo sulauks Kulautuvos, Zapyškio, Babtų, kiti sporto aikštynai, Čekiškėje bus įrengtas kartodromas. Pagal PPP projektą planuojama atnaujinti Mastaičių baseiną.
Susitikime dalyvavo Lietuvos automobilių sporto federacijos, Lietuvos motociklų sporto federacijos, kitų visuomeninių organizacijų, sporto klubų atstovai. „Kačerginės trasa garsėja legendomis - geromis ir blogomis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra didžiausia „Nacionalinio žiedo“ dalininkė, turinti tris balsus, todėl ji ir inicijavo sprendimus. Kauno rajono savivaldybė irgi turi tik vieną balsą, tačiau meras Valerijus Makūnas patikino, kad Kauno rajonas yra pasiryžęs toliau dalyvauti objekto valdyme. Jis pastebėjo, kad automobilių lenktynės savo populiarumu nenusileidžia aukšto lygio krepšinio varžyboms, todėl šią vietą būtina gaivinti. „Kačerginė galėtų tapti techninių sporto šakų sostine. Norėtųsi, kad trasa tarnautų ne tik sportui, bet ir įvairiems renginiams, kad joje atsirastų vietos ir jaunimui, ir automobilių sporto veteranams. Deja, iki šiol dirbusio direktoriaus veikloje pasigedau darnos, glaudesnio ryšio su sporto bendruomene, ūkiškumo“, - kalbėjo V. Kauno rajono savivaldybė jau investavo į trasos infrastuktūrą daugiau kaip 135 tūkst. eurų, taip pat parengė Gaižinėlių kaimo Nemuno gatvės rekonstrukcijos techninį projektą. Daug pastabų buvusiam direktoriui išsakė ir šia trasa besinaudojantys Lietuvos motociklų sporto federacijos prezidentas Robertas Benediktavičius, sporto klubo „CR Moto“ vadovas Jaroslavas Buinauskas, kiti visuomenininkai. „Pirmaeilis uždavinys - atlikti išsamų auditą, išsiaiškinti viešosios įstaigos finansinę situaciją. Po to svarstysime ar „Nacionalinį žiedą“ tikslinga palikti, ar ieškoti kito valdymo modelio.
Kūrybinės veiklos ir asmeninės patirtys
Nuo tada, kai būdama 30-ies pradėjau studijuoti VDA grafikos katedroje ir reikėjo rasti būdų išgyventi, išlaikyti save ir sūnų, nuolat dirbau visokiausius darbus ir neturėjau ramaus gyvenimo (šypsosi). Prieš akademiją 5 metus dirbau dukterinėje japonų kompanijoje Lietuvoje, kur laikinai ėjau direktorės pareigas. Vėl tapusi studente, ieškojau naujų būdų užsidirbti. Vertėjavau iš japonų kalbos, dirbau paštininke Olandijoje, piešiau taškelius ant bumerangų… O tada atradau šaržų piešimą Palangoje. Tai buvo įvairiais aspektais įdomi patirtis. Išmokau per 10 minučių nupiešti portretą, kad jis būtų kažkiek panašus į prieš mane sėdintį žmogų, ir nesišypsančiam žmogui nupiešti šypseną.Savo kailiu patyriau, kiek daug reiškia apranga ir darbo vieta - kaip pagal tai mes vertiname žmones. Man ant kaktos nebuvo parašytas mano aukštasis išsilavinimas Japonijoje ar darbo patirtis, buvau tiesiog žmogus, per lietų ir vasaros šaltį (Palangoj, Basanavičiaus gatvėje, nuolatinis vėjo koridorius - kai sėdi vienoje vietoje, labai šalta), apsiklostęs lietsargį polietilenais, susirietęs ant sulankstomos kėdutės, piešiantis šaržus, vakare visus daiktus stumiantis pasidėti kišeniniame sandėliuke lauko tualete. Į visus dirbančius gatvėje žvelgiama kaip į (bent jau) šiek tiek žemesnės kastos žmones (tai labai juntama iš bendravimo, kūno