Kokia tikimybė išlikti ir ką nors gyvenime pasiekti mergaitei, augančiai socialinėse paraštėse - disfunkcinėje šeimoje, su negebančia vaikais pasirūpinti ir vyrus nuolat keičiančia motina ar narkotikais prekiaujančiu tėvu, aplink regint smurtą ir trinantis po landynes su tokiais pat vaikais? Į tai skirtingai mėgina atsakyti du šiųmetiniai „Kino pavasario“ filmai - „Netašytas deimantas“ (rež. Agathe Riedinger, Prancūzija) ir „Paukštis“ (rež. Andrea Arnold, Jungtinė Karalystė, JAV, Prancūzija, Vokietija), pasakodami apie dvi merginas iš skirtingų šalių, gimusias šeimose, kuriose iš problemiškų vaikų tampama tokiais pat problemiškais suaugusiaisiais. Socialinėse paraštėse tarpstama karta iš kartos, o socialinės rūpybos darbuotojų pastangomis iš dugno išgriebiami vienetai. Kiti pasilieka gyvenimiškuose pragaruose, geriausiu atveju - limbuose.
Filmai, atspindintys realybę ir skatinantys keistis
Festivalio direktorės Vidos Ramaškienės teigimu, 23-iojo „Kino pavasario“ atidarymo filme išryškėja viena esminių kino savybių - atspindėti realybę taip, kad ji paliestų ir skatintų keistis net pačius abejingiausius. „Kino pavasarį“ pradėjo psichologinė drama „Sūnaus globa“ („Custody“), kurią atidarymo seansuose lydėjo drauge su Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota kampanija „Už saugią Lietuvą“ organizuotos diskusijos labai rimtomis ir aktualiomis temomis. Įtempto, įtraukiančio filmo „Sūnaus globoje“ centre - šeimos santykiai skyrybų procese, smurtas artimoje aplinkoje. Pabaigoje kūrėjų išsakoma žinutė - labai visuomeniška ir efektyvi.
Pasak festivalio direktorės Vidos Ramaškienės, „Prancūzijoje kas 2,5 dienos moteris miršta nuo savo vyro rankos ir dažniausiai tai įvyksta prieš ar po skyrybų proceso. Režisierius, paveiktas šios statistikos, profesionalia kino kalba kreipiasi į žiūrovą - juk filme matome šeimą, kuri gali gyventi kiekvieno mūsų kaimynystėje. „Sūnaus globa“ tiesiog įkvepia didesniam gėriui, kurio taip trūksta aplinkui“, - atidarymo filmo pasirinkimą komentavo V. Ramaškienė.
Pristatydama filmą festivalio vyriausioji programos sudarytoja Santa Lingevičiūtė akcentavo, kad šiųmetiniai „Kino pavasario“ filmai dažniausiai kalba apie santykius ir dramas šeimoje. Pagal tendencijas pasirinktas ir atidarymo filmas - „Sūnaus globa“ (Jusqu’à la garde, 2017) - pasakojantis apie nuo smurtaujančio vyro pabėgusią žmoną bei tarp abiejų tėvų globos paklydusį vaiką. Skyrybos ir vaiko išgyvenimai - pirmoji kolona, ant kurios pastatytas filmas. Antroji, kuriai tenka lygiavertė našta, yra būtent smurtas šeimoje. Metoo šurmulio kontekste „Sūnaus globa“ - itin aktuali juosta.
