Daugelis kelia klausimą, ar Jėzus Kristus iš tiesų gimė gruodžio 25 dieną. Evangelijos nenurodo, kokią dieną gimė Kristus. Tad kaip nutiko, kad Bažnyčia nustatė būtent gruodžio 25 dieną švęsti šv. Kalėdas? Ar tiesa tai, jog ši krikščioniška šventė - savo svarbumu antra po šv. Velykų? Straipsnyje nagrinėsime Jėzaus gimimo datos istoriškumą, remiantis istoriniais ir religiniais šaltiniais.
Žiemos Saulėgrąža ir Pagoniškos Šventės
Reiktų pradėti nuo to, kad žiemos saulėgrąža yra ne gruodžio 25-ąją, bet - 21 d. Būtent tą dieną, gruodžio 21-ąją, politeistinėse kultūrose buvo iškilmingai minimas „deus sol invictus“ (lot. „saulė, nenugalimas dievas“) kultas. Nuo III-iojo amžiaus pabaigos žmonės pradėjo pastebėti ryšį tarp gruodžio 25 d. ir romėnų šventės Sol Invictus, kuri žymėjo laiką iškart po žiemos saulėgrįžos, kai dienos pradeda ilgėti. Gruodžio 25-oji taip pat glaudžiai siejama su senesnėmis žiemos saulėgrįžos šventėmis, paplitusiomis visoje Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Ankstyvoji krikščionybė atsirado pasaulyje, giliai įsišaknijusiame šiose sezoninėse tradicijose.
Kumrano Rankraščiai ir Kunigų Skyrių Ciklai
1947 metais vienas palestinietis piemuo atsitiktinai atrado molinį indą, pusiau užkastą vienoje Kumrano dykumos oloje, apie 20 km nuo Jeruzalės. Šioje nuošalioje vietovėje, prie Negyvosios jūros, buvo įsikūrusi vienuoliška žydų esenų bendruomenė, kuri be asketinio gyvenimo dar perrašinėjo ir senųjų žydų raštus. Vienuoliai per kelis dešimtmečius perrašė gana daug tekstų, po to juos paslėpė dideliuose moliniuose induose, kad apsaugotų nuo romėnų okupacijos 70 m. Iškart, po netikėto atradimo, viso pasaulio archeologai pradėjo didžiulę kasinėjimų kompaniją šioje dykumos zonoje, jie aptiko 11 požeminių olų, kurios saugojo beveik dvidešimt amžių daugybę indų, vazų ir tūkstančius biblinių rankraščių, suvyniotų ir gerai išsilaikiusių. Tarp šių svarbių radinių mus domina ypač vienas tekstas iš II a. prieš Kr. Būtent šis judėjų šaltinis mums leido sužinoti beveik po dviejų tūkstančių metų datas, pagal kurias Izraelio kunigų skyriai eidavo cikliškai nuo šeštadienio iki šeštadienio tarnybą Jeruzalės šventykloje, taigi visada tuo pačiu metų laiku. Be to, „Jubiliejų knyga“ praneša, kad Abijo skyrius, aštuntasis iš dvidešimt keturių, kuriam priklausė kunigas Zacharijas, Jono Krikštytojo tėvas.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nereikšminga žinia, tačiau tai tapo tikru šoku senovės krikščionybę tyrinėjantiems mokslininkams. Iš tiesų Zacharijas įėjo į šventyklą rugsėjo 23-iąją, kai, pasak Evangelijos pagal Luką, jis gavo žinią iš angelo Gabrieliaus, kuris jam pranešė, jog nepaisant jo seno amžiaus ir jo žmonos Elzbietos nevaisingumo, jis turės sūnų, vardu Jonas. Vadinasi, Viešpaties pirmtakas, Jonas Krikštytojas, galėjo gimti birželio 24 dieną, praėjus devyniems mėnesiams po angelo apreiškimo Zacharijui. Jau nuo I a. po Kr. Tai pasakius, tampa visai realu, kad Viešpaties apreiškimas Marijai, kai ji pradėjo įsčiose Jėzų, galėjo įvykti kovo 25 dieną, kada Bažnyčia ir švenčia šį slėpinį savo liturgijoje. Nes evangelistas pažymi, jog tada Elzbieta, Marijos giminaitė, buvo šeštame nėštumo mėnesyje. Be Kumrano radinių, kurie patvirtina dviejų tūkstantmečių Bažnyčios liturginę tradiciją, yra atliktas dar vienas įdomus tyrimas.