kalbos). Retas pasidomi, kas iš tikrųjų yra tas gatvės dailininkas.Per 6 metus piešimo susipažinau su kitais „gatviniais“ - visi normalūs, išsilavinę žmonės. Šaržus piešia ir įžymūs tapytojai, ir interjero dizaineris, nes tai tiesiog greitas, lengvas būdas vasarą užsidirbti pinigų. Tikiuosi, išmokau nespręsti apie žmogų pagal tai, kokioje situacijoje jį tuo metu pamatei - niekada nežinai, kas už visko slypi. Visi nusipelno pagarbos.Baigusi akademiją apsigyvenau Klaipėdoje, pradėjau vesti japonų kalbos ir kaligrafijos kursus, komiksų dirbtuves, dirbau Klaipėdos lėlių teatro dizainere, įsidarbinau VDA Klaipėdos fakultete ir t. t. Pusę knygos „Sibiro haiku“ nupiešiau sėdėdama Basanavičiaus gatvėje, pertraukų tarp šaržų piešimo metu. Taip piešdamas išmoksti neturėti asmeninės zonos. Mokykloje visi slepiam savo piešinius rankomis, kad tik kas nepamatytų, o gatvėje turi padaryti vos ne spektaklį, ir visi turi teisę ne tik žiūrėti, bet ir gyvai aptarinėti kiekvieną tavo judesį.Girdi sau už nugaros: „Ne tokia nosis, nepanašus“ ir panašiai, bet turi nekreipti dėmesio ir piešti, nes laiko labai mažai. Kartais pasiūlau stovintiems už nugaros atsitūpti, kad pamatytų, kad nosis iš viršaus ir apačios atrodo labai skirtingai (juokiasi). Tokius komentarus galėjau toleruoti piešdama šaržus, bet labai erzindavo, kai žmonės taip elgdavosi, man piešiant „Sibiro haiku“, nes tai jau mano asmeninės kūrybinės zonos pažeidimas (aišku, iš kur jiems žinoti, ką aš ten piešiu, - jie tiesiog viską priima kaip pramogą, bet vis tiek mane erzindavo).Kurdama „Sibiro haiku“ tapau iliustruotoja. Nusprendžiau eiti šiuo keliu ir bandžiau po truputį atsikratyti kitų darbų, kad pagrindinė veikla ir pragyvenimo šaltinis būtų iliustravimas. Deja, nupiešti knygą užtrunka labai ilgai, o leidyklos moka neproporcingai mažai. Iliustravimas gali būti kaip hobis. Dabar turi savo leidyklą, kuri apdovanojimus skinančias knygas, keliauji po pasaulį. Supratau, kad iš iliustravimo neišgyvensiu. Dirbdama su knyga „Grybo auksas“ susipažinau su visais žingsniais, reikalingais ne tik knygą sukurti, bet ir ją atspausdinti ir išplatinti, tad pagalvojau, kad gal reikėtų pradėti pačiai leisti knygas - gal tada darbas atsipirktų?Kai rašytojas Marius Marcinkevičius parašė žiauriai gerą tekstą knygai „Mergaitė su šautuvu“, abu nusprendėm, kad čia yra ta knyga, kurią reikia išleisti patiems. Ir taip prasidėjo leidykla „Misteris Pinkmanas“. Kai degalinėje paprašau išrašyti sąskaitą už degalus ir pasakau įmonės kodą, pardavėja visada klausia: „Misteris? “ Ir aš atsakau: „Pinkmanas.“ Iš kur toks keistas pavadinimas? Gyvendama Klaipėdoje, tik baigusi akademiją, susapnavau įdomų veikėją ir ryte, kiek atmintis leido, jį pasieskizavau. Nusprendžiau sukurti apie jį komiksą. Jis buvo toks rožinis, o jo vardas - Mister Pinkman. Norėjau nupiešti savo pirmąjį komiksą, kuris būtų bent 100 puslapių ilgio, anglų kalba. Pati kūriau istoriją. Nupiešdavau langelį ir sugalvodavau, kas bus toliau.Taip labai įdomu kurti, visai ne taip, kaip dabar - pagal jau parašytus tekstus. Pasiekiau gal 30 puslapių. Tada prasidėjo kitos knygos ir ano komikso taip ir