Apie 20 proc. vaisingo amžiaus žmonių patiria vaisingumo problemų. Pagalbinis apvaisinimas (IVF) yra vienas efektyviausių būdų susilaukti kūdikio. Šiame straipsnyje aptariama, kiek embrionų perkelti dirbtinio apvaisinimo metu, atsižvelgiant į medicininius, etinius ir teisinius aspektus.
Pagalbinio Apvaisinimo Teisinė Bazė Lietuvoje
Pagalbinio apvaisinimo paslaugos Lietuvoje teikiamos daugiau nei 20 metų, tačiau Pagalbinio apvaisinimo įstatymas buvo priimtas tik 2016 m., o galutiniai įstatymo pakeitimai įsigaliojo 2022 m. liepos 1 d. Iki tol įstatyme nebuvo numatyta, kaip elgtis su embrionais sutuoktiniams išsiskyrus ar poroms, kurios nenori daugiau vaikų. Po 2022 m. pakeitimų, poros gali tapti embrionų donorais, jei nusprendžia, kad daugiau vaikų turėti nenori.
Prieš atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūrą, kiaušialąstės stimuliuojamos vaistais, surenkamos ir laboratorijoje sujungiamos su vyro spermatozoidais, sukuriant embrionus, tinkamus perkelti į moters gimdą. Nepanaudoti embrionai yra užšaldomi ir saugomi lytinių ląstelių banke ne trumpiau nei 2 metus, kurių saugojimo išlaidos padengiamos biudžetinėmis lėšomis.
Embrionų Donacija: Galimybė Nevaisingoms Poroms
Poros, norinčios donuoti embrionus, siunčiamos konsultuotis su reprodukcinės medicinos srities psichologu. Jei embrionai tinkami donorystei, jie perkeliami į tretinio lygio gydymo įstaigas - Vilniaus universiteto ligoninę (Santaros klinikas) arba Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninę (Kauno klinikas). Pora, pageidaujanti panaudoti donorinius embrionus, turi užpildyti prašymą tapti embrionų recipientais ir gauti konsultacijas su akušeriu ginekologu, medicinos psichologu bei socialiniu darbuotoju.
Diskusijos Apie Dirbtinį Apvaisinimą
Dirbtinis apvaisinimas sulaukia aršių visuomenės diskusijų, palaikomų arba prieštaraujamų politikų ir bažnyčios. Lietuviai, negalėdami susilaukti vaikų natūraliu būdu, pagalbos gali tikėtis iš privačių klinikų, nors valstybė šių procedūrų nefinansuoja. Be to, universitetai nerengia embriologų, o universitetinės ligoninės nevykdo dirbtinio apvaisinimo.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
Tendencija Perkelti Vieną Embrioną
Profesorius Alanas Templetonas, dirbtinio apvaisinimo srityje dirbantis nuo 1985 metų, propaguoja idėją apvaisinimo metu į moters organizmą perkelti tik vieną embrioną. Tai padeda išvengti daugiavaisio nėštumo rizikos, susijusios su socialiniais ir naujagimių sveikatos veiksniais. Dauguma trynukų gimsta anksčiau laiko ir jiems reikalinga speciali pagalba, o išgyvenusieji neretai būna neįgalūs.
Daugelis valstybių sumažino perkeliamų embrionų skaičių iki dviejų, tačiau Skandinavijos šalys (Suomija, Švedija, Norvegija), Belgija ir Nyderlandai pradėjo perkelti tik vieną embrioną. Švedijos studija parodė, kad perkėlus vieną embrioną galima pasiekti puikių rezultatų, o nepavykus procedūrai, po kelių mėnesių perkeliamas užšaldytas embrionas.