„Paukštis“: viltis socialinių paraščių pasaulyje
Atžariai svajoklei Beilei (akt. Nykiya Adams) iš „Paukščio“ - dvylika. Ji - juodaodė, gyvenanti baltųjų kvartale Šiaurės Kente. Jos tėvui Bagui, besirūpinančiam mergaite, - dvidešimt aštuoneri. Motina Beilę paliko, bet ji myli ir lanko savo jaunesnes seseris ir brolį. Skvotas šalia atrakcionų, kuriame gyvena Beilė su tėvu ir vyresniu broliu, - tarsi siaubo pasaka, kur blogio skalė yra išskydusi, visiems veikiant ką nors daugiau ar mažiau nelegalaus. Kvaišalus platinantis Bagas, talentingai įkūnytas aktoriaus Barry Keoghano, „Kino pavasario“ anotacijoje apibūdinamas kaip „aplaidus tėvas“. Įdomu, kad filme, kuriame aplaidumas yra visuotinė konstanta, jis savaip myli ir rūpinasi vaikais. Režisierė Andrea Arnold pateikia tokius ambivalentiškus dėmenis kaip tėvą narkotikų platintoją, kuris savaip mėgina mokyti vaikus gyvenimo tiesų, paauglių grupę, užsiimančią linčo teismu ir planuojančią žiauriai bausti smurtaujančius tėvus ir kitus nusikaltėlius, ir laukia žiūrovų vertinimo.
Taip pat skaitykite: Pramogos ir edukacija Akropolyje
Vertina ir Beilė - filmuodama realybę ir stebėdama ją per projektorių iš šalies, taip tarsi kurdama savą pasaulį, kuris, perkeltas ant kambario sienos, nebėra toks grėsmingas ir atšiaurus. Vieną dieną tame pasaulyje atsiduria Paukštis (akt. Franz Rogowski) - savo tėvų ieškantis keistuolis. Paukštis - tarsi Beilės prisišauktas gelbėtojas, dieviškas dėmuo ar savotiškas angelas sargas, sunaikinsiantis piktadarius, atnešiantis truputį meilės ir jaukumo, o svarbiausia - tikėjimo, kad galų gale viskas bus gerai.
„Netašytas deimantas“: tarp šlovės ir meilės
„Netašytame deimante“ devyniolikmetė Lijana (akt. Malou Khebizi) yra šeimos galva - jos motinai terūpi meilužiai, todėl Lijana prižiūri ir auklėja jaunesnę seserį. Geba pasirūpinti ir savimi - nuolat vogdama iš parduotuvių ir perpardavinėdama prekes. Aplinkiniams Lijana prisistato influencere, turinčia 50 000 sekėjų. Filme režisierė Agathe Riedinger kuria panašią priešpriešų dinamiką kaip ir „Paukštyje“. Banali, vulgariai besirengianti ir nuolat savo kūno tobulinimu užsiimanti Lijana, dalį laiko praleidusi globos namuose, nes motina nesirūpino ir ja, kenčia nuo pykčio priepuolių, yra atžari ir agresyvi, bet akimoju sušvelnėja, kai rūpinasi savo jaunesne seserimi.
„Mane myli 50 000 žmonių“, - su pasididžiavimu sako ją merginančiam Natanui, užaugusiam tuose pačiuose globos namuose. Filmavimasis ir asmenukių darymas - šiuolaikinio pasaulio manija, kur fotografavimas išmaniojo kamera tarsi atlieka lakaniškojo veidrodžio funkciją ir patenkina norą tokiu būdu nuolat pasitvirtinti savo esatį. Režisierei pavyksta sukurti kiborgą - dirbtinio grožio princesę kraujo pritekėjusiomis aukštakulnėmis kurpaitėmis, kuri veikia užtikrintai - ar vogtų, ar pati sau badytųsi tatuiruotę, ar siektų savo pagrindinio tikslo: „Nusižudysiu“, - sako paklausta, ką darys, neperėjusi atrankos į realybės šou. Bet filme pamažėl skleidžiasi priešprieša tarp seksualios influencerės plastinėmis operacijomis sumodeliuotu kūnu ir tiesiog paprastos merginos, dainuojančios liaudies dainas ir trokštančios meilės bei švelnumo. Panašiai kaip „Paukštyje“, čia irgi esama pasakos motyvų - sąžiningas paprastuolis Natanas nelaimi Lijanos rankos ir širdies, nes ji pasirenka šlovę ir pinigus. Ar „Netašytas deimantas“ yra laimingai pasibaigusi istorija, vertinti reikėtų nepamirštant jos pradžios. Ar blogose pasakose būna gerų pabaigų?