Piemenys ir Apeiginio Švarumo Įstatymas
Kai kurie kritikai sako, jog gruodžio mėnesį, pačiu žiemos laiku, angelai negalėjo sutikti atvirame lauke ir nakties metu ganomos bandos ir piemenų, kuriems paskelbė žinią apie žmonijos Išganytojo gimimą. Tie, kurie laikosi šios nuomonės, turėtų žinoti, jog judaizme viskas yra susiję su apeiginio švarumo įstatymu. Pirma - sudaryta tik iš baltos vilnos avių: jos laikomos švarios ir gali po ganymo įeiti į avidę, esančią gyvenvietėje. Kita grupė yra sudaryta iš avių, kurių vilna yra ne visai balta ir ne visai juoda: tokios avys gali įeiti į aptvarą nusileidus saulei, tačiau jų poilsio vieta turi būti anapus gyvenamo centro. Piemenys ir banda, angelų sutikti tą šventąją naktį Betliejaus apylinkėse, greičiausiai priklauso trečiajai grupei, sudarytai iš juodųjų avių.
Taip pat skaitykite: Osvaldas: charakteris ir likimas
Istoriniai Faktai ir Chronologija
Pagal krikščionišką tradiciją, šiuolaikinė chronologija remiasi Jėzaus Kristaus gimimu. Istoriškai Jėzus iš Nazareto buvo I amžiaus žydų pamokslininkas ir religinis lyderis, kurį jo pasekėjai laikė pranašu. Remiantis Biblija, jis yra Dievo sūnus ir ilgai lauktas Mesijas. Tačiau mokslininkai, siejantys mitologinį Kristų su tikruoju Jėzumi, stengėsi nustatyti tikslią jo gimimo datą. Pirma, nebuvo tokio dalyko kaip „nuliniai metai“. Bet net jei taip ir būtų buvę, Jėzus tuo metu negimė. Kanoninės Mato ir Luko evangelijos, parašytos praėjus kartai po Jėzaus gyvenimo, rodo tam tikrą istorinį ryšį, tačiau jos nesutampa. Matas mini, kad gimimas įvyko karaliaus Erodo valdymo laikais. Problema ta, kad surašymas buvo atliktas 6 m. po Kr., bet Erodas mirė mažiausiai 7, o gal net 10 metų anksčiau. Mokslininkai linkę labiau pabrėžti ryšį su Erodu nei kitus įvykius, todėl manoma, kad Jėzus gimė tarp 10 ir 4 m. pr. Kr. Taip pat mokslininkai mano, kad Betliejaus žvaigždė yra kometa, kuri buvo aiškiai matoma V amžiuje prieš Kristų. Tai reiškia, kad Jėzus Kristus galėjo gimti tuo metu.
Kalėdų Šventės Kilmė ir Datos Nustatymas
Kristaus gimimo šventė nebuvo tai, ką krikščionys šventė pirmaisiais krikščionybės amžiais. Velykos pradėtos švęsti tik II amžiuje po Kr. Ankstyviausia žinoma nuoroda į Kristaus gimimą gruodžio 25 d. yra 221 m. Nuo to laiko mokslininkai diskutuoja, ar tai iš tikrųjų buvo gruodžio 25 d., ar kita metų diena.
Viso pasaulio krikščionys gruodžio 25-ąją dieną švenčia Jėzaus gimimo dieną. Biblijoje pateikiama nedaug detalių: Jėzaus gimtadienio šventė neapibūdinta nei Evangelijose, nei Apaštalų darbuose - nenurodyta data ir netgi metų laikas. Biblinė nuoroda, kad piemenys saugojo bandas naktį, kai išgirdo naujieną apie Jėzaus gimimą leidžia manyti, kad tai buvo pavasarinis ėriavimosi metas; kita vertus, šaltą gruodžio mėnesį avys galėjo būti suvarytos į užtvarą. Nebiblinių šaltinių įrodymai, pasiekę mus iš pirmojo ir antrojo amžiaus, gana skurdūs. Pirmųjų krikščionių, tokių kaip Irenijus arba Tertulianas raštuose neminimas gimtadienio šventimas. O Origenas Aleksandrietis netgi smerkia Romoje įprastą gimtadienių minėjimą, vadindamas jį „pagonišku", - tai aiškiai parodo, kad Jėzaus gimimas tuo metu nebuvo pažymimas panašiomis šventėmis.