neužbaigiau. Mokestiniais sumetimais nusprendžiau įkurti savo mažąją bendriją. Reikėjo pavadinimo, tad, kaip įsipareigojimą kada nors užbaigti tą komiksą, pavadinau ją „Misteris Pinkmanas“ (deja, angliškų pavadinimų naudoti neleidžia). Taigi dabar aš ne tik iliustruoju knygas, bet ir esu leidyklos vadovė, priimu užsakymus, pakuoju, nešu į paštomatą, išrašau sąskaitas, tvarkau buhalteriją, esu atsakinga už visą komunikaciją tiek su užsakovais, klientais, bibliotekomis, tiek socialiniuose tinkluose, administruoju leidyklos svetainę, fotografuoju ir keliu produktus, esu mūsų leidžiamų knygų dizainerė, tikrinu jų vertimus į anglų kalbą, koordinuoju adaptaciją kitomis kalbomis, pardavinėju teises užsienio leidykloms, mes patys su Marium rašom projektus, važinėjam po bibliotekas ir mokyklas pristatinėdami savo knygas ir t. t.Toks jausmas, kad darau VISKĄ ir nespėju NIEKO. Niekada gyvenime neturėjau tokio didelio krūvio ir tiek skirtingų užduočių vienu metu kaip dabar. Beveik nelieka laiko, ypač susikaupimo, piešimui. Tad jau reikės ieškoti žmogaus, kuris perimtų administracinius leidyklos darbus, kad aš galėčiau piešti knygas. Keliauju, nes tada man kažkaip pavyksta prisiversti susikaupti kūrybai. Nusprendžiu, kad, kol būsiu išvykusi, turiu nupiešti dalį knygos. Tada atidedu leidyklos darbus ir galiu kurti. Grįžus į Lietuvą vėl prislegia tų nustumtų darbų kalnas. Bet man taip yra gerai. Pasiskundžiu, nes tada palengvėja (šypsosi). Nekeisčiau savo darbo į ofisinį su nustatytomis valandomis. Nemėgstu nuobodulio. Ir vertinu laisvę.Požiūris į leidybinius procesus tikrai pasikeitė kardinaliai. Neįsivaizdavau, kad tai taip sunku. Ir kad finansinis atsiperkamumas toks nedidelis. Pradžioje, kai paskelbiau, kad turėsim savo leidyklą, ir keli leidėjai palinkėjo sėkmės, nesupratau, ką jie turi omeny. Tik mano situacija yra ne visai tipinė (nors ne viena esu tokia), nes esu ir autorė, ir leidėja. Aš kovoju už autorių teises. Labai pykstu ant leidyklų, kurios nemoka autoriams honorarų, nepasako, kad parduoda teises, nepasirašo net sutarčių! Arba moka labai mažus honorarus.Esu išleidusi keletą knygų su kitom iliustruotojom ir, nors matau, kaip smarkiai honoraras lemia knygos savikainą, stengiuosi sumokėti tiek, kiek paprašo. Juk pati kaip iliustruotoja žinau, kad tas honoraras nepadengs viso iliustravimui skirto laiko, kad vis tiek reikės užsidirbti papildomai.Kelionės tiesiogiai nedaro įtakos mano kūrybai. Kelionės man leidžia pabėgti nuo rutinos, pajusti gyvenimo džiaugsmą. Man patinka klaidžioti nepažįstamomis vietomis ir kasdien kažką atrasti. Bet kai labai spaudžia laikas ir turiu nupiešti knygą, renkuosi pažįstamas vietas. Tarkime, jau 4 metus vis važiuoju į Albaniją prie Ohrid ežero (po mėnesio vėl ten būsiu). Žinau ten jau viską - kur eisiu pavalgyti, kur pasivaikščioti, nebėra atradimo jausmo, bet man ten labai gera. Didelis kaip jūra ežeras, apsuptas kalnų, kasdien vis kitoks: tai lygus kaip veidrodis, tai banguotas kaip jūra, tai apsiniaukęs, tai spindintis saulėje… Jis išvalo galvą nuo streso ir blogų minčių. Ten aš galiu susikaupti ir piešti knygas.Man namai