„Sūnaus globa“: drama apie smurtą šeimoje ir vaiko išgyvenimus
Pagal tendencijas pasirinktas ir atidarymo filmas - „Sūnaus globa“ (Jusqu’à la garde, 2017) - pasakojantis apie nuo smurtaujančio vyro pabėgusią žmoną bei tarp abiejų tėvų globos paklydusį vaiką. Skyrybos ir vaiko išgyvenimai - pirmoji kolona, ant kurios pastatytas filmas. Antroji, kuriai tenka lygiavertė našta, yra būtent smurtas šeimoje. Metoo šurmulio kontekste „Sūnaus globa“ - itin aktuali juosta. Režisierius Xavier Legrandas neblaško žiūrovų muzika, įdomesniais rakursais ar spalvomis, pašalinėmis istorijomis. Susitelkiama tik į veikėjus, kurie nevienmačiai, išplėtoti ir itin vienas nuo kito priklausomi. Tai sustiprina realistinį filmo pobūdį, tačiau nepaverčia jo buitiniu. Labiau - nemalonia kasdienybe, kurią galima įtarti esant kažkur netoli mūsų.
Filmas lėtas, bet neištemptas. Greičiausiai, tiesiog taupus - trunkantis pusantros valandos, per kurias režisierius spėja pristatyti sudėtingą temą, įdomius veikėjus, o filmo pabaigoje juostą paversti trileriu su puikiai išlaikyta įtampa. Galbūt prie tokio išbaigtumo ir aiškumo prisideda festivalių organizatorių sumanymas pirmiausia parodyti trumpametražį X. Legrando darbą „Prieš viską prarandant“ (Avant que de tout perdre, 2013), kuriame susipažįstame su istorijos priešistore ir sekame iš miesto su vaikais nuo ją mušančio vyro bandančios pasprukti moters istoriją. „Sūnaus globoje“ sutinkame tuos pačius pagrindinius veikėjus (ir netgi aktorius), tad jau žinome, kurių reikia bijoti, o už kurių išsigelbėjimą laikyti kumščius. „Prieš viską prarandant“ tarsi ruošinukas, kuriuo naudojamės „Sūnaus globoje“ ir netrukdomi įsitraukiame į X. Legrando istoriją.
Taip pat skaitykite: Kino industrijos šventė Prancūzijoje
„Sūnaus globoje“ sutinkame tuos pačius pagrindinius veikėjus (ir netgi aktorius), tad jau žinome, kurių reikia bijoti, o už kurių išsigelbėjimą laikyti kumščius. „Prieš viską prarandant“ tarsi ruošinukas, kuriuo naudojamės „Sūnaus globoje“ ir netrukdomi įsitraukiame į X. Legrando istoriją.
Režisierių požiūris į smurtą ir šeimos dramas
Kaip sakė interviu Paryžiuje „Kino pavasario“ vyriausiajam programos sudarytojui Edvinui Pukštai davęs režisierius X. Legrand‘as, įvykius jis pasirinko vaizduoti iš skirtingų šeimos narių perspektyvų. Tad žiūrovui visą filmą tenka iš mažų gyvenimo iškarpų dėlioti tikrąją istoriją - lygiai taip, kaip realiame gyvenime, stebint greta gyvenančius nepažįstamuosius. Šią psichologinę dėlionę sukūręs X. Legrandas siekė, kad žiūrovas žiūrėdamas filmą galvotų, spręstų klausimus, problemas, keistųsi.
X. Legrand’as: Mintį, kurią plėtojau pirmame savo filme, ketinau plėtoti ir toliau, tik ne pilnametražiame, o antrame trumpo metro filme. Režisūros sprendimų iš esmės nekeičiau. Norėjau, kad žiūrovas žiūrėdamas filmą galvotų, spręstų klausimus, problemas, keistųsi. Tad pagrindinei aktorei Léai Drucker buvo užduotis nevaidinti aukos, jaustis kaltai, atsakingai už tai, kad šeima byra, kad vaikai patiria didžiules psichologines traumas, o vyro vaidmenį sukūrusiam aktoriui Denisui Ménochet’ui reikėjo vaidinti tiek pat kaltą, kiek auką. Aš norėjau parodyti visą ratą, o ne vieną jo dalį.