Tai visiškai priešinga ankstyvosioms tradicijoms, susijusioms su paskutiniosiomis Jėzaus žemiškojo gyvenimo dienomis. Kiekvienoje iš keturių evangelijų pateikiama išsami informacija apie Jėzaus mirtį. Evangelijoje pagal Joną rašoma, kad Jėzus buvo nukryžiuotas iškart po tai, kai buvo paaukotas Velykų avinėlis. Tai galėjo įvykti hebrajų nisano mėnesio 14 dieną saulei leidžiantis (nes pagal hebrajų kalendorių diena prasideda nusileidus saulei).
Velykos buvo pradėtos švęsti kur kas anksčiau negu Kalėdos, nes tiesiog Paschos šventei palaipsniui buvo suteikta krikščioniška interpretacija ir prisimenama Jėzaus kančia. Užuominas apie Velykų šventimą galima rasti jau Naujajame Testamente ( 1 Kor 5, 7-8 „…nes jau paskerstas mūsų Paschos Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nusikaltimo raugu, bet su nerauginta tyrumo ir tiesos duona." Ši šventė neabejotinai buvo išskirtinė krikščionių šventė iki antrojo šimtmečio vidurio, apokrifiniame tekste, vadinamame Laišku apaštalams, teikiama, kad Jėzus ragino mokinius „minėti jo mirtį taip, kaip yra - t.y. Jėzaus tarnavimas, stebuklai, kančia ir prisikėlimas kėlė daugiausia susidomėjimo pirmojo ir antrojo šimtmečio pradžios raštų autoriams. Tačiau laikui bėgant imta vis labiau domėtis Jėzaus kilme. Šį poslinkį matome netgi Naujajame Testamente. Evangelijos pagal Matą ir Luką pateikia gerai žinomus, tačiau skirtingus šio įvykio apibūdinimus, tačiau nė vienoje iš jų nenurodoma data.
Taip pat skaitykite: Vardų tradicijos Lietuvoje
Antrajame šimtmetyje daugiau detalių apie Jėzaus gimimą ir vaikystę pateikiama apokrifiniuose raštuose, tokiuose kaip Vaikiška evangelija pagal Tomą arba Pradinė evangelija pagal Jokūbąb. Galiausiai, apie 200 metus Krikščionis mokytojas Egipte pateikia nuorodą į Jėzaus gimimo datą. Anot Klemento Aleksandriečio skirtingos krikščionių grupės siūlė skirtingas datas. Gali pasirodyti nuostabu, kad Klementas apskritai neminėjo gruodžio 25-osios. Jis rašė: „Kai kurie bando nurodyti ne tik Viešpaties gimimo metus, bet ir dieną; jie sako, kad tai įvyko 28-aisiais Augusto valdymo metais Egipto mėnesio pachon 25 dieną (pagal mūsų kalendorių - gegužės 20 dieną). O kalbėdami apie Jo kančią, vieni mini 16-ųjų Tiberijaus valdymo metų phamenoth mėnesio 25 dieną (kovo 21dieną), kiti - pharmuthi mėnesio 25 dieną (balandžio 21dieną), o dar kiti tvirtina, kad Gelbėtojas kentėjo pharmuthi mėnesio 19 dieną (balandžio 15 dieną). Taigi, antrojo šimtmečio pabaigoje buvo daug neapibrėžtumo, susijusio su Jėzaus gimimo data, tačiau ir didelis susidomėjimas.
Iki ketvirtojo šimtmečio randame nuorodas į dvi datas, kurios jau tada buvo plačiai pripažintos ir yra minimos iki šiol: gruodžio 25-oji Vakarų Romos imperijoje ir sausio 6-oji - Rytų (ypač Egipte ir Mažojoje Azijoje). Šiuolaikinė Armėnijos bažnyčia tebešvenčia Kalėdas sausio 6-ąją; tačiau daugelyje krikščionių bendruomenių įsigalėjo gruodžio 25-oji, o sausio 6-oji tapo žinoma kaip Trijų karalių šventė, kuria minimas magų atvykimas į Betliejų. Nuo ketvirtojo šimtmečio randame nuorodas į dvi datas, kurios jau tada buvo plačiai pripažintos ir yra minimos iki šiol: Gruodžio 25-oji, kaip Jėzaus gimimo diena, anksčiausiai paminėta ketvirtojo šimtmečio vidurio romėnų almanache, kuriame išvardintos įvairių krikščionių vyskupų ir kankinių mirties datos. Gruodžio 25-oji čia įvardinta kaip „natus Christus in Betleem Judeae": Kristaus gimimas Judėjos Betliejuje. Maždaug 400 Augustinas iš Hippo mini vietinę krikščionių disidentų grupę donatistus, kurie švenčia Kalėdas gruodžio 25-ąją, tačiau atsisako sausio 6-ąją minėti Trijų karalių šventę, vadindami ją naujove. Rytuose sausio 6-oji pradžioje buvo siejama tik ne su magais, tačiau su visa Kalėdų istorija. Taigi, praėjus maždaug 300 metų po Jėzaus gimimo, žmonės galiausiai ėmė minėti Jo gimtadienį viduržiemį.