yra… pasaulis? Man gera daug kur. Mes, žmonės, visi esam labai skirtingi paukščiai. Vieni kaip varnos ar balandžiai gyvena ten pat visus metus, o kiti skrenda į šiltus kraštus ar šiaip klaidžioja po pasaulį… Aš iš tų klajoklių giminės. Tiesiog negaliu ilgai būti vienoje vietoje. Vilniuje gyvenau 15 metų ir pakeičiau tikrai bent 10 gyvenamųjų vietų (nors kraustytis nekenčiu).Kai sūnus baigė mokyklą, nusprendžiau iš viso nebeturėti nuolatinės gyvenamosios vietos. Atsikračiau viso turto, kiek buvo įmanoma, pasilikau tik knygas, drabužių ir visus kūrybai reikalingus dalykus. Na, dar keletą vazoninių gėlių. Grįžusi iš kelionės, arba dar geriau - keliaudama, stengiuosi nusipirkti bilietą kitai kelionei. Nes jei grįšiu į Lietuvą ir nežinosiu, kad vėl kažkur išskrendu, bus neramu. Tad aš neturiu „namų“, bet turiu vietas, kuriose man gera, į kurias sugrįžtu, ir atrandu vis naujas, į kurias norėsiu sugrįžti. Ligajų ežeras Zarasų rajone, Klaipėda ir Smiltynės paplūdimys, Ohrid ežeras Albanijoje, Gili Air sala Indonezijoje, Tokijas Japonijoje (pragyvenau ten 6 metus), Iseo ežeras Italijoje… Svarbu, kad būtų ežeras, jūra, vandenynas arba kalnai.Taip, mane irgi užklumpa karo keliamas nerimas, todėl stengiuosi tai išstumti iš galvos. Gyventi savame rožiniame pasaulyje, kuriame nėra karo. Nekenčiu karo. Nesuvokiu, kaip galima kariauti. Kai yra prirašyta tiek knygų, kai yra tiek nuotraukų, liudijančių visus siaubus, kuriuos žmonija jau padarė… Kaip kažkam ateina tokios mintys ir pakyla ranka?.. Man labai sunku piešti istorinius komiksus. Visi jie apie karą, juose miršta žmonės. Piešdama turiu suvirškinti labai daug informacijos. Peržiūrėti šimtus baisių nuotraukų. Nugalėti savyje sukilusį pasibaisėjimą, pasišlykštėjimą, pyktį, neapykantą ir nupiešti kažką palyginti lengvo ir nebaisaus, kad vaikai nepajustų to, ką jaučiu aš.Kai pradėjau piešti „Mergaitę su šautuvu“, po mėnesio prasidėjo karas. Ilgą laiką nebegalėjau piešti. Tie patys rusų kareiviai, tie patys kankinimai… Kokia prasmė piešti knygas, jei vaikai užauga ir daro tą patį, ką darė jų seneliai? Kokia prasmė piešti apie Lietuvos partizaninį karą, jei dabar vyksta karas Ukrainoj? Ar aš neatsilieku 80-čia metų nuo realybės? Kokia apskritai prasmė mokytis istoriją, jei žmonija per VISĄ ŽMONIJOS ISTORIJĄ nesugebėjo suvokti, kad karai nesibaigs tol, kol nesibaigs karai.Na, kitų variantų nelabai yra - arba iliustruotos knygos vaikams, arba paaugliams (šypsosi). Knygos suaugusiems „su piešinukais“ Lietuvoje dar nelabai suprantamos. Šiaip jau viskas, ką piešiau iki šiol, buvo ne mano pasirinkimas - tiesiog gavau tokius pasiūlymus ir sutikau. Pradžioje, kai esi nežinoma iliustruotoja, čiumpi kiekvieną pasiūlymą. Dabar jau galiu pasirinkti, ką iš tikrųjų noriu piešti. Ir turiu krūvą tekstų, kuriuos labai labai noriu iliustruoti. Na, o knygų skirstymas į „vaikams“, „paaugliams“, „suaugusiems“ neerzina. Jis reikalingas knygynams ir bibliotekoms, kad žinotų, kokiame skyriuje knygą padėti. O žmonės skaito ką nori. Nemažai mano iliustruotų knygų patinka ir vaikams, ir suaugusiems. Aš pati irgi mėgstu skaityti knygas „vaikams“.Taip. Yra vienas (neužbaigtas) Mariaus Marcinkevičiaus tekstas, kuris bus skirtas suaugusiems (jei bus užbaigtas) ir kurį aš iliustruosiu. Man nesvarbu, kokiai auditorijai piešti. Aš ir vaikams piešiu kraują, nupjautas rankas ir strėles užpakaliuose (šypsosi). O knygoje suaugusiems gal turėsiu dar daugiau laisvės, bet piešiu tuo pačiu stiliumi - kitaip nemoku. Gal ir buvo, bet neatsimenu… Dabar atminty iškyla tik vienas pokalbis su profesionaliu komiksų kūrėju Prancūzijoje.Kalbėjomės apie darbo metodus ir jis negalėjo patikėti, kad „Sibiro haiku“ piešiau neturėdama knygos plano, storybordo. Nežinodama, kiek bus knygoje puslapių, ir panašiai. Jis sakė: „Taip neįmanoma sukurti knygos.“ O visgi yra „Sibiro haiku“, ir jau išversta į 13 kalbų (šypsosi). Bet daugiau taip nebedarau. Dabar ir aš planuoju.Iš iliustruotų - Monikos Vaicenavičienės, Aušros Kiudulaitės, Linos Dudaitės pieštos knygos. Mariaus Marcinkevičiaus ir Ingos Dagilės „Akmenėlis“ (neįmanoma neverkti, kiek kartų beskaityčiau). Jurgos Vilės „Nukritę iš mėnulio“ su Ulos Ruguvičiūtės Rugytės iliustracijom (iliustruota knyga suaugusiems!). Kotrynos Zylės rašytos ir iliustruotos knygos paaugliams. Seniau buvau didžiulė Jurgos Ivanauskaitės knygų gerbėja. Daug kartų skaičiau Jolitos Skablauskaitės knygą „Juodas kraujas“ (kitas jos knygas skaityti buvo sunku, per daug nurautos, o šią lengva). Man patinka, kai yra daug nuotykių ir šiek tiek egzotikos bei mistikos. Mariaus Marcinkevičiaus „Juodoji Vilniaus saulė“ irgi tokia. Mėgstu Miglės Anušauskaitės komiksus, turiu visą kolekciją. Jie tokie labai protingi ir kartu kvailai šmaikštaujantys, skaitydama jaučiuosi protingėjanti, bet ir vis pakikenu, žodžiu, smagu skaityti. Gėda prisipažinti, bet jau keli metai, kai beveik neskaitau knygų, nes nėra laiko ir reikia susikaupti, įsijausti į tą istoriją, kurią piešiu (dažniausiai ir sapnuoju, kad piešiu). Knygas vaikams greitai perskaitau, bet yra tiek gerų šiuolaikinių lietuvių rašytojų knygų, kurias labai noriu perskaityti…Populiariausia mūsų leidyklos knyga - „Mergaitė su šautuvu“. Man atrodo, geriausia reklama - kad tai yra mano knyga. Piešdama dalinuosi visu procesu, tad žmonės, metus stebėję knygos atsiradimą, nori ją įsigyti. Ir dar aš darau akcijas „Knyga su autografu“ - knygose žmonėms asmeniškai kažką nupiešiu, dažniausiai jų portretą.Balandį skrisiu į Albaniją ir piešiu knygą, kurią pradėjau vasarą. Autorius italas, išleis prancūzai. Paveikslėlių knyga vaikams. Sutikau, nes labai norėjau sukurti kokią nors knygą su užsienio autoriumi ir kad ji būtų pirmiausia išleista užsienyje. Po istorinio komikso piešimo labai sunku pereiti prie paprastos knygos piešimo iš savo fantazijos. Reikia sąmoningai priversti save atsipalaiduoti, piešti kuo mažiau pagal nuotraukas (ir vis tiek jas naudoju), duoti sau leidimą piešti iškraipytą pasaulio vaizdą.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
"Misteris Pinkmanas" leidykla
Kai rašytojas Marius Marcinkevičius parašė žiauriai gerą tekstą knygai „Mergaitė su šautuvu“, abu nusprendėm, kad čia yra ta knyga, kurią reikia išleisti patiems. Ir taip prasidėjo leidykla „Misteris Pinkmanas“.
