Josifas Kobzonas - prieštaringai vertinamas rusų estrados dainininkas, politikas ir visuomenės veikėjas, palikęs ryškų pėdsaką Rusijos istorijoje. Jis gimė 1937 m. rugsėjo 11 d. Ukrainoje, Donecko srities Časov Jar miestelyje, žydų šeimoje. Kobzonas mirė po ilgai trukusios ligos 2018 m. rugpjūčio 30 d., būdamas 80 metų. Šiame straipsnyje aptarsime jo gyvenimą, karjerą, politinę veiklą ir kontroversijas.
Ankstyvasis gyvenimas ir karjeros pradžia
Jo pirmasis prisiminimas - evakuacija į Uzbekistaną. Augo be tėvo, kuris po karo grįžo į kitą šeimą. Paklausęs motinos įkalbėjimų, įgijo rimtą profesiją - baigė kasybos technikumą. Armijoje iš karto atsidūrė dainų ir šokių ansamblyje, vėliau įstojo į Gnesino muzikos institutą. Pasirodė įvairiose Maskvos salėse.
Karjeros šuolis prasidėjo 1964 metais, kai J. Kobzonas laimėjo Visos Sąjungos estrados artistų konkursą ir socialistinių valstybių dainų festivalį Sopote. Susidraugavo su daug tuometinių Sovietų Sąjungos estrados grandų.
Būdamas vos devynerių, J. Kobzonas Kremliuje dainavo Stalinui: laimėjo naujųjų talentų konkursą ir pateko į prestižinį koncertą. Dainavo kūrinį „Skrenda migruojantys paukščiai“. Jaunuosius atlikėjus perspėjo nežiūrėti į ložėje sėdinti dievuką, tačiau Josifas nesusilaikė ir ilgam įsiminė baltą auksu puoštą jo švarką.
Karjera ir pripažinimas
Per Rusijos valstybines šventes be J.Kobzono, kartais vadinto „sovietų Franku Sinatra“, nebūdavo rengiamas nė vienas didelis koncertas. 9-ame dešimtmetyje jis dainavo SSRS kariams Afganistane, o 2016-aisiais - Rusijos pajėgoms Sirijoje.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
J. Kobzono šešiasdešimtmečiui skirtas koncertas prasidėjo septintą valandą vakaro, o baigėsi kitos dienos 5 val. 45 minutės. Dainininkas kelis kartus skelbė apie karjeros pabaigą, bet vis persigalvodavo ir sugrįždavo į didžiąją sceną. Paskutinis didelis jo solinis koncertas surengtas 75-ojo gimtadienio proga, pasirodymus rengdavo ir vėliau.
Politinė veikla
Į politiką pasukęs artistas nuo 2003 metų buvo valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ narys. Jis taip pat buvo vienas iš įtakingų Rusijos parlamento veikėjų, kuriems Europos Sąjunga paskelbė sankcijas už paramą Rytų Ukrainos prorusiškiems separatistams. Be to, J.Kobzonas tvirtai palaikė Maskvos sprendimą aneksuoti Krymą. Dėl jo požiūrio į konfliktą artistas taip pat pateko į Kijevo „juodąjį“ sąrašą.
1973-1991 metais J. Kobzonas priklausė Sovietų Sąjungos Komunistų partijai. Dainuodavo „jaunųjų komunistų statybose“, surengė pasirodymą Damansko saloje po Kinijos ir Sovietų Sąjungos ginkluoto konflikto 1967 metais, koncertavo Černobylio zonoje, devynis kartus skrido dainuoti į Afganistaną.
Prasidėjus naujai Rusijos erai, estrados dainininkas neslėpė nostalgijos praėjusiems laikams. Remiantis jo pasisakymais, J. Kobzonas ilgėjosi ne kiek sovietinio režimo, o tos didžiulės vieningos valstybės. Jis daug ir emocionaliai apgailestavo dėl Sovietų Sąjungos žlugimo ir posovietinėje erdvėje karštai sveikino visus integracinius judėjimus. Nuo 2007 metų jis priklausė partijai „Vieningoji Rusija“.
Buvo Valstybės Dūmos deputatas, ėjo parlamentinio kultūros komiteto pirmininko ir pirmininko pavaduotojo pareigas. Buvo vienas iš penkių kūrybinės inteligentijos atstovų, apdovanotų Rusijos Federacijos Darbo didvyrio titulu.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
2014 metais dainininkas palaikė Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, vėliau gavo vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ pasą ir „Herojaus“ titulą, griežtai smerkė Ukrainos politiką. Pateko į Ukrainos ir Europos Sąjungos sankcijų sąrašą.