Dirbtinio Apvaisinimo Situacija Lietuvoje
Nors nėra tikslios statistikos, bandoma skaičiuoti, kad maždaug 20 procentų šeimų Lietuvoje gali būti nevaisingos. Lietuva po šiolei neturi teisinių priemonių, kurios reguliuotų dirbtinį apvaisinimą, todėl poros priverstos kreiptis į privačias įstaigas arba ieškoti pagalbos užsienyje. Specialistai mano, kad šias procedūras valstybė turėtų remti 100 procentų.
Bažnyčia pasisako prieš embrionų šaldymą, tačiau uždraudus šaldyti embrionus, nebeliktų galimybės į motinos organizmą perkelti tik vieną embrioną. Kai kurie gydytojai pasisako už dviejų ar trijų embrionų įkėlimą, manydami, kad tai padidina procedūros sėkmės procentą. Tačiau specialistai ir moterys turėtų siekti, kad būtų perkeliamas tik vienas embrionas.
Pagalbinio Apvaisinimo Įstatymo Raida Lietuvoje
Lietuvoje pirmasis dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas buvo įregistruotas 2002 m. Šiuo įstatymu siekiama reglamentuoti ne tik techninius ar medicininius procedūros aspektus, bet kartu ir moralinius klausimus. Nevaisingumas įtrauktas į Tarptautinę ligų klasifikaciją, todėl nevaisingi asmenys negali būti diskriminuojami ir turi tokią pačią teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą kaip ir vaisingi. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nuo nevaisingumo kenčia apie 15 procentų vaisingo amžiaus porų pasaulyje, Lietuvoje - apie 15-20 proc. visų šeimų.
Taip pat skaitykite: Skubios kontracepcijos tablečių veikimas
Nevaisingumo Priežastys ir Tyrimai
Apie 10 proc. porų visame pasaulyje turi vaisingumo sutrikimų. Lietuvoje kasmet į medikus kreipiasi apie du tūkstančius naujų porų dėl šio sutrikimo. Nevaisingumas diagnozuojamas, kai nenaudojant kontracepcijos priemonių moteris per metus nepastoja. Nevaisingumas gali būti dėl moters, vyro arba abiejų partnerių vaisingumo sutrikimų.
Moterų nevaisingumo priežastis gali būti kiaušintakių pažeidimai, ovuliacijos sutrikimai, gimdos patologija, vyresnis moters amžius. Vyrų spermos pokyčius lemia genetika, endokrininės, uždegimų ligos ir kiti veiksniai. Spermatozoidų kiekiui ir judrumui neigiamą poveikį daro žalingi aplinkos veiksniai, ilgalaikis sėdimas darbas, nutukimas, nesaikingas alkoholio vartojimas, rūkymas.
Šeimai ar porai, įtariančiai, kad turi vaisingumo sutrikimų, pirmiausia reikėtų kreiptis į savo šeimos kliniką, kur turėtų būti atliekamas pirminis ištyrimas. Vyro vaisingumo įvertinimas ištiriant ejakuliatą yra vienas pirmųjų nevaisingos poros tyrimų. Jeigu spermos tyrimo rezultatai atitinka normą‚ tuomet išsamiai vertinamas moters vaisingumas. Moterų ištyrimas prasideda gydytojo konsultacija, ginekologiniu tyrimu ir vidinių organų ištyrimu ultragarso aparatu.
Pagalbinio Apvaisinimo Metodai
Jei vyro sperma yra netinkama apvaisinti ir pagalbiniai būdai yra neefektyvūs, o moters vaisingumas normalus, galima pasinaudoti donorų spermos banko paslaugomis. Procedūra, kai moteriai suleidžiama donoro sperma, vadinama intrauterinine inseminacija (IUI).