Populiariausia mūsų leidyklos knyga - „Mergaitė su šautuvu“. Man atrodo, geriausia reklama - kad tai yra mano knyga. Piešdama dalinuosi visu procesu, tad žmonės, metus stebėję knygos atsiradimą, nori ją įsigyti. Ir dar aš darau akcijas „Knyga su autografu“ - knygose žmonėms asmeniškai kažką nupiešiu, dažniausiai jų portretą.
Kūrybiniai įkvėpimai ir kelionės
Kelionės tiesiogiai nedaro įtakos mano kūrybai. Kelionės man leidžia pabėgti nuo rutinos, pajusti gyvenimo džiaugsmą. Man patinka klaidžioti nepažįstamomis vietomis ir kasdien kažką atrasti. Bet kai labai spaudžia laikas ir turiu nupiešti knygą, renkuosi pažįstamas vietas. Tarkime, jau 4 metus vis važiuoju į Albaniją prie Ohrid ežero (po mėnesio vėl ten būsiu). Žinau ten jau viską - kur eisiu pavalgyti, kur pasivaikščioti, nebėra atradimo jausmo, bet man ten labai gera. Didelis kaip jūra ežeras, apsuptas kalnų, kasdien vis kitoks: tai lygus kaip veidrodis, tai banguotas kaip jūra, tai apsiniaukęs, tai spindintis saulėje… Jis išvalo galvą nuo streso ir blogų minčių. Ten aš galiu susikaupti ir piešti knygas.
Man namai yra… pasaulis? Man gera daug kur. Mes, žmonės, visi esam labai skirtingi paukščiai. Vieni kaip varnos ar balandžiai gyvena ten pat visus metus, o kiti skrenda į šiltus kraštus ar šiaip klaidžioja po pasaulį… Aš iš tų klajoklių giminės. Tiesiog negaliu ilgai būti vienoje vietoje. Vilniuje gyvenau 15 metų ir pakeičiau tikrai bent 10 gyvenamųjų vietų (nors kraustytis nekenčiu).
Balandį skrisiu į Albaniją ir piešiu knygą, kurią pradėjau vasarą. Autorius italas, išleis prancūzai. Paveikslėlių knyga vaikams. Sutikau, nes labai norėjau sukurti kokią nors knygą su užsienio autoriumi ir kad ji būtų pirmiausia išleista užsienyje. Po istorinio komikso piešimo labai sunku pereiti prie paprastos knygos piešimo iš savo fantazijos. Reikia sąmoningai priversti save atsipalaiduoti, piešti kuo mažiau pagal nuotraukas (ir vis tiek jas naudoju), duoti sau leidimą piešti iškraipytą pasaulio vaizdą.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Švietimo ir kultūros iniciatyvos
Lapkričio 26 dieną Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje vyko konferencija ,,Vaikų sveikatos stiprinimas mokykloje”. Jos metu apdovanoti iniciatyvos ,,Aktyviai, draugiškai, sveikai” nugalėtojai. Iš viso šioje iniciatyvoje dalyvavo 230 respublikos švietimo įstaigų. Meškuičių lopšelis-darželis pateko tarp 10 iniciatyviausiųjų ir buvo apdovanotas švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus ir sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos padėkos raštu, stikliniu apdovanojimu ir pasakų knyga ,,Karalaitė ant stiklo kalno”. Organizuotos mankštos kartu su tėvais, sportinės pramogos. Surengtas turistinis žygis, dviratukų diena. Antrąją savaitę „Vaisiai ir daržovės - sveikatos šaltinis“, darželinukai tapo mažaisiais virėjais ir gamino patiekalus iš daržovių, spaudė vaisių ir daržovių sultis. Smagi veikla, puikūs rezultatai džiugino mažuosius ir visą lopšelio-darželio bendruomenę lauke kuriant vaisių ir daržovių mandalas. Improvizuotose laboratorijose vaikai tyrinėjo daržoves - ragavo, svėrė, skaičiavo, matavo. Išbandė piešimo su vaisiais ir daržovėmis, prieskoniais galimybes. Lopšelio-darželio kieme sudėliota net 53 metrų kirmėlaitė iš obuoliukų. Vėliau šie obuoliukai buvo panaudoti obuolių pyrago kepimui, obuolienės virimui. Savaitės „Augu švarus ir sveikas“ metu vaikai žaidė asmens higienos įgūdžių mokančius žaidimus, kūrė plakatus apie švarą piešiant, tapant, aplikuojant. Į veiklas įtraukti ugdytinių šeimos nariai. Džiugu, kad jie buvo ne stebėtojai, o dalyviai ir kartu su vaikais mankštinosi, virė obuolienę, kepė obuolių pyragą. Iniciatyvos dalyvius mankštintis mokė Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Meškuičių filialo renginių organizatorė L. Morkūnienė, Šiaulių r. Meškuičių gimnazijos choreografijos mokytoja S. Valčikienė. Apie saugų važiavimą dviračiais papasakojo ugdytinės mama, Šiaulių AVPK Joniškio RPK pareigūnė E. Staškuvienė. Asmens higienos mokė Šiaulių r. visuomenės sveikatos biuro specialistė M. Mockevičiūtė.