Aktorių pasiruošimas vaidmenims
L. Drucker: Labai svarbu apie tai kalbėti, todėl mane taip patraukė šis filmas. Jis pabudina. Puikus pavyzdys, kad moterys po jo ateina su manimi pasikalbėti. Perskaičiusi scenarijų, atlikdama šį vaidmenį aš jaučiausi, lyg pažinočiau šias moteris. Aš jaučiau, kad neišdaviau jų, nes kai kuri filmą jausdamas tai asmeniškai, nori perteikti tiesą, kuo geriau papasakoti istoriją. Šią situaciją galima pagerinti tik kalbant apie ją, nenustumiant šių dalykų į šalį. Prancūzijoje ilgą laiką ši tema buvo tabu, nes ji labai intymi.
Kaip psichologiškai sudėtingą vaidmenį jautė pagrindinė aktorė Léa Drucker: Tai buvo įdomus iššūkis. Abiejuose filmuose kurdama pagrindinį vaidmenį nenorėjau, kad mano veikėja būtų matoma tik kaip auka, patetiška ar per daug dramatiška. Istorija tuomet būtų visai kitokia ir kitaip paveikianti žiūrovą. Taip, ji išgyvena tragiška laikotarpį, tačiau yra stipri, drąsi, rizikuojanti, kad apsaugotų vaikus. Tai smurto šeimoje istorija, kurioje labai gelbstintys yra aplinkiniai, tokie, kokiais tokiose situacijoje turėtume visi būti. Taip režisierius man ir pristatė šį filmą. Su trumpametražiu filmu keliavo po kino festivalius, net kaip nominantai dalyvavome „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijoje.
Taip pat skaitykite: Nėštumas ir kino seansai
Smurtas šeimoje: nuo agresijos iki atgailos
Kaip vystėte charakterius, kad jie nebūtų tik geri arba blogi? Agresyvų vyrą rodote ir verkiant. X. Legrand’as: Man buvo svarbu suprasti charakterį, bet ne iš jo pačio, o iš kitų žmonių perspektyvos. Pavyzdžiui, pagrindinį veikėją vyrą siekiau parodyti kitų trijų veikėjų (žmonos ir jo dviejų vaikų), kuriais jis manipuliuoja, akimis. Smurtaujantys vyrai elgiasi agresyviai, tada verkia, tada perka gėles, sako, kad pasikeitė, atsiprašo ir vėl elgiasi taip pat. Aš norėjau parodyti visą ratą, o ne vieną jo dalį.
Dokumentuojant kitų žmonių patirtį
Šis filmas toks įtaigus, labai autentiškas, beveik kaip dokumentika. X. Legrand’as: Ne, aš tiesiog bandžiau dokumentuoti kitų žmonių patirtį, juos suprasti. Galbūt toks įspūdis susidarė, nes aš labai stengiausi įsijausti į veikėjus. L. Drucker: Vaidmenį renkiesi, nes kažką jam jauti. Man patiko istorija, nes ji yra stipri ir atliepė tai, ką jaučiu. Bet manau, kad aktorius, visiškai nesusidūręs su tokia situacija, irgi gali ją suprasti. Joje yra įkvėpimo, ir režisierius jautė būtinybę apie tai kalbėti, todėl šia tema sukūrė net du filmus. Daug žmonių supranta šią problemą.
Skyrybų statistika Lietuvoje
Statistika rodo, kad Lietuvoje daugiau nei pusė susituokusių porų išsiskiria. Paprastai skyrybos skaudžiau nei suaugusiuosius užgriūva vaikus. Kaip taikiai sutarti dėl vaikų globos, kai nelieka šeimos? Šis klausimas dažnai paliečia ir kitas problemas, kurios griauna šeimą - smurtą bei priklausomybes.