Kontroversijos ir ryšiai
J.Kobzonas praeityje buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos narys; kaip ir legendinis amerikiečių dainininkas F.Sinatra, jis ilgai negalėjo atsikratyti kalbų apie įtariamus savo ryšius su organizuoto nusikalstamumo pasauliu ir tikino, kad susitikdavo su įtartinais veikėjais tiesiog kaip dainininkas. Jungtinės Valstijos ne kartą yra atsisakiusios išduoti jam vizą.
1995 metais Jungtinės Valstijos atsisakė jam išduoti šalies vizą dėl dainininko ryšių su konkrečiais Rusijos verslininkais, kuriuos amerikiečių saugumas įvardijo kaip organizuoto nusikalstamumo lyderius.
Ryšiai su Šabtajumi Kalmanovičiumi
1993-aisiasi Š.Kalmanovičius į laisvę buvo paleistas anksčiau laiko. Jį užstojo daugybė visame pasaulyje žymių žydų. Rusijos politikas ir dainininkas Josifas Kobzonas ir tuometinis viceprezidentas Aleksandras Ruckojus dalyvavo derybose dėl verslininko paleidimo.
Tada Š.Kalmanovičius persikraustė į Rusiją. Čia su J.Kobzonu jie įkūrė kelias kompanijas, kurios prekiavo kosmetika ir parfumerija. Šalia to verslininkas užsiėmė nekilnojamojo turto prekyba, investavo į vienos Maskvos turgavietės rekonstrukciją.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Š.Kalmanovičius keliems partneriams skundėsi, kad jį apgavo vienas verslo parneris. Tuo metu ir J.Kobzonas skelbė, kad išsiskyrė jo ir Š.Kalmanovičiaus požiūriai į verslą.
„Š.Kalmanovičius nebuvo konfliktiškas žmogus. Jis galėjo išspręsti bet kokią situaciją“, - po nužudymo teigė J.Kobzonas.
Josifo Kobzono ryšys su Anzoriu Kikališviliu
Pasak “Kompromat.ru”, būdingas Kikališvilio projektuojamų korupcijos piramidžių bruožas - tai, kad jos pradedamos statyti ne iš apačios į viršų, kaip paprastai, bet nuo viršūnės į apačią, t.y. K. patirtas nuoskaudas dėl to, kad FTB kartu su kitais nusikalstamais ryšiais įtariamais Rusijos veikėjais jį įtraukė į JAV nepageidaujamų asmenų sąrašus. Čia net cituojami Kikališvilio laiškai prezidentui B. A. Tarp jo “nuopelnų”, be kita ko, minimas ir FTB nustatytas faktas, kad A. K. kartu su J. Kobzonu dalyvavo ginklų tiekimo iš Vokietijos į vieną iš arabų šalių sandėryje, kurio vertė - 18- 20 mln. JAV dol.
Josifas Kobzonas KGB akiratyje
Leidykla „Briedis“ išleido Vladimiro Popovo knygą „Niekšų sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“. Ši knyga - tai buvusio KGB bendradarbio autentiški pasakojimai, kurie iki šiol jokia kalba nebuvo sudėti į vieną leidinį ir išspausdinti.
Knygos autorius Vladimiras Popovas devyniolika metų buvo SSRS KGB bendradarbis, agentūrinis operatyvininkas, trumpai vadovavo KGB 5-osios valdybos 12-1 grupei, kuri koordinavo valdybos veiklą su Varšuvos sutarties šalių valstybės saugumo organais. Jo darbas KGB struktūroje prasidėjo tolimais 1972-aisiais, o baigėsi tada, kai po nepavykusio 1991 m. rugpjūčio pučo žlugo Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas.
Asmeninis gyvenimas
1971 m. Neli susitiko su jau garsiu atlikėju J.Kobzonu. Iki tol J.Kobzonui nesisekė santykiai su moterimis. Pirmoji dainininko žmona aktorė Veronika Kruglova buvo jam neištikima, todėl jie nusprendė išsiskirti. Josifas paliko jai butą. Antra rimta J.Kobzono meile tapo aktorė Liudmila Gurčenko. Tačiau L.Gurčenko ir J.Kobzono santykiai tetruko trejus metus.
Po keleto mėnesių jie susituokė. Vestuvės buvo prašmatnios, geriausiame sostinės Maskvos restorane. Neli, šiek tiek padirbusi pagal specialybę, priėmė sprendimą visą laiką skirti rūpintis vyru. Ji lydėjo jį gastrolėse, o po to tapo koncertų programos pranešėja. Be to, ji pradėjo padėti vyrui kūrybinėje veikloje.
Tik aštuntojo dešimtmečio viduryje jiems pavyko nusipirkti būstą Pamaskvėje. Beje, namo teritorijoje auga ypatingas medis - kaštonas, kurį dainininkas pasodino pats.