Žydų kultūros paveldo išsaugojimas ir sklaida
Straipsnyje taip pat paliečiamos temos, susijusios su žydų kultūros paveldo išsaugojimu Lietuvoje, atminimo įamžinimu ir bendradarbiavimu tarp įvairių organizacijų.
Žydų kultūros pėdsakų paieška ir tyrimai
Spalio 14 d. Pakruojo sinagogoje vyko dr. Ernesto Vasiliausko paskaita, kurios metu pristatyti naujausi archeologiniai tyrimai buvusiame Pakruojo sinagogų komplekse - žieminės sinagogos ir štiblo vietose. Tyrimus nuspręsta atlikti įgyvendinant projektą „Pakruojo m. Daugiausiai išlikusių žinių yra apie Pakruojo vasarinę sinagogą, bet informacijos apie žieminę sinagogą ir štiblą beveik nėra. Tyrimams vadovavusio archeologo dr. E. Vasiliausko teigimu, Pakruojo XIX a. Tyrimų metu pavyko lokalizuoti žieminės sinagogos vietą - atkasti pamatus, bei aptikti Pakruojo senamiesčio XVII-XVIII a. datuojamą kultūrinį sluoksnį, tačiau štiblo atrasti nepavyko. Po renginio Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis, mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius, administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė, atsakingi specialistai, archeologas susitiko su tyrimo pristatyme dalyvavusia Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky ir diskutavo apie panašių tyrimų svarbą, radinių įamžinimą siekiant pažymėti istorinę vietą ir išsaugoti atmintį, aptarė kitus klausimus, susijusius su projekto „Pakruojo m. Renginį organizavo: VšĮ Archeologijos centras, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Pakruojo r. sav.
Žydų tradicinio meno simboliai
Žydų religiniai autoritetai skatino estetinių ritualinių objektų kūrybą, grįsdami tai Hidur micva nuostata, kuri reiškia religinių įsakymų bei priesakų (hebr. micvot) išaukštinimą ir gražinimą, religinius veiksmus praturtinant estetiniu aspektu. Todėl nenuostabu, kad ir konservatyvioje tradicijos autoritetu grįstoje Lietuvos žydų kultūroje iki pat XIX a. antros pusės vyravo išskirtinai tradicinio meno formos, o sinagogų interjerų ir ritualinių objektų kūryba buvo suvokiama kaip šventas darbas, skirtas Viešpačiui garbinti. Amatininkai, dailidės ir staliai, akmentašiai ir savamoksliai liaudies menininkai, gaminę ritualinius objektus, puošę sinagogų interjerus, drožinėję aron kodešus ir bimas, su pagarba buvo vadinami švento darbo meistrais. Jų meninei raiškai esminę reikšmę turėjo tradicija ir religinių tekstų studijavimas, įsisąmonintas kaip viena svarbiausių tikinčiojo pareigų. Šis žydų kultūros savitumas lėmė ir pagrindinius žydų tradicinio meno simbolių šaltinius. Tai - Tanachas, Talmudas, išminčių komentarų ir midrašų rinkiniai bei juose glūdinti agada - spalvingiausių vaizdinių ir simbolių kupinos sakmės, legendos ir parabolės, su kuriomis skaitydamas tradicinius tekstus žmogus susidurdavo nuo pat vaikystės.
#
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
tags: #kornelija #tiesniesyt4 #gimimo #data