Pagoniškų Švenčių Įtaka
Plačiausiai skelbiama teorija apie Kalėdų datos kilmę tvirtina, kad ji buvo pasiskolinta iš pagoniškų švenčių. Romėnai gruodžio pabaigoje švęsdavo saturnalijas, panašiu metu šventes švęsdavo ir Šiaurės bei Vakarų Europos barbarai. 274 metais Romos imperatorius Arelianas 25-ąją įsteigė Sol Invictus (nenugalėtos saulės) gimimo šventę. Teigiama, kad Kalėdos tiesiog perėmė šią pagonišką saulės garbinimo šventę. Anot šios teorijos, ankstyvieji krikščionys sąmoningai rinkdavosi tokias datas, kad paskatintų Kalėdų ir krikščionybės plitimą romėniškajame pasaulyje.
Nepaisant to, kad ši Kalėdų datos kilmės teorija itin populiari šiomis dienomis, ji turi ir trūkumų. Viena vertus, ši teorija neminima ankstyvųjų krikščionių raštuose. Tiesa, vienu metu krikščionys autoriai pateikdavo tam tikras sąsajas tarp solsticijos ir Jėzaus gimimo. Pavyzdžiui, bažnyčios tėvas Ambrozijus aprašė Kristų kaip tikrąją saulę, kuri nustelbia kritusius senuosius dievus. Tik XII a. raštuose randame pirmąsias užuominas, kad Jėzaus gimimo šventė buvo sąmoningai nustatyta pagoniškų švenčių metu. Pastaba Syriac biblijos komentatoriaus Dionysius bar-Salibi rankraščio paraštėje teigia, kad senais laikais Kalėdų šventė iš tiesų buvo perkelta iš sausio 6-osios į gruodžio 25-ąją, kad ji sutaptų su pagoniška Sol Invictus švente. XVIII ir XIX a. Biblijos žinovai, paskatinti naujos lyginamosios religijotyros idėjos susižavėjo šia mintimi. Jie tvirtino, kad pirmieji krikščionys, nežinoję, kada Jėzus iš tikrųjų gimė, tiesiog prisitaikė pagonišką solsticijos šventę, paskelbdami, kad šiuo metu gimė Mesijas, ir atitinkamai ją šventė. Naujesni tyrimai parodė, kad daugelis šiuolaikinių švenčių atspindi pagoniškus papročius, perimtus kur kas vėliau, kai krikščionybė išplito Šiaurės ir Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, Kalėdų eglutė, siejama su viduramžių druidų praktika.
Visgi, yra ir daugiau problemų, susijusių su šia teorija, kurias pripažįsta tyrinėtojai. Svarbiausia, kad pirmasis šios Kalėdų datos paminėjimas (200 m.) ir šventimo pradžia (250-300 ) vyko tuo metu, kai krikščionys stengėsi nieko neperimti iš pagoniškųjų tradicijų. Žinoma, krikščionių tikėjimas ir praktikavimas nesusidarė izoliacijoje. Daugelis ankstyvojo krikščionių garbinimo elementų - įskaitant Eucharistijos vaišes, vaišes, skirtas paminėti kankiniams, ir dar ankstesnis krikščionių laidotuvių menas, susiję su pagoniškais papročiais. Tačiau pirmaisiais amžiais persekiojama krikščionių mažuma kruopščiai stengėsi atsiskirti nuo plačiai praktikuojamų pagoniškų religinių papročių, tokių kaip aukojimas, žaidynės ir šventės. Tai pasikeitė tik į krikščionybę atsivertus imperatoriui Konstantinui. Nuo ketvirtojo amžiaus vidurio jau galime pastebėti, kad krikščionys sąmoningai prisitaiko ir suteikia „krikščionišką turinį" pagoniškoms šventėms. Žymus tokios praktikos šalininkas buvo popiežius Gregory Didysis, kuris laiške, rašytame 601 m. Britanijoje tarnaujančiam krikščionių misionieriui, siūlo negriauti vietinių pagoniškų šventyklų, tačiau pakeisti jas į bažnyčias, o pagoniškas šventes švęsti kaip kankinių paminėjimo šventes.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie Mašiotą
Taigi, vėliau krikščionys galėjo būti prisitaikę kai kuriuos pagoniškų švenčių elementus. Bet mes neturime jokių įrodymų, kad krikščionys būtų prisitaikę pagoniškas šventes trečiajame šimtmetyje, tuo metu, kai buvo nustatytos Kalėdų švenčių datos. Atrodo, kad gruodžio 25-oji buvo švenčiama dar iki 312 m., iki Konstantino atsivertimo. Kaip mes matėme, krikščionys donatistai Šiaurės Afrikoje atrodo tada jau žinojo šią datą.