„Kai mes susipažinome, Josifas suprato, ko jam gyvenime reikia. Ir jis man pasakė: „Iki tavęs turėjau dvi žmonas, mūsų gyvenimas nesusiklostė, nes kiekvienas traukėme antklodę į save. Noriu tokios santuokos, kad žinočiau, jog namuose manęs laukia žmona, ir mes visada būtume kartu“, - viename interviu prisipažino Neli.
Devintojo dešimtmečio pradžioje tarp jų kilo rimtas konfliktas. Neli sužinojo, kad sutuoktinis užmezgė romaną su kita moterimi, ir paliko jį. Bet galiausiai dainininkui atleido ir jų santuoka išsilaikė.
„Kiekvienas vyras ir moteris patiria tam tikrų pagundų, situacijų. Juo labiau, jeigu žmogus gastrolėse praleidžia 9 mėnesius per metus. Aš neteisinu. Neturiu kokios nors ypatingos filosofijos šiuo klausimu. Bet į tam tikrus dalykus aš užmerkdavau akis dėl savo šeimos ir vaikų“, - pasakojo J.Kobzono sutuoktinė.
1974 m. šeimoje gimė sūnus Andrejus, 1976 m. - duktė Natalija. „Neli juos lepino, bet kai aš atvažiuodavau, sugrąžindavau šeimoje tvarką“, - apie vaikų auklėjimą yra pasakęs J.Kobzonas.
Vardas Gimimo data Veikla Andrejus Kobzonas 1974 m. Restoranų verslas Natalija Kobzon 1976 m. Nežinoma
Paskutinės dienos ir mirtis
„Josifas Davidovičius mirė po ilgai trukusios ligos“, - naujienų agentūrai „Interfax“ sakė jo žmonos padėjėjas. Liepos 27 dieną buvo skelbta, kad dainininkas prijungtas prie kvėpavimo aparato. Vėžys dainininkui diagnozuotas 2005 metais.
Pripažinimas ir apdovanojimai
Būdamas vos devynerių, J. Kobzonas Kremliuje dainavo Stalinui: laimėjo naujųjų talentų konkursą ir pateko į prestižinį koncertą. Karjeros šuolis prasidėjo 1964 metais, kai J. Kobzonas laimėjo Visos Sąjungos estrados artistų konkursą ir socialistinių valstybių dainų festivalį Sopote.
Prostatos vėžio ypatumai
Dabar paaiškėjo, kad vyrą pasiglemžė prostatos vėžys, kuriuo atlikėjas pradėjo sirgti 2005 metais. Ši liga, deja, pasiglemžia vis jaunesnio amžiaus vyrus, o į pirmuosius simptomus daugelis numoja ranka. Galima sirgti ilgus metus Prostatos vėžiu galima sirgti ilgus metus, nieko apie tai nežinoti ir visiškai nesijaudinti. Bet šia klastinga liga galima susirgti ir labai greitai bei skausmingai.
Pasak, Nacionalinio vėžio instituto, onkourologijos skyriaus vedėjo, urologo-onkologo Alberto Ulio, tai liga, kuri vienam žmogui gali pasireikšti aštriai ir agresyviai, o kitam - lėtai, neskausmingai ir paslapčia. Prostatos vėžys dažniausiai kamuoja vyresnius vyrus, skaičiuojama, kad apie 80 procentų prostatos vėžiu sergančių vyrų yra vyresni nei 65 metai. Šia klastinga liga serga ir jaunesni 40 ar 50 metų vyrai, tiesa, tokio amžiaus sergančiųjų yra daug mažiau, nors juos užklupusi liga dažnai būna agresyvios formos, greitai besivystanti.
Urologo-onkologo A. Ulio teigimu, jam dažnai tenka susidurti su pacientais, kurie išgirdę prostatos vėžio diagnozę itin sunerimsta, reikalauja skubaus gydymo. Tačiau tiesa ta, kad didžioji dalis pacientų serga tokia onkologinės ligos forma, kurios efektyviausias gydymas - stebėjimas, nes, pasak medikų, pradėjus intensyvų gydymą tokiems pacientams galima labiau pakenkti nei padėti. Ši ligos forma gali tęstis ilgus metus.
„Didžioji dalis vėžio formų, pasitaikančių Lietuvoje, yra tie vadinamieji „geresni“, mažiau agresyvūs vėžiai. Kuomet jie diagnozuojami, paskiriamas aktyvūs stebėjimas, bet nepuolama operuoti ar spinduliuoti, nes dažnai toks gydymas gali sukelti daugiau komplikacijų nei naudos“, - pabrėžė A. Ulys.