Mėgintuvėlyje naudojant papildomas technologijas sudaromos sąlygos spermatozoidui patekti į moters lytinę ląstelę, kai vyro spermoje spermatozoidų yra labai mažai arba jie nejudrūs. Moteriai yra skiriami kiaušides stimuliuojantys vaistai, kurie subrandina kelias ar keliolika lytinių ląstelių. Plona adata išpunktuotos kiaušialąstės dedamos į indą su specialia terpe ir spermatozoidais, kur ir įvyksta apvaisinimas. Jei apvaisinimas įvyksta, vienas ar keli embrionai yra patalpinami moters gimdoje.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
Daugiavaisis Nėštumas ir Embrionų Šaldymas
Jei į gimdą perkeliami trys ar daugiau embrionų, trynukų tikimybė išties yra didelė. Daugiavaisis nėštumas šiuo metu laikomas pagrindine dirbtinio apvaisinimo komplikacija. Pagrindinė dirbtinio apvaisinimo siekiamybė yra vienvaisis išnešiotas nėštumas. Pagalbinio apvaisinimo tikslas yra vienvaisis nėštumas, todėl pastaruoju metu dažniausiai į gimdą perkeliamas vienas embrionas, o kiti užšaldomi.
Pagalbinio Apvaisinimo Procedūros Eiga
Pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje numato, jog kiekviena pora turi teisę į pagalbinį apvaisinimą, jei yra itin sudėtinga arba neįmanoma natūraliai pastoti.
Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija. Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Kitas nevaisingumo gydymo metodas yra in vitro fertilizacija (IVF), suteikianti galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme.
IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti. Po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialąsčių. Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas. Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį.
Dažniausi Klausimai Apie Pagalbinį Apvaisinimą
Jei jaunos, iki 35 metų moterys, nenaudodamos kontraceptikų nepastoja per dvejus metus, reikia kreiptis į vaisingumo specialistus. Praėjus maždaug metams po nesėkmingų bandymų pastoti vaisingumo specialistai gali rekomenduoti išsitirti vyrui spermą.
Hormonai stimuliuoja kiaušides gaminti daugiau apvaisinimui tinkamų kiaušinėlių. Maždaug trečdalis moterų stimuliacijos fazėje jaučia tam tikrų nepatogumų. Atliekant kiaušinėlių punkciją daugelis gydytojų rekomenduoja migdomųjų, vietinę nejautrą arba pilną narkozę.
Tikimybė pastoti po dirbtinio apvaisinimo yra didesnė nei per įprastą lytinį aktą. Tačiau čia laba svarbu yra poros amžius: 30-metei moteriai tikimybė pastoti po dirbtinio apvaisinimo yra didesnė nei 45 metų moteriai.
Kad padidėtų šansai pastoti, moteriai po pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje į gimdą gali būti perkeliama iki trijų embrionų. Taikant intracitoplazminę spermatozoido injekciją (ICSI), kiaušinėlis neturi jokių šansų pasirinkti tinkamą spermatozoidą.
Vyresnės nei 40 metų amžiaus moterys turėtų realiai vertinti dirbtinio apvaisinimo galimybes. Kiekvienos šalies įstatymai, apibrėžiantys pagalbinį apvaisinimą, yra skirtingi.
Embrionų Šaldymo Privalumai ir Kumuliacinio Nėštumų Dažnis
Po pagalbinio apvaisinimo procedūrų į gimdą perkėlus nuo 1 iki 3 embrionų, likę embrionai užšaldomi. Užšaldyti embrionai naudojami nepavykus pasiekti nėštumo „šviežio“ ciklo eigoje ar porai planuojant susilaukti daugiau vaikų. Vienas pagrindinių embrionų šaldymo privalumų - galimybė išvengti rizikos susijusios su kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromu ir minimalus medikamentinis gydymas.
Renkantis kliniką, kurioje bus atliekamas pagalbinis apvaisinimas, labai svarbu pasidomėti kiek moterų pastoja po šaldytų-atšildytų embrionų perkėlimo. Šiam reiškiniui apibūdinti naudojamas kumuliacinio nėštumų dažnio (KND) terminas, kuris skaičiuojamas įvertinant pastojimų skaičių (PS) ir kiaušidžių punkcijų (PS) skaičių: KND=NS/PS.