Jėzaus Mirties Data ir Prasidėjimo Sąsajos
Yra dar vienas būdas, kuriuo remiantis Kalėdų data nustatyta gruodžio 25-ąją. Gali pasirodyti keista, tačiau raktas į Jėzaus gimimo dienos nustatymą gali slypėti Jėzaus mirties datoje. Šį požiūrį moderniame pasaulyje pirmasis pasiūlė prancūzų tyrėjas Louis Duchesne XX a. pradžioje, o vėliau jam pritarė amerikietis Thomas Talley. Apie 200 m. Tertulianas iš Kartaginos paskelbė, kad nisano mėnesio 14 diena (Jėzaus nukryžiavimo diena, minima Evangelijoje pagal Joną) tais metais kai Jėzus mirėd atitinka kovo 25-ąją dieną pagal romėnų (saulės) kalendorių. Kovo 25-oji, kuri vėliau buvo pripažinta Jėzaus nekalto prasidėjimo paminėjimo data, yra devyniais mėnesiais anksčiau nei gruodžio 25-oji. Taigi, buvo tikima, kad Jėzus buvo pradėtas ir nukryžiuotas tą pačią metų dieną.
Ši idėja buvo paskelbta nežinomo krikščionio autoriaus traktate, pavadintame „Apie solsticijas ir ekvinokcijas", kuris atrodo buvo parašytas IV a. Šiaurės Afrikoje. Traktate rašoma: „Taigi mūsų Viešpats buvo pradėtas per aštuntąsias balandžio kalendas kovo mėnesį (kovo 25-ąją), ši diena yra Viešpaties kančios ir prasidėjimo diena. Augustinas taip pat buvo susipažinęs su šia traktuote. Savo veikale „Apie Trejybę" jis rašė: „Tikima, kad Jis (Jėzus) buvo pradėtas kovo 25-ąją, tą dieną jis ir kentėjo; taigi, mergelės įsčios, kuriose Jis buvo pradėtas, ir kuriose nė vienas mirtingasis nebuvo pradėtas, atitinka tą naują kapą, kuriame niekas nebuvo laidotas, nė vienas prieš Jį. Rytuose Jėzaus prasidėjimo ir mirties datos taip pat buvo susietos. Tačiau čia buvo remiamasi ne žydų kalendoriaus nisano mėnesio 14-ąja diena, o vietinio graikų kalendoriaus pirmojo pavasario mėnesio (artemisios) 14-ąja diena, kuri atitinka mūsų balandžio 6-ąją dieną. Balandžio 6-oji yra devyniais mėnesiais anksčiau nei sausio 6-oji, Rytuose priimta kaip Kalėdų data. Taigi, matome, kad Rytuose Jėzaus prasidėjimo ir nukryžiavimo dienos taip pat susietos tik su balandžio mėnesiu.
Moderniųjų laikų skaitytojams gali atrodyti neįprasta susieti Jėzaus prasidėjimo ir mirties datas, tačiau tai atspindi senųjų laikų ir viduramžių supratimą, kad visas išgelbėjimo planas susietas tarpusavyje. Ypač aiškiai šis požiūris išreikštas krikščionių mene. Požiūris, kad sukūrimas ir išpirkimas turi įvykti tuo pačiu metu taip pat atsispindi senojoje žydų tradicijoje, kuri užrašyta Talmude. Babilono Talmude išliko disputas tarp dviejų antrojo šimtmečio rabinų, kurie sutiko su šiuo požiūriu, tačiau nesutiko dėl datos. Rabinas Eliezeris teigė: „Nisano mėnesį buvo sukurtas pasaulis. Nisano mėnesį gimė patriarchai. Per Paschą gimė Izaokas… ir nisano mėnesį jie (mūsų protėviai) bus prikelti laikui atėjus." (Kitas rabinas Joshua tiems paties įvykiams priskyrė kitą iš eilės einantį mėnesį tishri) [14].