Unikalūs ligos vingiai
Specialistas pripažino, kad pacientai ne visada supranta, jog ligą galima stebėti ir nebūtina jos gydyti. Žmonės sergantys vėžiu yra įpratę girdėti, kad šią ligą reikia pradėti gydyti kuo anksčiau. Medikų nuomone kone pusė visų naujai nustatomų pirmos ar antros stadijos neagresyvaus prostatos vėžio atvejų galėtų būti tik aktyviai stebimi ir 5-10 metų jiems nereikėtų skirti jokio gydymo. Aktyvi stebėsena reiškia, kad ligonis turėtų kas pusmetį atlikti tyrimus, o kartą per 2 ar 3 metus - kontrolinę magnetinio rezonanso tomografiją, o neaiškiais atvejais - kontrolinę prostatos biopsiją. Prostatos vėžio agresyvumas dažniausiai nustatomas pagal Glisono sistemą.
Ši sistema taikoma prostatos vėžio stadijoms ir piktybiškumui nustatyti. Taip pat ji netiesiogiai parodo naviko agresyvumą ir ligonio prognozę. Prostatos audinio pokyčiai yra vertinami skalėje nuo 1 iki 5, tas pats vertinimas gali būti ir nuo 0 iki 10. Kuo didesnis skaičius pagal Glisono sistemą - tuo rimtesnis susirgimas.
„Tarkime prostatos vėžys, kuris pagal Glisoną yra 5 ar 6 - vystosi labai lėtai. Atsiranda viena ląstelė po kelių ar keliolikos metų - kita. Tai silpnas vėžys, kurį privalu stebėti, bet aktyviai gydyti nereikia. Taip jau yra, kad daugelis senyvo amžiaus vyrų serga prostatos vėžiu, jei tirtume visus paaiškėtų, kad serga daugiau nei neserga“, - pažymėjo Nacionalinio vėžio instituto, onkourologijos skyriaus vedėjas. Ligos eiga, trukmė ir net tai, kad skirtingo amžiaus vyrus kamuoja vis kitokio agresyvumo vėžys, neretai glumina. Vyrai linkę galvoti, kad jei vienas sirgo prostatos vėžiu daugybę metų ir jam nieko nenutiko, taip bus ir kitam. Bet tai - tik dalis tiesos.
„Taip jau yra, kad jaunesni vyrai serga agresyvesnės formos prostatos vėžiu. Tarkime, jei prostatos vėžys yra 7 ar 9 pagal Glisono sistemą, jį būtina skubiai gydyti, nes jis - agresyvus ir pavojingas. Susirgus tokiu vėžiu ir negydant per porą metų situacija gali tapti prasta: atsirasti metastazės kauluose, kamuoti skausmai ir šlapinimosi sutrikimai“, - pasakojo medikas.
Gydymas individualus ir sėkmingas
Nepaisant paslaptingos ligos eigos, prostatos vėžys Lietuvoje yra gydomas tikrai sėkmingai. „Neoficiali statistika rodo, kad penkių metų išgyvenamumas su prostatos vėžiu yra apie 100 proc. Net ir tie vėžiai, kurie yra diagnozuojami gana vėlai, o tokių diagnozių pasitaiko vis rečiau, yra puikiai gydomi“, - sakė gydytojas A. Ulys.
Pradinėms prostatos vėžio stadijoms gydyti galima siūlyti stebėseną arba, jei vėžys agresyvus, - radikalaus gydymo formas - operaciją ir spindulinę terapiją. Jei pacientui nustatytas išplitęs prostatos vėžys, jis gydomas hormonų terapija, taip pat taikoma chemoterapija, biologinė terapija. Sergant pradine vėžio stadija, nesvarbu - agresyvi ji ar ne - šansai pasveikti yra didžiausi. Daugeliui pacientų, kurių vėžys yra išplitęs arti prostatos arba vis dar prostatoje, sprendimas dėl operacijos priimamas remiantis Glisono balu, priskirtu patologo, klinikine vėžio stadija, amžiumi. Gydymo skyrimas visada aptariamas gydytojų konsiliume, šiuo metu taikoma gana daug efektyvių gydymo būdų.
Tai ir operacinis prostatos pašalinimas, spindulinė terapija ir viena naujesnių jos atmainų - brachiterapija, taip pat ankstyvesnė chemoterapija, pirmos ir antros eilės chemoterapija, visa tai duoda pozityvių rezultatų. Dalis pacientų yra linkę vengti chemoterapijos, bet pasak medikų - tai paveikus, nors ir sudėtingas gydymas. Medicininiai tyrimai rodo, kad derinant chemoterapiją su hormoniniu gydymu galima tikėtis itin gerų rezultatų, o jei liga pažengusi, galima prailginti gyvenimo trukmę, pagerinti jo kokybę.
Prostatos vėžio atveju chemoterapija dažniau skiriama tada, kai liga progresuoja, išsivysto metastazės kauluose ar kepenyse, skauda. Paskyrus chemoterapiją skausmai mažėja arba dingsta, taip gelbstimos gyvybės, prailginama gyvenimo trukmė.